TARP VANDENS IR ŽEMĖS STICHIJŲ: SVARBU ŽYGIUOTI Į PRIEKĮ – REIKALINGĄ KELIĄ VIS VIEN ATRASI

Po darbų prie kompiuterio „Kauno vandenų“ projektų derintojas Mindaugas Kubilius žygiuose basomis, tylomis ar su miškų laumėmis suka žingsnių skaitiklį. Prisijungti kviečia ir kitus.

Padeda darbo įgūdžiai

Pažadintas iš gilaus miego matematikas prabiltų formulėmis, chemikas – elementais iš Mendelejevo lentelės, specialiųjų pajėgų kariškis – šaunamųjų ginklų kalibrais ir sprogstamosiomis medžiagomis, o 39-erių Mindaugas Kubilius greitakalbe pabertų, kaip reiškia rengti vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų planus, vandens gerinimo ir nuotekų valymo įrenginių schemas, kaip projektuoti vietinius kelius ir nesudėtingus hidrotechnikos statinius. Papasakotų apie visas procedūras, susijusias su statybos leidimų gavimu. „Vanduo mano gyvenime jau seniai. Jis yra mano darbdavys“, – savo darbovietėje mus sveikino M.Kubilius.

Universalus: projektų derintojas ir individualiai dirbantis Mindaugas kietas ne tik savo srityje, bet ir klaidžiuose miško takuose. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Būdamas devyniolikos, panevėžietis persikėlė į Kauną, įstojo į tuometį Lietuvos žemės ūkio universitetą ir baigė hidrotechnikos inžinerijos studijas. Daugumai bendramokslių pasirinkus darbą periferijoje, Mindaugas nusprendė likti Kaune, kur iš dalies įgyvendino savo slaptą svajonę.

„Galvojau, kad dirbsiu Panevėžyje, „Aukštaitijos vandenyse“, o išėjo, kad atsidūriau „Kauno vandenyse“, – M.Kubilius buvo dėkingas povandeninėms srovėmis, atnešusiomis jį ten, kur skaičiuoja jau trečius metus.

Paklaustas apie savo darbo specifiką, Mindaugas labai nesiplėtė. Trumpai papasakojo, kad tikrina projektuotojų darbą, gina „Kauno vandenų“ interesus, ir džiaugėsi, kad įgytas išsilavinimas drauge su darbo patirtimi praverčia kitose gyvenimiškose situacijose. Tarkim, žygiuose, kuriuose jis organizuoja drauge su bendraminčiais.

Futbolą pakeitė žygiai

Ilgą laiką aktyviai žaidęs futbolą, po stiprios kelio traumos, kurią patyrė prieš devynerius metus, jaunas vyras išgirdo medikų verdiktą – būtina metų pertrauka ir ramybė. Sąvoka „ramybė“ supratęs savaip, entuziastas užsirašė į pėsčiųjų žygį. Pirmą keitė antras, šį – trečias, ketvirtas ir penktas, kol galiausiai po dvejų metų judėjimo aktyvus žygeivis buvo pakviestas į kitą barikadų pusę – žygiuose dalyvauti ne kaip dalyviui, o kaip vienam iš organizatorių.

Virsmas: taip Mindaugas atrodo, kai nusimeta darbinį kostiumą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Miško istorijų“ branduoliui patiko Mindaugo strateginis mąstymas, jo gebėjimas orientuotis aplinkoje, topografinė ir fotografinė atmintis. Pasiūlymas pasirodė patrauklus ir pačiam žygeiviui.

„Kai sėdžiu savo kabinete, dirba mano smegenys, bet kūnas mažai juda. Žygių metu kūnas daug juda, bet pailsi smegenys“, – vedami to paties noro, žmonės esą renkasi „Miško istorijų“ žygius, kuriuos M.Kubilius linkęs vadinti mažais spektakliais, dovanojančiais naujų potyrių. Žygių metu, kurių tikslas anaiptol nėra vien tik kilometrai, žmonės pajunta, kaip miško paklotė kutena basas pėdas, ką reiškia keliauti tyloje, tarsi burną prisisėmus vandens.

„Organizuojame labai įvairius žygius. Pavyzdžiui, basomis. Taip einame ne visą laiką, o tam tikrą atkarpą, tarkim, pajūriu, – akmenukai po kojomis, anot pašnekovo, masažuoja tam tikrus padų taškus, o žygiai tylomis sustiprina kitus pojūčius. – Dažnai eidami ir kalbėdami nepastebime daug gražių dalykų. Žygiai tylomis leidžia tai pamatyti ir suvokti, kad net ir be žodžių gali susikalbėti su kitais. Gestais, žvilgsniais.“

Kitaip: žygis be žodžių – tik su rankos palietimu ar iškalbingu žvilgsniu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Žmones iki šiol labai vilioja baltų mitologijos žygiai. Jų metu dalyviai susipažįsta su laumėmis, pasikalba su pasalūnu Pinčiuku. Ko gero, tikrai žinote elnią devyniaragį – senovės lietuvių mitologinę būtybę, savo raguose nešančią dangaus kūnus. Dažniausiai – mėnulį, kiek rečiau – saulę. Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas, todėl žygeiviai prieš kiekvienas Kūčias leidžiasi į miškus, kad ten nusilenktų devyniaragiui ir įvykdytų jo pateiktas užduotis.

„Labai smagu stebėti, kaip žmonės tampa žaidimo dalimi. Jie išpiešia savo veidus vandens ženklais, saulėmis, ragais“, – įsitraukti, anot M.Kubiliaus, labai svarbu, tačiau to daryti niekas neverčia. Nors dauguma į žygius registruojasi dėl pramogos, galbūt dėl naujų pažinčių, yra ir tokių, kurie ateina tiesiog pabūti su savimi.

Atsakingas už maršrutą

Kiekvienas žygis – komandinis darbas. Vieni kolegos atsakingi už žygių informacijos sklaidą, kiti – už personažų įkūnijimą ir užduočių įvairovę. Mindaugui patikėta viena svarbiausių dalių – sudaryti maršrutą ir suplanuoti laiką. Tarkim, kada žygeiviai pajudės iš vietos, kada stabtelės užkąsti.

„Tie, kurie organizuoja, apie tokius dalykus ne visada pagalvoja, o juk reikia žinoti, kada ir kiek galima sustoti, kad žiemą žygį baigtų iki sutemų“, – M.Kubilius tikino visus šiuos niuansus puikiai išmanantis.

Kaip vyksta maršrutų paieškos? Yra vietų, tarkim, gimtajame Panevėžyje, į kurias Mindaugas nueitų pats ir kitus nuvestų užsimerkęs. Save pusiau kauniečiu vadinantis vyras tokių maršrutų rastų ir aplink Kauną. Norėdamas aptikti tinkamų vietų kitose apylinkėse, jis leidžiasi į jų paieškas.

Kaskart prieš naują žygį, kurių iki pandemijos vykdavo po vieną ar du per mėnesį, Mindaugas į rankas ima atspausdintą žemėlapį, o rastą atkarpą žymi sutartiniais ženklais: „nuvirtusi eglė“, „griovys“, „gatvės šviestuvas“.

„Kokių nors netikėtumų ieškant maršrutų nebūna. Didžiausi, kai į žvalgybą leidiesi pavasarį, o į žygį – vasarą arba į žvalgybą – rudenį, o į žygį – žiemą. Tada būna pasikeitusios miškų kvartalinės linijos, keliukai. Atrodo, vienu metu ėjai ir buvo sausa, o po kurio laiko plotas vandeniu pažliugo“, – paklaustas apie sezoniškumą, M.Kubilius pasakojo į žygius kviečiantis visais metų laikais, nepriklausomai nuo oro sąlygų.

Ne kartą yra tekę eiti žliaugiant lietui ar per stiprią pūgą, veidą čaižant aštrioms snaigėms. Žmonių tokie iššūkiai taip pat nebaugina. Prie visų sąlygų jie prisitaiko ir tik retam nuotaiką sugadina netikėtai prapliupęs lietus.

„Asmeniškai man galbūt labiausiai patinka žygiuoti pavasarį, nors šiaip tinka bet koks laikas. Svarbiausia yra apranga“, – seną tiesą priminė pašnekovas.

Nenugalimi: žygeiviams oras nė motais – jie eina ir saulei plieskiant, ir pūgai siaučiant. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Variklis – dėkingi žmonės

Pasirinkęs žiedinio žygio principą, Mindaugas į maršrutą įtraukia tris, jo manymu, svarbiausius elementus – mišką, kokį nors vandens telkinį ir gyvenvietę.

„Asfalto mes ir taip sočiai matome, todėl stengiamės apsieiti be jo“, – M.Kubilius pasakojo, kad žmonėms sudaryti maršrutai patinka. Jie klauso iš anksto paruoštų teminių pasakojimų, vykdo užduotis ir akylai seka paskui grupės vedlį. Atsilikusių nuo būrio, kurį dažniausiai sudaro apie 40 žmonių, visuomet palaukiama.

Žygių metu kūnas daug juda, bet pailsi smegenys.

„35–40 dalyvių yra komfortiškas skaičius. Yra tekę eiti ir su 130 žmonių būriu. Čia jau didesnis iššūkis, nes reikia suvaldyti minią“, – tokiais atvejais, anot pašnekovo, įsijungia daugiau prižiūrinčių žmonių.

Žygių metu nueinama apie 20 km. Dažniausiai žygiai prasideda ryte, o jų trukmę diktuoja metų laikas. Tarkim, vasarą galima keliauti visą dieną, o žiemą finišuoti stengiamasi, iki kol nusileis saulė.

„Miško istorijos“ organizuoja ir naktinius žygius, tik kol kas dieniniai juos lenkia savo populiarumu.

„Žinote, kas smagiausia visame šiame darbe? Žmonių dėkingumas, jų spindinčios akys. Baigiantis kiekvienam žygiui susėdame ratu ir pasidalijame įspūdžiais. Smagu girdėti gerų atsiliepimų, matyti šypsenas ir žinoti, kad dalis jų skirtos būtent tau, – tokie pašnekesiai, anot M.Kubiliaus, padeda tobulėti, mokytis iš klaidų. – Aš ir pats nevengiu kritikos sau. Būna, pasakau: va, tą kilometrą nuėjau ne taip. Svarbiausia, kad tuo metu žmonės nieko nesuprato. Žygio metu svarbu neparodyti, kad esi sutrikęs, o tiesiog žygiuoti į priekį, – reikalingą kelią vis vien atrasi.“

Svajoja apie Sakartvelą

Artimiausias „Miško istorijos“ žygis numatytas vasario mėnesį Jurbarke. Kauno ir jo apylinkių greitu metu nežadama naršyti, nors praktika rodo, kad būtent čia susirenka daugiausia dalyvių.

Savo žygių kaip nors susieti su neeiliniais Kauno – kultūros sostinės metais organizatoriai neplanuoja. Tiesa, turi kitų minčių. Vasarą ruošiasi surengti tradicinę vegetarišką stovyklą. Be to, savo žygius žada rengti platesniu spinduliu, labiau priartėti prie Lenkijos ir Latvijos pasienio ruožų, o programą paįvairinti ne tik ėjimu pėsčiomis, bet ir kelionėmis traukiniais.

Asmeninių planų turi ir pats Mindaugas. Keliavęs po Karpatus, Islandiją, ėjęs užšalusia Dubysa, vyras norėtų, kad jo kelionių skaitiklis pasipildytų didesniu nueitų kilometrų skaičiumi. Tik ne kaip organizatoriaus, o dalyvio.

„Galvoju apie Sakartvelą. Labai norėčiau ten nuvykti per atostogas, pasisamdyti vietos gidą ir pasivaikščioti“, – M.Kubilius tikino nesąs nusiteikęs prieš poilsines keliones su vaisių kokteiliu rankoje ir tingiais pasivartymais prie baseino. Tik, priešingai nei tiems, kurie ant gultų priešais saulę tirpsta po savaitę ar daugiau, jam esą tam pakaktų poros dienų.