KAUNO RAJONAS TIESIA TILTUS Į INTEGRACIJĄ IR TARPKULTŪRINĮ DIALOGĄ

Prasidėjus karui Ukrainoje, apie 6,3 mln. gyventojų paliko šalį, nemaža dalis pabėgėlių prieglobstį surado Lietuvoje. Kai kurie iš jų jau sugrįžo į tėvynę, kiti laukia karo pabaigos, o dar kiti, kurių namai ir gyvenimai sugriauti, jau leidžia šaknis Lietuvoje. Ne išimtis – ir Kauno rajonas. Tačiau išimtimi galima laikyti įvairių institucijų iniciatyvas, leidžiančias ukrainiečiams sėkmingiau adaptuotis bendruomenėje ir įsitvirtinti darbo rinkoje.

Organizavo kursus

2022 m. gegužę–gruodį Kauno rajono švietimo centras, gavęs Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansavimą, organizavo lietuvių kalbos kursus 116 asmenų septyniose rajono seniūnijose.

„Ukrainos piliečiai aktyviai įsilieja į darbo rinką: dauguma dirba paslaugų ir pardavimo srityse, net patys pradeda kurti savo verslus. Tačiau vienas pagrindinių trikdžių, neleidžiančių dirbti pagal turimą profesiją arba eiti aukštesnes pareigas, yra kalbos barjeras. Žmonės yra socialinės būtybės, kurios bendrauja tarpusavyje, keičiasi mintimis, perduoda arba priima reikalingą informaciją. Taigi, mokėti kalbą – labai svarbus kriterijus gyvenant priimančioje šalyje“, – pabrėžė Kauno rajono švietimo centro direktorė Laimutė Ruzgienė.

Atsižvelgė į pageidavimus

Pernai gruodį Kauno rajono švietimo centro darbuotojai atliko apklausą visose seniūnijose. Gauti duomenys liudijo, kad 109 Ukrainos piliečiai norėtų mokytis lietuvių kalbos. Didžiausios grupės norinčių mokytis susidarė Ežerėlio, Vilkijos ir Taurakiemio seniūnijose.

„Dar vienas rajone gyvenančių ukrainiečių noras – mokymus organizuoti jų seniūnijose. Siekiant išpildyti ukrainiečių poreikius, reikėjo atlikti nemažai darbų: parengti programas, jas akredituoti ir užregistruoti neformaliojo suaugusiųjų švietimo programų portale, parengti dokumentus Užimtumo tarnybai (UžT) gauti finansavimą, įregistruoti dalyvius mokymo sistemoje, surasti mokymo patalpų, mokytojų, parengti mokomąją medžiagą, aprūpinti mokymo priemonėmis“, – vardijo L. Ruzgienė.

Šiemet kovą startavo pirmosios grupės lietuvių kalbos kursai ukrainiečiams. Ežerėlyje. Juos lanko septyniolika asmenų. „Už nuoširdžią pagalbą norisi padėkoti Guodai Dociūtei, Kauno UžT 3-iojo skyriaus vedėjai, ir Gretai Barauskienei, UžT įdarbinimo konsultantei. Jos ne tik teikė konsultacijas, patarė, bet ir atvyko į vietą įregistruoti dalyvių į UžT sistemą. Ačiū Ežerėlio pagrindinės mokyklos direktorei ir pavaduotojai ugdymui už suteiktas patalpas ukrainiečių kursams organizuoti. Ežerėlio ukrainiečiai dėkoja Kauno rajono merui Valerijui Makūnui už galimybę mokytis lietuvių kalbos šalia namų ir darbo vietų“, – vardijo Kauno rajono švietimo centro direktorė.

Mokėti kalbą – labai svarbus kriterijus gyvenant priimančioje šalyje.

Ežerėlį atrado anksčiau

Ežerėlio seniūnė Vilmantė Macijauskaitė patvirtino, kad šioje miesto statusą turinčioje vietovėje dabar gyvena apie 40 ukrainiečių. Pernai jų buvo daugiau, skaičius nuolat kinta: vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja, kai kurie grįžta. „Yra tokių, kurie susirado darbą Kaune ir išsikėlė ten gyventi, nes kasdien iš Ežerėlio važinėti sudėtinga, yra grįžusių į Ukrainą“, – sakė seniūnė.

Ukrainiečiai Ežerėlį buvo atradę dar iki karo – įsidarbindavo baldų prekybos ir gamybos įmonėje „Erelita Furniture“. „Yra tokių, kurie gyvena jau penkerius–septynerius metus. Viena šeima Ežerėlyje net nusipirko butą. Kai vyrai išvažiavo kariauti, čia atvyko jų šeimos, dabar nemažai moterų dirba įmonėje „Erelita Furniture“, – sakė V. Macijauskaitė.

Dvi ukrainietės dirba Ežerėlio slaugos namuose. Direktorė Irena Tamulevičienė patikslino: viena turi licenciją ir yra bendrosios praktikos slaugytoja, kita Ukrainoje dirbusi farmakologe – globos darbuotoja.

Mokytoja – taip pat ukrainietė

Vis dėlto bene pirmoji šį Kauno rajono miestą atrado Ežerėlio pagrindinės mokyklos rusų kalbos mokytoja Olena Čiginskienė. „Esu meilės tremtinė, – šypsojosi O. Čiginskienė. – Ežerėlio pagrindinėje mokykloje dirbu jau septynioliktus metus. Man teko nueiti tą patį kelią, kurį dabar eina mano suaugusios mokinės ukrainietės.“

Kai L. Ruzgienė pasiūlė vesti lietuvių kalbos kursus, mokytojai kilo nemažai abejonių: ar turės laiko, ar sugebės, juk lietuvių kalbos mokytojos tikrai geriau išmano. Tačiau kai to paties paprašė Ežerėlyje gyvenančios ir dirbančios tautietės, O. Čiginskienė sutiko.

„Iš pradžių buvo baisu, juk tai – nauja patirtis, išėjimas iš komforto zonos. Dabar labai džiaugiuosi, kad dalyviams kursai patiko, kad labai sąžiningai lankė, nors kursai prasidėdavo po darbo, buvo labai motyvuoti“, – džiaugėsi mokytoja.

Dar labiau O. Čiginskienę džiugina tai, kad kursų dalyviai nori mokslus tęsti, klausia, ar vėl galės rinktis nuo rugsėjo 1-osios. „Žinoma, per tokį trumpą laiką kalbos neišmoksi. Tačiau smagu, kad proveržis įvyko, kai kurios moterys bando kalbėti lietuviškai, o kitos tai daro jau gana drąsiai. Visus padrąsinu: jei pavyko man, pavyks ir jums“, – sakė kursų vedėja.

Moteris puikiai prisimena tą laiką, kai pati mokėsi lietuvių kalbos. „Lietuvių kalba yra sunki. Iš karto pasakiau, kad eisiu į kursus ir man juos vyras surado Kaune, Šančiuose. Juose išmokau šiek tiek, paskui padrąsinta pradėjau po truputį kalbėti: be galūnių, nepaisydama linksnių ir pan.“, – šypsojosi dabar gražia lietuvių kalba kalbanti pašnekovė.

Iš pradžių buvo baisu, juk tai – nauja patirtis, išėjimas iš komforto zonos. Dabar labai džiaugiuosi, kad dalyviams kursai patiko, kad labai sąžiningai lankė, nors kursai prasidėdavo po darbo, buvo labai motyvuoti.

L. Ruzgienė pabrėžė: O. Čiginskienė ne tik moko lietuvių kalbos, bet ir supažindina kursų dalyvius su lietuvių kultūra, tradicijomis, buria seniūnijoje gyvenančius ukrainiečius į vietos bendruomenę.

Nori tęsti

Kursų dalyvė Liudmyla Samura į Ežerėlį atvyko prieš septynerius metus su drauge, dirba jau minėtoje baldų prekybos ir gamybos įmonėje. Moteris patikino, kad seniai norėjo lankyti lietuvių kalbos kursus, tačiau neturėjo galimybių, mat baigus darbą būtų tekę važinėti į Kauną.

„Lietuvių kalba išties nelengva. Labai svarbi yra bendravimo patirtis. Atėjusios, tarkime, į parduotuvę ar kitur, kalbame lietuviškai ir žmonės mus supranta, jei reikia, padeda. Mes stengiamės, praktikuojamės, svarbiausia, kad viską suprantame, ką mums sako. Esame labai dėkingos už kursus, kuriuose įgijome žinių, pasitikėjimo, puikiai praleidome laiką. Bendravimas tarpusavyje taip pat yra labai svarbus. Galbūt kursai tokie pavykę dėl to, kad mūsų mokytoja Olena – taip pat ukrainietė“, – mano L. Samura.

Pašnekovė patikino: jei kursai bus tęsiami, būtinai juos lankys, kad pakeltų kvalifikaciją. Vis dėlto L. Samura neapsisprendusi, ar liks gyventi Lietuvoje. „Ukrainoje liko du sūnūs, vyresnysis jau gina tėvynę, jaunesnysis išvažiuoti negali. Norėdama likti Lietuvoje, turėčiau gerai išmokti lietuvių kalbą, o dabartinis lygis, jaučiu, nėra toks, kad galėčiau išlaikyti egzaminą pagal Migracijos tarnybos reikalavimus“, – atviravo pašnekovė.

Kita kursų dalyvė Natalija patikino: „Lietuvoje jaučiuosi saugi ir noriu čia kurti savo ateitį. Mokėdama lietuvių kalbą, galėsiu lengviau susirasti darbą ir bendrauti su vietos gyventojais.“

Kauno rajono švietimo centro darbuotojai suteikė informaciją kurso dalyviams, kada, kur ir kaip jie galėtų išsilaikyti lietuvių kalbos testą ir gauti formalų dokumentą apie lietuvių kalbos lygį.

Kiti kursai – Taurakiemyje

Gegužę Kauno rajono švietimo centro vadovė ir neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatorė rajone Samanta Katiševskaja susitiko su Taurakiemio seniūnijoje gyvenančiais ir dirbančiais Ukrainos piliečiais.

Gimnazijos direktorė Dalia Vasauskienė mielai sutiko organizuoti mokymus gimnazijos patalpose. Susirinko net 26 asmenys, kurie ne tik dalijosi savo problemomis, bet ir mintimis, kaip kurs gyvenimą čia, Kauno rajone. Kartu su būsimomis kursų mokytojomis aptarta programa, mokymo medžiaga, kursų laikas, dalyvių atsakomybės.

Taurakiemio seniūnijoje kursus planuojama pradėti rugsėjo mėnesį, vėliau – Vilkijoje.