Užsikrėtė savanorystės virusu: tai – didžiulė dovana pačiam sau | Diena.lt

UŽSIKRĖTĖ SAVANORYSTĖS VIRUSU: TAI – DIDŽIULĖ DOVANA PAČIAM SAU

Kaunietės Ugnė ir Martyna apie delfinus žino toli gražu ne viską, tačiau pakankamai, kad daugiau niekada neimtų vienkartinių indų ir neitų į jūrinių žinduolių pasirodymus delfinariumuose.

Kilnus tikslas

Tuo metu kai kaimynė iš gretimo namo, galbūt, taupė vardiniams bateliams, o bendraamžis kitame miesto gale – motociklui, bičiulės Martyna ir Ugnė uždirbtus pinigus kaupė nuotykiui – savanorystei Tarptautinėje labdaros organizacijoje "The Atlantic Whale ar Dolphin Foundation".

"Taip išeina, kad padovanojome sau nuostabias atostogas Tenerifėje, – Vilniaus dailės akademijos studentė Ugnė Bankauskaitė ir Kauno jėzuitų gimnazijos moksleivė Martyna Gečionytė vylėsi, kad judviejų pavyzdys taps įkvėpimu kitiems. – Įrodėme sau ir aplinkiniams, kad laisvalaikį galima leisti smagiai, prasmingai ir už savo pinigus."

Didžiąją dalį kelionei skirtos sumos merginos užsidirbo pačios – valė langus, dalijo reklaminius lankstinukus, ženklino prekes, vaikus mokė anglų kalbos. Santaupų esą pakako ir lėktuvo bilietams, ir savoms išlaidoms, ir dalyvio mokesčiui.

"Mūsų kelionė buvo skirta ne pramogoms. Vykome ten turėdamos kilnų tikslą", – savanoriai, anot merginų, į vieną didžiausių banginių ir delfinų stebėjimo centrų visame pasaulyje, važiuoja jau bemaž dvidešimt penkerius metus.

Atvykę į Tenerifę, vieni čia praleidžia pusmetį, kiti – vos kelias dienas. Lietuvaitės savanorystei skyrė dvi savaites, tačiau jau dabar gailisi, kad ne du mėnesius.

"Esame savanoriavusios ir anksčiau, tiesa, visa tai vyko šalies ribose", – pramušusios sienas merginos jau galvoja apie kitą vasarą.

Tada esą ištaisys ir šiųmetę klaidą – jei tik pavyks, Kosta Rikoje, apie kurią svajoja, praleis bent vieną vasaros mėnesį. Čia merginos turėtų rūpintis vėžliais.

Žlugęs šaltibarščių planas

Savanorių centras įsikūręs nedideliame Aronos miestelyje, Tenerifės pietuose. Tai didžiulis ispaniško stiliaus namas su didele delfino figūra ant stogo, kuri matyti jau iš tolo.

Delfinai nuostabūs ir jie turi gyventi laisvėje!

"La casa de los delfines" – būtent toks namo pavadinimas, kuriame gyvena ir dirba savanoriai. Taksistui tereikia pasakyti, kad važiuoji į "delfinų namą" ir jis supras, kur link judėti", – pasakojimą tęsė U.Bankauskaitė. Kartu su lietuvaitėmis tuo pačiu metu savanoriavo dar apie pusšimtis žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos.

"Kartu gyveno ir moksleiviai, ir mokslininkai, ir universitetų studentai. Neretai pastarieji čia renka duomenis savo moksliniams darbams, o įvykdę programą gali gauti ir tam tikrą kreditų skaičių, kurį užskaito universitetai", – savanorių programa, M.Gečionytės teigimu, turi ir kitų privalumų. Vienas jų – nemokami  pusryčiai ir vakarienė iš visų mylimos ir gerbiamos "mamos Teresos". Garbaus amžiaus vietinė gyventoja savanorius lepindavo tradiciniais Kanarų salų patiekalais, kurių skonį merginos iki šio mena.

"Tarkime, bulvės su lupenomis ir česnakų skonio padažu "mojo", bananų sriuba su vaisiais arba kiaušinienė su šokoladu. Taip, skamba keistai, bet patikėkite, skonis dieviškas", – gastronominiais prisiminimais dalijosi M.Gečaitė.

Pietus savanoriai valgydavo vietos kavinėse arba gamindavosi patys. Neretai čia vykdavo savotiški savų virtuvių pristatymai.

"Bandėme gaminti šaltibarščius... nepavyko. Burokėliai ten visai ne tokie, nėra ir kefyro", – paragavusios rožinę vasaros sriubą, merginos suprato, kad kitų savanorių šis patiekalas nesužavės.

Kvietė pasirašyti peticiją

Savanorių diena prasidėdavo 8 val. ryto, koordinatoriams paskirsčius darbus. Dažniausiai turistiniu delfinų ir banginių stebėjimo laivu savanorės plaukė į vandenyną, kur fotografavo, o vėliau aprašinėjo užfiksuotus pelekus. Kitomis dienomis jos vykdavo į šunų prieglaudą, dalyvaudavo edukacinėje ir projektinėje veikloje.

"Turistiniame laive dirbome kas antrą dieną, plaukdavome du kartus per dieną – ryte ir po pietų. Fotografavome delfinus ir banginius, pagal jų peleko formą nustatydavome jų rūšį ir šeimą, identifikuodavome jų ypatingą elgseną, suskaičiuodavome juos, nustatydavome kiek yra jauniklių, įrašinėjome garsus, užfiksuodavome vandens ir oro sąlygas", – apdorojusios informaciją, savanorės ją suvesdavo į bendrą mokslinę duomenų bazę.

Tuo metu, kai rankose neturėdavo fotoaparato ir nesėdėdavo prie kompiuterio, savanoriai, anot U.Bankauskaitės, bendravo su turistais. Ne tik priminė, koks nuostabus yra jūrų pasaulis, bet ir kvietė prisidėti prie jo išsaugojimo – rinko parašus peticijai, kad visame pasaulyje būtų uždrausta naudoti vienkartinį plastiką.

"Kiekvieną minutę į jūras ir vandenynus išpilama po pilną sunkvežimį plastiko. Jei taip ir toliau, tikėtina, kad 2050 m. jūrose ir vandenynuose plastiko bus daugiau nei žuvų", – U.Bankauskaitė apgailestavo, kad dėl žmonių neatsakingumo jūrų gyvūnai labai dažnai įsipainioja į plastikines pinkles, o neretai atliekas tiesiog praryja, taip pasmerkdami save mirčiai.

Jūra nuspalvinta krauju

Laivu plaukiantys turistai iš savanorių lūpų išgirdo apie delfinų ir banginių rūšis, jų gyvenimo ir elgsenos ypatumus.

"Prie Tenerifės krantų nuolat gyvena keturios delfinų ir mažųjų banginių rūšys. Dar 24 rūšys migruoja per Kanarų vandenis skirtingais metų laikais. Galima pamatyti ir mėlynuosius, ir pilkuosius, ir kuprotuosius, ir net plėšriuosius banginius", – po pažinties su jūriniais žinduoliais, U.Bankauskaitė į juos pažvelgė kitomis akimis.

Delfinai, pasak Ugnės, yra ypatingi gyvūnai. Jie – intelektualūs, protingi, žaismingi, draugiški, jautrūs, trykštantys energija. Dantis žinduliai naudoja tik grobiui sučiupti, bet ne maistui kramtyti, o šaukštas vandens plaučiuose delfinus gali lengvai paskandinti.

Didelė laimė būti reikalingam. Daryti tai, kas teikia džiaugsmą ir yra prasminga.

"Delfinai nuostabūs ir jie turi gyventi laisvėje! Labai rekomenduotume pažiūrėti dokumentinį filmą "Įlanka". Jame atskleidžiama kaip ilgametis delfinų treneris tapo aktyviu kovotoju prieš delfinų laikymą nelaisvėje ir jų išnaudojimą. Tai įvyko tada, kai vienas jo dresuojamų delfinų dėl nuolatinio streso ir nelaisvės nusprendė nusižudyti – sąmoningai nebeįkvėpė oro ir taip mirė trenerio glėbyje", – U.Bankauskaitė protu nesuvokė, kad tai, kas senovės Graikijoje buvo laikoma šventvagyste, dabar kai kam šventė.

Pasaulyje esą tebevyksta masinės pramoginės delfinų ir banginių žudynės, kurių metu žeberklais ir peiliais susmaigstoma šimtai gyvūnų. "Pro šalį migruojančius didžiulius būrius gyvūnų vietiniai gyventojai laivais suvaro į seklias įlankas. Perpjauna pilvus ir palieka gyvūnus vandenyje lėtai nukraujuoti. Jūra tikrąja to žodžio prasme paplūsta krauju", – savo pasakojimais šiurpino VDA studentė.

Įveikė Teidės iššūkį

Po darbų ir savaitgaliais merginos mėgavosi laisvu laiku ir pažintimi su vietos įžymybėmis. Pajuto visas temperamentingojo Santa Kruzo spalvas ir skonius, aplankė įspūdingas Playa de las Americas arba Los Cristianos pliažus ir pramogų pakrantes. Išvydo keturkampes laiptuotas iš lavos akmenų pastatytas Gvimaro piramides ir nuvyko prie seniausio pasaulyje Drakono medžio.

"Maudėmės natūraliuose dėl lavos susiformavusiuose baseinuose. Keliavome siaurais kalnų takais ir giliais slėniais į 600 m aukštyje ant skardžio esantį Mascos kaimelį, kuriame grožėjomės kanarietiškais autentiškais nameliais", – visgi didžiausią įspūdį ir U.Bankauskaitei, ir M.Gečionytei paliko Teidės ugnikalnis.

Merginos nesinaudojo mokama keltuvo paslauga – į 2 200 m aukštį kopė pačios. Taip pasitikrino savo jėgas ir finansiškai prisidėjo prie vandens žinduolių apsaugos.

"Pradžioje nuotaika buvo gera. Pusiaukelėje norėjosi grįžti. Tada sustojome pailsėti nedideliame namelyje. Galvojome, kad ten pasišildysime kava ar arbata, o mums pasakė, kad jie užsidaro. Negana to, ant stalo palikau savo telefoną! Visa laimė, kad jo pasigedau po minutės, o ne po kokios valandos", – M.Gečionytė tikino, kad ši, kai ir visos kitos savanorystės dienos Tenerifėje buvo pilnos įspūdžių ir netikėtų išbandymų.

"Didelė laimė būti reikalingam. Daryti tai, kas teikia džiaugsmą ir yra prasminga. Savanorystė tai visų pirma didžiulė dovana pačiam sau. Tai būdas pažinti ir išbadyti save, augti ir tobulėti. Tai galimybė įgyti naujų žinių, patirties, pasitikėjimo ir motyvacijos. Susirasti draugų. Norėtume paskatinti bendraamžius – neleiskite savo laisvalaikio veltui, išnaudokite jį naudingai, turiningai ir prasmingai. Savanoriaukite!", – U.Bankauskaitė vylėsi, kad jos ir bičiulės siųsta žinutė pasieks visus neabejingus.

GALERIJA

  • Užsikrėtė savanorystės virusu: tai – didžiulė dovana pačiam sau
  • Užsikrėtė savanorystės virusu: tai – didžiulė dovana pačiam sau
  • Užsikrėtė savanorystės virusu: tai – didžiulė dovana pačiam sau
  • Užsikrėtė savanorystės virusu: tai – didžiulė dovana pačiam sau
  • Užsikrėtė savanorystės virusu: tai – didžiulė dovana pačiam sau
Rašyti komentarą
Komentarai (8)

...

Krabas labai ieško durnių, sutinkančių darmai Laisvės alėją pabaigti tvarkyt... nes jai skirti pinigai jau kelis kartus pasibaigė, kitoms gatvėms nė nesvajot būt pabaigtomis tvarkyt.

Piderastas rudomanskis

Siandien pirmam sutiktam troleibusu soteleje atsiduosiu savanoriskai ir visiskai veltui, kadangi pirmadienis.

dar

gerai kad neuzsikrete politvyrusu nes ten irgi savanoriai bet is/runkelpolitelytinio/ statuso......
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS