V. KAKOŠKINO KABINETE DREBĖDAVO IR H. DAKTARAS

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Vladimiras Kakoškinas rytoj švęs ne tik savo gimtadienį. Tai bus ir paskutinioji jo darbo diena. Per savo karjerą V.Kakoškinui teko tirti ne vieną rezonansinę bylą.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Vladimiras Kakoškinas rytoj švęs ne tik savo gimtadienį. Tai bus ir paskutinioji jo darbo diena. Per savo karjerą V.Kakoškinui teko tirti ne vieną rezonansinę bylą.

Metų archyvai

V.Kakoškinas vienas iš prokurorų, kuris, regis, visada dirbo prokuratūroje. Savo darbo teisėsaugoje pradžią jis skaičiuoja nuo 1970 m. Pavadintas prokuroru mandagiai pataiso. "Aš visą gyvenimą dirbau tardytoju. Net ir tada, kai pradėjau dirbti prokuroru, vadovavau tardymo priežiūrai. Iki šiol buvau atsakingas už tardymo kontrolę ir organizavimą. 17 metų pradirbau tardytoju, paskui miesto ir apygardos prokuroro pavaduotoju", – sutrumpintai darbo stažą išdėstė V.Kakoškinas.

Sudėtingiausios rezonansinės bylos, sunkiausios akistatos buvo V.Kakoškino žinioje. Garsiausi Kauno mafijos atstovai suklusdavo išgirdę šią pavardę. V.Kakoškinas pravėrė spintos savo kabinete duris. Tvarkingai sudėta eilė segtuvų.

"1993 m., kai buvo sukurti Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriai, Kaune buvo užregistruotos 33 nusikalstamos grupuotės. Čia nuo tų laikų segtuvai su grupuočių narių nuotraukomis, anketiniais duomenimis, biografijomis. Iš anuomet klestėjusių 33 grupuočių, šiandien nebėra nė vienos", – šyptelėjo A.Kakoškinas.

Šaknys ne Lietuvoje

V.Kakoškinas gimė ir užaugo Kaune, bet jo šaknys Pskove. 1943 m. iš Pskovo šeima buvo išvežta į Alytaus koncentracijos stovyklą. A.Kakoškino tėvas buvo paliktas Pskove pogrindiniam darbui. Per vienas vokiečių gaudynes buvo sučiuptas ir pasmerktas sušaudyti. Į kalėjimą buvo suvaryta ir visa jų šeima.

Tėvui pavyko perbėgti iš mirtininkų kameros į kalėjimą. Šeima susitiko. Koncentracijos stovykloje mirė vyriausias brolis, kurio vardu ir buvo pavadintas vėliau jauniausiasis sūnus Vladimiras.

Planai studijuoti Karo mokykloje nesusiklostė, tad V.Kakoškinas stojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą ir jau po savaitės persivedė į Teisės skyrių. Teisėsaugos barikadose stojo būdamas 23-ejų.

Prokuroras šypsosi, kad Kauno centre praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Pradžioje šeima gyveno Nemuno g., vėliau gavo butą senojo "Romuvos" kino teatro kieme. Pagrindiniai policijos ir prokuratūros pastatai – taip pat Centre.

Pažintis su Japončiku

Prokuroras neslepia, kad per jo karjerą būta tikrai įdomių laikotarpių. "Didžiausi cinikai, ko gero, yra medikai ir teisininkai, nes įdomu tai kas sudėtinga, netradiciška, unikalu", – pastebėjo V.Kakoškinas.

"Susišaudymas "Viluloje"? Ne, čia viskas aišku. Kas čia ypatinga? Visuomenei tai sukelia rezonansą, bet šiaip – keli atvažiavo, iššaudė, vieni juos užsakė, kiti pasamdė. Viskas žinoma: kas dalyvavo, kas užsakovas. Tyrimas ne mano rankose, todėl ne kažką galiu komentuoti", – taip garsųjį Daktarų nusikalstamos grupuotės lizdelio apšaudymą įvertino V.Kakoškinas. Kauno mafijos tėvu vadinamam Henrikui Daktarui tada pasisekė laiku pasprukti.

Visai kita "Vilulos" bylos pusė prokurorui paliko didesnį įspūdį. "Teko susitikti su garsiuoju Rusijos mafijos krikštatėviu Viačeslavu Ivankovu, pravarde Japončikas. Apsiskaitęs pilietis, buvęs imtynininkas. Veido bruožai iš tiesų priminė japoną. Tiesa, ne savo noru iškeliavęs anapilin", – prisiminė V.Kakoškinas.

Tąsyk pokalbio atmosfera įgavo atvirumo, o atsisveikinant Japončikas ištiesė V.Kakoškinui ranką.

"Jis ištiesė ranką, bet aš neatsakiau. Jam net prakaitas pasruvo. Jei būčiau atsakęs paspaudimu, jis būtų nukarūnuotas. O ranką ištiesė savaime, nes suėjome į kontaktą", – pasakojo V.Kakoškinas.

Amerikos pėdsakais

Nors Japončiko atsiliepimai apie legendomis apipintą H.Daktarą nebuvo geri, V.Kakoškinas būtent Henytę išskyrė iš visų nusikalstamo pasaulio atstovų, su kuriais jam teko bendrauti.

"Durnių tarp nusikalstamo pasaulio branduolio nebuvo. Buki daugiausia galėjo būti gangais arba aukščiausiai iki brigadininkų pakilti. Ryškiausias buvo H.Daktaras. Mandagus, tvarkingas. Kartą buvo sulaikytas mano kabinete. Buvo iškviestas. Atėjo ir sulaikėme. Prieš 20 metų jam buvau išpranašavęs, kaip baigs savo gyvenimą – kalės iki gyvos galvos", – dėstė V.Kakoškinas.

Per ilgus darbo metus prokuroras matė, kaip keičiasi Kauno nusikaltėlių pasaulis. Vieni atsidūrė kalėjimuose, kiti žuvo ar dingo įvairiomis aplinkybėmis. Kai kurie pabėgo į užsienį, kiti perėjo į verslą.

"Panašiai buvo ir Amerikoje 1930 m. Vieni liko mušeikomis, reketininkais, banditais, kiti kaip alkaponės perėjo į aukštesnį lygį ir baltomis apykaklėmis vaikštinėja. Dar liko alkanas jaunimas, kuris nemoka ir nenori dirbti, bet nori visko iš karto – geros mašinos, namų ir turų, gražiau apsirengti, sočiau pavalgyti ir pasivažinėti po pasaulį", – realijas aiškino V.Kakoškinas.

Gelbėjo pomėgis

Dirbti daug ir intensyviai įpratęs pareigūnas atviravo, kad prokuroro-tardytojo darbas labai pasikeitė nuo tų laikų, kai prasidėjo jo karjera. "Planuodavome nuo pradžios iki pabaigos. Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyrius – buvo elitinis padalinys. Gavę pareiškimą, sudarydavome planą su operatyviais darbuotojais, jie atlikdavo operatyvinius veiksmus, analizuodavome surinktą informacija. Jei pakakdavo, pradėdavome ikiteisminį tyrimą, patys jį vykdydavome ir patys palaikydavome kaltinimą teisme. Kuo anksčiau prokuroras įsiliedavo į procesą, tuo buvo geriau", – specifiką aiškino prokuroras.

Dirbti, pasak prokuroro, reikėjo, neskaičiuojant valandų. "Būdavo – grįžti namo, nusiprausi, persirengi ir vėl į darbą. Žmona? O kas jai beliko?" – atsiduso V.Kakoškinas.
Toks krūvis turi ir kitą savo pusę. "Neslėpsiu, įtampa buvo didžiulė. Prabundi naktį ir galvoji, kad to nepadarei, kitką ne taip padarei, aną dar turi padaryti. Ir, žiūrėk, gydytojai jau baksnoja į opą. Taip užgyvenau gastritą", – teko keisti požiūrį ir išmokti uždaryti darbo duris.

Prokuroras įsitikinęs, kad jam labai pasisekė dėl seno pomėgio – kolekcionavimo. Iš pradžių V.Kakoškinas rinko senovines monetas, vėliau ordinus, apdovanojimus, carinės Rusijos, jų priešų ir sąjungininkų apdovanojimus bei medalius, taip pat Sovietų Sąjungos. Dešimtys parodų buvo surengtos kartu su draugais. Dabar yra visokių katalogų, o tada ir interneto nebuvo. Teko studijuoti. Gelbėjo knygos, ilgos valandos bibliotekose. Tai padėdavo mintims atitrūkti nuo prokuroro darbo.

"Be to, turėjau labai gerų mokytojų, kurie ne tik dirbti mokė, bet ir atsiriboti. Kai atėjau, man buvo 23-eji, o mano mokytojas turėjo jau 24 metų darbo stažą", – kaip vieną iš dovanų jis minėjo savo mokytojus.

V.Kakoškinui įsiminusios bylos

Septyniolika lavonų

1986 rugpjūčio 1 d. Michailas Gorbačiovas išleido sausąjį įstatymą. Septyniolika lavonų vienoje byloje. Pradžia nebuvo baisi. Skambutis iš Greitosios medicinos pagalbos stoties – lavonas be išorinių smurto žymių. Po sekundės antras toks pat. Panašu į apsinuodijimą. Ir taip skambutis sekė skambutį. Pavyko išaiškinti "tašką" Senamiestyje, kuriame prekiavo pilstuku.

Visi manė, kad tai 96 laipsnių stiprumo limonado "Tarchun" esencija. Ją skiesdavo ir darydavo likerį. Sandėlininkas įmonėje paliko didelį kanistrą aušinimo skysčio. Kitas sandėlininkas pardavė. Bobutė pradėjo pardavinėti.

Net ir visko matę pareigūnai tąkart pakraupo. Mirtinu likeriu teta pavaišino aplankyti atvažiavusią 16-metę anūkę. Kitoje vietoje pareigūnai rado jau anapilin iškeliavusią žmoną, bet dar leisgyvį vyrą, kuris nurodė, kad likerio gavo iš kaimyno. Išlaužę duris, pareigūnai rado keturis tvarkingai prie stalo mirusius vyrus.

Prokuroras tada stikliukais skaičiavo visą išgertą kiekį ir dar nespėtą išgerti. Mirtina aušinimo skysčio dozė – iki 90 g, likusieji gyvi sunkiai serga. Buvo likę 2,5 l – tai dar 22 lavonai.

Rado tuos litrus Palemone. Labai nenoriai juos atidavė savininkas. Pareigūnams teko visą daržą perkasti. Atkasė nuo žmonos paslėptus pinigus stiklainyje ir tik pagrasinus, kad teks griauti namą, žmogus parodė slėptuvę.

Netradicinis požiūris

Prokuroras neslėpė, kad būta atvejų, kai nusikaltėliai atrodė mielesni nei nukentėjusieji. Vienoje Kauno gatvių pusbrolis nužudė pusbrolį. Nušovė iš turėto medžioklinio šautuvo. Neapsikentė kasdienio nužudytojo terorizmo. Mieste žinomas banditas nuolat mušė, ujo žmoną, vaikus ir aplinkinius. Pusbrolis padarė tvarką, kurios anuomet negalėjo padaryti niekas kitas. Atlikęs darbą pats paskambino policijai.

Po kurio laiko panaši istorija įvyko vėl toje pačioje gatvėje. Žentas terorizavo visus namiškius. Galiausiai visiems trūko kantrybė. Namo šeimininkas pasikvietė į svečius draugą, turėjusį medžioklinį šautuvą. Visi sulaukė nakties. Tradiciškai žentas grįžo įkaušęs ir sužvėrėjęs ir ėmė visiems grasinti viskuo, kuo tik galėjo. Šeimininko draugas nuspaudė gaiduką. Už šeimos išgelbėjimą kaltę prisiėmė buto šeimininkas.

Itališka meilės istorija

1976 m., gruodis. Pamilo uošvė žentą, o žentas – uošvę. Jai 50, jam 20. Laiškus aistringus rašė vienas kitam. Žentas mylimą žmoną nuvežė į gimdymo namus, uošvė pasiūlė jaunam mylimajam atsikratyti jos vyro. Iš pradžių ieškojo žudiko, bet nesėkmingai. Nutarė tai padaryti patys. Vyras nuėjo į vonią. Žentas iš paskos, bet neišdrįso, o tik nugarą uošviui nutrynė. Planas pasikeitė. Uošvė nusprendė vakarienei jautienos išvirti be druskos. O druską druskinėje sumaišė su migdomaisiais. Jis valgė vis pasisūdydamas.

Galiausiai užmigo. Žentas trinktelėjo metaliniu vamzdžiu per galvą. Tada laiptais žemyn. Kaimynai replikavo, kad gal lavoną tempia, nes naktį kažkokį detektyvą rodė. Na, bet galiausiai nuvilko, į mašiną įkišo ir į garažą. Norėjo palaidoti pas dukrą kaime, bet ta nesutiko. Tada mėgino sudeginti. Paprašė ligoninės kūriko. Tas mielai sutiko, bet butelį išgėrė ir užmigo. Tada nutarė garaže užpilti kalkėmis ir užbetonuoti. Vis dėlto nebespėjo, nes dukra nusikaltėlius išdavė policijai.