„VILKYNĖS“ KELTININKAS: KELTAS MAN – KAIP NAMAI

„Sezono metu kelte daugiau laiko praleidžiu negu namuose, bet kitą pusmetį būnu namie“, – neįprastu ritmu gyvena „Vilkynės“, keliančios automobilius ir žmones per Nemuną, keltininku dirbantis Paulius Chadaravičius. „Man patinka“, – nedaugžodžiauja vyras, kurio tėvas taip pat dirbo čia keltininku.

– Kokia šio kelto istorija?

– Mano tėvas dirbo laivyboje. Čia anksčiau irgi būdavo medinis keltas, paskui jo neliko. Tėvas buvo inžinierius, visada prie laivų, todėl sugalvojo pagaminti keltą. Ilgai statė, savo jėgomis. Buvau dar paauglys, veždavosi ir mane padėti. Keltu tėvas plukdė nuo 2000-ųjų. Tais laikais Nemunas būdavo tuščias, tikra šventė, jei pamatydavai laivą, o dabar laivų plaukia daugiau, todėl stengiamės vieni kitiems netrukdyti.

P.Chadaravičiaus tėvas taip pat buvo keltininkas, o jis pats žada čia dirbti tol, kol galės. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

– Kaip ėmėtės keltininko darbo?

– Na, tėvui jau 83-eji. Grįžau iš Norvegijos, man čia gerai, turiu šeimą. Gal dėl to, kad aš toks truputį užsispyręs, gamta patinka, mėgstu išvažiuoti. Grįžtu namo vienai ar dviem dienoms, ir viskas. Dirbau daugelį darbų, užsienyje buvau, galiausiai čia apsistojau.

Jeigu lyja visą dieną, nespėji keisti drabužių – vienus džiovini, kitais rengiesi. Kaip ir kiekviename darbe yra ir gerų, ir blogų dalykų.

– Ar sunku dirbti tokį darbą?

– Kai prasideda sezonas, iš pradžių keistai jaučiuosi: būnu pripratęs su šeima leisti laiką, o kai išvažiuoju – jų nematau. Laikui bėgant vėl priprantu. Kai visa šeima dirba, vaikai darželyje, tai mažai laiko lieka kartu. Sezono metu kelte daugiau laiko praleidžiu negu namuose, bet kitą pusmetį būnu namie. Man patinka. Vakare koks draugas ateina, pašnekame. Kai geras oras, visi, kurie keliasi, sako: „Koks puikus jūsų darbas.“ O kai reikia čia visą dieną būti, stebėti abu krantus, ar neatvažiuoja automobiliai, nebūna taip puiku. Savaitgaliais daugelis važiuoja į sodybas, su vienu, su kitu pabendrauju – tada atsigaunu. Rudenį vėjas pučia, lietus lyja, tada viskas būna kitaip. Čia visur metalas, ant jo vasarą karštą, žiemą – šalta. Turime elektrinį radiatorių, malkomis kūrename. Jeigu lyja visą dieną, nespėji keisti drabužių – vienus džiovini, kitais rengiesi. Kaip ir kiekviename darbe, yra gerų ir blogų dalykų. Nuo septynių ryto iki pusės devynių vakaro dirbame. Būna, kad pramiegu, tada jau pažadina mane, nespėju ir kavos išsivirti. Savaitgaliais ir vėliau atvažiuoja keleivių, bet iš anksto susitariame – kam labai reikia, perkeliu.

– Ar gyvenate taip pat šiame kelte?

– Taip, kai dirbu, namo nevažiuoju. Yra ir šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, viryklė, lova. Čia – namai. Kai jaunas buvau, reikėdavo pas merginas ir pas draugus, tai važiuodavau iki Kauno, o dabar tik čia būnu. Šeima atvažiuoja savaitgalį, visi su vaikais išsimaudome, kai geras oras, kelte ir pernakvoja. Maudausi kiekvieną dieną – kai karšta, kitaip neįmanoma. Kai saulė kaitina, visas keltas įkaista. Išsimaudau, atsigaunu ir toliau dirbu.

– Kiek žmonių keliasi jūsų keltu?

– Neskaičiuojame, kiek kartų suplaukiojame į skirtingas puses. Įvairiai, iš ryto, pavyzdžiui, keliasi statybininkai, kuriems reikia į objektą kitoje upės pusėje. Paskui būna tuštoka, apie pietus šiek tiek automobilių pasitaiko, vėliau po darbo grįžta žmonės iš kitos pusės, o vakare važiuoja daugiau. Kai lietinga vasara, tai ir žmonių būna mažai. Jeigu variklis neišjungtas ir atvažiuoja automobilis, plaukiame iš karto. Kartais lakstome pusvalandį pirmyn ir atgal, kartais sėdime, valandą miegame. Labai įvairiai būna. Greitąją, policiją keliame, kai prireikia. Seniau vestuvių būdavo, o dabar jau retai. Vieni kelią iki jūros trumpina, kiti po Lietuvą keliauja, darbo reikalais važiuoja.

Kelte šeimininkaujantis P.Chadaravičius ne tik automobilius kelia, jeigu prireikia – ir greitąją, ir policiją gabena į kitą krantą. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

– Kiek dar planuojate dirbti keltininku?

– Nuo daug ko priklausys. Metalas rūdija, tėvas sako, kad sveikatą reikia saugoti – juk dirbame ant šalto metalo. Kas penkerius metus keltui reikia atlikti techninę apžiūrą, tada keliame jį į krantą, specialistai tikrina metalo storį, kiek reikia ir kiek įmanoma pakeičiame – taip ir dirbame. Dirbsiu, kol galėsiu.

– Ar kas nors norėtų perimti šį amatą iš jūsų?

– Yra sūnus, jis Norvegijoje šiuo metu, ir dukrą turiu. Galvoju taip: geriau tegul mokosi, įgyja gerą išsilavinimą ir gerą darbą susiranda, tegul daugiau su šeima laiko praleidžia. Šeima – svarbiausia. Dirbau Norvegijoje, tada grįžau į Lietuvą, vėliau – vėl į Norvegiją. Supratau, kad imigrantas yra imigrantas – ten tik važiuoji, dirbi ir nieko nematai. Pagalvojau, gal geriau Lietuvoje dirbti, su šeima, su draugais bendrauti. Čia namai. Džiaugiuosi, kad esu ne ten, o čia.

Keltas „Vilkynė“

Tai upinis motorinis keltas per Nemuną, reguliariai perkeliantis keleivius ir transporto priemones tarp Vilkijos (Kauno r.) ir Pavilkijo (Šakių r.). Tai vienintelis per Nemuną keliantis keltas Lietuvoje. Į keltą telpa 7–8 lengvieji automobiliai, keliamoji galia – 40 t, kursuoja 180 dienų per metus (nuo gegužės iki lapkričio).

Keltą „Vilkynė“ iš krano pontono sukonstravo Romanas Chadaravičius, šiuo metu kelte dirbančio P.Chadaravičiaus tėvas. Apie R.Chadaravičių Rimas Bružas yra sukūręs dokumentinį filmą „Keltininkas“. Dabartinis keltas veikia nuo 1999 m.

Šaltinis: Kauno rajono savivaldybė