– Kokia šio kelto istorija?

– Mano tėvas dirbo laivyboje. Čia anksčiau irgi būdavo medinis keltas, paskui jo neliko. Tėvas buvo inžinierius, visada prie laivų, todėl sugalvojo pagaminti keltą. Ilgai statė, savo jėgomis. Buvau dar paauglys, veždavosi ir mane padėti. Keltu tėvas plukdė nuo 2000-ųjų. Tais laikais Nemunas būdavo tuščias, tikra šventė, jei pamatydavai laivą, o dabar laivų plaukia daugiau, todėl stengiamės vieni kitiems netrukdyti.

P.Chadaravičiaus tėvas taip pat buvo keltininkas, o jis pats žada čia dirbti tol, kol galės. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

– Kaip ėmėtės keltininko darbo?

– Na, tėvui jau 83-eji. Grįžau iš Norvegijos, man čia gerai, turiu šeimą. Gal dėl to, kad aš toks truputį užsispyręs, gamta patinka, mėgstu išvažiuoti. Grįžtu namo vienai ar dviem dienoms, ir viskas. Dirbau daugelį darbų, užsienyje buvau, galiausiai čia apsistojau.

Jeigu lyja visą dieną, nespėji keisti drabužių – vienus džiovini, kitais rengiesi. Kaip ir kiekviename darbe yra ir gerų, ir blogų dalykų.

– Ar sunku dirbti tokį darbą?

– Kai prasideda sezonas, iš pradžių keistai jaučiuosi: būnu pripratęs su šeima leisti laiką, o kai išvažiuoju – jų nematau. Laikui bėgant vėl priprantu. Kai visa šeima dirba, vaikai darželyje, tai mažai laiko lieka kartu. Sezono metu kelte daugiau laiko praleidžiu negu namuose, bet kitą pusmetį būnu namie. Man patinka. Vakare koks draugas ateina, pašnekame. Kai geras oras, visi, kurie keliasi, sako: „Koks puikus jūsų darbas.“ O kai reikia čia visą dieną būti, stebėti abu krantus, ar neatvažiuoja automobiliai, nebūna taip puiku. Savaitgaliais daugelis važiuoja į sodybas, su vienu, su kitu pabendrauju – tada atsigaunu. Rudenį vėjas pučia, lietus lyja, tada viskas būna kitaip. Čia visur metalas, ant jo vasarą karštą, žiemą – šalta. Turime elektrinį radiatorių, malkomis kūrename. Jeigu lyja visą dieną, nespėji keisti drabužių – vienus džiovini, kitais rengiesi. Kaip ir kiekviename darbe, yra gerų ir blogų dalykų. Nuo septynių ryto iki pusės devynių vakaro dirbame. Būna, kad pramiegu, tada jau pažadina mane, nespėju ir kavos išsivirti. Savaitgaliais ir vėliau atvažiuoja keleivių, bet iš anksto susitariame – kam labai reikia, perkeliu.

– Ar gyvenate taip pat šiame kelte?

– Taip, kai dirbu, namo nevažiuoju. Yra ir šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, viryklė, lova. Čia – namai. Kai jaunas buvau, reikėdavo pas merginas ir pas draugus, tai važiuodavau iki Kauno, o dabar tik čia būnu. Šeima atvažiuoja savaitgalį, visi su vaikais išsimaudome, kai geras oras, kelte ir pernakvoja. Maudausi kiekvieną dieną – kai karšta, kitaip neįmanoma. Kai saulė kaitina, visas keltas įkaista. Išsimaudau, atsigaunu ir toliau dirbu.

– Kiek žmonių keliasi jūsų keltu?

– Neskaičiuojame, kiek kartų suplaukiojame į skirtingas puses. Įvairiai, iš ryto, pavyzdžiui, keliasi statybininkai, kuriems reikia į objektą kitoje upės pusėje. Paskui būna tuštoka, apie pietus šiek tiek automobilių pasitaiko, vėliau po darbo grįžta žmonės iš kitos pusės, o vakare važiuoja daugiau. Kai lietinga vasara, tai ir žmonių būna mažai. Jeigu variklis neišjungtas ir atvažiuoja automobilis, plaukiame iš karto. Kartais lakstome pusvalandį pirmyn ir atgal, kartais sėdime, valandą miegame. Labai įvairiai būna. Greitąją, policiją keliame, kai prireikia. Seniau vestuvių būdavo, o dabar jau retai. Vieni kelią iki jūros trumpina, kiti po Lietuvą keliauja, darbo reikalais važiuoja.

Kelte šeimininkaujantis P.Chadaravičius ne tik automobilius kelia, jeigu prireikia – ir greitąją, ir policiją gabena į kitą krantą. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

– Kiek dar planuojate dirbti keltininku?

– Nuo daug ko priklausys. Metalas rūdija, tėvas sako, kad sveikatą reikia saugoti – juk dirbame ant šalto metalo. Kas penkerius metus keltui reikia atlikti techninę apžiūrą, tada keliame jį į krantą, specialistai tikrina metalo storį, kiek reikia ir kiek įmanoma pakeičiame – taip ir dirbame. Dirbsiu, kol galėsiu.

– Ar kas nors norėtų perimti šį amatą iš jūsų?

– Yra sūnus, jis Norvegijoje šiuo metu, ir dukrą turiu. Galvoju taip: geriau tegul mokosi, įgyja gerą išsilavinimą ir gerą darbą susiranda, tegul daugiau su šeima laiko praleidžia. Šeima – svarbiausia. Dirbau Norvegijoje, tada grįžau į Lietuvą, vėliau – vėl į Norvegiją. Supratau, kad imigrantas yra imigrantas – ten tik važiuoji, dirbi ir nieko nematai. Pagalvojau, gal geriau Lietuvoje dirbti, su šeima, su draugais bendrauti. Čia namai. Džiaugiuosi, kad esu ne ten, o čia.

Keltas „Vilkynė“

Tai upinis motorinis keltas per Nemuną, reguliariai perkeliantis keleivius ir transporto priemones tarp Vilkijos (Kauno r.) ir Pavilkijo (Šakių r.). Tai vienintelis per Nemuną keliantis keltas Lietuvoje. Į keltą telpa 7–8 lengvieji automobiliai, keliamoji galia – 40 t, kursuoja 180 dienų per metus (nuo gegužės iki lapkričio).

Keltą „Vilkynė“ iš krano pontono sukonstravo Romanas Chadaravičius, šiuo metu kelte dirbančio P.Chadaravičiaus tėvas. Apie R.Chadaravičių Rimas Bružas yra sukūręs dokumentinį filmą „Keltininkas“. Dabartinis keltas veikia nuo 1999 m.

Šaltinis: Kauno rajono savivaldybė

„Istoriniai Europos kovos menai, ar HEMA angliškai, – tokios disciplinos, kurios gyvuoja apie 25 metus. Būtent tai ir yra istorinių Europos kovos menų atgaivinimas. Kaune gyvuoja „Viduramžių pasiuntiniai“ – jie daugiau praktikuoja kovos lauko discipliną, o mes atgaiviname kovos menus, kuriuos žmonės praktikavo miestuose“, – subtilybes atskleidė istorinių Europos kovos menų instruktorius S.Balčiūnas.

Anot jo, XV a., prasidėjus Renesansui, pradėta rašyti ir spausdinti knygas, taigi tada pradėta užrašyti ir kovos menų techniką. „Būtent taip ji mus pasiekė. Knygų iliustracijose rodomi tuo metu metu vykę turnyrai. Taigi, istoriniai Europos kovos menai yra išlikę iki mūsų dienų, tik jų tradicija buvo nutrūkusi“, – pastebi S.Balčiūnas.

Europos kovos menų tradicija tam tikra prasme buvo mirusi, o dabar atgaivinama.

Pasak pašnekovo, Rytų kovos menai yra gyvo kovos meno tradicija, kai kovos meną meistras perduoda mokiniui, – taip tie kovos menai atėjo iki mūsų. „Europos kovos menų tradicija tam tikra prasme buvo mirusi, o dabar atgaivinama. Kovos menu ilguoju kalaviju mieste užsiimdavo pirkliai, amatininkai – žmogus turėjo turėti laiko, pajamų ginklui“, – aiškina S.Balčiūnas. Jo teigimu, istoriniai Europos kovos menai apima kovos būdus su skirtingais ginklais – tai gali būti vienas kalavijas su didesniu ar mažesniu skydu rankoje, ietys, ilgieji kalavijai, dvirankiai kalavijai. Vėliau atsirado kardai, rapyros, kiti ginklai.

„Vienu aspektu Europos kovos menai buvo išnykę, kitu atžvilgiu jie evoliucionavo į šiuolaikinį boksą, imtynes, sportinį fechtavimą. Mes remiamės išlikusiais istoriniais šaltiniais, bandome teisingai atlikti kirčius ir atakas, stengiamės perimti filosofiją, o ji buvo tokia: jeigu turi geležinį ginklą, privalai mokėti jį panaudot, apsiginti. Garbės suvokimas buvo toks – jeigu kažkas tave įžeidė, išsitrauki ginklą ir eini aiškintis, o šiais laikais taip jau nėra“, – skirtumus pabrėžia instruktorius.

Jis perspėja – šie kovos menai yra pavojingi: „Mes simuliuojame dvikovą, niekas neturi šarvų, šarvinių pirštinių, todėl kiekvienas kirtis gali būti lemiamas. Žinome, naudojame apsaugus, turime fechtavimo kaukes, storesnes striukes, todėl galime durti, stumti, griauti vienas kitą.“

Istoriniai Europos kovos menai išlikę iki mūsų dienų, tik jų tradicija buvo nutrūkusi, bet šiandien vėl galima to mokytis. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

„Buvo įdomu pačiupinėti kalaviją, gyvai su tuo susipažinti. Instruktorius taip pat nustebino – matyti, kad jis gyvena tuo. Seniai svajojau prie to prisiliesti iš arčiau, tad šiandienos patirtis – labai gera. Draugams ir kolegoms būtinai rekomenduosiu bent jau pačiupinėti ir susipažinti, kas tai yra. Ir tai tikrai ne tai, kas rodoma filmuose, o visai kitoks menas. Esu labai dėkingas, kad buvo galima dalyvauti treniruotėje“, – įspūdžiais dalijosi Rolandas.

„Labai smagu, pajutau šiokį tokį fizinį krūvį. Šiek tiek domiuosi viduramžiais, todėl labai smagu praktiškai prisiliesti prie to kovos meno. Užkabino – smagu pabandyti“, – pasakojo Andrius Paulauskas, į treniruotę pakvietęs ir brolį.

Sutartinė – kaip malda

Fone skambant sutartinėms, apie jas papasakojo mokymus vedusi sutartinių grupės "Kadujo" vadovė L.Lukenskienė: "Stengiamės tradiciniu būdu, neiškraipant pateikti sutartines kuo arčiau tradicijos. Paskui gali interpretuoti, daryti įvairius šiuolaikinius dalykus, bet tik tada, kai išmanai, kai supranti, kas čia vyksta, kur esmė – tada galima daryti kažką toliau, o ne tada, kai žinios yra tik paviršutiniškos", – įsitikinusi pašnekovė.

Pasak L.Lukenskienės, sutartinė yra ir žmonių bendravimas, nes vienas nepadainuosi, turi dainuoti kartu. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

Pasak jos, sutartinės visų pirma yra malda. "Būdavo lankomi rugiai, linai – viskas, ką augindavo, kad jie augtų, buvo dainuojama, todėl tai yra kaip malda, nes ji – su linkėjimu. Sutartinės, žinoma, kaip ir visa muzika, turi labai daug jogos elementų, dabar tai madinga, o tai yra mūsų kultūra ir gyvenimo būdas. Kartais tai pamirštame ir bėgame ieškoti į Indiją, į svetimas šalis, o viskas jau yra mūsų kultūroje, tik be tokio atskiro vardo. Sutartinė yra ir žmonių bendravimas, nes vienas nepadainuosi, turi kartu. Tai yra komplikuota, gal todėl jos taip sunkiau išliko – reikia ir gerų dainavimo įgūdžių, ir ansamblinio muzikavimo, ir tada jau gali dainuoti. Neužtenka atsisėsti ir medituoti. Mūsų kultūroje, aišku, nepamedituosi, sušalsi", – juokėsi Laura.

Ne pirmą kartą vykstantys sutartinių giedojimo mokymai yra vienas iš projekto "Atviros kūrybinės dirbtuvės Etnosodas" užsiėmimų. Apie šį projektą papasakojo jo organizatorė Inga Zinkevičiūtė. "Atviros kūrybinės dirbtuvės Etnosodas" yra pernai vykusio projekto tęsinys. Pernai organizavome ir sutartinių giedojimą, mokėmės amatų. Pamatėme, kad žmonių susidomėjimas didžiulis, kad jie vertina senąją mūsų kultūrą, todėl teikėme paraišką projektui kartoti. Džiaugiamės, kad kultūros taryba mumis patikėjo ir skyrė finansavimą. Šiemet vėl tęsiame šį projektą", – kalbėjo Inga.

Kartais tai pamirštame ir bėgame ieškoti į Indiją, į svetimas šalis, o viskas jau yra mūsų kultūroje.

Daugiau planų

Pasak I.Zinkevičiūtės, visas projekto veiklas galima skirstyti į tris grupes: pirma yra giedojimas, į ją renkasi daugiausia moterys, tačiau gali atvykti ir vyrai, taip pat šeimos.

"Labai skatiname, kad žmonės ateitų kartu, bendruomeniškai dalyvautų veiklose. Kūrybinės dirbtuvės, kuriose gali susitikti su įvairiais amatininkais, nusivyti juostą, mokysime verpimo, kviesime keramiką, taip pat piname iš žolynų, jau pasigaminome gintarinį amuletą. O vaikų grupės užsiėmimai prasidės rugpjūtį mūsų bibliotekos Girstupio padalinyje – ten dvi šaunios etnologės stengsis sudominti etnokultūra pačius mažiausius. Kviesime vaikus su tėveliais, seneliais, tetomis, močiutėmis. Bus dainų, šokių, žaidimų – visko, kas primena mums senąją kultūrą", – planais dalijosi I.Zinkevičiūtė.

Jos teigimu, projekto koncepcija yra tokia: parodyti, kad senoji kultūra yra artima šiandieniniam žmogui, kad viskas yra pritaikoma ir gali būti funkcionalu – senieji dirbiniai gali būti pritaikyti tiek buityje, tiek kitur. "Sutartinės, pavyzdžiui, taip pat gali būti patrauklios šiuolaikiniam žmogui, todėl bandome tą parodyti, papasakoti. Šiais metais projektą dedikuojame Marijos Gimbutienės metams, bandome parodyti sąsajas su jos tyrinėta baltų kultūra", – pridūrė pašnekovė.

Kipro Rimavičiaus nuotr.

Paveldo vertybė

Šį kartą į užsiėmimą susirinko apie 20 žmonių. Kadangi projektas skirtas šeimai, amžius – nuo paties mažiausio, trejų metų, iki 70 ir daugiau.

"Susirenka ir jaunimo, neišskirčiau, kas jaunimui yra įdomiau, ko gero, tolygiai dalyvauja veiklose. Pastebėjau, kad dažnai ateina jaunos merginos su savo mamomis", – pastebi I.Zinkevičiūtė.

Anot jos, šiandien giedame sutartines, nes jos yra pačios seniausios mūsų žinomos giesmės – tai yra archaika, į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta vertybė. "Sutartinės pradeda populiarėti – matome, kad žmonės po truputį pradeda jomis domėtis, bet nelabai supranta, kas tai yra. Pradėjus nuo jų, galima eiti toliau – dainos ir visi kiti kultūriniai dalykai", – įsitikinusios sutartinių mokymų organizatorės.

– Kaip kilo mintis gaminti alų?

– Neturėjau giminaičių, kurie būtų darę alų senais laikais, nes visa giminė nuo seno – miestiečiai. Studijuodami universitete turėjome laisvo laiko, tad su kurso draugu nusprendėme susirasti kokios nors veiklos. Abu esame linkę į folklorą, tradicijas, bet nei šokti, nei dainuoti nemokame, tai kažkaip ir nusprendėme virti alų. Draugo senelis buvo aludaris, kartu su draugu pradėjome, ir alaus gamyba mane labai sužavėjo.

– Kaip gimė pirmasis jūsų alus?

– Prieš aštuonerius metus labai vargome, ieškodami ingredientų alui ir informacijos lietuvių kalba, dabar jos yra daugiau. Tas pirmas alus buvo labai paprastas, iš salyklo ekstrakto skardinėse, paprastai virtuvėje raugtas, jame nieko įspūdingo nebuvo, bet pats procesas buvo labai įdomus, nes pats galėjau pasidaryti tokį dalyką. Mane labai žavi pats to proceso retumas, nes dauguma žmonių net neįsivaizduoja, kad galima namie pasidaryti alaus, ir kaip tai yra lengva.

– Kodėl jums patinka daryti alų?

Privalai gilintis į chemiją, o aludarystėje tokių žinių reikia labai daug.

– Dėl to, kad tai yra sena istorinė tradicija, kuri susijusi su Europos tautų, taip pat ir Lietuvos, istorija. Vienas iš pirmųjų Hanzos sąjungos pajamų šaltinių buvo alus ir alaus salyklas – jų prekybos pagrindas buvo alaus ir salyklo eksportas, jie išrado labai daug technologijų, viena jų – salyklo džiovinimas nenaudojant karščio. Pati alaus gamyba yra akmens amžiaus, neolito laikų išradimas, ir ta technologija yra nepasikeitusi, o viduramžiais Europoje procesas buvo tobulinamas. Aludarystė yra vienas iš europietiško identiteto bruožų.

Pradėjęs daryti alų, gilinausi į begalę sričių – istoriją, chemiją. Jeigu nori žinoti, ką darai, daryti efektyviau, taisyti klaidas, gerinti skonį, laimėti konkursus, tada privalai gilintis į chemiją, o aludarystėje tokių žinių reikia labai daug. Aš pats esu humanitaras, gabus kalboms, o ne tiksliesiems mokslams, todėl mokykloje nelabai mokiausi chemijos. Kita sritis – biologija. Pavyzdžiui, auginant apynius, svarbu žinoti, kokie procesai vyksta augaluose, kokias medžiagas tie augalai turi. Pats auginu septynias skirtingas apynių veisles.

Tai yra žingeidumą patenkinantis dalykas. Ir gastronominiu aspektu gerai, kai galiu pasidaryti daugybę skirtingų rūšių alaus, remdamasis atskirų tautų tradicijomis. Daugelis alų laiko tiesiog alkoholiu, žemesnės klasės gėrimu, skirtu tik prisiliuobti. Iš tiesų alus gali būti rafinuotas ir kilnus. Pats alaus darymo procesas man taip pat yra labai malonus ir svarbus. Alų daryti pradėjau virtuvėje ant dujinės viryklės, bet vėliau supratau, kad man daugiau džiaugsmo teikia alaus gaminimas tradiciniu būdu – kai įdedi kuo daugiau rankų darbo, todėl nusprendžiau alaus gamyboje naudoti tradicinius įrankius – susiradau kubilą, restauravau seną statinę, kurioje dabar brandinu alų.

– Ar alus Lietuvos istorijoje buvo gastronomijos dalis?

Privalai gilintis į chemiją, o aludarystėje tokių žinių reikia labai daug.

– Lietuvoje alaus istorija gan tragiška. Turėjome gana turtingą alaus tradiciją, kaip ir vakarų Europoje jis buvo gaminamas naudojant įvairias medžiagas ir išgaunant skirtingus skonius, tačiau ši tradicija ėmė nykti atsiradus degtinei. Tarpukariu kraštotyrininkai jau važinėjo po kaimus ir stengėsi užsirašyti mirštančią tikro alaus darymo tradiciją.

– O kokia alaus kultūra yra Lietuvoje šiandien?

– Alkoholio, kaip gastronomijos, tradicijos Lietuvoje neegzistuoja, daugelis lietuvių į alkoholį žiūri, deja, kaip į priemonę pasigerti. Ironiška, bet alkoholio reklamos draudimai kenkia didžiosioms gamykloms, o naminiam alui, priešingai – padeda.

Kipro Rimavičiaus nuotr.

– Ar aludarystė yra hobis? Kuo dar gyvenime užsiimate?

– Anksčiau dirbau biuruose, taip pat alaus darykloje. Studijavau politikos mokslus, o pomėgių turiu daugiau, nei laiko galiu jiems skirti. Užsiimu akvariumistika, ieškau senienų su metalo detektoriumi, keliauju į pėsčiųjų žygius su Kauno technologijos universiteto (KTU) žygeivių klubu, ten susipažinau su savo žmona.

– Ar aplinkiniai nustemba sužinoję, kad gaminate alų?

– Tikrai visi nustemba, kaip lengvai galima namie pasidaryti alų, ir kokia reta ta tradicija. Visus tai nustebina ir visada sužavi, nebuvau sutikęs žmogaus, kuriam nepatiktų ši idėja.

– Ar daug žmonių Lietuvoje gamina naminį alų?

– Taip, tai yra sparčiai populiarėjantis dalykas, aludarių bendruomenė – bendraujanti, linkusi visada padėti ir pamokyti. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) botanikos sode nuo tarpukario auga apynynas, kuriame saugomos įvairios retos ir lietuviškos apynių veislės. Čia kiekvienais metais renkasi naminio alaus aludariai, kuriems leidžiama prisiskinti apynių spurgų, nes Botanikos sodui jie nereikalingi. Tada rengiamas visų aludarių susibūrimas. Bendruomenė yra žingeidi, suinteresuota mokytis, gaivinti tradicijas, dėl ko labai smagu.

– Kas jums yra aludarystė?

– Nesinori atsakyti banaliai, kad tai yra tradicijų saugojimas – juk kuri ir naujas tradicijas, jas tobulini. Apskritai, ar galima sakyti, kad tai yra tradicijos saugojimas, jeigu ta tradicija buvo beveik išnykusi? Tu vis tiek ją atkuri savaip. Esmė, kad mes, lietuviai, tai darome – tad egzistuoja kažkokia tąsa. Man aludarystė – mano bendruomenės kultūros tęstinumas, tradicijos prikėlimas ir jos tobulinimas, siekiant, kad ji būtų unikali.

– Nuo ko reikėtų pradėti žmogui, kuris nori namie pasidaryti alaus?

– Pirmiausia, reikia įsitikinti, ar tam pakanka vietos ir ar namiškiai neprieštarauja, nes pagrindinė problema dažniausiai būna, kad namiškiams nepatinka kvapai. Taip pat šis hobis reikalauja daug laisvos erdvės, pavyzdžiui, reikia turėti vietą, kur fermentuoti alų, turi būti tinkama temperatūra – geriausiai tinka rūsys. Taip pat reikia vietos sandėliuoti išpilstytą alų. Svarbiausia – ar pačiam patiks ta veikla, o pradėti daug investicijų nereikia.

Dainos, graži vienuolyno aplinka ir klausytojų ramus mėgavimasis sukūrė šiltą ir ramią koncerto atmosferą, būdingą bardų koncertams. Palankus muzikai ir susirinkusiesiems buvo ir oras – nei lietaus, nei kaitros.

Koncerto paklausyti susirinko tiek vyresnio, tiek jaunesnio amžiaus žmonės, šeimos su vaikais.

„Koncertas nuostabus, atlikėjas labai gerai žinomas, turiu daug jo kompaktų. Visada miela klausyti gyvos muzikos, o dar tokioje erdvėje. Repertuaras man iš dalies girdėtas, iš dalies – ne. Lauksiu ir kitų koncertų, jeigu bus Kaune ar kur netoli – bus malonu“, – įspūdžiais dalijosi Arvydas Mikulevičius.

Vaikystėje gal girdėdavau kitaip ir kitus dalykus, o dabar jie skamba šiek tiek kitokiu tonu.

„K.Smorigino koncerte tikrai ne pirmą kartą. Dainos patinka, kai kurios jau girdėtos – yra ir naujų. Kiekvienais metais einam į šiuos „Pažaislio liepų alėjos vakarų“ koncertus, šiemet jau klausėmės Andriaus Kaniavos“, – pasakojo ištikimas gerbėjas Darius Kuolys.

„Koncertas – fantastiškas. Suderina vaikystės natas, daug kas atrodo nepasikeitę, bet tuo pačiu ir naujai klausai. Vaikystėje gal girdėdavau kitaip ir kitus dalykus, o dabar jie skamba šiek tiek kitokiu tonu. K.Smorigino koncerte esu ne pirmą kartą, bet pirmą po labai ilgo laiko“, – kalbėjo klausytoja Inga Bambalaitė-Saliga.

Kostas Smoriginas. / K. Rimavičiaus nuotr.

„Atlikėjas patinka, jo dažnai klausau, darbe pasileidžiu“, – dalijosi įspūdžiais koncerto klausytoja Rasa. Paklausta, ar koncerte nesibaimina dėl savo sveikatos, moteris šyptelėjo: „Ne, mes pasiskiepiję“.

„Aš – ne vietinis. Iš tiesų atvažiavome visai į kitą koncertą, jis neįvyko, tada greitai susiradom šį koncertą ir atlėkėm, čia neplanavome atvažiuot. Koncertas labai geras. Turiu jo plokštelių, namie dažnai pasiklausau“, – pasakojo koncerte buvęs Donatas Rūdis.

Šiemet gegužę G.Janušauskė buvo išrinkta Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) prezidente. Kaunietė anksčiau vadovavo Baltijos motoklubui, nuo 2009-ųjų dirbo LMSF generaline sekretore.

– Visą gyvenimą buvau šalia sporto, mano tėvai jį mėgo, dažnai stebėdavome "Žalgirio" krepšininkų varžybas Kauno sporto halėje. Pati išbandžiau daugybę sporto šakų, ilgiausiai žaidžiau rankinį, neblogai sekėsi gimnastika. Tačiau esu ugningo charakterio – norėjau varžybų, aktyvios veiklos, – dalijosi prisiminimais G.Janušauskė. – Su motociklų sportu keliai susikirto 2003-iaisiais, kai draugas mane pakvietė dirbti į Baltijos motoklubą – administruoti, tvarkyti dokumentus. Tuo metu – o dabar tai prisiminusi net nusijuokiu – motociklų sportas man asocijavosi tik su "Nemuno žiedu" prie Kačerginės. Vėliau draugas Baltijos motoklubo vairą patikėjo man. Jaučiau, kad stokoju žinių, tad baigiau sporto vadybos studijas Lietuvos sporto universitete ir supratau, kad ši veikla – tai, ko noriu.

Anksčiau motociklų sportas ir moteris, juo labiau vadovė, buvo vos ne stebuklas, dabar tai – ne staigmena.

– Kada pirmą kartą sėdote prie motociklo vairo?

– Kai dirbau Baltijos motoklube, kolegos pradėjo juokais replikuoti: esą vadovauju, būnu tarp sportininkų, bet pati nemoku vairuoti motociklo. Tad vieną dieną sėdau ant vaikiško 65 kub. cm sportinio motociklo, išmokau junginėti pavaras. Vėliau mano klubo sportininkai, kai pirkdavome jiems naujus motociklus, leisdavo man lėtai pavažinėti. Taip viskas ir prasidėjo. Vis dėlto mieste į gatvę bijau važiuoti, savimi taip stipriai nepasitikiu, o lenktynių trasoje – taip.

– Turbūt neįsivaizdavote, kad vieną dieną tapsite Motociklų sporto federacijos prezidente?

– Tuo metu – tikrai ne. Tačiau esu labai smalsi. Domėjausi, kaip organizuojami ir vyksta ne vien nacionaliniai, bet ir tarptautiniai renginiai, koks gyvenimas verda motociklų sporto užkulisiuose, pradėjau bendrauti su kitų federacijų specialistais, generaliniais sekretoriais. Tapti LMSF prezidente labai paskatino aplinka, sportininkai, klubų vadovai. Kita vertus, ilgokai stokojau pasitikėjimo savimi – gal nesugebėsiu? Tačiau įkvėpė kolegų, bendražygių palaikymas. Anksčiau motociklų sportas ir moteris, juo labiau vadovė, buvo vos ne stebuklas, dabar tai – ne staigmena. Mūsų federacijos nariai organizuoja mototurizmo ralį, susirenka maždaug 1 tūkst. dalyvių, iš jų bent 40 proc. – moterys. Kai tapau LMSF prezidente, mane pasveikino Tarptautinė motociklų sporto federacija, o laiške, be kita ko, buvo pažymėta, kad esu penkta pasaulyje moteris, vadovaujanti federacijai. Moterys aktyviai įsilieja ir į mano komandą, todėl nebesijaučiu vieniša. Anksčiau kolegos vyrai manęs netgi pagailėdavo, užjausdavo, o prieš prezidento rinkimus buvo kalbų – esą Giedrė turbūt bus per gera, nes -– moteris. Tačiau yra taip: prireikus galiu būti ir švelni, ir reikli, principinga.

Pokyčiai: motokroso varžybos Lietuvoje – jau ne vien vyrų konkurencijos erdvė. / lmsf.lt nuotr.

– Ar prireikia tarti griežtą žodį?

– Taip, nes sportininkai, klubų vadovai – azartiški, emocingi žmonės. Jeigu šis darbas būtų tekęs mano karjeros pradžioje, tikriausiai apsiverkčiau ir uždaryčiau duris. Tačiau jau esu užsigrūdinusi. Buvo visko, bet, kaip sakoma, susigyveni, nuryji kartų kąsnį ir žygiuoji tolyn.

– Kokių darbų ėmėtės pirmiausia?

– Stengiuosi, kad motociklų sportu labiau domėtųsi moterys ir maloniai nustebau, kad norinčiųjų – išties daug. Tačiau jos bijo važiuoti, dalyvauti varžybose. Rengiame pažintines treniruočių stovyklas, rėmėjai įsteigė prizą – kelionę su Arūnu Gelažninku į Dubajų treniruotis kalnuose. Nežinau ar dėl prizo, ar dėl pačios galimybės atsirado entuziastingų moterų. Kita mūsų veiklos kryptis orientuota į vaikus, jų užimtumą. Pradėjome nuo 20 susidomėjusiųjų, o į kitą stovyklą jau užsiregistravo per 100 vaikų. Netolimos ateities iššūkis – elektriniai motociklai. Siekiame, kad Lietuvoje rengiamose varžybose elektriniais motociklais pirmiausia lenktyniautų vaikai, vėliau ateis ir suaugusiųjų eilė. Didelį dėmesį skiriame rinktinėms – ne vien motokroso, bet ir supermoto, enduro, kad jos dažniau dalyvautų varžybose užsienyje.

– Kokios charakterio savybės, jūsų nuomone, svarbiausios motociklų sporte?

– Užsispyrimas siekti savo tikslo, nenuleisti rankų. Trasoje negali būti minčių, kad suklydai – privalai pakelti galvą ir važiuoti toliau. Reikia ir šaltų nervų, nes karštakošiai dažniausiai padaro klaidų, o jos lemia traumas, blogus rezultatus.

Liepos 23 dieną nuo 9 iki 12 valandos Tunelio gatvėje esančiame Dainų slėnyje vyko Kauno paprastųjų šaškių čempionatas, organizuojamas Kauno Vilijampolės bendruomenės centro „Veršva“.

„Į šį renginį gali atvažiuoti kas nori. Starto mokesčio nėra, prizams turime medalius. Mes pasiruošę, kad daugiau žaidėjų ateitų – šaškių lentų turim, suoliukų užtenka. Čia įvairaus amžiaus grupės gali žaisti – tiek vyresni, tiek jaunesni. Kadangi sergamumo skaičius artėja prie pavojingos ribos, kol geras oras, norime rengti kuo daugiau varžybų.

Mes čia patenkinti, Dainų slėnis labai gera vieta – ąžuolynas, daug medžių. Jeigu lytų lietus – ne problema, po ąžuolu palendam ir viskas tvarkoj. Mes, šaškininkai, galim žaisti visur“, – pasakojo vienas iš renginio organizatorių Emilijus Jurkynas.

Kipro Rimavičiaus nuotr.

„Profesionaliai žaidžiu apie aštuonerius metus, turiu ir savo klubą. Esame Lietuvos šaškių federacijos profesionalus klubas. Dalyvauju šaškių čempionatuose visoje Lietuvoje. Šaškės – geras laisvalaikio praleidimo būdas, proga pakeliauti po šalį, galima susirasti daug draugų“, – komentavo Albertas Duoba.

Kadangi sergamumo skaičius artėja prie pavojingos ribos, kol geras oras, norime rengti kuo daugiau varžybų.

„Šaškėmis žaidžiu jau daug metu, nebeskaičiuoju. Užsikrėti ir žaidi, čia kaip liga. Nuo mokyklos laikų įsijungėm į kompaniją ir leidžiam laisvalaikį. Būna, susirenka ir penkiolika, ir dvidešimt. Šiandien mažiau. Vasarą apskritai mažiau. Juokingai atrodo, bet Kaune nėra šachmatų, šaškių klubo, nėra patalpų. Jeigu būtų, užsiėmimų būtų daugiau. Ne iš gero gyvenimo į tą dainų slėnį ateinam“, – apie šaškių sportą pasakojo vienas iš renginio dalyvių Vidmantas Jančaitis.

„Nors atrodo kaip lengvas žaidimas, tikrai toks nėra – reikia daug galvoti. Čia visi žaidėjai yra patyrę, todėl žinau, kad nelaimėsiu, tačiau tai proga praktikuotis. Ateityje noriu išmokti žaisti kaip šie meistrai“ – pasakojo dalyvė Shathya Duobienė

Kipro Rimavičiaus nuotr.

Iš visų šventėje dalyvavusių 12 žaidėjų, pirmą vietą turnyre užėmė Emilijus Jurkynas, surinkęs 20 taškų, antrą vietą – Audrius Šalkauskas, surinkęs 17 taškų, trečią vietą užėmė Ąžuolas Morkūnas, surinkęs 14 taškų. Prizinių vietų laimėtojai atitinkamai buvo apdovanoti aukso, sidabro ir bronzos medaliais.

Ne kiekvienas gali

Virve perduodamas signalus nardančiam kolegai, ugniagesys Tomas Kaminskas pasakojo apie naro gelbėtojo darbe naudojamas technikas.

„Jeigu žmogus paskendo netoli nuo kranto, taip ir pradedame ieškoti – kas metrą. Naras prisiriša virve, sutariama paieškos kryptis. Matydamas iškylančius burbuliukus žinau, kur yra naras. Yra tam tikri signalai: vienas timptelėjimas – plaukti į dešinę, kitas – į kairę. Po metrą atleidžiu virvę, ir taip ieškoma einant tolyn nuo kranto. Jeigu ieškoma viduryje ežero iš valties, nuleidžiame svarmenį, prie kurio prisiriša naras. Tuomet paieška vykdoma ratais aplink svarmenį, tai vadiname išcentriniu būdu. Šiandien matomumas – ne daugiau kaip metras, nes darbuojasi žemsiurbė“, – darbo subtilybes atskleidė T.Kaminskas.

Gelbėtojai nuolat savo įgūdžius tobulina Lampėdžio ežere. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

Anot pašnekovo, skęstančiam žmogui po 4 min. apmiršta smegenys, po 6 min. sustoja širdies veikla, todėl narai gelbėtojai, atvykę gelbėti žmogaus, jau būna užsidėję nardymo įrangą. „Visada yra prasmė gelbėti. Vasarą skęstančiam žmogui išgyventi tikimybė didesnė, o žiemą, kai šaltas vanduo, išgyvenimo laikas trumpėja“, – priminė ugniagesys.

T.Kaminskas pasakojo per mėnesį budintis septynis kartus, o bent du iš jų vyksta treniruotės nardant vandens telkinyje.

„Naru gali būti ne kiekvienas. Naras turi nebijoti vandens, uždarų erdvių – po vandeniu tylu, tamsu, šalta, nieko nematai. Turi būti stiprus psichologiškai ir pasiruošęs įvairioms netikėtoms situacijoms. Kai vykdai paiešką, nieko nematai, viską darai apgraibomis. Būna, užčiuopi šaką, žuvį, žmogų, padangą – visais atvejais po vandeniu turi išlikti ramus. Jeigu sutrinka kvėpavimas, gali būti pavojinga. Turi būti ramių nervų“, – pasakojo naras.

Anot Tomo, narams svarbu komandinis darbas – kiekvienas žino, ką turi daryti. „Vienas neša įrangą, kitas ruošiasi nerti, trečias renka informaciją, kurioje vietoje įvyko nelaimė, kad būtų lengviau vykdyti paiešką“, – kalbėjo pašnekovas.

Užčiuopi šaką, žuvį, žmogų, padangą – visais atvejais po vandeniu turi išlikti ramus.

„Vieną kartą žiemą gelbėjome įlūžusį žmogų. Reikėjo ledu nubėgti apie 1,5 km ir surasti įlūžusį žmogų, tada jį dar partempti iki kranto per lūžtantį ledą. Tą kartą žmogų pavyko išgelbėti, su juo iki šiol esame geri draugai. Kai pagalvoju, atrodo, kad ne savo jėgomis padariau, padėjo kažkas iš aukščiau“, – pasakojo ugniagesys Tomas.

Anot jo, su žiemą naudojamu sauso tipo naro kostiumu nelengva bėgti per ledą, nes kūnas sukaista, naras atbėga išeikvojęs daug jėgų, o dar reikia ištraukti žmogų, parplaukti ar eiti per lūžtantį ledą.

Kabinsis į viską

„Negalima sakyti skęstančiam žmogui, kad jį tuoj išgelbėsime. Vieną kartą žmogus buvo įkritęs į eketę ir laikėsi už ledo, o pamatęs, kad mes, narai, su ledo rogėmis iki jo atbėgame, pasileido ir nuskendo“, – apie ne visada sėkmingai pasibaigiančias operacijas pasakojo naras Donatas Rekštys.

Anot ugniagesių gelbėtojų, visada labai sunku, kai paskęsta jauni žmonės, vaikai, ypač kai tėvai laukia krante.

„Įdomus darbas, bet ne kiekvienam, nes dažnai tenka iš vandens traukti lavonus. Po kurio laiko pripranti, kaip ir dirbant bet kurį kitą darbą. Atvažiuoji, ištrauki, padedi. Medikai atvažiuoja, pasiima, ir viskas“, – pridūrė Donatas.

Vyrai pasakojo, kad vandens temperatūra, panėrus į 15 m gylį, būna panaši tiek vasarą, tiek žiemą – apie 4 °C.

„Vanduo yra gamtos stichija, su ja geriau nejuokauti. Geriausi plaukikai paskęsta, mūsų darbe taip pat reikia įvertinti riziką. Skęstantysis kabinsis į viską, į ką pajėgia, – gali ir gelbėtoją nuskandinti, todėl reikia būti pasiruošus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Skęstančiajam – tai gyvybės ar mirties klausimas, jis gali draskyti, lipti ant gelbėtojo. Labai blogai, jei kažkas atsitinka gelbėtojui – vadinasi, kažką ne taip darė. Neįvertino saugumo ar per daug rizikavo. Pas mus negali įvykti nelaimių, o jeigu atsitinka, vadinasi, kažką reikėjo daryti kitaip. Gal neužteko jėgų, žinių. Naras neturi rizikuoti savo gyvybe, kitaip reikės traukti ir paskendusį narą, o ieškomą žmogų kas nors vis vien turės surasti“, – dalijosi ugniagesys Tomas.

Anot jo, paruošti narą valstybei nemažai kainuoja, brangi ir įranga, kurią reikia nuolat atnaujinti, atlikti patikras. „Žinoma, nieko nėra brangesnio už žmogaus gyvybę“, – įsitikinęs ugniagesys.

„Būna, atvažiuojame gelbėti – žmogus palikęs šortus ir paprasčiausiai nuplaukė, išlipo į krantą kitoje vietoje. Mes atvažiavę ieškome, o jis ateina ir klausia: „Ko jūs čia ieškote?“ Sakome, va, žmogaus drabužiai likę, o jis: „Tai čia mano.“ Pasitaiko ir tokių atvejų“, – juokėsi ugniagesys gelbėtojas Donatas.

Džiaugiasi galėdami padėti

Paklausti, kodėl pasirinko ugniagesio gelbėtojo darbą, narai atsakė paprastai.

„Buvau gerai fiziškai pasiruošęs, tarnavau kariuomenėje, paskui sugalvojau, kad noriu tapti ugniagesiu. Buvau geros sveikatos, todėl pasakė, kad būsiu naru“, – savo istoriją pasakojo Donatas.

Žmonių gelbėtojai žino, kad ne vien savo jėgomis viską padaro, ir tiki, kad kažkas iš aukščiau padeda. (Kipro Rimavičiaus nuotr.)

„Visą gyvenimą gyvenau prie gaisrinės. Draugas tapo ugniagesiu, vėliau nusprendžiau ir aš. Naro specialybę pasirinkau, nes, mano manymu, toks darbas įdomesnis“, – savo motyvus išdėstė ugniagesys Deivydas Bumblauskas.

„Smagu padėti. Smagu suteikti viltį surasti artimą žmogų. Išgelbėti gyvą, žinomą, daug smagiau. Tikslas – padėti tiek ugnį užgesinti, tiek ištraukti iš vandens ar po avarijos“, – mintimis dalijosi Tomas.

Prie vandens poilsiaujantiems lietuviams ugniagesiai palinkėjo nepalikti vaikų be priežiūros, nevartoti alkoholinių gėrimų ir būti atsakingiems.