MOTOCIKLŲ SPORTO VADOVĖ TURI KOLEGIŲ PASAULYJE

Jau aštuoniolika metų motociklų sporto pasaulyje besisukanti Giedrė Janušauskė pripažino: varžybų trasose jaučiasi ramiai, tačiau į gatvę motociklu nevažiuoja.

Šiemet gegužę G.Janušauskė buvo išrinkta Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) prezidente. Kaunietė anksčiau vadovavo Baltijos motoklubui, nuo 2009-ųjų dirbo LMSF generaline sekretore.

– Visą gyvenimą buvau šalia sporto, mano tėvai jį mėgo, dažnai stebėdavome "Žalgirio" krepšininkų varžybas Kauno sporto halėje. Pati išbandžiau daugybę sporto šakų, ilgiausiai žaidžiau rankinį, neblogai sekėsi gimnastika. Tačiau esu ugningo charakterio – norėjau varžybų, aktyvios veiklos, – dalijosi prisiminimais G.Janušauskė. – Su motociklų sportu keliai susikirto 2003-iaisiais, kai draugas mane pakvietė dirbti į Baltijos motoklubą – administruoti, tvarkyti dokumentus. Tuo metu – o dabar tai prisiminusi net nusijuokiu – motociklų sportas man asocijavosi tik su "Nemuno žiedu" prie Kačerginės. Vėliau draugas Baltijos motoklubo vairą patikėjo man. Jaučiau, kad stokoju žinių, tad baigiau sporto vadybos studijas Lietuvos sporto universitete ir supratau, kad ši veikla – tai, ko noriu.

Anksčiau motociklų sportas ir moteris, juo labiau vadovė, buvo vos ne stebuklas, dabar tai – ne staigmena.

– Kada pirmą kartą sėdote prie motociklo vairo?

– Kai dirbau Baltijos motoklube, kolegos pradėjo juokais replikuoti: esą vadovauju, būnu tarp sportininkų, bet pati nemoku vairuoti motociklo. Tad vieną dieną sėdau ant vaikiško 65 kub. cm sportinio motociklo, išmokau junginėti pavaras. Vėliau mano klubo sportininkai, kai pirkdavome jiems naujus motociklus, leisdavo man lėtai pavažinėti. Taip viskas ir prasidėjo. Vis dėlto mieste į gatvę bijau važiuoti, savimi taip stipriai nepasitikiu, o lenktynių trasoje – taip.

– Turbūt neįsivaizdavote, kad vieną dieną tapsite Motociklų sporto federacijos prezidente?

– Tuo metu – tikrai ne. Tačiau esu labai smalsi. Domėjausi, kaip organizuojami ir vyksta ne vien nacionaliniai, bet ir tarptautiniai renginiai, koks gyvenimas verda motociklų sporto užkulisiuose, pradėjau bendrauti su kitų federacijų specialistais, generaliniais sekretoriais. Tapti LMSF prezidente labai paskatino aplinka, sportininkai, klubų vadovai. Kita vertus, ilgokai stokojau pasitikėjimo savimi – gal nesugebėsiu? Tačiau įkvėpė kolegų, bendražygių palaikymas. Anksčiau motociklų sportas ir moteris, juo labiau vadovė, buvo vos ne stebuklas, dabar tai – ne staigmena. Mūsų federacijos nariai organizuoja mototurizmo ralį, susirenka maždaug 1 tūkst. dalyvių, iš jų bent 40 proc. – moterys. Kai tapau LMSF prezidente, mane pasveikino Tarptautinė motociklų sporto federacija, o laiške, be kita ko, buvo pažymėta, kad esu penkta pasaulyje moteris, vadovaujanti federacijai. Moterys aktyviai įsilieja ir į mano komandą, todėl nebesijaučiu vieniša. Anksčiau kolegos vyrai manęs netgi pagailėdavo, užjausdavo, o prieš prezidento rinkimus buvo kalbų – esą Giedrė turbūt bus per gera, nes -– moteris. Tačiau yra taip: prireikus galiu būti ir švelni, ir reikli, principinga.

Pokyčiai: motokroso varžybos Lietuvoje – jau ne vien vyrų konkurencijos erdvė. / lmsf.lt nuotr.

– Ar prireikia tarti griežtą žodį?

– Taip, nes sportininkai, klubų vadovai – azartiški, emocingi žmonės. Jeigu šis darbas būtų tekęs mano karjeros pradžioje, tikriausiai apsiverkčiau ir uždaryčiau duris. Tačiau jau esu užsigrūdinusi. Buvo visko, bet, kaip sakoma, susigyveni, nuryji kartų kąsnį ir žygiuoji tolyn.

– Kokių darbų ėmėtės pirmiausia?

– Stengiuosi, kad motociklų sportu labiau domėtųsi moterys ir maloniai nustebau, kad norinčiųjų – išties daug. Tačiau jos bijo važiuoti, dalyvauti varžybose. Rengiame pažintines treniruočių stovyklas, rėmėjai įsteigė prizą – kelionę su Arūnu Gelažninku į Dubajų treniruotis kalnuose. Nežinau ar dėl prizo, ar dėl pačios galimybės atsirado entuziastingų moterų. Kita mūsų veiklos kryptis orientuota į vaikus, jų užimtumą. Pradėjome nuo 20 susidomėjusiųjų, o į kitą stovyklą jau užsiregistravo per 100 vaikų. Netolimos ateities iššūkis – elektriniai motociklai. Siekiame, kad Lietuvoje rengiamose varžybose elektriniais motociklais pirmiausia lenktyniautų vaikai, vėliau ateis ir suaugusiųjų eilė. Didelį dėmesį skiriame rinktinėms – ne vien motokroso, bet ir supermoto, enduro, kad jos dažniau dalyvautų varžybose užsienyje.

– Kokios charakterio savybės, jūsų nuomone, svarbiausios motociklų sporte?

– Užsispyrimas siekti savo tikslo, nenuleisti rankų. Trasoje negali būti minčių, kad suklydai – privalai pakelti galvą ir važiuoti toliau. Reikia ir šaltų nervų, nes karštakošiai dažniausiai padaro klaidų, o jos lemia traumas, blogus rezultatus.