AMŽIAUS BYLOJE – NAUJOS MĮSLĖS IR NUOSKAUDOS

"Jie bijo mano dėdės net mirusio", – pastebi prieš 20 metų nužudyto kunigo Ričardo Mikutavičiaus sūnėnas. Taip jis kalba ne tik apie įkalintą Vladą Belecką, bet ir buvusius kunigo kolegas.

Sužinojo iš "Kauno dienos"

Tokiomis nuoskaudomis R.Mikutavičiaus sūnėnas Artūras Kolaitis pasidalijo su "Kauno diena", pasklidus žiniai apie prieš kelis mėnesius paslapčia atnaujintą tyrimą dėl po dėdės nužudymo dingusios jo kolekcijos dalies.

Apie tai jis sužinojo iš "Kauno dienos" ir prisipažino, kad ši žinia jį nustebino. Nors netrukus pasitaisė: "Prokuroras sakė, kad tyrimas nesustos, kol visko nerasime."

Generalinės prokuratūros komentarą apie tai, kad buvo gauti tam tikri duomenys ir tai buvo pagrindas atnaujinti tyrimą, A.Kolaitis bandė šifruoti remdamasis liūdna patirtimi. Esą tai gali būti dar vienas jau ne kartą apsimelavusio V.Belecko svaičiojimas bandant pagerinti savo įkalinimo sąlygas.

"Juo tikėti negalima. Dėdė buvo nužudytas, o V.Beleckas tikino, kad jis išvykęs. Nors buvo nusipirkęs dokumentų naikinimo įrenginį, su kuriuo sunaikino dėdės pasą. Manau, kad jis vadovaujasi tipiška bandito logika – kada nors išeiti į laisvę, išvežti tuos paveikslus iš Lietuvos ir toliau prabangiai gyventi", – bandė spėlioti, kas privertė atnaujinti tyrimą, R.Mikutavičiaus sūnėnas.

Nuo bet kokių komentarų dėl atnaujinto tyrimo sėkmės linkęs susilaikyti jam vadovaujantis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis "Kauno dienai" paneigė, kad tai susiję su dar vienais V.Belecko svaičiojimais.

Užsienio šešėlis

"Buvo gauta tam tikro pobūdžio informacija, kurios kitaip, kaip atnaujindami ikiteisminį tyrimą, patikrinti negalėjome. Ir tai yra kasdienis nematomas mūsų juodas darbas. Pavyzdžiui, buvome gavę anoniminį laišką, kad pas vieną asmenį, gyvenantį prabangiame name, kabo neaiškios kilmės paveikslai. Gavę kratos orderį, šią informaciją taip pat tikrinome. Tačiau iki šiol taip ir nerasti dingę aštuoniolika R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų. Juos ekspertai pagal galimą vidutinę rinkos vertę įkainojo 806 500 litų", – teigė prokuroras A.Urbelis.

"Kauno dienos" duomenimis, šis informacijos tikrinimas tėra susirašinėjimas su viena ES valstybe. Tačiau ne su Vokietija, iš kurios jau buvo pargabenti kai kurie dingę R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslai.

Anot A.Urbelio, kol kas birželį atnaujintam ikiteisminiam tyrimui nustatytas šešių mėnesių terminas. Tačiau vėliau jis dar gali būti pratęstas. Bandant pasitikslinti, ar tikrai, kaip spėlioja kai kurie kolegos, tyrimas atnaujintas gavus informacijos apie galimą kelių dingusių paveikslų likimą, to nepatvirtino.

"Tyrimas atnaujintas ne dėl visų dingusių aštuoniolikos paveikslų", – toks buvo prokuroro atsakymas.

Ko išsigando bažnyčia?

R.Mikutavičiaus sūnėnas A.Kolaitis nelinkęs atmesti galimybės, kad vėl dalis dingusių paveikslų bus rasti supeliję ar užkasti žemėje.

Jam labai skaudu dėl bažnyčios pozicijos, atmesti jo siūlymą priimti kaip dovaną pareigūnų jau grąžintus pakankamai geros kokybės dėdės kolekcijos paveikslus, kurie šiuo metu laikomi Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijos archyvuose.

A.Kolaitis šiuos paveikslus siūlė dviem Kauno bažnyčioms – Šv.Antano Paduviečio ir Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo).

Šv.Antano Paduviečio bažnyčiai, kurioje R.Mikutavičius buvo įšventintas į kunigus, – prieš pusantrų metų. Vytauto Didžiojo, kur minint dėdės žūties 20-metį už jį buvo laikytos šv.Mišios, – šiemet gegužę.

"Siūlydamas šią dovaną prašiau tik dviejų dalykų – kad paveikslai būtų nuolat eksponuojami ir kad būtų parašyta, jog jie – iš R.Mikutavičiaus kolekcijos. Abiem atvejais išgirdau atsakymą, kad reikia pasitarti su bažnyčios vadovybe. Ir jokio atsakymo po to nesulaukiau" – dalijosi negyjančia nuoskauda A.Kolaitis.

Tuščių rėmų – daugiau

"Kauno diena" rašė, kad M.Žilinsko dailės galerijoje prieš pusketvirtų metų buvo atidaryta R.Mikutavičiaus 80-mečiui skirta jo kolekcijos, kainavusios kunigui gyvybę, likučių paroda. Buvo eksponuojami tik 16 paveikslų iš 52, įtrauktų į šios kolekcijos katalogą. Jis buvo išleistas likus dvejiems metams iki kunigo žūties. Greta kabėjo ir 13 iš 20 tuščių paveikslų rėmų, kuriuos kunigo artimiesiems taip pat sugrąžino teisėsaugininkai.

A.Kolaitis tada "Kauno dienai" pasakojo, kad ne per seniausiai buvo grąžinti dar trys pagrobti dėdės kolekcijos paveikslai. Visi apgailėtinos būklės: vienas visai suplyšęs, du supeliję. Tą suplyšusį – XVI a. italų dailininko Paolo Veronese's "Mirusio Kristaus apraudojimą" dar planavo restauruoti. Tačiau kalbintas šiomis dienomis jis jau teigė, kad šio sumanymo atsisakė, paaiškėjus, kad tai – ne originalas (jis – Sankt Peterburgo Ermitaže), o kopija. Be to, jo, sugadinto apie 70 proc., restauracija labai brangiai kainuotų ir kažin, ar kas nors sugebėtų ją atlikti.

Nepataisomai, anot A.Kolaičio, pagrobimo metu buvo sugadintos, neatsargiai jas gabenant ar grūdant į slėptuves, ir kai kurios dėdės kolekcijai priklausiusios bronzinės vazos ar dirbiniai iš sidabro.

"Kol kas surasta mažiau negu pusė dingusių dėdės paveikslų", – teigė tada A.Kolaitis, šiomis dienomis papildęs, kad daugiau per tuos pusketvirtų metų niekas nepasikeitė.

Per 20 metų pavyko rasti vos pusę dingusių R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų. (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

Nepelnytai pamiršta sėkmė

"Paskutinė mano pavaldinių, ieškančių dingusių R.Mikutavičiaus paveikslų, iš kurių aštuoni – originalai, sėkmė buvo 2011-ųjų balandžio operacija kartu su kolegomis latviais, per kurią Rygoje surasta šiai kolekcijai priklausiusi itin vertinga vaza", –  tada patikslino A.Kolaitį Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) viršininkas Rolandas Kiškis. Tačiau, pasak jau minėto Generalinės prokuratūros prokuroro A.Urbelio, nustatyti įtariamųjų, susijusių su šia taip pat stipriai apgadinta vaza, kuria atsikratyta vienoje Rygos tarpuvartėje, nepavyko.

2008-aisiais LKPB skelbėsi sulaikęs ir grupę asmenų, kurie rengėsi išgabenti į užsienį – Rusiją, Lenkiją bei Vokietiją devynis R.Mikutavičiaus kolekcijai priklausiusius paveikslus. Jie rasti per kratas Kaune ir Vilniuje.

Tada rasta kelis kartus daugiau paveikslų, negu per plačiai išreklamuotą 2001-ųjų operaciją Vokietijoje, kurią JAV Federalinis tyrimų biuras įtraukė kaip mokymosi priemonę į savo kursantų rengimo programą, tačiau šis ikiteisminis tyrimas nepelnytai liko minėtos tarptautinės operacijos šešėlyje.

Viena galimų priežasčių – tarp kaltinamųjų, bandžiusių realizuoti šiuos paveikslus, nebuvo buvusios V.Belecko, kurio tikroji pavardė – Stupakovas, sutuoktinės Onos Daujotienės. O plačiai išreklamuotoje byloje ji buvo pripažinta kalta organizavus meno vertybių kontrabandą į Vokietiją.

Kaltinimai nepelnytai šešėlyje likusioje byloje buvo pareikšti V.Belecko seseriai Elenai Blimkei ir Edmundui Burdai – geram minėtų skandalingos reputacijos sutuoktinių pažįstamam, padėjusiam O.Daujotienei išgabenti į Vokietiją tuos peizažus. Muitininkai neaptiko jo visureigio stoge įrengtos slėptuvės.

Rašytiniai įkalčiai

Per kratą E.Blimkės namuose Veiveriuose (Prienų r.) buvo rastas lagaminas, kuriame aptikti trys R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslai. Dar vienas buvo rastas jos automobilyje BMW.

Minėtame lagamine buvo rasti ir V.Belecko seseriai iš Lukiškių rašyti laiškai. O šiuose jis užuominomis ragino daryti spaudimą O.Daujotienei ir E.Burdai, kurį užkoduotai vadino žemėtvarkininku – sesuo tuo metu tvarkėsi mamos žemės grąžinimo reikalus.

"Tą matininką irgi reik prigriebti ir supasakot kokią istoriją, jog ateina ir jam pasaulio pabaiga", – rašė E.Blimkei V.Beleckas, nepamiršdamas ir savo buvusios sutuoktinės: "Ji manė viena sutvarkyti tas žemes, o kada pamatė, kad su ja nesišneka, tai jau nori nusimuilinti. Bet Onos niekaip negalima palikti šone ir leist atsipalaiduoti. Ją reikia su visais patrachais..."

Ir sesuo, vykdydama kalinčio brolio valią, padedama O.Daujotienės, reikalavo, kad E.Burda grąžintų R.Mikutavičiaus paveikslus, kuriuos V.Beleckas buvo davęs jam pasaugoti.

Dangstėsi žuvusiuoju

V.Beleckas vėliau tikino neva norėjęs šiuos paveikslus grąžinti paveldėtojams. Ir esą jie pateko pas E.Burdą ne iš karto.

Remiantis V.Belecko, ne kartą apsukusio teisėsaugininkus aplink pirštą, parodymais, iš pradžių jis buvo paprašęs, kad šias iš rėmų išpjautas drobes pasaugotų viena močiutė. Bet pastaroji, esą pamačiusi per televizorių teismo procesą, liepė V.Belecko giminėms pasiimti šiuos nuodėmingus daiktus. Šiems atsisakius, tai, V.Belecko prašymu, neva padarė senas jo pažįstamas Aleksandras Paukovas. Jis ir nuvežė minėtus paveikslus Šančiuose gyvenančiam E.Burdai.

Tačiau apklausti su Kauno nusikalstamomis grupuotėmis susijusio A.Paukovo nebuvo galimybės, nes už pusmečio po nuosprendžio V.Beleckui ir šio bendrininkams jis buvo nušautas prie Panemunės daugiabučio, kuriame gyveno. O šis – Mažosios gatvės keturaukščio, kuriame R.Mikutavičius pateko į V.Belecko ir jo bendrininkų paspęstus spąstus, iš kurių jau neištrūko gyvas, kaimynystėje.

Šedevras puvo sandėliuke

E.Burda savo kaltę kategoriškai neigė, nors teisėsaugininkai nustatė, kad visi devyni paveikslai, rasti per minėtas kratas, perėjo per jo rankas.

Brangiausiai ekspertų buvo įkainotas jau minėtas "Mirusio Kristaus apraudojimas", grąžintas R.Mikutavičiaus artimiesiems visiškai suplyšęs. Šis, anot ekspertų, 110 tūkst. litų vertės XVI a. meno šedevras apie metus buvo laikomas suvyniotas į paklodę E.Burdos kaimyno, gyvenančio toje pačioje Šančių Čekų gatvėje, lauko sandėliuke.

Dar keturi R.Mikutavičiaus kolekcijos kataloge nurodyti paveikslai buvo rasti jau spėti parduoti vienam Vilniaus verslininkui. Šis juos įsigijo iš savo medžioklės draugo, gyvenančio Šventojoje, kurio surasti paveikslams pirkėją buvo prašęs E.Burda – jo pažįstamas nuo jaunystės laikų. Brangiausias iš šių paveikslų įkainotas 80 tūkst. litų, tačiau minėtas verslininkas juos visus nusipirko už 70 tūkst. litų.

Naujasis paveikslų savininkas tikino nežinojęs, kokią bombą nusipirko. Tačiau pirkinį laikė savo biuro garaže – neva tuo metu remontavo butą, kuriame ketino šiuos paveikslus kabinti. Tačiau nespėjo to padaryti, nes netikėtai sulaukė pareigūnų su kratos orderiu. Šie jo namuose to, ko ieškojo, nerado. Tačiau jis vėliau, neva pats supratęs šio vizito tikslą, savanoriškai nuvežė paveikslus pareigūnams.

Gimtuosiuose Šančiuose pabėgęs iš tuomečio Valstybės saugumo departamento Kauno skyriaus vadovo automobilio, V.Beleckas turėjo visą naktį, kad galėtų sutvarkyti savo reikalus. (Broniaus Jablonsko nuotr.)

Reikalavo išpirkos

E.Burda ne iš karto atidavė V.Belecko seseriai keturis paveikslus. Iš pradžių reikalavo 10 tūkst. litų išpirkos – neva kaip kompensacijos už sulaikymą kitų R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų kontrabandos į Vokietiją byloje.

E.Burda atidavė šiuos paveikslus E.Blimkei tik po V.Belecko skambučio iš nelegaliai Lukiškėse turimo mobiliojo telefono, kuriuo įkalintasis iki gyvos galvos ne kartą skambino ir seseriai.

Minėti keturi paveikslai buvo perduoti V.Belecko seseriai prie Neįgaliojo jaunimo užimtumo centro Šančiuose, kuriame E.Burda dirbo socialinio darbuotojo padėjėju, nes brolio raginama E.Blimkė pradėjo lankytis ir ten.

Septintą dešimtį pradėjęs E.Burda 2013-aisiais buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimu. Ir šį Kauno apylinkės teismo nuosprendį galioti paliko tiek Kauno apygardos, tiek Aukščiausiasis teismai, kuriems jis dar bandė skųstis. Tačiau vėliau E.Burda buvo paleistas į laisvę lygtinai anksčiau laiko. O dėl gero elgesio vėliau jam buvo sumažintas ir probacijos terminas.

V.Belecko seserį teisė Prienų rajono apylinkės teismas – baudžiamuoju įsakymu jai skirta piniginė bauda.

Daktarų pėdsakas

2001-ųjų vasarą per jau minėtą pavyzdine pripažintą LKPB ir Londono Skotland Jardo agentų operaciją buvo sulaikyti Kauno Daktarų nusikalstamo pasaulio atstovai – Egidijus Abarius-Goga ir Virginijus Silvestravičius-Virgelis. Teismas pripažino juos padėjus O.Daujotienei surasti jau minėtų peizažų, E.Burdos slapčia išgabentų į Vokietiją, kur gyveno O.Daujotienės dukra Diana Djačenka su sutuoktiniu, pirkėjus. Nustatyta, kad jie buvo išvežti prieš pat paskelbiant nuosprendį V.Beleckui ir trims jo bendrininkams.

Laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisto V.Belecko, kuriam tuo metu buvo 46-eri, bendrininkai taip pat buvo įkalinti ilgam. Nors jų bosas taip ir nesumokėjo už pagalbą žadėtų 100 tūkst. JAV dolerių kiekvienam.

26-erių Ivanas Kvaskovas, apsvaiginęs ir nuskandinęs kunigą, buvo nuteistas 20 metų nelaisvės. Jo bendraamžis Artūras Daškovskis įkalintas 19 metų, 22-ejų Valdas Puodžiūnas – 13 metų. Už kelių mėnesių po nuosprendžio I.Kvaskovas pasikorė Alytaus pataisos namuose. A.Daškovskis ir V.Puodžiūnas jau paleisti į laisvę.

Nedovanotini kuriozai

R.Mikutavičius dingo 1998-ųjų birželio 30-osios vakarą. Anot jo sūnėno A.Kolaičio, tą vakarą jie buvo sutarę dėdės bute Laisvės alėjoje žiūrėti tuo metu vykusio pasaulio futbolo čempionato rungtynes. Ir prasilenkė vos pusvalandžiu – apie pusę septynių vakaro V.Beleckas išsivežė R.Mikutavičių į Panemunę – vieną Mažosios gatvės daugiabutį neva apžiūrėti antikvarinės lovos, apie kurią kunigas seniai svajojo. Kuo tai baigėsi, Lietuva sužinojo tik 1999-ųjų pavasarį, kai nužudyto R.Mikutavičiaus palaikai buvo atkasti Karmėlavos kapinių nežinomųjų kalnelyje, kuriame jis buvo palaidotas kaip neatpažintas asmuo.

Atviliotas į šio Panemunės daugiabučio trečiojo aukšto vieną butų, kunigas pateko į žudikų spąstus. (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

V.Beleckas įrodinėjo neketinęs R.Mikutavičiaus žudyti – neva persistengė jo nepatyrę bendrininkai, tačiau ekspertai nustatė, kad į Nemuną kunigas buvo įmestas dar gyvas – tik apsvaigintas eteriu. Tačiau surištomis rankomis. Kaip "Kauno dienai" pasakojo minėto Mažosios gatvės daugiabučio, iš kurio jis išneštas ir įgrūstas į automobilio bagažinę, gyventojai, jie manė, kad trečiojo aukšto buto nuomininkai taip išsiveža savo kilimą.

Nuvežus apsvaigintą kunigą prie greta esančio Nemuno, jis įsuktas į metalinį tinklą – kartu su kvadratine betono plyta, prie jo dar pritvirtintas 16 kg svarstis, nuplukdytas pripučiamu čiužiniu iki upės vidurio ir nuridentas į vandenį.

Apie R.Mikutavičiaus ir jo paveikslų dingimą buvo pranešta jau kitą rytą. Išgirdę apie tai iš kunigo šeimininkės, į jo butą – per gatvę nuo Kauno vyriausiojo policijos komisariato tada atbėgo net vienuolika pareigūnų. Trečdalis jų buvo komisarai. Nors naktį prieš šį pranešimą grobusiųjų kunigo kolekciją automobiliai stovėjo priešais komisariato langus bei lauke įrengtas vaizdo kameras. Tačiau V.Beleckas savo jaunuosius bendrininkus, nešusius grobį kelioniniais krepšiais, ramino, kad jis už kamerų išjungimą sumokėjo. Iš tikrųjų šios jau seniai buvo sugedusios.

Po poros savaičių nuskandintasis išplaukė ties Aleksotu, nes V.Beleckas ir vaikų namuose užaugę jo bendrininkai prastai išmanė fizikos dėsnius. Deja, Nemuno išplukdytų kunigo palaikų neatpažino nei į įvykio vietą atvykę policininkai, nei prokurorai. Nors juos į morgą pristatę ugniagesiai iš karto pareiškė: "Atvežėme Mikutavičių!" O palaikų skrodimą atlikęs trejų metų darbo stažą turintis teismo medicinos ekspertas atkalbėjo tada kunigo artimuosius važiuoti į morgą – neva skenduoliui buvę apie 30 metų ir jis išbuvęs vandenyje jau apie porą mėnesių. Be to, jau po kelių savaičių šie neatpažinti palaikai buvo palaidoti, nors privalėjo būti laikomi morge mėnesį. Vėliau teisintasi, kad sugedo morgo šaldytuvas.

A.Kolaičio įsitikinimu, jeigu ne žurnalisto ir kolekcininko Viliaus Kavaliausko, pranešusio Valstybės saugumo departamentui apie V.Belecko sūnėno Rolando bandymą parduoti R.Mikutavičiui priklausiusį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordiną, įteiktą jam, likus trejiems metams iki žūties, jo dėdės bei šio kolekcijos likimas galėjo būti neatskleistas iki šiol. Tik tada, antrą kartą sulaikius V.Belecką, jo buto Kaune, Bažnyčios gatvėje, sienoje – už spintos įrengtoje slėptuvėje, apie kurią prasitarė sūnėnas, buvo rasta dauguma šiuo metu M.Žilinsko dailės galerijos archyvuose saugomų R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų.

Dėl kuriozų, lydėjusių kunigo bei jo kolekcijos dingimo aplinkybių tyrimą, aiškintis į Seimą buvo iškviestas tuometis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia. Ir trys Kauno prokurorai buvo atleisti iš darbo.