Vytauto Petriko nuotr.

BALSAS – TARSI DIEVO DOVANA

2019-05-26 05:00
Daiva Janauskaitė

Gyvenimas nuolat reikalauja atsakyti į svarbius klausimus. Į kai kuriuos jų atsaką duoda svetimi. Tuo įsitikino klaipėdietė operos dainininkė Viktorija Bakan, po ilgų studijų, pagrindinių vaidmenų užsienio operos teatrų scenose ir kelerių metų be darbo gimtojoje Klaipėdoje dabar svarstanti, kaip toliau gyventi.

Palaikydavo balerina

– Kada supratote, kad norite dainuoti?

– Mama pasakojo, kad dainuodavau jau tada, kai dar nemokėjau kalbėti. O dar labai mėgdavau sėdėti prieš televizorių ir lyg sukaustyta klausydavausi ilgų rusų liaudies muzikos koncertų. Tiesiog dienomis nieko kito ir nerodė. Tada mama nesureikšmino, kad man įdomus toks statiškas vaizdas. Aš tiesiog klausydavausi. Dabar to nepamenu. Dainuoti pradėjau labai anksti. Kai su šeima važiuodavome į kaimą, aš visą kelią dainuodavau, man atrodė, kad taip linksmiau. Dar prieš pradėdama lankyti mokyklą dalyvaudavau "Dainų dainelės" konkurse. Man patiko atkartoti paukščius, visokius gyvūnus, bandydavau pritaikyti antrą balsą, kai girdėdavau dainuojant filmuose. Lankiau J.Karoso muzikos mokyklą, mokiausi groti fortepijonu. Lankiau papildomas dainavimo pamokas. Dalyvavau mokyklos, o vėliau – gimnazijos chore. Vaikystėje negalvojau apie dainavimą kaip apie profesiją. Mano tėčio mama turėjo nepaprastai gerą balsą, bet šeimoje niekas neturėjo poreikio susisaistyti su menais. Tiesa, mama svajojo apie baletą.

– O jums ar nekilo mintis šokti? Esate smulkaus kūno sudėjimo, plastiška.

– Studijuodama jaučiausi esanti dainininkė ir man kažkodėl atrodė, kad visi tai turėtų matyti. Prieidavau prie budėtojos ir net nespėdavau prasižioti, kai ji paklausdavo, ar man duoti raktą nuo baleto salės. Pyktelėdavau ir oriai pareikšdavau: "Ne, man prašom raktą nuo salės su instrumentu, aš dainuoju." Tada mane tokia situacija labai įžeisdavo, nors balerinos labai gražios, bet man atrodė, kad būti dainininke buvo svarbiausia.

Nors balerinos labai gražios, bet man atrodė, kad būti dainininke buvo svarbiausia.

Pastūmėjo bendramoksliai

– Kaip pasirinkote studijuoti klasikinį dainavimą?

– Kai kurios mano muzikos mokyklos mokytojos ragino stoti į S.Šimkaus konservatoriją ir mokytis klasikinio dainavimo. Tuo metu vyko mano balso mutacija, todėl nelabai daug dainavau, baiminausi, kad pedagogai bandys pernelyg "statyti" mano balsą, daryti jį pernelyg moterišką ir nuo to jį visai prarasiu. Buvau rimta, tyli, atsargi, pasitariau su mama ir likau mokytis gimnazijoje. Iki šiol labai džiaugiuosi, kad taip pasielgiau, šiek tiek mokiausi lotynų kalbos, rusų, anglų ir vokiečių. Tuo pat metu dainuodavau, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose. Kadangi gimnazijoje buvau pasirinkusi humanitarinį profilį, o kalbos sekėsi neblogai, baigdama mokyklą svarsčiau, gal man studijuoti kalbas, nors ruošiausi ir stojimui į akademiją. Galvojau ir apie meno studijas, laikiau valstybinį dailės egzaminą. Pomėgis piešti liko iki šiol. Kai reikia pailsinti balso stygas ir esu priversta tylėti, imuosi pieštuko arba teptuko. Kai su bendramoksliais aptarinėjome ateities planus, mano klasės draugai su pavydu prasitarė, esą kaip gerai, kad man dėl pasirinkimo nereikia sukti galvos. Pamenu, tada nustebau, jie buvo tikri, kad aš dainuosiu. Pati abejojau, o jiems tai buvo akivaizdu.

– Ar jūsų svajonė studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje iškart išsipildė?

– Kadangi nebuvau baigusi konservatorijos, man trūko kai kurių teorinių žinių, kurios privalomos stojant į pirmą kursą. Įveikiau šešių į vieną vietą konkursą ir buvau priimta į parengiamuosius kursus, juos lankiau dvejus metus ir man tai išėjo į naudą, nes buvau vėlyvo brendimo, tuo laiku kaip tik susiformavo mano balsas. Mano pedagogė buvo profesorė Regina Maciūtė.

– Kaip nusprendėte, kad jus traukia būtent klasikinis dainavimas?

– Paauglystės laikais šiek tiek pati kūriau dainas, bet jos – lengvos, artimesnės populiariajam stiliui. Kartais dar ir dabar šį bei tą sukuriu. Nežinojau, kokio stiliaus dainavimą pasirinkti. Mano muzikos mokytoja pati turi labai gerą balsą. Ji mane labai subtiliai lenkė prie klasikinio dainavimo. O kai buvau gal 10 metų, mokytoja davė paklausyti Maria Callas, jos balsas mane užbūrė. Man jis atrodė kažkoks stebuklingas. Bandydavau jį kopijuoti ir svajoti apie dainininkės karjerą. O kai išgirdau Montserrat Caballé ir Freddie Mercury dainuojant "Barseloną", negalėjau patikėti, kad tai įmanoma. Dainininkai, kuriais žavėjausi būdama vaikas, liko mano "kumyrais", iki šiol nuo jų balso mane ima šiurpas.

Be akinių nematė žiūrovų

– Ar tiesa, kad balsas gali keistis?

– Visaip būna, kai kurie dainininkai per visą gyvenimą išlaiko tokį pat balsą, kitų jis žemėja ar aukštėja. Pati patyriau, kad sūnaus gimimas labai pakeitė balsą. Galėčiau tą situaciją palyginti su dviratininko pojūčiais, kai jis pirmą kartą sėda ant motociklo. Tai lyg irgi dviejų ratų priemonė ir pusiausvyros laikymas turėtų būti panašus, bet važiuoti juo yra be galo sunku. Turėjau labai gerą mokyklą, daug dainavau, bet po vaiko gimimo man reikėjo labai daug pastangų atkurti iki tol buvusį balsą. Balsas yra Dievo dovana. Sugebėti jį išlavinti ir pajusti tą atramą, kuri leidžia tinkamai leisti garsą, yra daug būdų. Aš ilgą laiką dainavau su šaukšteliu burnoje. Kiekvienas skirtingai tai daro ir nevienodai greitai pasiekia tam tikrą lygį. Be baimės "nepaimti" kurios nors natos ir užtikrintai pradėjau dainuoti bene mokydamasi antrajame akademijos kurse. Didelės laimės dalykas yra sutikti tau tinkantį dėstytoją. Kartais net puikiausio profesoriaus metodai kažkuriam studentui gali netikti. Man šiuo požiūriu labai pasisekė.

– O kaip sekėsi įveikti scenos baimę?

– Tai nėra paprasta užduotis. Man padėjo tai, kad esu trumparegė ir nešioju akinius. Kad nematyčiau įdėmių į mane nukreiptų žiūrovų akių, į sceną eidavau be akinių. Kartą sugalvojau žiūrėti į lempą. Buvo atvejų, kai dainuodama kokį jautrų kūrinį matydavau, kaip moterys traukia nosines, braukia ašaras, o mane suimdavo nevaržomas juokas. Tekdavo save suimti į nagą, bet tai buvo vaikystėje. Kuo daugiau dainuoji, tuo lengviau pasirodyti prieš publiką. Ilgainiui prieš spektaklį patiriamas adrenalinas ima net padėti įveikti scenos baimę.

Naujo kelio paieškos

– Studijuodamas kiekvienas turi tam tikrų lūkesčių, o kai gauna diplomą, jie ne visada išsipildo. Kaip klostėsi jūsų karjera?

– Kiekvienas dainininkas turi atsakyti pats sau į klausimą, kas jis yra be dainavimo. Baigusi akademiją, tapau ne tik dainininke, bet ir pedagoge. Tuo metu buvau Operos ir baleto teatro stažuotoja. Tai vyko 2008–2009 krizės metais. Sunku buvo ir teatrams. Atsitiko taip, kad aš negavau jokio darbo. Baigėsi mano studijos, atlikau pagrindinį vaidmenį Estijos teatre, bet spektakliai sustojo ir ten. Grįžau pas tėvus į Klaipėdą. Labai bijojau vykti į užsienį ir nenorėjau niekur išvažiuoti. Dalyvavau keliose perklausose ir viena jų buvo sėkminga. Tada mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Paskui ištekėjau, mano vyras taip pat operos dainininkas, kartu išvykau į Vieną. Sekėsi, gavau vaidmenį, bet staiga sužinojau, kad laukiuosi vaikelio. Panikavau, bet šeima man yra svarbesnė.

– Ar jaučiate, kad negalite nedainuoti?

– Man tai prilygsta poreikiui valgyti arba gerti. Net kai susergu ir esu priversta patylėti, po kelių dienų pati jaučiu, kad niūniuoju. Po sūnelio gimimo praėjo tik trys mėnesiai, kai aš vėl dalyvavau perklausose. Pradžioje maniau: auginsiu vaiką, rūpinsiuosi šeima, bet pajutau, kad nebegaliu sėdėti namie, pajutau, kad žūstu kaip dainininkė. Ko gero, tai yra mano vidinio pasaulio išraiška. Kitiems žmonėms reikia išsikalbėti, išsikrauti fiziškai, o man būtina išsidainuoti. Teko bėgti pas mažylį jo maitinti. Padainavau perklausoje ir pamiršau ją, o po kiek laiko sulaukiau skambučio, man pranešė, kad gavau darbą. Buvau be galo laiminga. O juk konkursas buvo bene 300 į vieną vietą. Dvejus metus turėjau kontraktą. Vaikui samdžiau auklę. Po to pasikeitė mano gyvenimo aplinkybės ir teko iš naujo spręsti, ką daryti toliau. Grįžau į Klaipėdą.

Kitiems žmonėms reikia išsikalbėti, išsikrauti fiziškai, o man būtina išsidainuoti.

– Kaip sekėsi gimtajame mieste?

– Bandžiau laimę Klaipėdos muzikiniame teatre, bet sėkmė nenusišypsojo. Dabar vėl suku galvą, ar likti čia ir ieškoti kitų būdų išgyventi. Vyras yra laisvai samdomas solistas, Europos teatruose atlieka vaidmenis, tad jam tenka daug važinėti. Norėčiau, kad vaikas dėl mano profesijos nepatirtų stresų, todėl vis dažniau pagalvoju rengti projektus su broliu, jis muzikuoja, tad galėtume sukurti ką nors bendro. O gal bandysiu radikaliai keisti savo gyvenimą.

Vizitinė kortelė

1982 m. gimė Lazdijų rajone.

Šeima persikėlė į Klaipėdą, kai buvo septyneri.

Klaipėdoje baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją ir J.Karoso muzikos mokyklą.

Nuo 2000 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. R.Maciūtės ir prof. V.Noreikos dainavimo klasėse. Baigė dainavimo bei muzikos pedagogikos bakalauro ir magistrantūros studijas.

2007 m. dainavo Tartu ir Latvijos nacionalinėje operoje.

2011 m. ištekėjo, po poros metų susilaukė sūnaus.

2010–2012 m. stažavosi Ciuricho operos teatro tarptautinėje operos studijoje ir atliko nemažai vaidmenų, dainavo ir Vienos operos teatre.

2014–2016 m. buvo "Theater an der Wien" jaunojo ansamblio narė.

2018m. dainavo Vokietijos Kelno operoje.

Gairės: Viktorija Bakan, operos dainininkė

Rašyti komentarą

Komentarai (1)