Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra margas, kaip pasaulis. Jame galima būtų kalbėti gal dešimčia kalbų. Skirtingo pasirengimo, temperamento ir galimybių profesionalai kuria mūsų mieste mažą valstybę primenančią kultūros salą, kurios daugelis žiūrovų nepažįsta. Žvilgsnis iš arčiau atskleidžia ne tik šių žmonių, bet ir mūsų miesto veidą.

Savi veržiasi į sostinę

Teatro orkestro vadovo Tomo Ambrozaičio žodžiais tariant, daugybės tautų žmonės kuria bendruomenę, kuri sukuria vis gerėjantį rezultatą.

Tiek orkestro, tiek baleto trupės vadovai dažniausiai yra priversti atsakyti į jau pabodusį klausimą – kodėl renkasi užsieniečius, o ne savus. Abu vyrai turi tą patį atsakymą – mūsiškiai išlepę ir turi keistą nuostatą – geriau už 400 eurų dirbti Vilniuje, nei už 580 eurų – Klaipėdoje.

"Labai tikiuosi, kad viskas greitai pasikeis. Esame orkestro formavimo stadijoje. Tie žmonės, kurie prigis, taps naujojo, dabar statomo teatro simfoninio orkestro branduoliu. Orkestras stiprus, kai stiprūs jame grojantys muzikantai. Nuo sovietmečio buvo tradicija, kad geriausi absolventai likdavo Vilniuje, kiek prastesni važiuodavo į Kauną, ir tik kas likdavo – į Klaipėdą. Čia dirbdavo vienas kitas aukštos klasės muzikantas, bet jie jau garbaus amžiaus, dabar turime ieškoti ne ką prastesnių jaunų. Todėl nuolat ieškome aukščiausios prabos muzikantų. Tikiu, kad ateis diena, kai vilniečiai važiuos į Klaipėdą žiūrėti spektaklių", – neslėpė vilčių T. Ambrozaitis.

T. Ambrozaitis / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija kasmet parengia vos kelis šokėjus ir visi jie svajoja šokti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O tie, kas ten nepatenka, stengiasi išvažiuoti į užsienio teatrus. Klaipėdą jie vis dar laiko provincija.

Todėl mūsų teatro šokėjų didesniąją dalį sudaro atvykėliai.

Moko italų tarties

Jau šeštus metus teatre dirba koncertmeisteris italas Milo Longo, teatre radęs sau žmoną. Teatrui jis vertingas ne tik tiesioginiu savo darbu.

"Turime didelį džiaugsmą ir dovaną dirbdami su juo. Kai statome itališkus veikalus, o juo labiau italų kalba, jis žino atlikimo tradicijas, padeda atlikėjams išmokti teisingos tarties. Ir šiaip Milo yra labai puikus, nuoširdus ir mėgstantis savo darbą žmogus", – pagyrų negailėjo T. Ambrozaitis.

Nuo rudens į orkestrą įsiliejo obojumi grojanti lenkaitė Joana Sadowska, kuri baigusi tėvynėje bakalauro studijas įstojo mokytis magistro studijų į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją. Ji geba derinti mokslus Vilniuje ir darbą Klaipėdoje.

Jaučiasi saugiai

Prieš mėnesį orkestre pradėjo dirbti iš Tbilisio kilęs smuikininkas Vladislav Adelkhanov, atvykęs iš Bulgarijos, turintis Didžiosios Britanijos pasą.

Orkestro vadovas apibūdina jį kaip tylų, bet labai spalvingą žmogų, įspūdingos biografijos muzikantą, rašantį straipsnius ir knygas, besidomintį instrumentų kilme.

Pernai V. Adelkhanov buvo atvykęs į Klaipėdą ir trumpai padirbėjo Klaipėdos kamerinio orkestro koncertmeisteriu. Klaipėda jam patiko, jis čia grįžo ir ėmė dirbti muzikinio teatro orkestre.

Požiūris: baleto trupės vadovas A. Liškevičius (kairėje) šokėjams yra ir geras draugas, juokaudamas jis padeda įveikti jaudulį M.Mordasovui. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

T. Ambrozaičiui smuikininkas atviravo jau pakankamai prisimalęs po pasaulį ir norintis ramiai kasdien eiti į darbą bei juo džiaugtis.

Muzikantas neslėpė, kad jam nėra labai svarbus miesto, kuriame gyvena ir dirba, dydis, kur kas svarbesni jo žmonės. Klaipėdoje jis tikino sutikęs daug puikių asmenybių.

Altininkas Larion Dyakov jau bene porą metų dirba teatre. Tada keli orkestro muzikantai dėl amžiaus baigė darbą, viena išėjo auginti vaikelio. Orkestro vadovas L.Dyakovą apibūdina, kaip labai įdomią asmenybę, kurią jau pažįsta ne tik teatro spektaklius lankantys klaipėdiečiai.

Prieš penkerius metus į Klaipėdą iš Minsko atvykęs smuikininkas Aleksandr Koshevar jau yra orkestro koncertmeisteris, neblogai kalba lietuviškai.

Muzikantas atviravo: Lietuvoje jaučiasi kaip namuose, nors jam yra tekę dirbti ne vienoje Europos valstybėje. Kai čia atvyko, jo tėvynėje dar buvo ramu, jokio politinio motyvo persikelti į Lietuvą jis atviravo neturėjęs, tiesiog patiko žmonės ir jų būdas.

"Man mano tėvynės vėliava yra balta-raudona-balta, o ne ta sovietinė. Dabar skaudžiai išgyvenu tai, kas vyksta Baltarusijoje, mano tėvynei tai labai sunkus metas. Minske gyvena mano tėvai. Jaučiu lietuvių tautos palaikymą, dėl to čia jaučiuosi tik dar geriau", – atviravo A. Koshevar.

Latvių – daugiausia

Didžiausią būrį orkestre sudaro muzikantai iš Latvijos, jų yra devyni, septyni važinėja iš Liepojos, vienas atvyksta iš Rygos.

Latvijoje koronaviruso atžvilgiu – kur kas ramiau. Nepaisant to, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre nesibaimina dirbti šeši labai aukšto lygio Liepojos simfoninio orkestro muzikantai.

T. Ambrozaitis tikino, kad Liepoja kultūros prasme, lyginant su Klaipėda, yra dešimčia galvų aukščiau. Latvių muzikantai spėja dirbti savo miesto simfoniniame orkestre ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Teatro vadovams pavyko išspręsti šiomis dienomis iškilusią problemą dėl reikalavimo karantinuotis Latvijoje, grįžus iš Lietuvos.

Kai pritrūksta žodžių, kumščiu per pultą trinkteliu, tada kiekvienas supranta.

"Derinant per kelias Latvijos ir Lietuvos ministerijas pasisekė pasirašyti raštus, leidžiančius liepojiečiams dirbti be trikdžių ir Klaipėdoje. Tiesa, jie įsipareigojo po darbo teatre niekur kitur Klaipėdoje nevaikštinėti, iškart važiuoti atgal.

Valtornų grupės koncertmeisteris Ingus Novicans jau bene ketverius metus važinėja groti į Klaipėdą ir tikina, kad tai abipusiai naudinga sutartis.

Vyras neslepia, kad tai geras būdas uždirbti, kita vertus, jei teatrui jis netiktų, jo nelaikytų, vadinasi, jis čia – naudingas.

"Kai buvau pradedantis muzikantas Liepojos simfoninis orkestras išgyveno panašų, kaip dabar Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, augimo etapą. Man toks formavimosi ir tobulėjimo procesas labai įdomus. Man labai patinka, kad čia santykiai tarp žmonių visai kitokie. Lietuviai atviresni nei mes, latviai. Pertraukėlės metu nėra buvę, kad neturėčiau su kuo pasikalbėti. Su savais esu išgyvenęs ir savaitę gastrolėse ir nesužinojęs daugiau vardų nei žinojau iki išvykdamas".

Kelias į Liepoją dabar suremontuotas, tad kelionė namo liepojiečiams užtrunka kiek daugiau nei valandą. Klaipėdoje jie nelieka, juokaudami sako, kad sava sriuba šiltesnė.

Pasikvietė ukrainiečius

Prieš porą metų teko baleto trupės vadovui Aurelijui Liškauskui teko didžiulis iššūkis. Tada teatre šokti liko viso labo šeši šokėjai. Vieni išvažiavo į kitus teatrus, kiti baigė karjerą.

A. Liškauskas šią savaitę buvo labai užimtas, vyko intensyvus pasirengimas ypatingam penktadienį įvykusiam spektakliui – pirmą kartą mūsų teatre šokio spektaklyje "Graikas Zorba" šoko tik savi teatro šokėjai, apsieita be kviestinių žvaigždžių. Penkis pagrindinius vaidmenis atliko teatre dirbantys jaunieji ukrainiečiai.

Unikalu: vakar šokio spektaklyje "Graikas Zorba" šoko tik savi mūsų Muzikinio teatro šokėjai, apsieita be kviestinių žvaigždžių. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pernai teatras pasikvietė 12 ką tik mokslus baigusius baleto šokėjus iš Kijevo. Netrukus jų liko kur kas mažiau.

Su viena mergina atsisveikinta, nes ji netiko teatrui. Du vaikinai išvyko į tėvynę dėl asmeninių priežasčių.

Viena perspektyvi šokėja Klaipėdoje ištekėjo už jūrininko ir pakluso šio norui palikti teatrą. Taip nejučia Klaipėdoje liko dirbti penki ukrainiečiai šokėjai.

Šiemet iš šios šalies atvažiavo aštuoni šokėjai.

Dar dvi šokėjos – italė ir vokietė – atvyko į mūsų miestą ką tik baigusios Berlyno baleto mokyklą. Viena ukrainietė šokėja atvyko iš Prancūzijos, Tulūzos miesto.

Baleto trupę papildė ir trys M. K. Čiurlionio meno mokyklos absolventai.

Armėnų tautybės šokėjas, mokęsis keliose Europos mokyklose, atvyko iš Lenkijos, kur dirbo.

Naujos trupės formavimą lėmė labai ambicingi teatro planai. Jau yra žinoma, kad artimiausius trejus metus šokio spektaklius Klaipėdoje statys keli garsiausi Europos choreografai.

"Šiuo metu teatre vyksta ne tik pastato statyba, kuriama neeilinė šokėjų komanda", – apie perspektyvas kalbėjo A. Liškauskas.

Jautė nepasitikėjimą

Baleto trupės vadovas atviravo, kad jaunieji Ukrainos šokėjai iškart pajuto kitokį, nei yra įpratę teatro vadovų bendravimo stilių.

Tardamiesi dėl sutarties, ją jaunieji užsieniečiai ilgai analizavo, tarėsi su tėvais ir vis negalėjo patikėjo, kad čia nesama noro apgauti ar išnaudoti. Tik maždaug po pusmečio ne vienas prasitarė turėjęs daug nepagrįstų baimių.

A. Liškauskas neslepia, kad prisikviesti pavyksta ne pačius geriausius, nors čia jau dirba du raudoną diplomą savo mokyklose gavę šokėjai.

"Mums patiems sunku patikėti, kaip greitai auga šitas jaunimas. Jie išalkę šokio, buvimo scenoje jausmo ir tas alkis, noras būti matomais, gauti pirmas partijas verčia juos labai stengtis. Juk didžiuosiuose teatruose metų metus gali negauti vaidmens, o čia – visai kas kita. Dažnam yra svarbu šokti, lemia ne miesto dydis, o darbo aplinka. Bandome pritraukti dideliuose teatruose dar nedirbusius jaunus šokėjus. Jie standartus nusistato pagal čia esančią situaciją. Stengiamės, kad jie čia jaustųsi gerai. Randame butus, kai suserga, vežame vaistus, kartu švenčiame gimtadienius", – pasakojo A. Liškauskas.

Auganti konkurencija šokėjus verčia pasitempti, žvaigždžių čia nėra, kiekvienas gali ja tapti.

Teatro vadovai stebisi, kad jaunieji šokėjai net poilsio pertraukėles išnaudoja išmokti dar vieną šokį, todėl senbuviai nėra labai "laimingi", jiems tenka labiau konkuruoti su jaunaisiais kolegomis.

Vadovai pažymi, kad mūsiškiai šokėjai yra labiau artistiški, geriau perteikia jausmus, o atvykę baleto šokėjai yra geriau įvaldę techniką, vaidybos jiems dar tenka mokytis.

Išgyvena ir už 100 eurų

Jaunieji ukrainiečiai kartu su trupės vadovu vasarą patys suremontavo apšepusią Klaipėdos universiteto salę, kurioje repetuoja teatro šokėjai.

Vadovai stebi, kaip keičiasi šie šokėjai. Pradžioje gyvenę kambaryje po keturis, po metų jie sugebėjo taip paskirstyti savo biudžetą, kad išsinuomojo būstus kiekvienas sau.

Būdami taupūs ir išmokyti pasigaminti maistą, daugelis pragyvena už 100 eurų per mėnesį. Kadangi gyvena miesto centre, per pietų pertrauką spėja grįžti namo, pavalgyti ir pailsėti.

"Jie sugeba pasitaupyti. Pernai prieš Naujuosius metus savo artimiesiems jie jau dovanojo kompiuterius. Vienas vaikinas per metus grąžino nemažą skolą. Kartais jau matau juos sėdinčius kavos namuose", – kai kurias paslaptis praskleidė trupės vadovas.

Jaunieji šokėjai iš Kijevo atviravo, kad Klaipėdoje jiems patinka, nes jiems čia nesunku susikalbėti, pabrėžė, kad miestas žavi ramybe, jaukumu, švara ir jūra.

Pamokos: jaunuosius šokėjus mokantis teatro senbuvis Ričardas Jankevičius randa su visais bendrą kalbą. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Mykhailo Mordasov, atlikęs Zorbos vaidmenį šokio spektaklyje "Graikas Zorba", neslėpė, nesunkiai pasirinkęs Klaipėdą, nors buvo kviečiamas dirbti Libane, Beirute.

"Norėjau išvykti į Europą. Galbūt tai mano didesnės karjeros pradžia. Man atrodo, kad pradėjau nuo labai gero pasiūlymo. Skrydis lėktuvu iš mano gimto miesto trunka ilgiau, nei kelionė mašina į kitą Kijevo galą", – neslėpė jaunais šokėjas.

Eglės vaidmenį "Eglėje žalčių karalienėje" atlikusi Iryna Suslo prasitarė, kad Klaipėdos gatvėse ji kažkodėl nuolat išgyvena šventės pojūtį.

Kalba ir gestais

Paklaustas, kaip susikalba su tokiu daugiataučiu orkestru T.Ambrozaitis juokavo: "Bendrauju žemaičių, lietuvių, rusų, latvių, anglų, vokiečių kalbų mišiniu. Labai gerai moku tik gimtąja žemaičių kalba. Kai pritrūksta žodžių, kumščiu per pultą trinkteliu, tada kiekvienas supranta. Orkestre – labai karšti ir temperamentingi žmonės. Kartais repeticijos metu pro langus garas kyla. Ir ačiū dievui, tai reiškia, kad orkestras yra gyvas, pulsuojantis. Su tokiais žmonėmis galima labai daug nuveikti".

Atsakydamas į klausimą apie bendravimo su šokėjais būdą A. Liškauskas atviravo, kad lietuvaičiai jau neblogai pramoko rusų kalbos, todėl repeticijose dažniausiai skamba būtent ši kalba.

Tiesa, atvykėliai jau šiek tiek supranta lietuviškai. Dažnai bendras pokalbis skamba kalbų maišalyne ir yra lydimas daugybės gestų.

Vienintelis kultūrinis nesusikalbėjimas vyko tada, kai ukrainiečiai turėjo įsijungti į spektaklio "Altorių šešėly" pastatymą. Stačiatikiams teko paaiškinti, kas yra celibatas ir kokių pasekmių jis turi katalikų kunigų gyvenimui.