Klaipėdoje reziduojantis „Taško“ teatras, režisierė Loreta Vaskova, dramaturgė Monika Baranauskaitė, scenografė Paulė Bocullaitė, edukacinės knygutės dailininkė Viktorija Dambrauskaitė ir kompozitorius Yiorgis Sakellariou gruodžio 13 d. 17 val. Klaipėdos kultūros fabrike ruošiasi pristatyti bendrą kūrybinį darbą – edukacinį spektaklį „Miško internetas“, skirtą pradinių (3–5) klasių moksleiviams.

Inspiravo P. Wohllebeno knyga

Atsižvelgdamas į pasaulinę pandeminę situaciją, dėl premjeros datos „Taško“ teatras nėra tikras ir, jei karantinas būtų pratęstas, kviečia sekti naujienas „Taško“ teatro paskyroje „Facebook“ platformoje. Komanda dalijosi mintimis apie kūrybinį procesą, mišką, medžius ir kaip gimė mintis sukurti tokį spektaklį.

Aktorė Samanta Pinaitytė: Mūsų teatras kuria naują spektaklį vaikams. Ieškojome žmonių, norinčių su mumis dirbti. Norėjome kurti ne tik su savo kurso vadovu Valentinu Masalskiu arba vieni patys, bet ir su kitais, taip suteikdami galimybę teatrui augti. Ir viskas gražiai sukrito po dokumentinio teatro seminaro.

„Taško“ teatras stato naują spektaklį vaikams „Miško internetas“. / D. Rimeikos nuotr.

Režisierė L. Vaskova: Į mano rankas atkeliavo Peterio Wohllebeno knyga „Paslaptingas medžių gyvenimas“. Man atrodė, kad būtų įdomu tokią informaciją žinoti arba bent iš dalies su ja susipažinti jau vaikystėje. Taigi mes jau turėjome planą sukurti spektaklį vaikams. Nusprendėme pagal knygą sukurti spektaklį, kuriame būtų daug informacijos apie mišką. Knygoje apstu absoliučiai naujų ir požiūrį į gamtą keičiančių faktų. Joje keliami klausimai, pavyzdžiui, kodėl medžiai mieste užauga žemesni nei miške. Ar jūs radote panašių faktų, kurie, kaip ir mane, taip nustebintų?

Aktorė Jūratė Martinaitytė: Man patiko mintis, kad miesto medžiai jaučia šviesą, kuri naktį dega, ir dėl to jie nesiilsi, nes mano, kad yra diena.

S. Pinaitytė: Kai skaičiau knygą, mane kiekvienas puslapis stebino. Iki šio projekto apskritai niekada apie medžius tiek daug negalvojau. Dėl to ir įvyko kažkoks sprogimas mano galvoje, nes knygoje medžiai lyginami su žmonėmis. Kaip žmogus, medis kvėpuoja, bendrauja, net keliauja kažkiek metų nedideliu atstumu mėtydamas sėklas. Man atrodo, suprasdavau, kad su medžiu kažkas vyksta, bet niekada nesigilinau, o ši knyga sužadino smalsumą, norėjau kuo daugiau domėtis ir ieškoti informacijos.

Miške – kaip svečiuose

Aktorius Kristupas Biržietis: Taip pat nuostabu, kad medžiai yra bendruomeniški. Auga ne po vieną, o šeimomis ir vienas kitu rūpinasi. Jie komunikuoja ir susitaria, planuoja, pavyzdžiui, kuriais metais visi kartu numes giles. Man atrodo, tai – neįtikėtinas dalykas.

L. Vaskova: Dar noriu pasakyti, kad knygoje keliamas svarbus klausimas, kaip žmogui harmoningai egzistuoti su mišku. Kaip organizuoti miestų ir žmonių gyvenimą, kad būtų galima kartu gyventi darniai. Ir ar tai yra įmanoma?

„Taško“ teatras stato naują spektaklį vaikams „Miško internetas“. / D. Rimeikos nuotr.

K. Biržietis: Man atrodo, mūsų planetoje susikerta du gyvenimo būdai – žmonių ir medžių. Na, žmogaus gyvenimo būdas yra greitas. Žmonijos pasaulyje viskas, tarkime, ekonomika arba pramonė vystosi labai greitai. O medžiams reikia labai daug metų augti, keliauti ir kt. Jie skaičiuoja laiką visai kitaip.

S. Pinaitytė: Kiek pamenu, knygoje minėta, kad maždaug tris šimtus kartų lėčiau nei mes.

J. Martinaitytė: Man įstrigo ir labai patiko mintis, kad miškas tave priima, ateik pas jį, jis tavęs laukia, bet nepamiršk, kad esi svečias. Na, elkis kaip svečiuose.

L. Vaskova: Šiek tiek apie patį spektaklį „Miško internetas“. Jį kurti pradėjome be pjesės, remdamiesi įvairia informacija apie miškus ir visomis autoriaus P.Wohllebeno knygomis apie mišką ir gyvūnus. Tiesiog kūrėme dramaturgiją repeticijų metu. Ir taikėme kolektyvinio darbo principus, atlikome daug bendrų užduočių, pjesės struktūrą dėliojome taip pat bendrai. Kūrybinio proceso pradžioje ieškojome informacijos, skaitėme apie medžius ir mišką. Po to organizavome kūrybines dirbtuves tikslinei grupei, t. y. pradinukams, Simono Dacho mokyklos moksleiviams.

Aktorius Paulius Kavoliūnas: Kūrybinėse dirbtuvėse su vaikais sprendėme, kokio jie norėtų spektaklio. Tikras pokštas, kad jie išreiškė norą pamatyti siaubo žanro kūrinį. O kai papasakojome, kad mišką jungia grybų internetas, labiausiai vaikams rūpėjo sužinoti slaptažodį.

Spektaklį pratęs knyga

Kompozitorius Y. Sakellariou: Aš norėčiau papasakoti apie spektaklio garso takelį. Kadangi knygos pavadinimas yra „Paslaptingas medžių gyvenimas“, jis inspiravo mane imtis miško paslapčių tyrinėjimo. Be to, mane labai įkvėpė Claude’o Debussy frazė, kad miško begalybė suteikia vietos vaizduotei. Taigi aš, kurdamas spektaklio muziką, visai nesidomiu realizmu, t. y. nesistengiu tiksliai atkurti medžių ir miško garsus. Mano tikslas – ieškoti plotmės, kuri atsiranda sąveikaujant su objektais, erdve, judesiu ir žodžiais; kurti tokią muziką, kuri egzistuoja už mūsų pažinimo ir baimių ribų, maždaug kaip filme „Prieblandos zona“.

L. Vaskova: Menininkė V.Dambrauskaitė ruošia edukacinę knygutę, kurią bus galima atsispausdinti po spektaklio. Labai norėtume, kad tėvai ir vaikai ją atspausdintų ant nebereikalingų popierius lapų. Knygutė pratęs spektaklį, joje vaikams bus įvairių užduočių, susijusių su mišku. Pamenate, kaip važiavome su girininku į mišką?

P. Kavoliūnas: Gal idealizavau miškininkus, visai kitaip juos įsivaizdavau, bet mano požiūris po susitikimo pasikeitė. Man atrodo, viskas daug paprasčiau ir ūkiškiau.

„Taško“ teatras stato naują spektaklį vaikams „Miško internetas“. / D. Rimeikos nuotr.

Scenografė P. Bocullaitė: Iš mūsų susitikimo man įstrigo, kaip girininkas pasakojo apie egles. Pasirodo, medžiai nuspėja, kad bus audringa vasara. Tą patį perskaičiau ir knygoje. Jie turi tokių pojūčių, apie kuriuos mums, žmonėms, belieka tik pasvajoti. Tiesiog mes negalime taip tiksliai numatyti, tarkime, kokie bus orai. O girininkas pasakojo, kad prieš audrą eglės pradeda labai intensyviai savo žiedadulkes visur barstyti, nes nori žūtbūt išlikti. Man ši informacija įstrigo.

P. Kavoliūnas: Girininkas sakė, kad dabar labai kinta klimatas, o spygliuočiams reikia vėsesnio, todėl iš mūsų geografinės zonos ateityje (maždaug po 50 metų) šie medžiai trauksis ir keliaus į šiaurę, pas mus jų gali tiesiog nebelikti. Buvome ir pelkėje, kurioje matėme medžius, prisitaikiusius prie sąlygų – nors jie yra seni, tačiau maži, net mažesni už žmogų.

Priima žaidimo taisykles

L. Vaskova: Kūlių kultūros centre rodėme vaikams „Miško interneto“ eskizą. Aš pasidžiaugiau, kad spektaklio interaktyvumas labai pasiteisino ir vaikai noriai prisidėjo prie jo užduočių.

Aktorius Donatas Mickūnas: Man vertinga, kad vaikai priėmė gyvūnų ženklus, kuriuos rodėme gana abstrakčiai. Jie suprato, kokius gyvūnus vaidinome.

J. Martinaitytė: Taip, vaikai susimąstė.

S. Pinaitytė: Smagu, kad jiems čia pat kūrėsi pasaulis. Jie įeina į mūsų mišką, ir tai juos veikia.

Dramaturgė M. Baranauskaitė: O kaip pabaigoje buvo gražu, kai vienas vaikas sakė: „Jūs tik neįsižeiskite, bet buvo truputį juokinga.“ Dar man įstrigo, kad Samanta rodė į popierinio medžio dalį ir klausė vaikų: „Kas čia?“. Jie atsakė, kad mato pumpurėlį, kurio iš tikrųjų nebuvo. Tai parodė, kad jie priima mūsų žaidimo taisykles.

L. Vaskova: Svarstau, dėl ko svarbu pradinukus atvesti į spektaklį „Miško internetas“, ką jie sužinos ar pamatys...

P. Bocullaitė: Dabar daugėja kalbų apie klimato kaitą, žmogaus ir gamtos santykį. Labai dažnai ir mes patys diskutuojame. O nežinome daug bazinių dalykų. Na, pavyzdžiui, kas nutinka, kai iškerti mišką? Kas nutinka, kai jis atsodinamas? Kas nutiks, kai miškas augs natūraliai? To nežinant galima labai daug klaidų pridaryti. Aštrėjant toms diskusijoms, labai naudinga visoms pusėms apie tai žinoti kuo daugiau.

L. Vaskova: Taip, įvairios technologijos vystosi, ir nuolat kalbama, kad žmogaus ir gamtos ryšys trūkinėja. Bet, matyt, mes irgi turime stengtis pažinti gamtos pasaulį, domėtis arba bent jau suprasti pagrindinius jos poreikius, kad su ja draugautume.

„Taško“ teatras stato naują spektaklį vaikams „Miško internetas“. / D. Rimeikos nuotr.

Apie gamtą – su meile

P. Kavoliūnas: Pastebėjau, kad dabartiniai vaikai labai gerai atpažįsta ir puikiai įsisavinę mūsų vartotojiškos visuomenės ženklus. Išgirsta tris sekundes „YouTube“ reklamą ir žino, kokių prekės ženklų garso takelis, iškart pasako, kad, tarkime, jis yra „Kokakolos“. Man atrodo, jie labai orientuoti į vartotojiškumą. Todėl jiems naudinga ir tą kitą gyvenimo atsvarą pažinti.

L. Vaskova: Vyrauja negatyvus požiūris į vaikus: štai, ta šiuolaikinė karta tik sėdi telefonuose... Nors mes, suaugę, irgi kuriame jiems tokį pasaulį. Juk patys tas planšetes ir siūlome vaikams kaip laisvalaikio leidimo būdą. Literatūra, kurią iš pradžių rinkome ir skaitėme (pavyzdžiui, knyga „Kaip užauginti gamtos vaiką“), pabrėžia, kad vaiko raidai yra svarbu eiti į gamtą. Ir tai nesusiję su pramoga (neva galima smagiau laiką praleisti miške). Kalbama apie karstymąsi, lakstymą, lytėjimą, dėmesio lavinimą plačiau nei prie kompiuterio ekrano. Tai susiję su raida, motorikos, fizinių duomenų, dėmesio ir kitų dalykų vystymusi. Todėl, mano nuomone, gamta šiandien yra nuvertinta. Man atrodo, ir tėvų indėlis turėtų būti didesnis, jie tikrai gali daug ką lemti mažų vaikų gyvenime.

M. Baranauskaitė: Spektakliu norisi parodyti vaikams, kad yra kitas pasaulis, gyvenimas, gyvūnėlių peripetijos. Norisi apie gamtą kalbėti per meilę, nes, kai susipažįsti geriau, pradedi labiau suprasti ir vertinti.

L. Vaskova: Spektakliu nesiekiame pamokslauti tėvams ir vaikams. Tiesiog norime pakviesti visus patyrinėti medžių gyvenimą.