NAUJASIS TEATRO „ARTYN“ SPEKTAKLIS – APIE KALTĘ

Kalbėti apie skaudžius istorijos įvykius būtina, kiekvienas tai darantis ieško savų būdų. Klaipėdos dramos teatro didžiojoje ir mažojoje salėse vyko du spektakliai ta pačia tema – apie holokaustą ir jo pasekmes.

„Pjesė mane pasirinko“

Tuo metu, kai didžiojoje salėje žiūrovai sulaikę kvėpavimą žiūrėjo sukrečiančią Oskaro Koršunovo režisuotą lenkų autoriaus Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“, mažojoje salėje vyko Gedimino Šimkaus teatro „Artyn“ premjera.

Šįkart šis jaunas, bet klaipėdiečių jau pamėgtas teatras pristatė daugiau nei prieš pusšimtį metų parašytą Dalios Urnevičiūtės pjesę „Tėvuko žaislai“.

Salė buvo sausakimša.

„Man atrodo, kad pati pjesė mane pasirinko. Bibliotekoje skaitau daug knygų, ieškau, kas mane užkabintų. D. Urnevičiūtės pjesė man į rankas pateko atsitiktinai, ji tiesiog krūvos kitų pjesių viršuje. Vos tik pradėjau ją skaityti, supratau, kad būtent jos man reikia. Labai gaila, kad autorės nebėra tarp gyvųjų, būčiau ją pakvietusi ir tikiu, kad ji būtų patenkinta“, – svarstė teatro „Artyn“ įkūrėja ir režisierė Marta Vendland.

Galbūt labai drąsu, bet norėtume pasakyti, kad žiūrovai turėtų daugiau nei kartą pamatyti šį spektaklį.

Raktas – režisieriui

Įdomūs ir dažnai netikėti režisūriniai spektaklio sprendimai vertė žiūrovus įsitempti, neleisti pamesti scenoje besivyniojančio painaus siužeto siūlo.

M. Vendland atviravo, kad spektaklis – nepaprastai daugiasluoksnis.

„Galbūt labai drąsu, bet norėtume pasakyti, kad žiūrovai turėtų daugiau nei kartą pamatyti šį spektaklį. Tėvukas ir režisierius yra tas pats asmuo. Kiekvienas veikėjas turi savo istoriją. Holokausto temą pritaikėme XXI amžiaus aktualijoms ir tam, kas vyksta mūsų dienomis. Kiti veikėjai taip pat nešiojasi kaltę, bet jas dar labiau išryškinti reikėtų aštuonių skirtingų spektaklių. Ieškojome galimybės bent šiek tiek atskleisti kiekvieno jų istoriją“, – pasakojo M. Vendland.

Režisierė įsitikinusi, kad prieš gerą pusšimtį metų pjesę rašiusi D. Urnevičiūtė pranoko savo laikmetį ir rado labai įdomų raktą režisieriui savaime suprasti, apie ką yra šis darbas.

Tik finaliniame Tėvuko tekste nuskamba „raktas“ – jį visą gyvenimą graužė kaltės jausmas dėl to, kad jis šaudė žmones, nors ir išgelbėjo mažą mergaitę ir užaugino ją kaip savo dukrą. Ta pati kaltė vertė jį priglausti nėščią savo dar negimusio vaiko nemylinčią merginą.

Marta Vendland. Asmeninio archyvo nuotr.

Veiksme – ir žiūrovai

Žiūrovai nė nepajuto, kaip buvo įtraukti į veiksmą, išlankstydami iš gautų prieš spektaklį juodų lapų lėktuvėlius ir mesdami juos į sceną.

Kažin, ar visi susivokė, kad jų lėktuvėliai yra kulkų metafora ir kad mesdami juos į mirusiuosius vaidinančius aktorius patys turėjo pasijusti juos žudantys.

Panašių netikėtų patyrimų buvo ir daugiau, daugelio jų prasmės supratimas ateina gerokai vėliau, jau išėjus iš teatro pastato.

„Šiandien jaučiuosi panašiai kaip kitą dieną po gimdymo – dar labai skauda, bet kartu jaučiu nepaprastą palaimą. Žinau, kad premjera yra labai sunkus išbandymas aktoriams, tikiu, kad kiekvienas kitas kartas jiems bus vis lengvesnis“, – vylėsi M. Vendland.

Spektaklis „Tėvuko žaislai“ bus rodomas balandžio 29 ir gegužės 18 d.