TEATRAS – NE TIK LINKSMINIMO VIETA
Teatro mylėtojai susirinko į Klaipėdos dramos teatrą (KDT) padiskutuoti su aktoriais ir sužinoti apie spektaklius, jų kūrimo procesą, repeticijas ir apie pačius aktorius – kaip jie pasirinko aktorystę ir ar rinktųsi kitą kelią, jei turėtų tokią galimybę.
Susitikimo atspirtis – Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Mūsų klasė“, pasakojantis apie 1941 m. įvykusią tragediją, kai Lenkijos Jedvabno kaime vietiniai žydai buvo uždaryti daržinėje ir sudeginti gyvi.
Anot aktoriaus Jono Viršilo, darbas prasidėjo nuo pjesės skaitymo ir analizės, tada sekė darbas su muzika, šalia aktorių atsirado jų mažieji ego – lėlės. Pjesės analizėje dalyvavo ir filosofas Kasparas Pocius, kuris padėjo aktoriams geriau suprasti istorinius kontekstus.
„Buvo emociškai sunku vien dėl medžiagos skausmingumo“, – pažymėjo J. Vanžodytė.
Aktoriams O. Koršunovas patarė neperžengti ribų kuriant personažus ir pateikė pavyzdį – Norvegijoje statant šį spektaklį, po pirmos premjeros vienas aktorius staiga sunegalavęs buvo išvežtas į ligoninę.
Teatras yra visuomenės, kurioje gyvename, veidrodis.
Žiūrovams kilo klausimų dėl repertuaro – kodėl rodomi spektakliai – tamsūs, nykūs, juose personažai turi psichologinio pobūdžio problemų, gyvena neviltyje.
„Man atrodo, kad teatras yra visuomenės, kurioje gyvename, veidrodis. Kai žiūrovas ateis pasižiūrėti spektaklio, galbūt jam kažkas sukirbės, kažką pagalvos ir pasikeis. Tad pasaulyje vykstančios problemos formuoja ir repertuarą“, – sakė J. Viršilas ir pridūrė, kad teatras neturi būti tik linksminimo vieta.
Pasak jo, tai turi būti mąstymo, dialogo vieta, kur ieškomi ir randami atsakymai. Jis taip pat siūlė susimąstyti, kodėl pasauliui keičiantis žmogaus problemos išlieka tokios pačios.
J. Vanžodytė atskleidė, kad šiuo metu KDT vyksta naujojo spektaklio, kurį režisuoja Naubertas Jasinskas, repeticijos. Pagrindinė tema, kurią aktoriai analizuoja, – mirtis.
Tad aktorė iš dalies pritarė žiūrovams, – kartais ir jai norisi spektaklių, kurie kalbėtų apie gėrį, šviesą, o ne apie skausmą.
„Norisi matyti kūrinius, kurie duotų viltį. Bet tada pradedu galvoti, o gal teatras nebūtinai ta vieta, o gal teatras negali duoti vilties ir prasmės? Spektakliuose, kuriuose vaidinu, suprantu, kad yra daug brutalumo, irgi klausiu savęs, ar man to reikia. Gal reikėtų įvairesnio, platesnio žanro“, – teigė aktorė.
Kada vyks kitas susitikimas su aktoriais – paaiškės netrukus.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
0 komentarai -
0 komentarai
Liuda