1000 KM – PILIGRIMŲ KELIU

Tai buvo geriausia mano kelionė, kokią iki šiol esu turėjęs. Taip savo žygį Šv. Jokūbo piligrimų keliu įvertino žinomas uostamiesčio visuomenininkas, aistringas baikeris, vienas festivalio "Memel Tattoo Convention" organizatorių Aurimas Mockus. Apie 1000 km pėsčiomis per mėnesį įveikęs klaipėdietis pripažino, jog tokiam užmojui reikia ne tik atitinkamo fizinio, bet ir psichologinio pasirengimo.

Dedikavo Lietuvos žmonėms

Pašnekovas neneigė, jog klausimų, kokie buvo jo motyvai, sulaukė ne vieno. "Išpirkti nuodėmes? Nesijaučiu toks nuodėmingas, kad reikėtų save taip nubausti", – juokavo žygeivis.

Anot Aurimo, turbūt labiausiai jį masino pačios kelionės unikalumas bei dar viena savęs išbandymo galimybė.

"Turiu didžiulę aistrą kelionėms. Turbūt ja užkrėtė dar vaikystėje skaitytos įvairios nuotykių knygos. Mane traukia gyvenimo iššūkiai. Ir kuo sudėtingiau – tuo geriau. Kuo gamta mažiau paliesta civilizacijos – tuo įdomiau", – tvirtino klaipėdietis, galiausiai savo žygį nusprendęs dedikuoti Lietuvai ir jos žmonėms.

Apie Šv. Jokūbo kelią įveikusius piligrimus, tiksliau, išsipildžiusius jų slapčiausius troškimus, nušvitimus ar net patirtus stebuklus sklando nemažai legendų.

Kaip pasakojo Aurimas, kone kas trečias iš tų, su kuriais jam teko susipažinti ir bendrauti piligrimų kelyje, prisipažino tiesiog atsidavęs Dievo valiai.

"Vieni pasakojo, kad išėjo iš darbo ar jo neteko, kiti prisipažino, kad nebeturi nei darbo, nei namų. Sako – atvažiavau čia ir tiesiog einiu. Kiek eisiu, nežinau, bet tikiu, kad Dievas parodys man kelią, išeitį, pasirūpins manimi. Žinoma, šiek tiek kraupu pagalvojus – na, pasieksi tu tą galutinį tašką, o kur, žmogau, po to dėsiesi", – nelinksmus pamąstymus prisiminė keliautojas.

Skaičiuoja šimtmečius

Šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago) – katalikų piligriminis kelias į Santjago de Kompostelos (Santiago de Compostela) miestą Ispanijoje, kurio katedroje, teigiama, palaidotas apaštalas Jokūbas.

Pirmieji Šv. Jokūbo kelio piligrimai aprašyti XI a. metraščiuose.

Nors piligrimystės tikslu laikomas apaštalo kapas, kai kurie keliautojai įveikia dar apie 100 km iki Finisterės, kad šioje vietoje, kuri iki Amerikos atradimo buvo vadinama žemės kraštu, pasiimtų piligrimystės įrodymą – kriauklę.

Istoriškai susiklostė keletas maršrutų, kurie vadinami Šv. Jokūbo keliu.

Savo kelionę Aurimas pradėjo Prancūzijoje, Saint Jean Pied de Porte, pasirinkęs vieną populiariausių maršrutų per Pamploną ir Leoną.

"Saint Jean Pied de Porto piligrimų biure žmonės pasiima piligrimo pasą, kelionės maršrutą, čia gali gauti ir kelis popieriaus lapus, kuriuose sužymėti praeinamuose miestuose, kaimeliuose veikiantys albergai (albergue) – vietos, kuriose galima apsistoti nakčiai. Kai išmoksti visa ta informacija naudotis, nebūtinas net žemėlapis, juolab kad visas kelias pažymėtas vadinamosiomis piligrimų kriauklėmis ir visada nurodoma kryptis", – pasakojo pašnekovas.

Kasdien – po 30–40 km

Kiekviename alberge, kuriame apsistojama, piligrimo pasas pažymimas specialiu antspaudu. O kelią įveikę žygeiviai Santjago de Komposteloje gauna ir tai liudijantį sertifikatą.

"Net jei nueini 100 km, pavyzdžiui, pereini Galicijos regioną, vis tiek gauni atitinkamą sertifikatą. Santjage mišių metu aukojama už piligrimus, pranešamas kiekvieno jų vardas, iš kurios šalies ir nuo kurios vietos žmogus atėjo", – pasakojo Aurimas.

Klaipėdietis "užsižymėdavo" ne tik alberguose, bet ir maldos namuose. Viena vertus, tai buvo proga apsilankyti įspūdingose bažnyčiose, kita vertus, jų antspaudai buvo įvairesni ir įdomesni.

"Kiekvienoje bažnyčioje galima rasti paliktą antspaudą, kurį tiesiog pats gali užsidėti", – aiškino pašnekovas.

Kelyje – 9–10 val. su trumpomis poilsio pertraukėlėmis. Tokiu režimu Aurimas kasdien vidutiniškai įveikdavo po 30–40 km, tik keletą dienų teko pasitenkinti maždaug 20 km atstumu.

"Mano tempas buvo vienas spartesnių, o paskutinėmis dienomis išvis mažai ilsėjausi, nes norėjosi kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą. Žinoma, jei galėtum eiti du mėnesius, per dieną nužygiuotum po 15–20 km ir nesuktum sau galvos. Tačiau įveikti gerokai didesnius atstumus – jau sudėtinga, reikia atiduoti daug jėgų ir pastangų. Kelionę sunkino ir tai, jog buvau susikrovęs sunkią kuprinę, nes norėjosi daugiau nakvoti gamtoje, o ne lįsti į kažkokius namukus. Žinoma, daug kas mane atkalbinėjo, patarė imtis kuo mažiau daiktų, ir ta sunki našta išties mane žudė", – prisipažino pašnekovas.

Pasinaudoti taksi paslaugomis ypač mėgsta vokiečiai, kažkaip jie dėl to nesijaučia nepatogiai.

Žygeiviai stebina rekordais

Anot Aurimo, nenuostabu, kad į kelio pabaigą žmonės nuvargsta, o kai kurie žygeiviai paskutiniuosius kilometrus įveikia ir automobiliais.

"Pasinaudoti taksi paslaugomis ypač mėgsta vokiečiai, kažkaip jie dėl to nesijaučia nepatogiai, – šyptelėjo keliautojas. – Teko ir man susidurti su tokiomis situacijomis. Pavyzdžiui, pralenki žmogų, prieš tai įsišneki su juo, kad per dieną jis nueina apie 20 km. O po kokios savaitės su tuo pačiu žmogumi atsiduri tame pačiame mieste. Ar tai įmanoma? Žinoma, įmanoma – automobiliu."

Pusiaukelėje klaipėdietis sutiko vieną moterį, kuri pėsčiomis keliavo iš Vengrijos.

"Kai paklausiau, kaip ji jaučiasi, atsakė – jau pavargau. Nenuostabu, nes tempas – įspūdingas: per 4 mėnesius nuėjo apie 4 tūkst. km", – susižavėjimo neslėpė pašnekovas.

Kitas piligrimas, keliavęs iš Austrijos, įveikė 3 tūkst. km, tačiau tam jam prireikė net 7 mėnesių. Aurimui teko girdėti ir apie vieną lenką, kuris neva per dvi dienas nukeliavo 180 km. O kai kurie keliu pirmyn atgal eina ištisais metais, galima sakyti, jame gyvena.

"Su kelyje sutiktais žmonėmis būtinai užsimezga pokalbis, nes bendravimo labai pasiilgsti. Nustebino, kad be galo daug pietų korėjiečių. Pasijaučiau toks tamsuolis, nes visada maniau, kad jie budistai, o pasirodo – krikščionys. Kai paklausiau, kodėl jų čia tiek daug, viena moteris papasakojo, kad Pietų Korėjoje kažkoks rašytojas išleido knygą apie šį kelią, kuri tapo bestseleriu. Knygą perskaitė gausybė žmonių, o dalis jų ryžtasi ir patys įveikti šį iššūkį", – pasakojo pašnekovas.

Kelyje taip pat galima sutikti nemažai amerikiečių. Klaipėdietis neatmetė, jog didžiumą jų įkvėpė apie Šv. Jokūbo kelią pasakojantis filmas "Kelias" ("The Way").

Lietuviai – ne retenybė

"Teko matyti ir daug pagyvenusių žmonių. Nemažai yra tokių, kurie nueina tik tam tikrą atstumą, ypač – patys ispanai. Pavyzdžiui, eina savaitę arba dvi. Vienais metais įveikia vieną atstumą, kitais metais – kitą, grįžta dar kitais metais, kol išeina visas maršrutas", – kalbėjo pašnekovas.

Aurimo skaičiavimu, tuo pat metu garsųjį piligrimų kelią bandė įveikti 10 lietuvių. Apie vienus klaipėdietis tik girdėjo, su kitais pabendravo asmeniškai.

"Tai išties nemažai, nes teko skaityti, kad įprastai per mėnesį šį kelią praeina du trys piligrimai iš Lietuvos. Mano kelionės metu vienoje vietoje buvome susiėję net keturi lietuviai", – šyptelėjo klaipėdietis.

Didžiausio piligrimų antplūdžio Šv. Jokūbo kelias tradiciškai sulaukia vasarą – esą tada čia praeina apie 250 tūkst. žmonių.

"Tačiau vasarą labai karšta. Be to, tuo metu tokie dideli žmonių srautai, kad ne visada gali gauti vietą alberge. Todėl reikia labai gerai apsiskaičiuoti savo jėgas, ar tikrai prireikus galėsi nueiti dar keli, o gal net keliolika kilometrų iki kito miestelio. Kita vertus, yra ir pliusų – vakare gali eiti ilgiau, nes ne taip greitai temsta", – aiškino pašnekovas.

Žygiui pasirinktas spalis ir lapkritis, Aurimo teigimu, buvo idealus metas. Tuo metu šalyje dar pakankamai šilta – kartais dienomis termometro stulpelis šoktelėdavo net iki 25 laipsnių šilumos, o žalumos kupina rudeniška gamta lepindavo gausiais turtais.

Iš čiaupo – ir vanduo, ir vynas

Vynuogės, kiviai, citrinos, kriaušės, kaštainiai, kukurūzai... Visas šias ir kitas gėrybes pakelėse galima drąsiai raškyti. Tačiau su viena sąlyga.

"Jei kažką nusiskini ir iškart valgai, tai yra leistina. Bet jei dediesi į maišelį, tai jau laikoma vagyste. Net matant šeimininkui, gali nusiskinti kekę vynuogių ar kažkokių kitų vaisių. Vietiniai ūkininkai labai geranoriški, kalbina, patys siūlo vaišintis", – ispanų svetingumu žavėjosi Aurimas.

Neįprastą vaizdą klaipėdiečiui teko regėti ir šalia vienos vyno daryklos.

"Kelyje daug kur įrengta lauko vandens stotelių. Einu kartą pro vieną vyno gamyklą, kurių ten apstu, žiūriu – žmonės paveiksluojasi. Pasirodo, šalia tos gamyklos įrengti du čiaupai, iš kurių vienas skirtas vandeniui, o iš kito nemokamai bėga vynas. Žinoma, jis yra limituojamas, kiek paskui teko girdėti, per dieną jo patiekiama gal 100 litrų ar panašiai", – netikėtais potyriais dalijosi pašnekovas.

Anot Aurimo, Šv. Jokūbo keliu galima eiti bet kuriuo metų laiku, tiesa, tikėtina, kad žiemą pastogę pavyks surasti ne visada.

"Paprastai municipaliniai albergai veikia ištisus metus, bet gali būti, kad rasi ir nedirbančių. Jie yra pigiausi, kai kurie veikia aukos principu – duodi tiek, kiek išgali. Tačiau ne visur gausi karšto vandens arba teks maudytis lauke, o kai vėsu, tai nėra itin malonu", – kalbėjo pašnekovas.

Atgaiva – kojų masažas

Šis kelias yra savotiška verslo niša.

Kai kuriuos albergus piligrimų maršrutuose yra įsteigę žmonės, kadaise patys įveikę Šv. Jokūbo kelią, ir dabar jie iš to gyvena.

"Taip, šis kelias yra savotiška verslo niša. Bet, manau, lietuviai iš to sugebėtų išspausti dar daugiau. Aš ir pats kam nors galėčiau pasiūlyti verslo planą, – juokėsi pašnekovas. – Pavyzdžiui, kojų masažas galėtų būti siūlomas ant kiekvieno kampo ir jis būtų labai populiarus, o ten teko tokių pasiūlymų teko matyti vos keliose vietose. Arba būtų galima pastatyti paprasčiausius masažinius fotelius, kuriais būtų galima pasinaudoti įmetus monetą."

Apie tai Aurimas prabilo ne atsitiktinai: būtent problemos dėl kojų – nuospaudos iki kruvinų žaizdų, patempti raumenys, sausgyslės tampa daugelio piligrimų Achilo kulnu.

Bėdų išvengti nepavyko ir pačiam klaipėdiečiui.

"Nesame kalniečiai, tam tikri mūsų blauzdų raumenys yra silpni. Jau po pirmų kopinėjimų po kalnus dienų prasidėjo problemos – raumenis gelia, kojos sutinusios. Atrodo, lyg jos būtų lūžusios. Ir vaistus teko leistis, ir teptis visokiais tepalais, – turbūt sunkiausius kelionės momentus prisiminė klaipėdietis. – Mane bent jau gelbėjo kariuomenės patirtis. Žinojau, kaip prižiūrėti pėdas, kad jas nors pirmąsias 10 dienų kiekvieną rytą reikia išsitrinti vazelinu, taip pat avalynė turi būti labai gerai išbandyta. Todėl neturėjau nė vienos pūslelės, nors daugelis pasakytų, kad tai neįmanoma."

Paliko ženklą tautiečiams

Tačiau, anot Aurimo, bet kokie sunkumai ar nepatogumai yra visiškas niekis, palyginti su patirtimi, įspūdžiais, pakylėjimo momentais, kuriuos dovanoja šis piligrimų kelias.

"Nuostabūs vaizdai, kurie nuolatos keičiasi – kalnai, pakalnės, miškai, pievos. Gal tik kiek vėliau atsiranda daugiau monotonijos, tenka dažniau keliauti palei asfaltuotus kelius. Be to, kiekviename didesniame mieste – Pamplonoje, Leone ar Santjage – yra kur pavaikščioti ir ką pamatyti, – kalbėjo pašnekovas. – Tai vienareikšmiškai geriausia mano kelionė, kokią kada nors esu turėjęs. Jos metu sutikau be galo daug įdomių žmonių, kurie nepaliovė stebinti. Kaskart alberge susiburdavo labai įvairių ir originalių žmonių kompanija, tarp kurių – nemažai muzikantų, tapytojų, kitokių menininkų. Vienas įspūdingai dainuoja, kitas brązgina gitara. Apskritai visi žmonės labai geri, neagresyvūs, paslaugūs."

Pasiekę kelionės tikslą piligrimai atlieka savotišką ritualą – daiktų kapinėse atsikrato to, kas nebereikalinga, arba sudegina tai aukuruose.

Pasiekęs "pasaulio kraštą" – Finisterę – Aurimas ne tik sudegino savo marškinėlius, bet ir iš kelioninės lazdos sumeistravo kryžių, kurį padabino užrašu "Lietuva", mūsų šalies vėliavėle ir Vyčio ženklu bei pritvirtino jį ant pakrantėje stūksančio stulpo.

Klaipėdietis viliasi, jog šis simbolis pradžiugins kitus šią vietą pasieksiančius tautiečius.

Išimties tvarka Finisterės piligrimų biure ant Aurimo pažymėjimo buvo įamžintas ir jo kelionės tikslas: "Už Lietuvos žmones".

Paliko dalelę savęs

Grįždamas į miestelį dar visą kelią galvojau, kiek per šią kelionę įvyko pokalbių su Dievu, kiek daug kartų jo buvo prašyta pagalbos ir palaiminimo.

Kiekvieną savo įspūdingos kelionės dieną feisbuko paskyroje skrupulingai aprašęs Aurimas viliasi, jog šis jo dienoraštis įkvėps ir kitus žmones.

Tai gyvenimiškos patirties ir nuolatinės kovos su savimi kelias, įprasmino pašnekovas.

"Grįžtant toks keistas jausmas buvo apėmęs, rodos, einu, bet kažko man trūksta... Kažkoks neramumas, lyg kažką toje vietoje būčiau palikęs... Ir tai tikrai ne lazda ar marškinėliai, kuriuos sudeginau, tai kažkas giliau manyje... Sunkiai nupasakojama ir paaiškinama... Tarytum toje vietoje palikau dalį savęs... Gal šis jausmas ne be reikalo mane apėmė?.. Gal dar teks kada nors čia sugrįžti?.. Grįždamas į miestelį dar visą kelią galvojau, kiek per šią kelionę įvyko pokalbių su Dievu, kiek daug kartų jo buvo prašyta pagalbos ir palaiminimo savo šeimai, draugams, artimiesiems (ypač tiems, kuriems šiuo metu yra sunku ir kurie sunkiai serga arba buvo išėję, bet bando sugrįžti į teisingą gyvenimo kelią...), visiems Lietuvos žmonėms (ypač tiems, kurie yra viskuo nusivylę ir nemato laimingo gyvenimo prasmės arba tiesiog nesupranta, jog savo gyvenimus mes kuriame patys, ir tiek, kiek mes į jį įdedame savo pastangų, tiek mes jame ir turime. Tik vieniems reikia jų įdėti daugiau, kitiems mažiau...) ir nepamiršau paprašyti TAIKOS visam pasauliui, kurios pastaruoju metu jam ypač trūksta..." – tokiu jautriu prisipažinimu paskutiniame savo dienoraščio "puslapyje" pasidalijo Aurimas.