BIBLIOTEKININKĖ NĖRA PELENĖ

Meno bibliotekos vadovė Birutė Skaisgirienė laužo mitus apie bibliotekas ir bibliotekininkes. Jos darbo vieta traukia ne tik skaitančius žmones, o pati moteris niekaip neprimena pilkos, piktos ir viskuo nepatenkintos knygų puoselėtojos.

Bijodavo pavėluoti grąžinti knygą

– Visuomenėje susiformavęs bibliotekininkės įvaizdis – pilkos, neišvaizdžios, neretai piktos. Ar jūsų, tokios išskirtinės moters, tai netrikdo?

– Tikrai nesigailiu pasirinkusi šią profesiją, tai yra darbas, kuriame jaučiuosi gerai. Kai buvau jauna, jaučiau tą slegiantį požiūrį į bibliotekininkes. Atrodo, kad bibliotekininkės yra beformės, vilki pilku megztiniu, nešioja storus akinius, plaukai susukti į kuodelį. Niekada neskaitau žurnalo "Cosmopolitan", bet kartą atsiverčiau ir būtent toje vietoje, kur moterys buvo raginamos nebūti nepastebimos, kaip bibliotekininkės. Tikrai taip nėra, bibliotekoje dirbančios moterys tokios nėra.

– Bet bibliotekininkių įvaizdis susijęs ir su amžinu nepasitenkinimu bei pykčiu.

– Prisimenu savo vaikystę, kai vienas didžiausių siaubų būdavo atnešti knygą bent diena vėliau, nei buvo nurodyta. Pati neidavau, siųsdavau brolį, jis sakydavo, kad irgi bijo, ir kviesdavo eiti drauge. Jausdavomės kaip didžiausi nusikaltėliai. Dabar viskas kitaip.

– Kaip jums atėjo į galvą studijuoti bibliotekininkystę?

– Turbūt iš to kuklumo, nepasitikėjau savimi, nors gerai mokiausi, buvau gal antra klasėje. Didžioji ir slaptoji svajonė buvo mokytis kostiumo dizaino, bet ta svajonė atrodė visiškai nereali. Net į bibliotekininkystę stojo keturi į vieną vietą. Mano auklėtojas Marijus Šidlauskas pastūmėjo mane rinktis šią specialybę. Pradžioje man siaubingai nepatiko mokytis, metus laukiau, kol mane išmes, o įdomumas atsirado tik trečiame kurse. Todėl labai stebiuosi dabartinių jaunų žmonių pasitikėjimu savimi ir drąsa, kai niekada nepiešę jaunuoliai siekia studijuoti menus. To niekaip nesuprantu.

Su benamiu dalijasi obuoliais

– Ar yra kada koks blogas žmogus atėjęs į biblioteką?

– Yra visokių žmonių, juk visai netoli veikia nakvynės namai. Benamiai į biblioteką plūsta, kai spusteli šalčiai ir ypač šeštadieniais. Jiems reikia ne knygų, o interneto. Benamiai įsigyja skaitytojo bilietą ir ateina. Bibliotekos lankymo taisyklėse nėra parašyta, kad negalima dvokti. Pradžioje nepasitenkinimą bjauriu tvaiku bandome rodyti visokiais ženklais, atidarinėjame langus, burbame: "Kas čia taip smirdi?" Benamis taip pat pradeda žvalgytis ir aiškinti, kad ir jam kažkas dvokia. Tada tenka tiesiog susitaikyti su situacija. Iš tiesų gaila tokių žmonių. Vienas benamis vyras yra švarus ir lankosi, ko gero, visose miesto bibliotekose. Tokį žmogų ir obuoliu ar sausainiu pavaišiname.

– Kažin ar įmanoma išvengti tokių lankytojų?

– Pas mus jų nėra labai daug. Kitose bibliotekose jų kur kas daugiau. Prieš daug metų lankiausi Kopenhagoje, Nacionalinėje bibliotekoje. Tai buvo mano pirma kelionė į užsienio biblioteką. Užėjau į tualetą ir pastėrau – ilgaplaukis, violetine spalva nusidažęs plaukus benamis moterų tualete plovė savo gaurus kriauklėje. Jis mane pradėjo raminti, prašė nesijaudinti, tikino, kad tuoj susitvarkys ir išeis. Darbuotojos paskui pasakojo, kad jie turi tokią problemą, benamiai ateina ne tik pasėdėti, bet ir praustis. Tai buvo prieš porą dešimčių metų. Jie – taip pat žmonės, tik būtų gerai, kad jie būtų geranoriški.

Baiminasi tuščios salės

– Kuo jūsų skyrius skiriasi nuo kitų bibliotekos padalinių?

– Mūsų bibliotekos skyrius yra specifinis, čia nėra grožinės literatūros, lankosi studentai, meno žmonės. Tai yra savotiška bendruomenė, daugelį pažįstame. Esu dėkinga darbui už tai, kad leidžia man pažinti tiek daug įdomių žmonių. Dalis lankytojų ateina vien tik pažiūrėti parodų, tiesa, galėtų užsukti daugiau. Neseniai pas mus buvo eksponuojami Stasio Krasausko darbai, keista, bet jų pažiūrėti atėjo ne tiek daug žmonių, kaip tikėjausi. Skambinau į E.Balsio menų gimnaziją, A.Brako meno mokyklą, kviečiau atvežti vaikus, bet nesulaukiau reakcijos.

– Pas jus nuolat vyksta dailės parodos. Ar yra tekę kada nors pasigesti kokio paveikslo?

– Iki šiol nieko panašaus neatsitiko. Tiesa, kartą buvo kuriozinė situacija. Viena menininkė parsivežė visus darbus namo ir vieno pasigedo. Kilo baisi panika, žinia pasiekė ir policiją, o, pasirodo, paveikslas liko mašinos bagažinėje. Mums tai buvo pamoka, po to registruodavome visus.

– Neretą vakarą J.Janonio gatve skubantys praeiviai mato pilną bibliotekos salę lankytojų, čia nuolat kas nors vyksta. Kaip sekasi prisikviesti žmonių?

– Naivu būtų manyti, kad užtenka paskelbti apie renginį žinutę laikraštyje. Daugybė vyresnių žmonių nesinaudoja kompiuteriais, negauna laikraščių. Pažįstame mūsų skaitytojus ir žinome, kuris renginys kuriam galėtų patikti. Todėl kaskart pati skambinu ir kviečiu asmeniškai ar siunčiu trumpąsias žinutes. Dažnai skambinu savo literatūros mokytojai, vyresniems draugams. Labai bijau tokios situacijos, kaip kartais būna nuostabiuose koncertuose, kurių pasiklausyti ateina vos keli žmonės.

– Ar jūsų namuose taip pat daug knygų?

– Turiu labai daug, jos visiškai nebetelpa į lentynas. Pastaruoju metu nebeleidžiu sau pirkti knygų, bet jų vis tiek daugėja. Jos atkeliauja į namus įvairiausiais būdais. Negaliu palikti geros knygos, išmestos prie konteinerio. Taip atsitiko su F.Dostojevskio raštais. Esu radusi ir tokių knygų, kurių žmonės ieško metų metus. Neįsivaizduoju namų be knygų, bet tokių namų yra – tušti ir sterilūs. Man tokiuose namuose būtų baisu, apmaudu, kad nespėsiu visko perskaityti. Be galo liūdna, kad jaunuoliai mažai beskaito. Dėl to mane kausto baimė. Žmonės patys save nuskurdina ir apiplėšia niekuo nesidomėdami. Tikrai liūdna, kai jauni žmonės, vos prabilę, kalba siaubingai skurdžia kalba, nesurezga sklandžiai minties. Nuliūstu, kai skelbiami greitojo skaitymo konkursai. Man norėtųsi įkurti lėtojo skaitymo klubą, kad būtų galima pajausti teksto malonumą, išgirsti kalbos melodiją, kad mintis užsiliktų smegenyse. Kai netekome Leonido Donskio, visi ėmėme vėl skaityti jo tekstus. Jis labai taikliai palinkėjo – lėtinti tempą.

Kieme randa laiko ženklų

– Kuri Klaipėdos vieta jums yra sava?

– Jau 23 metus gyvenu Sportininkų gatvėje. Kai iš pietinės miesto pusės, kur užaugau, persikėliau gyventi į šią vietą, buvo apėmusi panika. Tada atrodė, kad čia neužsibūsiu, bet tas laikinumas tęsiasi iki šiol, nebeįsivaizduoju savęs, gyvenančios kažkur kitur. Gyvenu pačiame įdomiausiame senosios Klaipėdos kvartale – Vitėje, mano namas yra beveik Bomelio Vitėje. Perskaičiusi Jovitos Saulėnienės ir Bruno Le Coutre knygas apie senąją Klaipėdą, ieškau laiko ženklų savo aplinkoje, ir randu. Pavyzdžiui, mano namo kieme stovi senas raudonų plytų namas. Nežinau, kas ten buvo, bet architektūra labai primena mokyklos pastatą. Kartais stoviu prie lango, žiūriu į to namo kiemą ir bandau įsivaizduoti, kaip viskas galėjo būti. Kuriu istorijas. Visai šalia stadiono buvo vienintelis likęs metalinis bakenas – kelrodis laivams, dabar liko tik jo tvirtinimo detalės. O kokia graži yra Smilties Pylimo gatvelė. Lyg vokiškos architektūros inkliuzas sovietmečio statinių džiunglėse. Galiu pasigirti, kad gyvenu prie jūros. Kaip kitaip pavadinti vietą, kur iki paplūdimio – tik pusvalandis kelio pasivaikščiojant mišku? Tai yra tikra prabanga. Nuostabi vieta, gyvenu arti gamtos ir šalia miesto centro.

– Kaip jūs mėgstate leisti savo laisvą laiką?

– Jei visai nežinau, ką veikti, išeinu pro duris ir pasileidžiu Girulių link. Aplankau kolegę bibliotekoje, pasiimu knygą. Turiu prisipažinti, kad nemėgstu keliauti. Kiekvienais metais kažkur išvažiuoju, bet kaskart skaičiuoju, kiek liko iki grįžimo namo. Nekenčiu viešbučių ir nemėgstu miegoti ne savo lovoje. Žinoma, džiaugiuosi aplankiusi kitas šalis, bet jeigu būtų galima kaip tam rusų pasakų herojui Ivanui važiuoti su savo krosnimi, man būtų geriau. Galbūt dar tas žagrės jausmas kraujyje verčia mėgautis kaimo malonumais, nors užaugau Klaipėdoje. Nepaprastai mėgstu nuvažiuoti pas tėtį į kaimą.

– Ką jūsų tėtis veikia kaime?

– Mano tėtis Vaidotas Navardauskas visą gyvenimą buvo keramikas, pedagogas, o kai pašlijo sveikata, ėmėsi tapyti. Jam pritrūko erdvės tapymui, va ir išsikraustė į kaimą. Bet kaime darbai nesibaigia, keli aviliai ir obelys reikalauja dėmesio, todėl laiko tapybai vis neužtenka. Džiaugiuosi, kad jis yra žvalus, būdamas 78-erių vis dar bėgioja. Kai aš pradėjau lankyti mokyklą, tėtis įstojo į Dailės akademiją. Mes, trys vaikai, gyvenome meniškoje aplinkoje, bet nė vieno menai nepatraukė. Ko gero, arčiausiai menų esu aš, nes dirbu Meno bibliotekoje.

– Ką iš jūsų perėmė dukra?

– Eglė taip pat netapo menininke, nors dvejus metus studijavo vizualųjį dizainą, o po to metė. Ji baigė psichologijos studijas, o dirba dizainere ir vis dar nori piešti. Ji be galo meniškos sielos, su ja labai smagu bendrauti.

Vizitinė kortelė

1965 m. gimė Telšiuose.

1972–1983 m. mokėsi Klaipėdos 19-ojoje, vėliau 22-ojoje vidurinėje mokykloje.

1983 –1989 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete bibliotekininkystę ir bibliografiją.

Nuo 1985 m. dirba Klaipėdos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje.

1995–2001 m. dirbo Jaunimo skyriaus vedėja.

Nuo 2002 m. – Meno skyriaus vedėja.

Nuo 2006 m. yra viena kasmetinio knygų konkurso "Klaipėdos knyga" organizatorių ir konkurso vedėja.

Nuo 2010 m. yra viena vasaros kultūrinių renginių ciklo "Pėdink į Girulius" organizatorių, renginių vedėja.