BUVĘS POLICIJOS KOMISARAS: SKAUDŽIAUSIAI IŠGYVENDAVAU VAIKŲ IR MOTERŲ NUŽUDYMUS

Policijos skelbiami prašymai padėti rasti nežinia kur dingusias nepilnametes buvusį policijos komisarą Aleksą Siutilą grąžina į tuos laikus, kai jis pats narpliodavo sunkius nusikaltimus. Kaskart išgirdęs apie tokias paieškas, jis nejučia kelia versijas ir dažną kartą įsitikina, kad buvo teisus.

Nužudytų vaikų nepamiršta

Namuose dabar jau užtarnautu poilsiu besidžiaugiantis A. Siutilas tebelaiko krūvą storų darbo knygų, kurios nuo pirmo iki paskutinio puslapio išmargintos užrašais.

Jie liudija apie žiauriausius mūsų mieste įvykdytus nusikaltimus. Skaitydamas juos vyras patvirtina sau pačiam, kad buvusių policininkų nebūna.

Vartydamas užrašus jis prisimena ne tik prieš kelis dešimtmečius tirtų nusikaltimų aukų pavardes. Prieš akis išnyra liudytojų veidai, versijos, kurias tikrindami pareigūnai tada ieškojo kaltininkų.

O už žiauriausias piktadarybes bausmę atlikę nusikaltėliai dar dabar sveikinasi sutikę vis dar žvalų komisarą A. Siutilą.

Jei policijos archyvas pražūtų, būtų galima daugelį dalykų rasti mano knygose.

„Mano užrašuose yra viskas – nuo nusikaltimo fabulos, versijų, įtarimų, apklaustų asmenų pasakojimų ir net į teismą atiduotų bylų numerių. Jei policijos archyvas pražūtų, būtų galima daugelį dalykų rasti mano knygose. Man teko dirbti tokiu laiku, kai nusikaltimų buvo daug, žmonės buvo žudomi iš aistros, nuoskaudos, siekiant naudos ar iš keršto. Iki šiol skaudžiausia prisiminti vaikų arba jaunų moterų nužudymo istorijas, ypač, kai kaltininkai buvo nustatyti, bet pritrūko įrodymų juos nuteisti. Bet koks nusikaltimas prieš vaikus – labai jautrus dalykas“, – atvirai kalbėjo buvęs Nusikaltimų prieš asmenį tyrimo skyriaus komisaras.

Prisimindamas visus šiuos nusikaltimus A. Siutilas įsitikinęs, kad kiekvieno dingusio vaiko paieškai turi būti skiriamos visos įmanomos pajėgos ir ypatingas specialistų dėmesys. Kitaip galima pavėluoti.

Į klausimą neatsakyta

Viena skaudžiausių istorijų, kuri iki šiol kelia apmaudą, – septynmetės Olgos dingimo ir tragiškos mirties istorija.

1994 metų rudenį girtaujančioje šeimoje augusios mergaitės namiškiai pasigedo tik po dienos, kai namuose girtavę asmenys prablaivėjo.

Jos kūnas buvo rastas dabartiniame Klaipėdos pakraštyje. Tada tai dar buvo Šiaulių kaimas. Netoli Dangės baisiausiais būdais išžagintos ir pasmaugtos mergaitės kūnas buvo rastas šiaudų kūgyje.

A. Siutilas iki šiol įsitikinęs, kad nusikaltimą įvykdė kažkas iš artimųjų, bet jam pavyko išsisukti. Įtarimų sukėlęs močiutės sugyventinis buvo sulaikytas, bet kaltės įrodymų pritrūko.

Kiek vėliau kaltę prisiėmė iškrypėlis, tvirkinęs mažas mergaites pačiame Klaipėdos centre. Vaikus jis viliodavo į apleistus pastatus, prašydamas padėti rasti esą pabėgusį šuniuką.

Labai greitai paaiškėjo, kad šis prisipažinimas buvo netikras, įtariamasis tik norėjo pramogų – areštinės kameroje jam buvo baisu ir liūdna. Mažosios Olgos nužudymo detalių jis nežinojo.

Vaikas užduso sofoje

A. Siutilas su skausmu prisimena ir apie jaunos moters bei mažos jos penkiametės dukrelės nužudymą. Buvo pirmieji nepriklausomybės metai.

Nusikaltimas įvykdytas Minijos gatvėje, šeimyniniame bendrabutyje, kur gyveno jūreivio šeima. Kaip tada buvo įprasta, iš užsienio parvežtus daiktus žmonos parduodavo.

Moteris buvo rasta subadyta peiliu, jos maža dukrelė žudiko buvo surišta, jai lipnia juosta užklijuota burna ir nosis, įkišta į sofą mažylė užduso.

Netrukus bendrabučio gyventojai papasakojo apie kažkokį Volodią, kuris gyventojus kalbino parduoti valiutos, paskolinti pinigų ar parduoti užsienietiškų daiktų. Kažkas matė, kad jis buvo užsukęs ir į aukos būstą.

Butas buvo apvogtas, ir tai tik patvirtino spėjimą, kad nusikaltimą įvykdė būtent tas asmuo. Tą pačią dieną pareigūnai apsilankė pas įtariamojo motiną, ši papasakojo, kad sūnus pastaruoju metu nedirba. Moteris atviravo, kad grįžęs iš kalėjimo jis tapo keistas.

Tarnyba: policijos automobiliai ir specialia juosta atitvertas plotas visada byloja apie nelaimę ar nusikaltimą. Vilmanto Raupelio nuotr.

Iš mamos tapo žinoma, kad Vladimiras išvažiavo į Maskvą. Klaipėdos policininkai susisiekė su šio miesto milicininkais ir paprašė sulaikyti įtariamąjį.

Vietos pareigūnai sulaikė žudiką, netoli stoties lūkuriavusį, kol atidarys lombardą, kur ketino parduoti auksinį nužudytosios žiedą. Kad nusikaltėlis būtų išduotas, bylą teko labai greitai išversti į rusų kalbą.

Nusikaltimu įtarė nuogalių

A. Siutilas iki šiol jaučia apmaudą ir dėl nenuteisto merginos žudiko. Jis nors ir buvo nustatytas, bet išsisuko. Tada paprasčiausiai pritrūko jį inkriminuojančių įrodymų.

Mergina buvo rasta nužudyta pajūrio miške. Įtarimai tada krito ant vyro, kuris dažnai buvo matomas nuogas bėgiojantis miške.

Buvęs policijos darbuotojas liudijo matęs merginą, miške kalbančią su šiuo nuogaliumi, bet žmogus tada nepanoro kištis į jų pokalbį.

Įtariamasis buvo sulaikytas, bet tardomas neprabilo. Vyras dirbo lavoninėje, manyta, kad būtent šis darbas paveikė jo psichiką.

Paleistas iš areštinės jis paskubėjo dingti iš Klaipėdos, o vėliau sužinota apie jo mirtį. Kito kaltininko rasti nepavyko.

Įrodymų nepakako

Nenubausti liko ir nepriklausomybės priešaušryje nužudytos 25-erių gydytojos žudikai. Mergina Klaipėdoje atliko praktiką, namo į Kauną ji važinėdavo autostopu. Viena tokių kelionių buvo jai lemtinga.

A. Siutilas prisimena, kad jos rūbai bei dokumentai buvo rasti Klaipėdoje, Dangės pakrantėje. Tikėtasi, kad kažkur netoli bus ir kūnas.

Netrukus policijos pareigūnai sulaukė skambučio iš Žemaitijos – ten miške netoli Rietavo rastas išdraskytas ir jau apiręs jaunos moters kūnas.

Apžiūrinėdami įvykio vietą pareigūnai suprato, kad auka buvo tempiama per krūmus, pakeliui iškrito jos auskaras.

Tik vėliau išsiaiškinta, kad nusikaltimą įvykdė klaipėdiečiai. Jie buvo sučiupti, pabuvojo areštinėje.

„Tada labai atidžiai dirbome, patikrinome daugybę automobilių, nustatėme įtariamuosius, bet nuo nusikaltimo buvo praėję daugokai laiko, neginčijamų įkalčių rasti nepavyko. Sunkiausia būdavo, kai žinodavome, kas įvykdė nusikaltimą, bet negalėjome įrodyti kaltės. Prisipažinsiu, skaudžiausiai išgyvendavau vaikų ir moterų nužudymus“, – neslėpė emocijų A. Siutilas.

Sutrukdė emocijos

Buvęs policijos komisaras vis dar jaučia apmaudą ir dėl ne iki galo atskleistų serijinio žudiko Anatolijaus Kiseliovo piktadarybių.

Taksistu tada dirbęs vyras turėjo jauną žmoną. Jis nužudė ne vieną moterį siekdamas atimti papuošalus. Jais vyras apdovanodavo savo sutuoktinę.

Kai įtariamasis buvo sulaikytas, pradėjo atvirauti apie aukas, parodė vietas, kur jos buvo užkastos. Kad išgautų šiuos duomenis, pareigūnams teko bendrauti su žudiku be pykčio, pamaloninti jį rūkalais ar skanesniu maistu.

Vieną dieną A. Kiseliovas žadėjo parodyti daugiau vietų, kur tikėtasi rasti nužudytų moterų.

Miške pareigūnus su įtariamuoju pasitiko prokuroras. Jis nesuvaldė emocijų ir užsipuolė įtariamąjį. Kaltininko veidas persimainė ir jis pareiškė, kad daugiau nieko nepasakos ir nerodys.

Šilalės rajone buvo tiriami kiti jo nusikaltimai, nuvežtas į mišką A. Kiseliovas pabandė pabėgti, šoko į upelį, norėjo jį perplaukti, bet buvo sužeistas ir sugautas.

A. Siutilas mano, kad taip liko neišaiškinti dar keli nusikaltimai, o apie aukų likimus nei teisėsaugininkai, nei jų giminaičiai nebesužinojo.

Ištraukė iš tualeto duobės

Vienas žiaurus nusikaltimas buvo išaiškintas labai keistomis aplinkybėmis. Prie geležinkelio stoties tada dar buvo lauko tualetas. Moterys pamatė, kad iš fekalijų duobės jas kažkas stebi.

Vyras buvo sulaikytas ir atvežtas į policijos poskyrį, Priestočio gatvėje buvusį komisariatą. Klausinėjamas, kodėl taip elgėsi, jis prasitarė norėjęs paskutinį kartą pamatyti moterį.

Toks keistas pasakymas nustebino A. Siutilą, ir labai greitai paaiškėjo, ką tas vyras norėjo pasakyti. Jis buvo atvykęs iš Kauno, kivirčo metu nužudė žmoną, o jos kūną įbetonavo balkone po grindimis.

Tarp daugybės šiurpių istorijų buvusio policininko atmintyje yra pluoštas anekdotinių situacijų.

Viena jų prasidėjo pietinėje miesto pusėje, kur klaipėdiečiai buvo išsikasę daržus. Tokioje netvarkingoje teritorijoje kažkas pastebėjo iš metalinės statinės, pilnos sustingusio betono, kyšančią žmogaus ranką ir galvą.

„Jos nei pakelti, nei panešti negalėjome. Sukome galvą, kaip statinę su šiurpiu turiniu nugabenti į lavoninę. Aprišome ją juodu polietilenu, atsivežėme iš areštinės keturis parų gavusius vyrus ir liepėme įkelti statinę į priekabą. Jie klausinėjo, kas viduje. Pajuokavome sakydami, kad viduje – naminė degtinė. Vyrai prašė pavaišinti. Pažadėjome duoti po burnelę po atlikto darbo. Kai jie statinę įritino į lavoninės kiemą, polietileną nuėmėme. Nepamenu, ar yra tekę matyti labiau apstulbusių žmonių veidus. Teismo medicinos ekspertams buvo vargo, kol išlaisvino tą lavoną iš statinės ir betono“, – seną istoriją prisiminė buvęs pareigūnas.

Aleksas Siutilas. Daivos Janauskaitės nuotr.

Kai išėjo užtarnauto poilsio, A. Siutilas labai ilgai negalėdavo atitraukti minčių nuo buvusio darbo. Per radiją išgirdęs, kad Klaipėdoje atsitiko kas nors blogo, nejučia kurdavo tyrimo strategiją ir taktiką. Pirmus metus susiskambindavo ir susitikdavo su buvusiais bendradarbiais. Dabar jau nebe.

„Į komisariatą įeiti neįmanoma, darbuotojai apie bylas kalbėti negali, viskas slapta, patys pareigūnai vieni kitų prisibijo, asmens duomenų apsauga – šventas žodis. Nebenoriu jų trukdyti“, – atviravo A. Siutilas.