DIENRAŠČIUI „KLAIPĖDA“ – 75-ERI: SKAITYTOJŲ LŪPOSE SKAMBĖJO PRISIMINIMAI

Dienraščiui "Klaipėda", šiandien mininčiam įkūrimo 75-metį, šventės išvakarės buvo ypatinga darbo diena. Dėl koronaviruso pandemijos skaitytojai redakcijos darbuotojus sveikino telefonu. Kai kurių jų žodžiai priminė ilgą laikraščio istoriją, ją kūrusius žmones.

Gracija Marija Bartašiūnienė:

– Su laikraščiu bendrauju nuo mokyklos laikų, nuo 1952 ar 1954 m. Tada laikraštyje pradėjo dirbti mūsų bendramokslis Jonas Garadauskas, jis rašydavo apie sportą. Mūsų mokykloje mokėsi Albinas Stubra, vadindavome ji seniu, laikraštis publikuodavo jo nuotraukas.  Tuo metu visi komjaunuoliai buvo verčiami užsisakyti "Komjaunimo tiesą". Mano mama buvo bedarbė, todėl, būdama devintokė, negalėjau užsisakyti laikraščio, tiesiog neturėjome pinigų. Klasės komjaunimo susirinkime mane už tai barė. Nedrįsau pasakyti tikrosios priežasties. Bet miesto laikraštį perskaitydavau kasdien, mat pakeliui iš mokyklos, dabartinėje Šaulių gatvėje, prie buvusios redakcijos ir "Ryto" spaustuvės, stenduose jis būdavo kabinamas. Ypač mėgau skaityti apie sportą, nes pati sportavau. Kai grįžau iš studijų Vilniuje ir ėmiau mokytis neakivaizdžiai, pati įsidarbinau laikraščio redakcijoje, laiškų skyriuje. Buvau dar studentė, man buvo sunku susivokti, kur tiesa, o kur melas, todėl vėliau išėjau iš šio darbo. Bet ten dirbo nuostabūs žmonės. Šią savaitę laikraštyje pamačiau seną nuotrauką: jei neklystu, pirmoje eilėje iš kairės – Koriakina, vardo, deja, nepamenu, antroje eilėje penkta iš kairės – Sofija Minina, viršuje antras iš dešinės – Vytautas Bajoras, ketvirtas – J.Garadauskas, šalia jo – nuostabus žmogus Julius Narkevičius, dirbęs pramonės skyriuje, jo žmona Staselė dirbo korektore, pirmas iš kairės viršutinėje eilėje – A.Stubra. Nuotrauka daryta gerokai vėliau, nei aš dirbau, todėl bijau apsirikti įvardydama kitus.

Mėgdavome užeiti pas mašininkes, jos buvo labai draugiškos. Mes tekstus rašydavome ranka, jos atspausdindavo mašinėle, mes ištaisydavome klaidas ir dar kartą eidavome pas jas. Mašininkės turėdavo arbatos ir dažnai vaišindavo silke su duona, tai buvo tikras skanėstas. Viršuje, paskutiniame kabinete, dirbo glavlito (cenzūros įstaiga) darbuotojos, jų vadovė buvo mano draugė Danutė Švedaitė. Ji buvo baigusi Istorijos-filologijos fakultetą. Jos akis buvo labai aštri, nepraleisdavo net nuotraukų, kuriose matėsi bent dalis neleidžiamų rodyti gamyklų. Su D.Švedaite reikėdavo derinti net afišas. Buvo keli rusakalbiai darbuotojai, kurie bjauriai šaipydavosi iš lietuvių, aiškino, kad mes – atsilikusi tauta, kad buvome apsileidę, vyžoti, ir tik tarybiniai laikai mus išvedė į šviesą. Tai labai slėgė. Užtat redaktorius J.Messie – nuostabus žmogus, labai tėviškas ir nepiktas. Stengdavausi vien tam, kad jo nenuvilčiau.

"Klaipėdą" skaitau iki šiol, vartau ją su pirmąja kava. Be galo mėgstu redaktoriaus Sauliaus Pociaus sarkastiškus, ironiškus pastebėjimus. Nepaprastai džiaugiuosi Astos Dykovienės straipsniais. Leonas Dykovas atskleidžia kitą istorinių įvykių pusę. Man sunku suprasti, kaip toks mažas žmonių būrelis dirba taip operatyviai ir taip kūrybingai. Laikraštis labai įdomus. Turiu pasakyti, kad didysis šalies laikraštis, sumenkęs iki trijų numerių per savaitę, neprilygsta mūsiškei "Klaipėdai" įdomumu ir temų įvairove. Labai džiaugiuosi gaudama kartu su laikraščiu ir priedus.

Algirdas Guzauskas:

– Mano tėvas dirbo Laivų remonto įmonėje ir, kiek pamenu, jiems buvo liepiama užsisakyti miesto laikraštį bei "Tiesą". Man, tada mažam vaikui, tekdavo pareiga parnešti laikraščius iš pašto dėžutės. Pakeliui apžiūrinėdavau nuotraukas. Sovietmečiu laikraštis buvo sunaudojamas visomis prasmėmis: pirmiausiai perskaitomas, paskui į jį būdavo kas nors suvyniojama, o galiausiai sukarpomas mažais lapeliais ir padedamas tualete.

Vėliau, kai jau pradėjau dirbti, laikraštis buvo puikiausia reklama renginiams, kuriuos organizuodavau. Fotografija ir didelis tekstas sušildydavo širdis atlikėjams, kolektyvų vadovams. Juk vietinės televizijos nebuvo, o į respublikinę galėjo patekti tik išskirtiniai. Daugelis įstaigų sovietmečiu būtinai užsakydavo ne vieną miesto laikraščio numerį, kad galėtų paskaityti lankytojai ir darbuotojai. Žurnalistai buvo gerbiami, jų daugelis bijojo, jiems akių nedraskydavo. Aplink redakciją sukosi daug įvykių, kartu tai buvo paslaptinga įstaiga. Jei užsukdavau į redakciją, niekada nebuvau paprašytas ateiti rytoj. Pasodindavo ant minkštasuolio, paprašydavo luktelėti. Pamenu, kabinetuose žurnalistai sėdėdavo labai susigrūdę. Tam tikru metu mieste buvo garsus Pranas Martinkus, V.Bajoras. A.Stubra buvo tikras redakcijos simbolis ir vaikščiojanti miesto enciklopedija, kad ir ko paprašydavau, niekada neatsakydavo. Labai populiari buvo S.Minina. Tai buvo tikras kantrybės įsikūnijimas, visada skleisdavo pozityvą, todėl žmonės jai noriai atsiskleisdavo. Maždaug septintame ar aštuntame dešimtmetyje redakcija prašydavo, kad straipsnius rašytume mes, žadėdavo padėti, paredaguoti, bet vis dėlto palikdavo rašiusio žmogaus pavardę. Tai labai šildė, buvo labai malonus bendravimas. Pamenu, bene 1987 m. pradėjo dirbti Alvydas Ziabkus, unikalus žmogus, jam pasakai tris keturis sakinius, o jis parašo visą straipsnį. Tada atėjo greitų, šviežių naujienų laikas.

Miestą labai puošdavo "Klaipėdos" reklamos. Tai buvo savotiška miesto vizitinė kortelė, turistai mėgdavo fotografuotis, kad kadre tilptų ir žmogus, ir matytųsi užrašas. Sveikindamas "Klaipėda" su 75 m. sukaktimi labai džiaugiuosi, kad šią dieną nei žurnalistams, nei klaipėdiečiams nebereikia eiti į paradą (Spalio revoliucijos proga sovietmečiu rengtas eitynes).

Jeftichijus Mitrovas:

– "Klaipėdos" skaitytojas esu jau 69 metus, nuo 1951 m. spalio 1 d. Be laikraščio negaliu gyventi, geriau valgysiu prastesnę duoną, bet laikraštį užsiprenumeruosiu ir kitiems metams. Paprastai perskaitau viską. Ilgus metus užsisakydavau laikraštį kiekvienai dienai, pirma duodavau jį skaityti žmonelei, paskui imdavau pats, o po to nunešdavome dar ir kaimynei. Prieš kelerius metus mirė mano mylima žmona, likau vienas, labai liūdėjau, pasikeitė mano gyvenimas. Nulipti žemyn iš ketvirto aukšto pasiimti laikraštį kasdien tapo sunku. Tada radau išeitį, užsisakau šeštadieninę rusišką "Klaipėdą". Joje randu visos savaitės geriausius straipsnius, sužinau visas aktualijas. Nors man nėra sunku skaityti lietuviškai, bet džiaugiuosi galėdamas skaityti gimtąja kalba. Pamenu, senais laikais laikraštis spausdindavo romano ištraukas, tada labai laukdavau tęsinio. 33 metus draugavau su žurnaliste Janina Zvonkuviene, mėgau jos straipsnius, užsukdavau pas ją į kabinetą, pasikalbėdavome. O kai žurnalistė išėjo į pensiją, atėjau jos pasveikinti. Gaila, kad nežinau jos telefono, mielai paplepėčiau ir dabar.

Pats laikraščio herojumi esu tapęs gal du ar tris kartus, žurnalistai mane kalbino. O kartą mano dukra laimėjo laikraščio surengtą konkursą, tada ir jos nuotrauka buvo "Klaipėdoje". Labai džiaugiuosi, kad mano vaikų ir anūkų gyvenimai gerai susiklostė. Ne gėda, kad laikraštis apie mus rašo. Gyvenu vos už 100 m nuo bibliotekos padalinio, dažną dieną eidamas pasivaikščioti užsuku ir paskaitau lietuvišką "Klaipėdą", o rusiškoje randu kitų įdomių straipsnių.

Jeronima Balsienė:

– Laikraštis yra mano meilė. Su didžiausiu susidomėjimu apžiūrinėjau seną redakcijos darbuotojų nuotrauką. Supratau, kad be "Klaipėdos" nieko nežinotume apie miesto gyvenimą, dienraštis atspindi visus miesto gyvenimo įvykius. "Klaipėdą" skaitau nuo tada, kai atvažiavau čia gyventi 1964 m. sausio mėnesį. Labai gerbiu laikraštį, be "Klaipėdos" aš – kaip be duonos ir be druskos. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo. Pamenu, labai mėgau Antano Stanevičiaus straipsnius, iš jų susidariau įspūdį, kad tai labai geras, nuoširdus žmogus. Senoje nuotraukoje pažinau tik A.Stubrą ir J.Zvonkuvienę. Pamenu Zitos Tallat-Kelpšaitės ir S.Mininos straipsnius. Noriu nuoširdžiai padėkoti, visada su malonumu skaitydavau įdomius jos straipsnius. Pamačiau jos atvaizdą senoje laikraščio redakcijos nuotraukoje ir prisiminiau šią žurnalistę. Linkiu jai sveikatos.

Mums laikraštį į dėžutę įmeta pusę šešių. Kai vyras atsikelia, visada jo prašau pirmiausia atnešti laikraštį. Mano diena prasideda nuo laikraščio ir tik paskui – malda. Galbūt uoliai katalikei turėtų būti priešingai, bet tokią nuodėmę sau leidžiu. Perskaitau ir tik tada keliuosi. Dažną dieną pagalvoju, kokios turtingos dvasios žmonės daro šį darbą. Išreikšti rašinyje visus jausmus, perteikti informaciją, kad mums, skaitytojams, būtų įdomu, reikia ypatingo talento. Labai linkiu visiems redakcijos darbuotojams sėkmės ir išlikti sveikiems.