Į DRAUSTINĮ PAJŪRYJE – SUNKVEŽIMIU

Pajūrio regioniniame parke dviračių takas virto statybines medžiagas gabenančios technikos trasa. Į pajūrį traukiantys klaipėdiečiai šiurpsta siaurame dviračių take kaktomuša susidūrę su sunkvežimiais. Gyventojai sunerimo: gal panaikintas Plazės rezervatas ar šalia esantis draustinis, jei griežtai saugoma teritorija nevaržomai zuja sunkiasvorė technika?

Pajūrio regioniniame parke dviračių takas virto statybines medžiagas gabenančios technikos trasa. Į pajūrį traukiantys klaipėdiečiai šiurpsta siaurame dviračių take kaktomuša susidūrę su sunkvežimiais. Gyventojai sunerimo: gal panaikintas Plazės rezervatas ar šalia esantis draustinis, jei griežtai saugoma teritorija nevaržomai zuja sunkiasvorė technika?

Leido statyti

Paaiškėjo, kad dviejų sklypų savininkai Šaipių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje pradėjo statybų darbus. Kas ir kaip sugebėjo įteisinti savo valdas ir net gavo leidimus tokiems darbams?
Pasukus nuo Karklės dviračių taku Plazės rezervato link, iš tiesų galima aptikti bent dviejose vietose išstumdytą dirvožemio gruntą, tiesiamas įvažas ir išlygintas būsimos statybos vietas.
Sklypų pakraščiuose jau spėjo išdygti elektros įvadų pastotės.

Sutapimas ar ne, tačiau, aplinkosaugininkų duomenimis, visi trys sklypai, kuriuose ketinama kelti gyvenamųjų namų sienas, suformuoti kaip grąžintina nuosavybė ir savininkų pastangomis buvo atkelta iš kitų rajonų. Pajūrio gyventojai stebisi, kad Anapilin spėjo išeiti ne vienas Karklės ar Šaipių kaimo gyventojas, kuris taip ir neatgavo savo giminių žemių pajūryje. O štai kai kam sklypai buvo dosniai atmatuoti – nuosavybė buvo grąžinta itin gardžiu kąsneliu prie jūros.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad žemės ūkio paskirties sklypas, kuris yra draustinyje, o jį nuo rezervato skiria tik siauras keliukas, niekaip negali virsti kažkieno sklypu. Saugomų teritorijų įstatyme pažymėta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose statybos yra draudžiamos. Užmojis draustinyje sumūryti prabangią pilaitę pavyktų tik tokiu atveju, jei būtų patvirtintas čia buvusios sodybos faktas.

Atsikėlė iš Šilutės rajono

Paaiškėjo, kad tam tikriems asmenims šypsosi ne tik Fortūna, bet ir Temidė. Teismuose teisę statyti gyvenamuosius namus apgynė ir Aurelija Trečekauskienė. Ši vilnietė pajūryje išgarsėjo tuo, kad jos 2002 metais varžytinėse už 100 litų įsigytas deviacijos įrenginys, paprasčiau tariant, betoninis stulpas, tapo galvos skausmu uostininkams ir suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statytojams.

Verslininkė už šį uosto akvatorijoje esantį statinį pareikalavo pusės milijono litų. Tačiau pelningas užmojis neišdegė, stulpas buvo nacionalizuotas ir nugriautas. A.Trečekauskienės sutuoktinis Saulius Trečekauskas taip pat išgarsėjo skandalingu užmoju pajūryje statyti dangoraižį. Melnragėje, Kopų gatvėje, 39 arų ploto sklype S.Trečekauskas pageidavo statyti iki 132 metrų aukščio, 36 aukštų viešąsias paslaugas teiksiantį rekreacinės paskirties pastatą.

O štai Karklės kaime trijų hektarų sklype, kuris patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinio teritoriją, Trečekauskai ruošiasi statyti kaimo turizmo sodybą, gyvenamąjį namą, vasaros svečių namą, pirtį, jaują, klojimą ir pagalbinius ūkio statinius.

Prie šio dviračių tako Trečekauskai, parko direkcijos teigimu, turi du sklypus. Vienas jų suformuotas atkeliant grąžintą nuosavybę iš Šilutės rajono. Iš viso Karklėje Trečekauskai esą valdė net penkis sklypus, vieną jau yra pardavę. Trims sklypams galimybė statyti buvo numatyta, o ketvirtajame teismas pripažino buvus sodybą. Tam, jog galima būtų planuoti statybas, vilniečiai turėjo įrodyti, kad jų sklype buvo gyvenamasis namas. Tokiais atvejais įrodymai grindžiami archyviniais dokumentais, planais, o jei jų nėra, kreipiamasi į teismą, ir, jį įtikinus, sodybos buvimo vieta patvirtinama.

Rėmėsi senu leidiniu

Įstatymas nedraudžia atstatyti buvusių sodybų. Statybos įmanomos net gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose. Atrodytų, kad gamtos išsaugojimo požiūriu mažesnė blogybė būtų statybas leisti etnokultūriniuose draustiniuose, kur niekas net neginčija, kad ten buvo sodybos. Pajūrio regioninio parko direkcijos vadovas Darius Nicius nuogąstavo, kad saugoma teritorija virstų miestu, jei tik visi būtų tokie atkaklūs.

"Pareiškėjai teisme kaip įrodymą pateikė pamatų išdėstymo, planinės struktūros palyginimą su XX amžiaus pradžioje Lietuvoje išleista ūkininkų sodybų įrengimo metodine medžiaga. Sklypo savininkai pasikvietė ekspertą, kuris pareiškė, kad sklype gal ir galėjo būti sodyba. Tačiau ūkininkų sodybų įrengimo metodinė medžiaga, tiksliau – knygutė, išleista Kaune ir buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Klaipėdos kraštas iki 1923 metų priklausė Vokietijai", – kalbėjo Pajūrio regioninio parko direkcijos vadovas.

Teismui pateiktais dokumentais, topografiniais žemėlapiais bei eksperto tvirtinimais, kad sklype yra išlikę sodybos liekanos, savininkams pavyko įrodyti savo tiesą.

Įrodymas – indų šukės

Dar vieno sklypo, kuriame kils pastatai, savininkai buvusios sodybos egzistavimą teisme grindė kasinėjimų metu rastomis šukėmis. Vienai įmonei priklausančiame sklype žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu po velėna rasta smulkių plytų duženų, degėsių. Tokie radiniai, kaip neglazūruotų indų šukės ar keramikos gabalėlis, dengtas tamsia glazūra, teismui buvo pateiktas kaip pagrindinis įrodymas, kad čia kadaise būta sodybos.

"Belieka tikėti tyrinėtojų sąžine. Tačiau bėda čia netobulame įstatyme, kuris sukuria terpę fantazijoms. Jei sodybos buvimo faktą galime įrodinėti šuke, tai gali nuvesti prie dar didesnių intrigų. Atliekant archeologinius tyrimus, niekam neprivalu stovėti ir patikrinti, kas ir kur iš tiesų buvo aptikta. Įstatymas radinio net nedraudžia pasiimti ir įsidėti į kišenę. O kas įrodys, kad radinys nebuvo išimtas iš kišenės?" – retoriškai klausė D.Nicius.

Kas dengs nuostolius?

Direkcijos darbuotojai pamena ir kitą teismo procesą. Buvusios sodybos nustatymo faktas teisme buvo patvirtintas vien vietos gyventojų liudijimu. To užteko, kad teismas labiau tikėtų, kad sodybos faktas buvo, negu, kad jo nebuvo.

"Tvarkymo planas šioje vietoje nenumato jokių statybų, tačiau iš viso trims savininkams, tarp jų ir Trečekauskams, pavyko laimėti teismus. Statybos leidimai jau išduoti", – tvirtino D.Nicius.

Kol naujakuriai neburzgino statybine technika, aplinkosaugininkai tik dūsavo dėl pralaimėtų teismų.

"Tačiau šiems sklypams nenumatyta kito kelio, tik čia esantis dviračių takas, kurio nutiesimas parko teritorijoje kainavo 6 mln. litų, gautų iš ES fondų. Skaičiuojant preliminariai, šimtas metrų kainuoja 100 tūkst. litų", – kalbėjo D.Nicius.

Aplinkosaugininkai net susigūžia, pagalvoję, kas bus, kai įšilus orams šiuo taku patrauks dviratininkų masė. Klaipėdos rajono savivaldybės Saugaus eismo komisija įpareigojo seniūniją pakeisti dviračių taką žymintį ženklą ir pakabinti eismą draudžiantį.

Baudos nesulaikys

Paaiškėjo, kad Valstybės saugomų teritorijų tarnyba dar ir turės sutvarkyti statybininkų nuniokotą dviračių taką.

"Jau dabar matyti, kad čia užprogramuotas konfliktas. Iškils sodybos, gal net kaimo turizmo centras, pasipils lankytojai. O juk kitoje kelio pusėje – Plazės rezervatas. Žengsi žingsnį, bus 500 litų bauda. Žmonės norės judėti jūros link, iki jos – 700 metrų. Tai ką, mums teks tvoras tverti?" – pastebėjo Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis.

Ar tikrai sodybos gyventojai ir svečiai į pajūrį suks trijų kilometrų ilgio lankstu? Aplinkosaugininkai abejoja, ar norą traukti per rezervatą atgrasys perspėjimai.

Adresai – ne Mėnulyje

Pats S.Trečekauskas, valdantis kelis sklypus Karklėje, teisme mėgino įteisinti kaip statinį kitame sklype esantį blindažą – karo lauko slėptuvę, skirtą apsisaugoti nuo galingų ugnies smūgių.
Kol kas teismo tai neįtikino, kad blindažą galima būtų įteisinti kaip statinį. S.Trečekauskas, komentuodamas situaciją, pabrėžė, kad ne tik jo vieno sklypas aplinkosaugininkams turėtų kelti nerimą.

"Ten yra 70 sklypų. O kelias, kuris virto dviračių taku, anksčiau buvo 9 ar net 16 metrų pločio. Juo tankai važinėjo, o pats kelias turi pavadinimą – Pajūrio takas. Trims sklypams jau suteikti adresai. Savivaldybė Mėnulyje adresų nenustato, vadinasi, ten yra kelias", – kalbėjo S.Trečekauskas.

Sklypų savininko nuomone, dviračių tako problema į viešumą iškilo, kai patys aplinkosaugininkai atsidūrė kvailoje padėtyje.

"Ar žino Europos Komisija, kam buvo iššvaistyti ES pinigai? Spėju, kad neteisėtai panaudotas lėšas aplinkosaugininkai turėtų grąžinti", – tvirtino pašnekovas.

Bijo nusavinimo

S.Trečekauskas žurnalistams teigė, kad Pajūrio regioninio parko direkcijai gerokai anksčiau buvo žinomas faktas, kur ir kokios sodybos šiose vietose egzistavo.

"Neneigiu problemos, kad dviratininkams tenka susidurti su automobiliais siaurame take. Tačiau pats takas iš pradžių buvo planuojamas visai kitu maršrutu – palei jūrą. Jis buvo nutiestas čia. Jau tada buvo žinoma, kad sodybos bus atstatytos. Ir ne trijų sklypų savininkų čia problema. Iki šių sklypų galima privažiuoti tik dviračių taku. Juo, beje, naudojasi ir pasieniečiai, važiuodami į Kinologijos centrą", – pabrėžė S.Trečekauskas.

Jis aiškino, kad net ir tų sklypų, kuriuose neleidžiama statyti, savininkai privalo prižiūrėti savo valdas.

"Aš moku mokesčius ir privalau šienauti pievas. Kaip tai padaryti? Atskristi ar ateiti su dalgiais? Pernai man buvo padidintas žemės mokestis dėl nešienautų pievų. Aš nesistebiu, kas vyksta mūsų valstybėje. Nenustebčiau, jei būtų mėginama nusavinti nuosavybę", – paaiškino S.Trečekauskas.

Vyriškis tvirtino, kad jo šeimos valdose yra išlikę dviejų sodybų pamatai.

"Teisiniu keliu atkurta nuosavybė, teismas patvirtino ir sodybos vietą, turime net statybos leidimus. Kur mes elgiamės neteisėtai? Nuosavybė draustiniuose atkuriama visur, net ir kaimyninėse šalyse, Europoje. Tai aplinkosaugininkai sako netiesą. Jie tvirtina, kad mano sodybos atsiradimas trukdys kalviukų populiacijos dauginimuisi, nes esą mano sklype bus šaudomi fejerverkai", – juokėsi S.Trečekauskas.

Kaip teks išspręsti susidariusią problemą, kol kas nežino nei viena, nei kita pusė. Aplinkosaugininkai nerimauja, ar turės valstybė lėšų išplatinti šį dviračių taką, kad jame sutilptų ir dviratininkai, ir automobiliai.