Herbai – iš viduramžių
E. Kasperavičius yra šimtaprocentinis bajoras, abu jo tėvai – bajorų giminių palikuonys, abi šeimos turi herbus.
„Mano tėvo tėviškė buvo Karklėnai, netoli Kaltinėnų, senesniais laikais vadinti Knituva. Mamos tėvų – Jurevičių tėvonija – Kryžkalnis. Abipus magistralės – mano senelių žemė. Ties degaline buvo jų namas, aplinkui augo 100 obelų sodas. Mano senelis Napoleonas Jurevičius mirė tą pačią dieną kaip ir Stalinas. Mama turėjo vargo, nes negalėjo palaidoti, mat visa šalis gedėjo didžiojo vado, niekas neveikė“, – pasakojo E. Kasperavičius.
Giminės istorija tokia įdomi ir spalvinga, kad apie tai vyras galėtų nesustodamas pasakoti kelias dienas.
Vienas seniausiai istoriniuose šaltiniuose minimų protėvių – 1517 metais Betygalos bažnyčios fundatorius Bartolomiejus Jurevičius.
E. Kasperavičiaus kuriamame giminės medyje jau dabar daugiau nei 100 žmonių, o bajoriškų giminių herbų istorijos siekia viduramžius.
Dokumentas: bajorišką Eduardo kilmę liudija dokumentas. Asmeninio archyvo nuotr.
Užsidirbo dolerių
Pasakodamas apie tai, kaip senelis N. Jurevičius išplėtė savo valdas, vyras kalbėjo apie pačią XX amžiaus pradžią.
E. Kasperavičiaus mama buvo ką tik gimusi, kai 1912 metais jos tėvas buvo verčiamas eiti į caro kariuomenę.
„Jis buvo gudrus žmogus, žmoną su vaiku išsiuntė į Maskvą pas jos seserį, kuri ten dirbo ligoninėje, o pats išvažiavo į Archangelską ir įsidarbino amerikiečių prekybiniame laivyne kūriku. Taip iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos plaukiojo iš Archangelsko į Niujorką. Užsidirbo pinigų, grįžo į tėviškę ir prie savo turėto sklypo papildomai nusipirko žemės. Senelis turėjo stambų ūkį. Prie savo stalo sodino ne tik šeimą, bet ir visus samdinius. Buvo gerbiamas žmogus“, – dalijosi šeimos istorija vyras.
Pasakodamas apie giminės praeitį E. Kasperavičius dėstė, kad per jų žemes du kartus buvo tiesiamas kelias.
Kai čia buvo tiesiamas Žemaičių plentas, jo seneliui N. Jurevičiui dėl to buvo sumažintas mokestis.
Antrą kartą, sovietmečiu, jau Antano Sniečkaus laikais, per šios šeimos žemę buvo tiesiamas greitkelis Kaunas–Klaipėda. Tada į abi puses nuo magistralės porą šimtų metrų negalėjo likti jokių lūšnų.
Bėgo nuo tremties
„1948 metais mano tėvams teko bėgti nuo tremties į Klaipėdą, man tada buvo tik vieneri. Pokaris buvo sunkus. Tėvas bendravo su partizanais. Išvirdavo samagono, duodavo ir partizanams, ir stribams įpildavo, kad jo nejudintų. Mums jis pasakojo, kad miške turėjo ginklų sandėlį. Gerokai vėliau jo ieškojome, bet neradome, sužėlė medžiai, nepasisekė net tos vietos atpažinti, – pasakojo E. Kasperavičius. – Tuo metu tėvo pusbrolis jau gyveno Klaipėdoje. Dėdė mus priėmė į savo ankštą butą, viename kambaryje gyveno tėvo pusbrolis su keturiais vaikais ir sena mama, o mažyčiame kambarėlyje apsigyvenome mes. Netrukus gimė mano sesuo. Pamenu, miegodavau su tėvu ant grindų, mama su sesute – lovoje. Dėdė dirbo Klaipėdoje laivų statykloje, medžio ceche, todėl turėdavo malkų.“
Eduardo vaikystė prabėgo sename name prie žydų kapinių vartų, netoli Senojo turgaus. Pylimo gatvė tada raitėsi iki pat Šieno turgaus, kuris buvo netoli tos vietos, kur vėliau už malūno buvo pastatyta Šv. Marijos Taikos Karalienės bažnyčia.
E. Kasperavičius gerai pamena, kaip su tėvu eidavo į turgų, jis ten bendraudavo su stambiais vyrais, iš apsirengimo buvo galima spėti, kad jie būdavo atvykę iš kaimo.
Eduardo tėvas paduodavo jiems kažkokių dokumentų, mat labai gražiai rašydavo. Mama tėvą ne kartą barė, esą jis pridarys bėdos šeimai. Ko gero, tie vyrai buvo partizanai, o tėvas padėdavo jiems suklastoti dokumentus.
Baigęs devynias bendrojo lavinimo klases Edvardas įstojo į Klaipėdos politechnikumą, o vėliau išvažiavo į Vilnių. Sostinėje E. Kasperavičius gyveno iki 1995 metų.
Aktyvus sąjūdietis buvo vienas didžiausių Nijolės Ambrazaitytės pagalbininkų rinkimų metu. Ilgus metus dirbo Vilniaus namų statybos kombinate.
Nuomojosi savo žemę
Sugalvojęs grįžti į giminės žemes, E. Kasperavičius tik iš mamos pasakojimų žinojo, kad Kryžkalnyje jo senelis turėjo 100 hektarų žemės.
Mamos jis neteko 1992-aisiais, tėvas mirė dar sovietmečiu. Dokumentų apie šeimos valdytas žemes Kryžkalnyje šeima neturėjo. Gerai, kad tėvui dar esant gyvam, jie surašė giminės medžio apmatus.
„Sovietinis paminklas, kurį daugelis vadindavo tiesiog Magde, jau buvo pasprogdintas, stovėjo palinkęs. Jokiame saugotinų teritorijų ir paminklų apsaugos registre ši skulptūra nebuvo įrašyta. Važiavo komisijos iš Kauno, vis nenorėjo man grąžinti žemės ar leisti ją dirbti, ieškojo priežasčių įrodyti, kad tai kažkokia vertybė. Supykau, gal penktą kartą lankydamasis pas Kauno apskrities viršininką pagrasinau, kad pirksiu automatą ir darysiu tvarką. Nežinau, ar tai paveikė, o gal jis įsitikino, kad esu teisus, 1995 metais jis parašė raštą, leidžiantį iš valstybės išsinuomoti savo šeimos žemę. Užtruko dar porą metų, kol įrodžiau, kad su seseria Regina esame visateisiai šios žemės savininkai“, – prisiminė E. Kasperavičius.
Jis turėjo sunkvežimį ir traktorių, parduodavo malkų, kam nors ką nors suvirindavo. Pradžioje glaudėsi pas netoliese gyvenančius giminaičius, vėliau įsikūrė namelyje, kuris dar sovietmečiu buvo pastatytas prie paminklo „Kryžkalnio motinai“.
Vyras nuo kalno panaikino dalį krūmų, kaip buvo pamokęs senelis, kur eidamas vis įkišdavo į žemę ąžuolo gilę. Dalis kalno dar nuo N. Jurevičiaus laikų buvo apžėlęs avietynais.
Šaknys: E. Kasperavičius didžiuojasi išsaugojęs 1924 metų nuotrauką, kurioje įamžinta jo mama Natalija (viduryje), senelis Napoleonas ir prosenelė Mikalina. Asmeninio archyvo nuotr.
Kryžius, restoranas ar piramidė?
Netoli Kryžkalnio yra Stulgių bažnyčia, joje tada klebonavo kunigas Juozas Širvaitis. Vieną dieną gal 1996-aisiais pas jį atvažiavo kunigas Alfonsas Svarinskas ir pradėjo klausinėti, kur rasti Kryžkalnio savininką.
„Susitikome su A. Svarinsku ant paties kalno. Atvažiavo abu kunigai ir pradėjo kalbėti, kad būtų gerai šioje vietoje pastatyti kryžių. Nebuvau prieš, bet pradėjau sakyti, kad kryžiai – neaktualu, jų jau labai daug visur pristatyta. Parodžiau jiems aukščiausią kalno vietą. Jiems ji patiko, nes gerai matoma nuo magistralės pusės. A. Svarinskas pradėjo kalbėti apie koplyčią ar varpinę. Tada tuo kalbą ir baigėme. Pažadėjau pasitarti su seseria, užsiminiau, kad dalį žemės tokiam tauriam tikslui dovanosime. Kunigas labai apsidžiaugė, po kiek laiko atvažiavo jau vienas ir paprašė oficialiai įteisinti pusantro hektaro žemės sklypo dovanojimo faktą“, – pasakojo E. Kasperavičius.
Prieš tai pas jį buvo atvykę verslininkai iš Klaipėdos. Jie norėjo vietoje jau nugriautos „Magdės“ pastatyti stiklinį restoraną-kavinę.
Kalnas buvo nusėtas paminklo nuolaužomis, o ir kelias į kalną buvo apgailėtinas – vasaros liūtys nuplaudavo ne tik kelią, bet ir nuridendavo žemyn akmenis. Kartais net traktoriumi į viršų būdavo neįmanoma užvažiuoti.
Lietuva A. Svarinskui buvo šventas dalykas.
Buvo ir kitų norų – ant kalno vietoje „Magdės“ pastatyti skulptūrą, kuri turėjo vaizduoti partizanus, vienas kitam užlipusius ant pečių ir žiūronais žiūrinčius, iš kur ateina priešai. Ši skulptūra turėjo priminti piramidę. Bet ir šios idėjos autoriams kilo bėdų dėl pinigų.
E. Kasperavičius priminė dar vieną paminklą, kurį buvo pastatęs Šiaulių vyskupas. Šalia sovietinio paminklo griuvėsių buvo pastatytas medinis kryžius.
„Sesuo leido jį statyti. Vėliau jis pradėjo pūti ir buvo perkeltas prie Stulgių bažnyčios“, – prisiminė klaipėdietis.
Užtruko dešimtmetį
Dar vėliau kilo idėja toje vietoje daryti į žemę įsmeigto kardo skulptūrą.
Skulptoriaus Tado Gutausko idėja šiuo paminklu pagerbti kovotojus, kritusius už Lietuvos laisvę, galiausiai buvo įgyvendinta. Į žemę įsmeigtu XI–XIII amžiaus kalaviju simbolizuojama taika.
„Kai su skulptoriumi aptarinėjome skulptūros idėją, primygtinai patariau jam padaryti ir nežinomo partizano kapą, kad žmonės turėtų kur padėti gėlių“, – kalbėjo E. Kasperavičius.
Vėliau dovanotame sklype buvo pastatyta koplyčia, įamžintos beveik tūkstančių partizanų pavardės.
„Kunigas A. Svarinskas nuo pat pradžios turėjo tokį tikslą, jis buvo tikras patriotas. Kunigavo visai netoli, Viduklės bažnyčioje. Buvo labai paprastas, kaip ir visi garbingi žmonės, – kuo didesnė asmenybė, tuo paprastesnis bendraudamas su aplinkiniais. Kartais ir iš savęs pasijuokdavo, bet Lietuva A. Svarinskui buvo šventas dalykas“, – prisiminė E. Kasperavičius.
Varpinės statybos truko daugiau nei dešimtmetį, vis trūkdavo pinigų.
Pradžioje bene 100 tūkst. litų skyrė tuometis Raseinių meras Remigijus Ačas. Reikėjo nutiesti privažiavimo kelią, įrengti pamatus koplyčiai. Tada baigėsi pinigai, ir darbai vėl stabtelėjo keleriems metams.
Vėliau dvi vienuolės gavo palikimą iš Amerikos, jos paaukojo pinigų, galima buvo tęsti darbus, nors viską padaryti iki galo vis dar trūko lėšų.
E. Kasperavičius pasakojo, kad į valdžią anuomet atėjęs Saulius Skvernelis apsilankė Kryžkalnyje ir, pasakęs – negražu, kad prie magistralės tokia netvarka, skyrė pinigų.
Tik 2018 metais baigta koplyčios statyba, o monumentas atidengtas dar po poros metų.
Giminaičiai pasklido plačiai
Koplyčioje yra septyni varpai, atvažiavusieji paprastai tris kartus paskambina partizanų garbei.
Dagiausiai darbo ir rūpesčio įrengiant šį monumentą teko vilnietei architektei Virginijai Bakšienei. Ji dar ir dabar neretai susiskambina su A. Kasperavičiumi, paragina nuvažiuoti pažiūrėti, ar Kryžkalnyje viskas tvarkoje.
Šiame statinyje įamžintas ir kunigo, kovotojo už Lietuvos laisvę, disidento A. Svarinsko atminimas. Tai yra skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurta skulptūra.
Greta koplyčios sumontuotos nuožulnios monolitinio betono plokštės, o ant jų pritvirtintos lentelės su iškaltais 1 137 Kęstučio apygardos partizanų vardais, pavardėmis bei slapyvardžiais. Tarp jų yra ir Juozo Kasperavičiaus pavardė
A. Kasperavičiaus tėvas buvo minėjęs apie giminystę su šiuo partizanu, tik Eduardas jau nepamena, vaikystėje jam tai dar nelabai rūpėjo.
E. Kasperavičius įsitikinęs, kad Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos operacijoje dalyvavęs Antanas Kasperavičius, vėliau tapęs garbingu Panevėžio mokytoju ir šio miesto kraštotyros muziejaus vienu kūrėjų, taip pat buvo tos pačios giminės atstovas.
Į giminės susitikimus suvažiuoja kelios dešimtys artimiausių žmonių. E. Kasperavičius pasistengė, kad kiekviena šeima gautų dokumentų ir straipsnių apie jų artimuosius kopijų rinkinį ir taip išsaugotų žinią apie garbingą giminės praeitį.
Naujausi komentarai