Europos paveldo dienų proga Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija pakvietė lankytojus susipažinti su pajūrio karinio paveldo objektais.

Sulygino su žeme

Šiemet renginiai skirti gyvajam paveldui – visuomenė buvo kviesta į „Memel-Nord“ bateriją, kurią iš užmaršties prikėlė istorijos entuziastai.

Diskusijos dalyviai kėlė klausimą – ar rūpi Mažosios Lietuvos paveldo išsaugojimas?

Pajūryje iki šiol yra išlikęs ne vienas tiek vokiečių, tiek sovietų laikų karinio paveldo objektas.

Tačiau kai kurių objektų likimas yra nepavydėtinas – Palangoje buvęs sovietinių laikų bunkeris buvo sulygintas su žeme, nes objektas atsidūrė privačiame sklype.

„Tačiau yra dar vienas įdomus pavyzdys – Klaipėdoje, prie Dangės upės, prie Tauralaukio tebestovi bunkeris, kurio viena dalis patenka į privatų sklypą. Ir šį bunkerį galima pavadinti kone geriausiai prižiūrimu, sklypas sutvarkytas, aplinka prižiūrima. Tai mane nustebino“, – apie renginį pasakojo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų tarnybos specialistas Erlandas Paplauskis.

Erlandas Paplauskis / Asmeninio archyvo nuotr.

Nesiruošė gintis

Lyginant vokiečių ir sovietų laikų statinius, viena išvada turi tam tikrų sąsajų ir su šiais laikais.

„Iš to, kaip sovietai elgėsi su gynybiniais fortais, vadinamąja Molotovo gyvybine linija, kuri driekėsi per visas Baltijos šalis, man peršasi įdomi mintis. Sovietai nesiruošė gintis. Jie ruošėsi pulti. Nors bunkeriai buvo pastatyti, bet jie liko apleisti, niekas nesustatė čia ginklų, tad jie taip ir liko. Bet šie bunkeriai pasaulinės istorijos kontekste yra svarbūs. Bet labai saugomų čia nėra“, – pastebėjo E. Paplauskis.

Karinio paveldo tyrinėtojas, istorikas Titas Tamkvaitis patikino, kad geru pavyzdžiu gali būti Lenkija.

Sovietai nesiruošė gintis. Jie ruošėsi pulti.

„Ten karo laikų bunkeriai, tiek vokiečių, tiek sovietų laikų, pristatomi vienodai.

Egzistuoja sudaryti žemėlapiai, pagal kuriuos žmonės gali tokius objektus rasti. Kalbant apie Lietuvos karo paveldo objektus, negalima sakyti, kad jie visiškai nesaugomi, bet negalima teigti, kad viskas padaryta idealiai. Klaipėda Lietuvoje yra išskirtinis miestas. 1939 m. po Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos pajūryje pradėti pakrantės ir priešlėktuvinių baterijų statybos darbai. Daugiau analogiškų statinių Lietuvos teritorijoje nebuvo. Tai, kad šiomis dienomis tokį palikimą galime pamatyti savo akimis, yra labai svarbu ir reikšminga“, – pasakojo T. Tamkvaitis.

Ekskursijos: pakrantės artilerijos baterijoje „Memel-Nord“ vyksta ekskursijos, kur visuomenė supažindinama su karinio paveldo objektais Klaipėdos krašte. / M. Denisenkos nuotr.

Registre – trys objektai

Vokiečiai pajūrio krašte pastatė aštuonias baterijas.

„Jei kalbėsime apie paveldo situaciją, į Kultūros vertybių registrą yra įrašyti trys objektai. Tai pakrantės artilerijos baterija „Memel-Nord“, baterija „Memel-Süd“, priešlėktuvinė artilerijos baterija „Schweinsrücken“. Šie objektai yra saugomi valstybės, bet efektyviai naudojama tik baterija „Memel-Nord“, – tikino T. Tamkvaitis.

Baterijos „Memel-Süd“ pritaikymo visuomenės reikmėms projektas dar ruošiamas. Taip pat prasidėjo baterijos „Schweinsrücken“ įveiklinimo darbai.

„Likusių gyvybinės sistemos objektų likimas neaiškus. Dalis šių objektų yra prastos būklės arba priklauso privatiems asmenims“, – pastebėjo T. Tamkvaitis.

Jis tikino, kad sovietai savo laiku daugiau dėmesio pakrantės gynybai skyrė Latvijai ir Estijai.

M. Denisenkos nuotr.

„Tuo metu vienintelis uostas buvo Šventoji, o dėl vieno uosto gynybos nebuvo prasmės statyti didžiulių įtvirtinimų. Todėl jie koncentravosi į žemyninės dalies apsaugos įtvirtinimus“, – kalbėjo T. Tamkvaitis.

T. Tamkvaitis turėjo ką pasakyti tiems, kurie priekaištauja už vokiečių laikų karo objektų saugojimą.

„Dažniausiai aiškinama, kad tai okupacinis paveldas, kad tai ne mūsų. Galiu pasakyti – neigiamu ženklu istorinius objektus gali ženklinti tik pats žmogus. Tai tiesiog istoriniai objektai, kurie gali būti įdomūs architektūrine prasme, jie buvo naudojami karo metu. Romatizuojame arba demonizuojame tik mes patys“, – paaiškino T. Tamkvaitis.