KITA UOSTAMIESČIO ŽURNALISTIKOS PUSĖ

Laikraščių ar interneto portalų skaitytojai, televizijos žiūrovai net neįtaria, į kokias situacijas patenka reportažus ruošiantys reporteriai, kiek reikia pastangų rezultatui pasiekti ir kokie išgyvenimai dažnai užklumpa pačius žurnalistus.

Per pusvalandį – 57 skambučiai

Pirmadienio rytas. Suskamba "Klaipėdos" dienraščio vyriausiojo redaktoriaus Sauliaus Pociaus kabineto telefonas.

Ragelyje pasigirsta klausimas: "Kardiologinis? Ne? Ai, psichiatrinis. Tada gerai".

Ši situacija iš dalies galėtų iliustruoti žurnalistų darbo įvairovę.

Žurnalistai ne tik gelbsti sprendžiant įvairiausias gyventojų problemas, bet ir tampa įkyrių pagalbos reikalautojų įkaitais.

Dienraščio "Klaipėda" korespondentė Asta Dykovienė prisiminė, kaip vieno rytinio pasitarimo metu įkyriai skambėjo jos telefonas.

Pažiūrėjusi, kas gi jai taip skambino, korespondentė nustėro – per pusvalandį buvo praleisti 57 skambučiai.

"Pagalvojau, prasidėjo atominis karas. Su virpuliu širdyje perskambinau žmogui. Ir ką gi, paaiškėjo, kad taromatas nepriima butelio", – prisiminė A.Dykovienė.

Į darbą – be aukštakulnių

Keisčiausias savo profesijos situacijas prisimindami Klaipėdos krašte dirbantys žurnalistai pabrėžė, kad ši profesija toli gražu skirta ne kiekvienam.

Viena taisyklė, kurią žino visų žiniasklaidos priemonių atstovai, – jie turi būti pasiruošę bet kada pulti į įvykių sūkurį.

Todėl dailiosios lyties atstovės dūsauja, kad nebedėvi sijonų ir aukštakulnių, o, pavyzdžiui, dienraščio "Klaipėda" fotografas Vytautas Liaudanskis redakcijos automobilyje nuolat vežiojasi guminius batus ir neperšlampamą striukę.

Retkarčiais net ir konservų dėžutę, jei tektų ilgai užtrukti naujienų pasaloje.

"Pamenu, kaip vieną rytą pasipuošiau aukštakulniais ir trumpu sijonu. Atrodė, kad diena nebus niekuo ypatinga. Tačiau jau iš pat ryto sulaukiau skambučio, kad kuo greičiau su operatoriumi skubėčiau į traukinio avarijos vietą – nuo bėgių nuvirto cisterna ir išsiliejo mazutas. Ir aš tais aukštakulniais bandžiau kaip gandras pasiekti pašnekovus. Reportažą juk reikia paruošti", – prisiminė LNK televizijos naujienų reporterė Ramunė Banzienė.

Į tokią pat situaciją buvo patekusi ir LRT naujienų žurnalistė Asta Kažukauskienė, kuri ryte į darbą išėjo dėvėdama naujus batelius, o po pusvalandžio jau trypčiojo Smiltynės gaisravietėje.

Kopėčiomis – ant stogo

Situacijų, kai žurnalistai tampa sekliais ir paparacais – daugybė.

Į vienos garsios poros vestuves, vykusias prieš keletą metų, žiniasklaidos atstovams teko važiuoti autobusiuku, jame gabenantis kopėčias.

Jų prireikė paparacams ropščiantis ant gretimo namo pastato, nuo kurio stogo pobūvio vakarėlis buvo lyg ant delno.

Tačiau kartais fotografams tenka tykoti ir ne tokių saldžių momentų.

Prieš dešimtmetį dienraščio "Klaipėda" fotografams pakaitomis teko budėti daugiabučio kieme. Vyrai laukė vėlyvą vakarą iš vieno uostamiesčio vaikų darželio išeinančios virėjos.

Buvo gauta informacijos, kad moteris naktimis tempia maisto pilnus krepšius ir juos įduoda čia pat laukiančiam savo vyrui.

Pasala pasiteisino. Sučiupta vagilė net puolė ant kelių, bučiavo rankas, tačiau jos raudas nutraukė iškviesti policijos pareigūnai.

Grasinimai – dažnas reikalas

Žurnalistai dažnai ne tik turi nebijoti kritika nepatenkintų veikėjų grasinimų teismais, bet kęsti bauginimus susidorojimu.

Prieš keletą metų dienraščio "Klaipėda" korespondentei Daivai Janauskaitei teko Palangoje aiškintis vieno sukčiautojo istoriją.

Korespondentė tyrinėjo neva loterija užsiimančio piliečio veiklą. Būta pranešimų, kad palangiškis ieško lengvatikių ir tiesiog mulkina žmones.

"Fotografavau neva namą, o iš tiesų tuos žmones, kuriuos įtarėme apgaulėmis. Pajutau, kad mane pastebėjo, tad pasukau autobusų stoties link. Visą kelią mačiau, kad mane seka. Tas pats pilietis, pasivijęs mane, įšoko į Klaipėdos pusėn važiuojantį maršrutinį autobusiuką. Tapo nejauku, juk negaliu žinoti, kuo viskas baigsis. Paskutinę minutę iššokau iš autobuso, palikdama jame paskui sekiojusį vyrą", – situaciją pasakojo žurnalistė.

Vienai žurnalistei po publikacijos, dėl kurios antivalstybine veikla įtartiems asmenims buvo iškeltos bylos, prieš pat liudijimą teisme kai kas prie buto durų padėjo gėlių.

Guodėjai ir konsultantai

"Mūsų darbe be humoro neišgyvensi. Kartais mes ne tik sekliai, bet ir guodėjai, konsultantai, patarėjai", – tikino daugiau nei du dešimtmečius dienraščio redakcijoje dirbanti žurnalistė D.Janauskaitė.

Pokalbiuose su interesantais kartais nuskamba ir kuriozinių frazių.

"Ponia, jūs dabar skambinate į "Klaipėdos" dienraščio redakciją ir norite, kad aš išsiaiškinčiau, kas 1940 metais nužudė jūsų senelį?"

Tai D.Janauskaitės frazė iš pokalbio su senyva skaitytoja.

O štai vienas pilietis atsiuntė laišką "Klaipėdai" ir jame smulkiai aprašė, kaip jis buvo palikęs savo kūną, kai su draugu virtuvėje gėrė alų.

Kartais žurnalistams tenka laviruoti ties padorumo riba.

"Bandau pasiteisinti, kodėl domiuosi jūsų minkštąja vieta".

Tai dar viena frazė iš D.Janauskaitės pokalbio su politiku Vytautu Čepu, tuomet patyrusiu netikėtą traumą.

Informaciją renka visi

O štai tylios be ypatingų įvykių ir nelaimių dienos tikram žurnalistui kelia savotišką nerimą.

"Man neramu, kai taip viskas ramu", – padėjusi ragelį po pokalbio su policijos budėtoju ištarė D.Janauskaitė.

"Ta jūsų muzika telefone verčia mane atsistoti. Nes negaliu himno sėdėdama klausytis", – frazė policijos budėtojui po ilgo laukimo, kol pareigūnas pakels telefono ragelį.

O štai dienraščio fotografams kartais tenka atlikti ir žurnalistų darbą – surinkti informaciją, užsirašyti pašnekovų telefono numerius, nupasakoti matytas situacijas.

"Vytautai, o rastas lavonas – vyras ar moteris, jaunas ar senas?" – iš nusikaltimo vietos grįžusiam fotografui V.Liaudanskiui klausimus bėrė D.Janauskaitė.

Fotografas žemaitiškai atsakė: "Uždengtas".

Užpraėjusį savaitgalį fotografas V.Liaudanskis sulaukė žurnalistės A.Dykovienės klausimo dėl fotografijų iš švarinimo akcijos: "Vytautai, ką darom su "Darom?"

Mažakalbis V.Liaudanskis patikino: "Kažką reikės daryti".

Naujo gyvenimo paieškos

Kiekvieno žurnalisto kelyje nuolat pasitaiko situacijų, kai pašnekovui žiniasklaida nepajėgi padėti.

Vėlyvą vakarą redakcijoje suskambus telefonui, pasigirto isteriškas moters balsas.

"Jūs nesijaudinkite taip. Užsidegė makaronai?" – telefonu moteriškę ramino žurnalistė Milda Skiriutė.

O kartais pagalbos redakcijose ieškantys miestiečiai tampa tikrais globotiniais.

Dienraščio "Klaipėda" žurnalistė A.Dykovienė prieš kurį laiką ne tik aprašė dviejų iš Ukrainos grįžusių šeimų gyvenimus, bet ir rūpinosi, kad atvykėliai Lietuvoje gautų pensiją.

"Kita šeima bėgo iš karo zonos, nes jų sodybos vietoje netoli Donecko beliko sprogimo palikta duobė. Tačiau jautriausia buvo gyvo palaidoto Adomo, kurį prieš Kalėdas statybininkai užvertė žemėmis, istorija. Publikacija padėjo atpažinti nelaimėlį krepšininkams, kurie ištiesė pagalbos ranką į alkoholį įjunkusiam žmogui", – prisiminė žurnalistė.

Ieškojo papūgos

Dažniausiai miestiečių mielai į namus priimami žurnalistai taip pat kartais patenka į kuriozines situacijas.

Dar televizijos "Balticum TV" žinių tarnyboje dirbusi A.Dykovienė prisiminė nemalonią situaciją.

"Paskambino žmonės, kad daugiabučio kieme sugavo papūgą. Ją varnos užvaikė, ir gyventojai nusprendė priglausti. Spėta, kad ji paspruko iš savo augintojų namų, nes vakare rusų kalba ėmė kartoti: "Goša nori miego", – prisiminė A.Dykovienė.

Žurnalistai nufilmavo reportažą, šiltai pabendravo su geradariais, kurie rūpinosi paukščiu.

"Pasirodo, prieš tai operatorius buvo policininkų kažkokioje akcijoje- atrakcijoje. Kameros krepšio kišenėje buvo prezervatyvų, kuriuos nepamenu už ką dalijo pareigūnai. Betraukiant mikrofoną, visas šis gėris pažiro ant grindų. Siaubas, kaip nejauku buvo. Teko atsiprašyti ir dumti pro duris", – juokėsi A.Dykovienė.

Dėl reportažo – į atvirą jūrą

Viena sudėtingiausių situacijų, kai žurnalistams net teko rizikuoti gyvybėmis, buvo situacija, kai 2007 metais triatlonininkas Vidmantas Urbonas nutarė plaukte įveikti Baltijos jūrą.

Maratonininką lydėjo LNK televizijos žinių tarnybos komanda – žurnalistė R.Banzienė ir operatorius Marius Jokubavičius.

"V.Urboną lydėjo trys jachtos. Vos tik palikome Švedijos krantus, visos įgulos susirgo jūros liga. Ko tik nemėginome, jokie vaistai nepadėjo, o man kas vakarą tekdavo telefonu pranešinėti naujienas tiesioginiame eteryje", – prisiminė televizijos žurnalistė.

Bet sudėtingiausia buvo tuo metu kartu keliavusiam operatoriui M.Jokubavičiui, kuris turėjo perdavinėti filmuotą medžiagą sraigtasparnio įgulai.

Operatorius turėjo sėsti į valtelę, atsistumti nuo jachtos borto ir pasitraukti į atvirą jūrą. Virš jo pakibdavo atskridęs sraigtasparnis nuleistais lynais.

"Tuo metu Marius turėdavo perduoti kasetę su filmuota medžiaga. Vieną dieną sulaukiau žinių tarnybos kolegų skambučio su klausimu, kaip mes jaučiamės ir gal ko nors norėtume. Aš prisipažinau, kad labai pasiilgau morenginio torto. Ir ką gi. Vieną dieną sraigtasparnis atgabeno mums šį tortą. Tai štai tokie ekstremalūs išbandymai mūsų laukė. Nors gerai pagalvojus, visas mūsų darbas yra ekstremalus", – prisiminė televizijos žurnalistė.

A.Saboniui – baisus klausimas

Žurnalisto duona neretai gali būti ir itin sprangi.

Ne vieną dešimtmetį sporto pasaulyje sklando pašaipos dėl legendinio krepšininko Arvydo Sabonio interviu, kuriame jo keliskart buvo klausta, ar išbėgs žaisti į aikštelę.

Krepšininkas po garsiojo interviu pelnė prastą žurnalistų nemėgstančios žvaigždės etiketę.

O štai dienraščio "Klaipėda" žurnalistas Česlovas Kavarza turėjo drąsos pakartoti jam tą patį klausimą.

"Palangoje buvo rengiamasi auksinių laikų Kauno "Žalgirio" ir Maskvos CSKA komandų veteranų draugiškoms rungtynėms. Kai atėjo laikas kalbinti Lietuvos krepšinio federacijos prezidentą A.Sabonį, kažkaip likau vienas, visi žurnalistai į šonus išsilakstė. Tai ir paklausiau, išbėgs jis veteranų varžybose į aikštelę ar ne?" – išpyškino Č.Kavarza, nors už tai galėjo sulaukti neprognozuojamos aukštaūgio reakcijos.

Legendinis Lietuvos rinktinės ir "Žalgirio" vidurio puolėjas paaiškino, kad kurį laiką buvo pamiršęs kamuolį, tačiau artėjant istorinėms varžyboms su komandos draugais vėl treniruojasi ir ketina vieną kėlinuką praleisti aikštelėje.

Pirma žinutė – prieš 51 metus

Žurnalistikos mohikanas Henrikas Vaitiekūnas, taip pat nebijantis užduoti bet kokį klausimą, prisiminė, kad pernai suėjo 50 metų, kai jis savo žurnalistinę karjerą pradėjo laikraštyje "Tarybinė Klaipėda".

"Tai buvo žinutė apie moksleivių būrelį Melnragėje. Mažutė žinutė vadinosi "O pavadinimas – šypsena". Ji buvo parašyta būtent šiam dienraščiui, kai aš dar buvau moksleivis. Mano širdis taip ir liko Klaipėdoje, nors daugybę metų gyvenu Vilniuje. "Klaipėdą" aš skaitau kiekvieną dieną, o prieš kurį laiką ją skaitydavau ir popieriniu formatu, dabar tik internete. Popierinio laikraščio neskaitau dėl vieno dalyko – "Klaipėda" nespausdina lengvo elgesio merginų skelbimų su telefono numeriais", – šmaikštavo H.Vaitiekūnas.

Vienas faktas, užfiksuotas giliame sovietmetyje, iliustruoja itin įdomią dienraščio "Klaipėda" istorijos dalį.

"Niekas ir nepamena, koks buvo skandalingas dalykas. "Tarybinę Klaipėdą" kritikavo net pats "Pravda" laikraštis. Tais laikais už tai nieko baisiau nebuvo. Tik dabar supranti, kad tai mums tik pagyrimas būtų. "Pravda" parašė, kad nė vienas sovietinis laikraštis nesielgia taip, kaip "Tarybinė Klaipėda". Nes tik jame gali sužinoti, koks kilmingasis kokiais metais kokią dešrą mėgo", – pasakojo H.Vaitiekūnas.

Kalba ėjo apie ištraukas iš spaudos archyvų, kurias tuo metu publikavo laikraštis.

Dienraštis kaip tik šiuo metu paskutiniame puslapyje turi rubriką "Archyvų lentyna", kurioje spausdinami 1936–1939 metų Igno Šeiniaus redaguoto laikraščio "Vakarai" ištraukos.

"Iš jų mes sužinome, kokie žmonės tuo metu gyveno, ką jie mėgo, kaip gyveno, kaip mylėjo ir kokius vaikus augino. Iš kur daugiau sužinosi apie tikrą tų laikų gyvenimą? Jie darė tai, ką ir mes šiais laikais darome", – reziumavo šias žinutės dienraščiui ruošianti A.Dykovienė.

Metų frazės

Daiva Janauskaitė:

"Tai kas prie ko lindo – ar šuo prie žmogaus, ar žmogus prie šuns?"

"Ne viešoje vietoje, ne vieši asmenys, ne viešai rodė ne viešas vietas?"

"Turėjo atvežti jums stiklainiuką su žmogaus nykščiu. Ar atvežė? Na, šiaip sau stiklainiuko šaldytuve nelaikys."

Saulius Pocius:

"Vyks kariškių bėgimas? Labai įdomu. Tai rodys, kaip reikia nuo rusų bėgti?"

Asta Aleksėjūnaitė:

"10 tūkstančių sumokėjo, kad ant mašinos numerių parašytų "Fedia"? Labai originalu."

"Žmonės giliai širdyje yra visi vaičekauskai. Jie negali nefotografuoti avarijų."

Vytautas Petrikas ("Klaipėdos" fotografas):

"Tame tvenkinyje niekas nesimaudo, ten tik skęsta."

Asta Dykovienė:

"Pasirodo gripas, kaip ir Dievas. Jis egzistuoja."

"Taip, žmonės dažniausiai išprotėja iš džiaugsmo."

"O, Dieve, turime tik keturis milijonierius Seime? Ubagų valdžia."

Redakcijoje kolega paklausia, ar Žirinovskis yra Vladimiras? Asta atsako: "Visiškas".

Radvilė Rumšienė ("Klaipėdos" reporterė):

"Kormoranai – beveik, kaip flamingai. Tik kojos kitokios."

(Kaune šiukšlių konteineryje rastas lavonas). Radvilė pastebi: "Kaip pasakytų Visvaldas Matijošaitis – Kaunas tvarkosi."

Milda Skiriutė:

"Jūsų namų valdos yra "Mūsų namų valdos."

"Jei esi koks paprastesnis žmogus, arba, pavyzdžiui, visiškai girtas, tai tave taksistai tikrai apiplėš."

"Parašiau taip, kad niekas nieko nesuprastų."

Česlovas Kavarza:

"Silpnosios vyrų pusės yra jų žmonos."

"Kastetas – pats lietuviškiausias ginklas."

"Česka – ne vardas, Česka – gyvenimo būdas."

Č.Kavarzai skambina Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda: "Laba diena, čia Dūda."

Česlovas: "Labas, čia fleita."