Jaučia A. Poškos genus

Janina į Klaipėdą atvažiavo prieš 64 metus iš Pasvalio rajono, Vaškų miestelio, sugundyta draugės. Būdama 24-erių Janina norėjo gyventi savarankiškai ir padėti savo jaunesnei sesei bei broliui.

Mamos ji neteko būdama 17-os. Tėvas sukūrė naują šeimą, pamotė nenorėjo namuose tokio gausaus būrio, todėl Janina išėjo gyventi savarankiškai.

Norėjo įdomesnio, šviesesnio gyvenimo, nes iki tol dirbo kaimo pašte.

Apgalvodama savo gyvenimą J. Oniūnaitė mano, kad tada, kai ji sumanė palikti gimtinę, ją pastūmėjo genai. Mat didysis lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų Antanas Poška buvo jos dėdė.

Janinos tėtis buvo A. Poškos pusbrolis. Tėvelis Janinai pasakojo apie bendravimą su garsiuoju dėde, apie jo svaiginančias keliones.

Merginą viliojo galimybė nuvykti toli, o Klaipėda tapo ne tik namais, bet pirmąja jos tolimų klajonių stotele.

Gyvenimo uostamiestyje pradžia buvo nesusijusi su jūra, jai teko dirbti centriniame, o vėliau Girulių pašte.

1966 metais merginą pakvietė dirbti į laivininkystę. Noras pamatyti tolimus kraštus sugundė J. Oniūnaitę lipti į laivą.

Skaitė apie savo miestą

Pradžia buvo nelengva visomis prasmėmis. Po pašto skyriaus vedėjos pareigų tapti valytoja laive buvo sunku ne tik fiziškai, bet ir slėgė moraliai. Bet dėl svajonės pamatyti tolimus kraštus Janina ryžosi pokyčiams.

Pirmasis jos reisas buvo į Afriką.

Tai buvo du dešimtmečius trukusios J. Oniūnaitės kelionių po visą pasaulį pradžia. Tolimiausi jos pasiekti kraštai buvo Kuba ir Igarka Sovietų Sąjungoje.

Būdama prekybinių laivų įgulų nare, moteris aplankė daugybę šalių.

Suveikė A. Poškos genai, begalinis noras keliauti vertė dirbti laivuose tiek, kiek galėjau.

„Tik krante gyvenantiems jūrininko darbas atrodo romantiškas. Iš tiesų, jis – sunkus ir įtemptas. Tik dvasiškai stiprus žmogus jūrininko profesijoje mato romantiką“, – atvirai kalbėjo J. Oniūnaitė.

Laive moteris turėjo ir visuomeninį įpareigojimą – tvarkyti laivo biblioteką.

Į laivus būdavo atgabenama ir spauda. Tiesa, miesto aktualijas iš tada vienintelio Klaipėdos laikraščio jūreiviai sužinodavo tik po kelių mėnesių.

Janina rišdavo laikraščių rinkinius, komplektuodama juos į segtuvus.

Moteris pasakojo su didžiuliu susidomėjimu skaitydavusi apie miesto aktualijas: kas kur statoma ar pastatyta, kokie kultūriniai renginiai vyko Klaipėdoje, jai buvo įdomios apybraižos apie įvairių profesijų žmones. Mėgo straipsnius apie Klaipėdos negeroves, jos būdavo pašiepiamos itin atvirai ir aštriai, be abejo, laikraščiai tuo metu daug vietos skirdavo ir propagandai bei politikai.

Laikraščiai buvo perskaitomi nuo pradžios iki paskutinio puslapio. Jeigu laivas nebuvo mėtomas audrų, paskaityti ateidavo daug jūrininkų.

Rėmė seserį ir brolį

Vėliau, kai nebeplaukė į jūrą, J. Oniūnaitė dirbo viešbutyje, ten skaitė įstaigos prenumeruojamus laikraščius, pati „Klaipėdą“ dažniau nusipirkdavo nei prenumeravo.

Prisimindama tuos laikus J. Oniūnaitė lygina juos su dabartiniais. Tada asmens duomenys buvo vieši, telefonų knygos skelbė, kas kur gyveno, todėl rasti žmogų nebuvo sudėtinga.

Dabar, kenčianti nuo kaimynystėje nuomojamo buto gyventojų triukšmo, moteris neranda būdų apie tai pranešti šio būsto savininkams.

J. Oniūnaitė ilgokai plaukiojo laivu „Bereznik“, kuris plukdė medieną. Jame dirbdama moteris pamatė tolimąją, šaltąją šiaurę. Darbas šiame laive gerokai pagadino J. Oniūnaitės sveikatą. Todėl vėliau ji pasiprašė skirti ją į laivus, plaukiojančius tarp Vokietijos ir Klaipėdos.

„Didelę dalį savo uždarbio išleisdavau sesers išlaikymui. 13 metų jaunesnę sesutę reikėjo išleisti į mokslus, o ir jai ištekėjus, reikėjo pagalbos. Teko ir brolį paremti“, – apie savo gyvenimą pasakojo klaipėdietė.

Trys akistatos su mirtimi

J. Oniūnaitei teko patirti akistatos su mirtimi jausmą, dukart jos laivas vos nenuskendo.

Pirmąjį kartą tai atsitiko Biskajos įlankoje, kuri buvo vadinama laivų kapinynu. Laivas į kritinę padėtį pateko Naujųjų metų išvakarėse. Tik kapitono sumanumas išgelbėjo įgulą.

Krovinys pakrypo ir grasino apversti visą laivą. Kapitonas nusprendė krovinį išmesti. Taip laivas buvo išgelbėtas. Antrasis moters patirtas skendimas įvyko prie Švedijos krantų. Tai buvo žiemos naktis.

„Skendome aštuonias valandas. Pagalbos laukti nebuvo iš kur. Net jei valtelės būtų nuleistos, ledų apsupti žmonės nebūtų išgyvenę. Laivas buvo smarkiai pažeistas, vanduo veržėsi vidun. Išsigelbėjome per stebuklą. Po šios nelaimės Klaipėdoje laivas buvo remontuojamas keturis mėnesius. Po to reiso kai kurie jūrininkai nebeplaukė į jūrą, buvo labai paveikti patirto siaubo. Aš neatsisakiau galimybės dirbti laivyne. Ko gero, suveikė A. Poškos genai, begalinis noras keliauti vertė dirbti laivuose tiek, kiek galėjau. Iki šiol jaučiu norą pamatyti, pažinti, keliauti“, – prisipažino J. Oniūnaitė.

Šios moters gyvenime buvo dar vienas didžiulis išbandymas, kai ji jau galvojo, kad nuotykis gali baigtis žūtimi.

2016 metais skrisdama iš Kanados į Europą ji patyrė jausmą, kad lėktuvas tuoj nukris. Nebijojusi audrų jūrose ir vandenynuose moteris atviravo, kad tada nusilenkė likimo valiai ir manė, kad tai – pabaiga.

Tada Janina keliavo iš viešnagės pas draugę. Lėktuvas jau buvo pakilęs į stratosferą, kur oro duobių nebūna, orlaivis pradėjo skristi netolygiai, krypo tai į vieną, tai į kitą pusę.

Lėktuvo vadas liepė užsisegti saugos diržus ir išjungė salone šviesą. Dabar moteris nebepamena, kiek laiko užtruko ši nestabili situacija, bet galiausiai viskas baigėsi laimingai.

Daugybę nuotykių ir išgyvenimų patyrusi klaipėdietė J. Oniūnaitė džiaugiasi galėdama savo pamąstymais ar nuomone aktualiais jai klausimais pasidalinti su klaipėdiečiais per dienraščio rubriką „Karštas telefonas“.