KLAIPĖDOS PROKURORŲ ATOSTOGOS – MINANT DVIRAČIŲ PEDALUS

Daugelis atostogautojų siekia atitrūkti ne tik nuo darbo, bet ir nuo žmonių, su kuriais praleidžia darbo dieną. Trys Klaipėdos apygardos prokurorai laikosi kitos nuomonės – jie didžiąją atostogų dalį leidžia kartu ir tikina, kad geresnės kompanijos neįsivaizduoja. Šią vasarą jie drauge dviračiais numynė ne vieną tūkstantį kilometrų.

Planas – ir kitai vasarai

Į tolimą kelią šią vasarą išsiruošė prokurorai Ruslanas Ušinskas, Donatas Blinstrubis ir Arūnas Saunorius su 16-mečiu sūnumi Tomu.

Tai buvo ne pirma šio ketverto kelionė. Bendradarbiai ir bendraminčiai bene prieš metus sugalvojo apvažiuoti dviračiais Baltijos jūrą. Pernai tie patys vyrai į Klaipėdą mynė 1,3 tūkst. kilometrų.

Šių metų tikslas buvo grįžti į savąjį miestą iš Kylio.

Kitiems metams liko Skandinavijos šalys. Vyrai tikisi, kad jiems tai pavyks padaryti per vieną kelionę, jie jau paskaičiavo, jog teks minti apie porą tūkstančių kilometrų.

Klausinėjami apie tris savaites užtrukusią šios vasaros kelionę, vyrai sutartinai tikino per visą šį laiką patyrę daug įvairių nuotykių ir nė karto nesusipykę.

Vaišės: prie dviračių tako augančios trešnės suviliojo pakeleivius, tik vakare paaiškėjo, kad ten jų tykojo erkės. R. Ušinsko „Facebook“ paskyros nuotr.

Sūnus – geriausias draugas

Prokurorų kompanijoje paauglys Tomas, pasirodo, buvo stipriausia grandis. Taip jį apibūdino D. Blinstrubis.

Vaikinas – gero būdo, išmano apie dviračius ir yra fiziškai stiprus, su juo galima bendrauti kaip su suaugusiu.

„Pirmą kartą su Tomu į Palangą pėsti nuėjome, kai jam buvo vos ketveri. Vėliau dalyvaudavome naktiniuose žygiuose, rengiamuose Sausio 15-osios garbei, panašiame žygyje „Kęstutėnai“. Prieš ketverius metus, kai Tomui tebuvo 12 metų, drauge dviračiais leidomės „Camino Lituano“ apie 700 kilometrų kelią nuo Žagarės iki Lazdijų. Po metų dviese dviračiais apvažiavome Lietuvą, numynėme apie 1,3 tūkst. kilometrų, o pernai drauge su kolegomis Ruslanu ir Donatu parmynėme iš Talino. Sūnus – man geriausias draugas jau 16 metų, kaip ir dukra – visus jos 20 metų. Kai su vaikais leidi laiką, jokių paauglystės problemų nekyla“, – tikino A. Saunorius.

Rūpesčiai: pradurtos padangos buvo didžiausia kelionės dviračiais problema. R. Ušinsko „Facebook“ paskyros nuotr.

Piktesnio žodžio neištarė

Esama posakio, kad geriausiai patikrinti žmogų galima kelionėje. Visi trys prokurorai tvirtino, kad jie vienas kitam per tris savaites neįkyrėjo.

Jau visai prie pat namų, Svencelėje, keliauninkai susėdo aitvaruotojų kavinės antrajame aukšte ir pasidžiaugė, kad per tris savaites nepasakė vienas kitam piktesnio žodžio.

„Apie didesnę kompaniją kitoms kelionėms negalvojome. Kelias platus, jei tik nori, važiuoji. Prieš šią kelionę padarėme apšilimą – aštuonių žmonių kompanija iš Kėdainių dviračiais važiavome į Klaipėdą, ir viskas buvo gerai. Į ilgą kelionę leisdamasis turi būti truputį išprotėjęs, kai susirenka visi vienodai išprotėję, viskas gerai. Jau antrą kelionės dieną nebežinai, nei kuri tai mėnesio, nei kuri savaitės diena, visas gyvenimas atrodo šiek tiek kitaip“, – neslėpė A. Saunorius.

D. Blinstrubis atviravo, kad tokios ilgos kelionės yra kur kas daugiau nei vien pedalų mynimas.

„Būna situacijų, kai susiduriame su iššūkiais ir tenka nestandartinėse situacijose priimti sprendimus, bet jei į visa tai žiūri racionaliai ir su humoru, visos problemos išsprendžiamos greitai ir lengvai. Bent jau mūsų kompanijoje viskas sekėsi puikiai“, – teigė prokuroras.

Proga: kelionės metu D. Blinstrubis atšventė savo gimtadienį. R. Ušinsko „Facebook“ paskyros nuotr.

Vietoj tako – lentelė

Vyrai atviravo, jog tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad važiavimas per Vokietiją ir Lenkiją lengvas, nes tai yra gerai kelius prižiūrinčios šalys. Pasirodo, buvo visko – ir žvyruotų, smėlėtų, akmenuotų kelių.

Tiesa, kiek ekstremalesnė kelionė buvo iš Talino. Internete pažymėtas dviračių takas Latvijoje taip ir liko nenutiestas. Toje vietoje gal dešimtmetį žmogaus koja nebuvo žengusi, tik lentelė prie beržo žymėjo vietą, kur turėjo būti takas.

Paaiškėjo, kad toje vietoje buvo pelkė, didžiąją dalį teko dviračius tiesiog stumti arba nešti. R. Ušinskas savojo vos nepaskandino.

„Važiuoji ir staiga padangą perduri ar dar blogiau – dviratis lūžta. Kas belieka – nusiperki kitą ir važiuoji toliau. Pasisekė, kad dviračius nuomojantis žmogus pardavė tokį už 100 eurų. Visi nuotykiai į Ruslano aprašymus netelpa. Bet pačius linksmiausius jis labai tiksliai aprašo“, – įrašus socialiniame tinkle apibūdino A. Saunorius.

Pasieniečiai pajuokavo

Kolegos ne veltui gyrė R. Ušinską – socialiniuose tinkluose beveik kiekvieną vakarą skelbiami kelionės aprašymai susilaukė daugybės peržiūrų ir komentarų.

„Pakeliui matėme neįprastai daug pasienio patrulių, vieni netgi mums pokštą iškrėtė – pravažiuojant įjungė sireną. Arūnas išsigandęs norėjo sustoti, pamanė, kad jį nori patikrinti. Pasieniečiai tik nusijuokė ir palinkėjo gero kelio“, – nuotykį Lenkijos pasienyje aprašė R. Ušinskas.

Kaip vieną ryškiausių kelionės įspūdžių R. Ušinskas pasakojo nuotykį, susijusį su vienu lietuviu ūkininku. Kelias driekiasi per šio žmogaus kiemą, tad visokie pravažiuojantieji jį, ko gero, vargina, gal todėl jis laiko kelis nepririštus nemažus šunis.

Vos tik prokurorai įvažiavo į kiemą, išbėgo du vilkus primenantys šunys. A. Saunorius judėjo pirmas ir, pamatęs juos, sustingo.

Arūnas Saunorius. R. Ušinsko „Facebook“ paskyros nuotr.

Tik tada išlindo šeimininkas ir iš tolo pradėjo aiškinti: Barsikas nors ir didelis, garsiai loja, bet yra geras, nekanda. Didžiuliai Barsiko nasrai vertė abejoti, ar šeimininkas sako tiesą.

Būtent šunys paliko R. Ušinskui didžiausią įspūdį, ypač Vokietijoje. Panašu, kad nemaža šios šalies gyventojų dalis savo augintinius myli neadekvačiai.

Apie didesnę kompaniją kitoms kelionėms negalvojome. Kelias platus, jei tik nori, važiuoji.

Nustebino ne kartą matytas vaizdas, kai jaunos poros vežimėlyje vežiojo keturkojį augintinį. Tik Vokietijoje lietuviai matė prie dviračių prikabintuose vežimėliuose vaikams vežamus šunis. Pintinės, pritvirtintos prie dviračių vairo, kuriais taip pat vežiojami šuniukai, padabintos dar ir skėčiais nuo saulės.

Keliai verčia pavydėti

„Niekur nemačiau tiek daug pagyvenusių žmonių, važinėjančių dviračiais, kaip Vokietijoje. Tiesa, jų dviračiai – elektriniai. Keliai šioje šalyje tam labai tinkami. Net žvyrkeliai padaryti taip, kad dviratininkai ir pėstieji nejaučia jokio diskomforto. O mūsiškiai tiesiog kelia liūdesį. Tiesa, susidūrėme su problema, kad sekmadieniais nei vokiečiai, nei lenkai nedirba, kavos ar bandelės tokią dieną negausi“, – įspūdžiais dalijosi R. Ušinskas.

Apibendrindamas kelionę socialiniuose tinkluose jis rašė: „Įdomioji statistika: nuvažiuota 2 tūkst. km, pervažiavome Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą. Septynis kartus klijuotos kameros, nupirktos trys naujos padangos ir įgyta didelė krūva emocijų bei patirčių, kurių už jokius pinigus nenusipirksi. P. S. Pamiršau darbo kompiuterio apsaugos kodą, vadinasi, pailsėjome gerai.“

Šįkart niekas nesusirgo, įsisiurbusios erkės negąsdino, nes visi keturi buvo pasiskiepiję nuo encefalito.

R. Ušinskas ragina ir kitus bendradarbius sėsti ant dviračių. Šiemet jis ketina prokurorus paraginti numinti bent iki Juodkrantės ir atgal. O rudenį pakvies norinčiuosius minti pedalus į Dubysos slėnius, kur automobiliu važiuoti nėra galimybės, o įspūdingos kalvos – vertos pamatyti.

Iš R. Ušinsko dienoraščio

Paskutinę naktį nakvojome šeimyniniame viešbutuke, tik buvo gana keista, kad ne palapinėje. Sutarėme, jeigu bus blogai, kambaryje pasistatysime palapinę. (...)

Donatas nutarė parodyti alternatyvius kelius. Ir parodė... Antrojo pasaulinio karo partizanų kelius. Toks jausmas, kad po karo mes buvome pirmieji, kurie ten važiavo. Na, kaip važiavome. Greičiau, prasistūmėme dviračius. (...)

Žemėlapis rodo, kad reikia važiuoti per tiltą. Privažiuojame arčiau, o ten viena dalis remontuojama. Bet Donatas rado keliuką, sako: „Viskas ok, galima važiuoti.“ Važiuojame siauru keliuku iki tilto, o ten tvora. Tvoroje – skylė, Donatas pirmas nuėjo, apžiūrėjo, sako – galima per tiltą šonu važiuoti. Donatas juk nemeluos. Prasistumiu dviratį pro skylę tvoroje ir varau jį link tilto. Ir kad pradės kažkokia moteris per garsiakalbį ant viso miestelio šaukti: „Eikite nuo tilto, aš tuoj jums policiją iškviesiu!“ Taip iš karto – ir policiją? O gal aš norėjau tik tiltą apžiūrėti. Pakeliu galvą aukštyn, o ten ženklai – nei fotografuoti, nei eiti negalima. Ne tik negalima, bet ir griežtai draudžiama. Atsisuku atgal – Donatas su Arūnu patys pirmieji skuodžia nuo tilto kuo toliau. Taip ir atmynėme 30 kilometrų iki Malborko. Policija neatsivijo. (...)

Jeigu reikėtų rinkti blogiausią Lenkijos kelią, tikriausiai laimėtų tas, kuriuo šiandien važiavom. Total košmar. Norint pavažiuoti kelis metrus, reikia daug kalorijų sudeginti, nors tai ir nėra blogai svorio metimo atžvilgiu, bet važiuoti – @€#&... Čia Arūnas apie kelią lenkiškai išsireiškė. (...)

Šiandienos rytas išaušo saulėtas, tačiau Donatas pradėjo blaškytis, ieškodamas atsakymo į egzistencinius klausimus. Ar tikrai saulė teka rytuose? Ar tikrai mes važiuojame teisinga kryptimi? Ar važiuojame į Lietuvą? Jam kažkodėl atrodė, kad saulė teka ne iš tos pusės. Pradėjo tikrinti žemėlapius. Mes su Arūnu nieko nesakėme, tik empatiškai pažvelgėme į jo naujus atradimus. Visgi jau 14 dienų važiuojame. Gal čiakros atsivėrė? Važiuojant ir Arūnas pradėjo painioti dešinį ir kairį posūkį, gal tikrai čiakros...