Liepė šilčiau apsirengti

1991 m. sausio 13-oji buvo sekmadienis, diena, kai laikraščiai neleidžiami. Vienas laikraštis Lietuvoje tądien vis dėlto išėjo. Tai buvo "Klaipėda".

Saulius Jokužys 1991-aisiais dirbo dienraštyje fotokorespondentu. Sausio 12-osios vakarą jis su žmona Birute nenuleido akių nuo televizoriaus.

"Vakare fotografavau televizoriaus ekrane transliuojamus vaizdus. Pamatėme, kad vyksta rimti dalykai – šaudo. Niekas nežinojo, kaip čia bus Klaipėdoje. Susigriebiau fotoaparatus ir susiruošiau išeiti. Vienintelis Birutės priekaištas buvo, kad neapsivilkau antrų šiltų kelnių. Žmona prašė nekišti galvos be reikalo, bet suprato, kad nelabai mane sustabdys. Ėjau atlikti savo pareigos, juk buvau fotokorespondentas. Tada turėjau šiokį tokį žiguliuką prastai veikiančiais stabdžiais ir išvažiavau į redakciją. Ten jau buvo redaktorius, netrukus ėmė rinktis ir žurnalistai. Sunkiai bepamenu, kas atėjo pirma, kas paskui, bet gerai atsimenu, kad tie, kurie vaizduodavo drąsiausius, taip ir nepasirodė. Bet tai nesvarbu, gal jie buvo kitoje vietoje", – prisiminimais dalijosi S. Jokužys.

"Man atrodo, kad "Klaipėda" buvo vienintelis laikraštis Lietuvoje, išėjęs sausio 13-ąją, sekmadienį. Vilniuje Spaudos rūmuose redakcijos buvo užimtos. "Laisva Lietuva", kiek pamenu, išėjo kitą dieną, – apie nepamirštamus įvykius pasakojo tuometis dienraščio "Klaipėda" redaktorius Antanas Stanevičius. – Kai Eglė Bučelytė pasakė paskutinius žodžius ir televizijos ekranai užgeso, man paskambino mūsų žurnalistė Gražina Juodytė. Abiem kilo vienintelis klausimas: "Ką darome?" Leisti laikraštį lyg ir nebuvo pirmoji mintis. Susitarėme rinktis į redakciją. Gražina apsiėmė registruoti įvykius pagal radijo pranešimus, fiksuojant valandas ir minutes. Kai gilią naktį nuvažiavau į redakciją, jau susiformavo mintis leisti neeilinį numerį. Paskambinau S. Jokužiui, ir mes išklerusia redakcijos "Volga" drauge važiavome į Girulius."

Operatyviai: 1991 m. sausio 13 d., sekmadienį, Lietuvoje išėjo vienintelis laikraštis – tai buvo "Klaipėda". 

Vyko į karščiausius taškus

S. Jokužys prisiminė, kaip su žurnaliste Zita Tallat-Kelpšaite važinėjo po Klaipėdą, žvalgydamiesi, kaip elgiasi sovietinė kariuomenė.

Tankų dalinys tuo metu buvo įsikūręs ten, kur dabar yra Gandrališkės.

"Žvejybos uosto rajone pravažiavo kažkoks šarvuotis. Ten, kur dabar yra Klaipėdos universitetas, tada buvo sovietų armijos kareivinės. Vartai – atlapoti, atrodė, kad pro juos bet kurią akimirką gali išriedėti karinė technika. Nuvažiavome prie televizijos bokšto Giruliuose. Ten buvo toks patriotiškai nusiteikęs operatorius Kazimieras Čiurlys. Stovėjo du jauni milicininkai su Kalašnikovo automatais. Jie saugojo bokštą. Apačioje stovėjo nemaža žmonių minia. Atrodo, kad viskas vyko spontaniškai, specialių instrukcijų, kaip veikti, ar vadų nebuvo", – pasakojo S. Jokužys.

A. Stanevičius prisimena, kad tarp Melnragės ir Girulių redakcijos automobilis prasilenkė su sovietinėmis tanketėmis. Trys ar penkios važiavo į Girulių pusę. Buvo aišku, kad kariškiai važiuoja prie bokšto.

Tik vėliau tapo žinoma, kad tanketės ten nenuvažiavo.

"Buvome ir savivaldybės pastate, kur Vytautas Čepas buvo štabo vadas, pilnas ryžto kovoti Klaipėdos skautų vadas Rimantas Ulevičius. Ant grindų stovėjo buteliai su degiu skysčiu, durys užverstos kėdėmis, žmonės buvo nusiteikę gintis kas kaip gali, visi – prie radijo imtuvų. Tvyrojo nežmoniška įtampa ir jautėsi daugelio ryžtas pasiaukoti, net jei tektų susidurti su mirtimi. Visa tai fotografavome. Dirbo ir fotografai Darija Martinkutė, Albinas Stubra. Tą pačią naktį redakcijos rūsyje, laboratorijoje, atspaudėme nuotraukas", – pasakojo S. Jokužys.

Saulius Jokužys. S. Jokužio nuotr.

Žmonės nežinojo, kas tą naktį gali atsitikti. Iš lūpų į lūpas sklido visokios kalbos. Kažkas paskleidė žinią, kad iš Gargždų jau važiuoja sovietų tankai. Išties Gargžduose tankų nė nebuvo.

Prie Lenino paminklo, kuris buvo dabartinės Atgimimo aikštės viduryje, stovėjo keturios sovietų tanketės. Tomis dienomis jose buvo pilna įgula. Dar dvi tokios pat buvo dabartinėje Lietuvininkų aikštėje prie paminklu paverstos karo laikų patrankos.

Vienintelis Birutės priekaištas buvo, kad neapsivilkau antrų šiltų kelnių.

Spaustuvininkai atėjo naktį

"Kiekvienas tragizmas turi tam tikro komizmo. Kai sekmadienio naktį dirbome redakcijoje užsirakinę, galvodami, kad sovietų kariškiai gali ateiti ir mūsų, svarstėme, jog atliksime savo pareigą iki galo, kad ir koks likimas lauktų. Staiga pas mus į antrą aukštą atbėgo budėtoja Onutė Pocienė ir sako: "Kažkas daužo duris. Gal omonas!" Nuėjau prie durų, tikrai daužo. Gal ne taip baisiai, kaip sakė Onutė, bet daužė. Pagalvojau – nieko čia gero. Svarsčiau, lietuviškai ar rusiškai klausti, kas ten. Mintyse nusikeikiau, to betrūko, rusiškai savo namuose kalbėti. Į mano klausimą už durų atsiliepė "Ryto" spaustuvės direktorius Antanas Skyrius, kartu buvo jo pavaduotojas Algirdas Apulskis. Pirmiausia A. Skyrius paklausė, ar leidžiame laikraštį. Patvirtinau, kad jau dirbame. Viskas įvyko sinchroniškai. Greitai suformavome keturis laikraščio puslapius ir sekmadienio vidurdienį jį jau turėjome", – pasakojo A. Stanevičius.

Laikraščiai buvo montuojami ne taip, kaip dabar, kompiuteriu. Būtent tuo metu spaustuvės darbuotojai dar tik mokėsi kompiuterinės leidybos.

Tuomečiai "Klaipėdos" redakcijos darbuotojai įsitikinę, kad spaustuvės vadovo A. Skyriaus nuopelnas išleidžiant laikraštį sausio 13-ąją buvo milžiniškas.

Prarado kapitono laipsnį

"Mums buvo labai svarbu, kad į redakciją ateitų rusų kalbos vertėjos. Darbuotojai labai sklandžiai susirinko. Michailas Krivenka tvarkė rusišką to numerio laidą. Jis viską padarė be jokių trikdžių ar prieštaravimų. Mano parašytas redaktoriaus žodis buvo toks, kad vėliau man už jį atėmė tarybinio karininko kapitono laipsnį", – pasakojo A. Stanevičius.

Keturių puslapių sausio 13-osios "Klaipėdos" numeris buvo persmelktas ryžto kovoti už Lietuvos laisvę.

Pirmajame laikraščio puslapyje buvo S. Jokužio iš televizoriaus ekrano perfotografuoti žuvusio televizijos bokšto Vilniuje gynėjo ir verkiančios moters vaizdai.

"Tegyvuoja Lietuvos Respublika! Ginkime Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę! Amžina šlovė žuvusiems Patriotams! Agresoriai okupantai gali užgrobti mūsų namus, nužudyti mus, bet jie negali užmušti mūsų sielų!" – kiekvienam skaitytojui tądien šaukte šaukė pirmasis puslapis.

"Naktis iš sausio 12 į 13 dieną sukrėtė visą Lietuvą, visą pažangiąją žmoniją. Sveikas protas ir sąžinė neleido patikėti, kad dabar, XX amžiaus pabaigoje, 1991-aisiais metais, Tarybų Sąjunga pakartos kruviną agresiją prieš Lietuvos valstybę. Deja, per gerai galvojome, per skaudžiai apsirikome", – taip prasidėjo redaktoriaus skiltis, pavadinta "Sesės ir broliai!".

Šio kreipimosi pabaigoje redaktorius paaiškino, kodėl išleido šį neeilinį dienraščio "Klaipėda" numerį: "Spaudos rūmai Vilniuje okupuoti, respublikinių laikraščių redakcijos išvaikytos. Jos pradėjo leisti laikraštį "Laisva Lietuva". Lietuvos radijo ir televizijos programa naktį brutaliu smurtu nutraukta. Kad nors kiek užpildytume informacijos spragą, mes, "Klaipėdos" redakcija ir "Ryto" spaustuvė, stengiamės leisti "Klaipėdos" laikraščio laidą šiandien, sausio 13-ąją, kruvinąjį sekmadienį. Tai ne vien informacija, tai mūsų visų solidarumas gedulo dieną. Tai laisvas Nepriklausomos Lietuvos žodis. Ginkime Tėvynę! Tepadeda mums Dievas!"

Siuntė į tolimus kraštus

Tą sausio 13-ąją prie Sąjūdžio būstinės Liepų gatvės pradžioje nuo pat ryto buvo iškeltos trispalvės su juodais kaspinais, degė žvakės.

Vidurdienį, kai šioje vietoje buvo daug žmonių, A. Stanevičius kartu su žurnalistais dalijo neeilinį "Klaipėdos" numerį.

Virš laikraščio pavadinimo juodame fone išspausdintas užrašas: "Šiandien – gedulo diena, kruvinasis sekmadienis".

Daugiausia neeilinio laikraščio numerių buvo išdalinta 16 val. prasidėjusio mitingo dalyviams Teatro aikštėje.

"O rusišką laidą, kaip man klaipėdiečiai pasakojo, daugelis siuntė į Tarybų Sąjungą. Tuo metu jautėme nemažai solidarumo su ten gyvenančiais žmonėmis. Sekmadienį išleistas neeilinis laikraštis prenumeratorius pasiekė su kitos dienos numeriu", – kalbėjo A. Stanevičius.

Gedulas: sausio 13-osios ryte klaipėdiečiai rinkosi prie Sąjūdžio būstinės, kur buvo paskelbtos žuvusiųjų Vilniuje pavardės.

Sausio 13-ąją kova už laisvę nesibaigė. Tomis dienomis prosovietiškai nusiteikę "Jedinstvos" šalininkai tupėjo tyliai, laukė, kas bus.

Miesto aktualijas fotoaparatu fiksavęs S. Jokužys prisimena, kad mūsų nepriklausomybės priešininkai tik vėliau pradėjo kelti galvas. Prie savivaldybės grodavo bajanais ir garsiai pravardžiuodavo miesto vadovą V. Čepą.

Paskaičius tuomečius jų lozungus akivaizdu, kad tas pačias frazes ir naratyvus vartoja ir dabartinių laisvės trokštančių tautų priešai.