Lyg oras ir deguonis

„Niekada savęs neklausiau, kas man arklys. Pirma spontaniška mintis – tai mano oras, deguonis. Toks būtų nuoširdus atsakymas. Nežinau, kaip logiškai paaiškinti, kam jie man reikalingi, nes tikriausiai ir pati nežinau. Bet man jų nežmoniškai reikia. Labai norėčiau būti jų gyvenimo dalis“, – neslėpė Žirgų globos asociacijos vadovė Olga Choroškova.

Arklių gerove besirūpinančios organizacijos vadovė teigia, kad bendravimas su arkliais sunkiai nusakomas žodžiais.

Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie stengiasi pažinti arklį iš arčiau ir užtikrinti jo poreikius.

„Tai priklauso nuo mūsų vidinio pasaulio, tuometės psichologinės ir fizinės būklės. Bet vienas faktas garantuotas – šalia arklio žmonės atranda visišką ramybę. Pas mus atvykusieji labai dažnai sako, kad pas mus sustoja laikas. Arkliai negali laiko atsukti atgal, bet sustabdyti tikrai gali“, – juokėsi O.Choroškova.

Tačiau tam, kad pajustum ramybę, į arklį turi žiūrėti ne kaip į pramogų ar darbo įrankį.

Meilė: lietuviai visada gerbė žirgus, tačiau pagarbą išreiškė skirtingai. („Tylių spalvų“ nuotr.)

Moteris sako vis dar susidurianti su įsisenėjusiu, stereotipiniu požiūriu į arklių priežiūrą.

„Mano senelis, diedukas, prosenelis ar treneris taip elgėsi, vadinasi, viskas gerai. Žmonės vis dar pripratę, kad jeigu arklys, tai būtinai turi būti ir balnas arba plūgas. Jei ne, tai kam dar arkliai reikalingi? Bet tai normalu. Aš irgi buvau vartotoja, ir gana intensyvi. Mes, žmonės, tokie jau esame – turime viską išnaudoti“, – teigė O.Choroškova.

Po smūgio – paralyžius

O.Choroškovos puoselėjamame vadinamajame Arklių slėnyje šiuo metu prieglobstį rado pora dešimčių arklių, kuriems nepasisekė. Buvę jų šeimininkai persistengė bandydami arklius pritaikyti savo reikmėms.

Viena nelaimėlių – iš kito rajono atvykusi Penkta Koja pakrikštyta kumelė.

„Ją laikė ūkininkas, kuris dar 2016 m. buvo teisiamas dėl galvijų nepriežiūros. Į mus kreipėsi viešoji įstaiga „Penkta koja“. Ji užsiima smulkiais gyvūnais, tad paprašė mūsų pagalbos. Kumelė buvo palikta pririšta pievoje vasarą per karštį. Nuvažiavome, iškvietėme policiją, maisto ir veterinarijos tarnybą. Iš tikrųjų kumelė buvo tragiškos išvaizdos – vieni kaulai ir oda. Kabėjo lūpos, negalėjo valdyti liežuvio. Buvome įpareigoti pasiimti į laikiną globą, kol vyks visi procesai“, – prisiminė Žirgų globos asociacijos vadovė.

Globoja: gyvūnų prieglaudos organizacijos priverstos rinktis, kuriems arkliams padėti. („Tylių spalvų“ nuotr.)

Veterinarė nustatė, kad kumelė patyrė sunkią galvos traumą – veikiausiai stiprų smūgį.

„Dešine ji nematė, neprigirdėjo, buvo faktiškai paralyžiuota. Turėjo rimtų skrandžio problemų, tiesiog buvo be saiko išnaudota ir neprižiūrėta“, – prisiminė O.Choroškova.

Bijodavo pakeltos rankos

Šiandien kumelė Penkta Koja atsigavusi.

„Įsitraukė į bandą, turi savo gyvenimo partnerį, kuris ją saugo. Pamėgo ir žmones. Prie jos buvo neįmanoma prieiti – bijodavo pakeltos rankos. Ji jaučiasi – čia sužmoginsiu ir pavartosiu žodį „laiminga“. Nežinau, ar jie gali jaustis laimingi, bet noriu tikėti, kad ji laiminga“, – teigė moteris.

Žirgas buvo socialinio statuso simbolis, nepamainomas pagalbininkas karyboje, galiausiai nunešdavo savo raitelį į pomirtinį pasaulį.

Arklių slėnyje žirgai laksto laisvai ir su žmonėmis bendrauja tik tada, kai patys to nori.

Prieglaudoje negalėtų sutilpti visi šalyje neprižiūrimi arkliai, tačiau tai nereiškia, kad šiandien lietuviai arklių nebemyli.

„Tie žodžiai „meilė–nemeilė“ sudėtingai suprantami. Bet taip, vis dar yra labai daug nepriežiūros atvejų. Labai daug žmonių ne tai kad piktybiškai neprižiūri ar kankina arklius, jie tiesiog nieko nežino apie gyvūną. Galvodami, kad arklį labai myli, bet nežinodami gyvūno prigimties ir poreikių, dažniausiai žaloja dar labiau, nei arklių neprižiūrintieji“, – kalbėjo O.Choroškova.

Olga Choroškova / („Tylių spalvų“ nuotr.)

Požiūris keičiasi

Moteris pastebi, kad žmonių požiūris į gyvūnus keičiasi.

„Žodį „pagarbiai“ kiekvienas supranta skirtingai. Laikyti arklį namuose, žiemą – uždarytą tvarte, versti jį dirbti – tai irgi galima traktuoti kaip pagarbą. Bet jei žiūrėsime iš arklio poreikių pusės, čia mažai pagarbos. Pastaruosius dvejus trejus metus atsiranda vis daugiau žmonių, kurie stengiasi pažinti arklį iš arčiau ir užtikrinti jo poreikius. Labai lėtai, pamažu, bet pokytis iš tikrųjų vyksta. Todėl lyginti senovės pagarbą su dabartine neįmanoma. Kiekvienas tai interpretuoja savaip“, – įsitikinusi Žirgų globos asociacijos vadovė.

Pagalbininkas: žemdirbiai jaučius arkliais pakeitė dar XIX amžiuje. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Vilniaus rajone esantis Arklių slėnis – ne vienintelė vieta, kur rūpinamasi lietuviams svarbiu gyvūnu.

Klaipėdietės Skaistės Svidraitės sodyboje prieglobstį taip pat randa sužaloti arkliai. Socialiniuose tinkluose ji nuolat dalijasi gydomų neprižiūrėtų arklių istorijomis.

Saulėje nepalieka

Etnologai pastebi, kad lietuvių meilė žirgams išlieka, net jei jie naudojami ūkyje. Sakoma, geras ūkininkas arklio nepalieka pririšto saulės atokaitoje.

„Ir dabar kaime geras ūkininkas nepaliks arklio „ant saulės“. Kai važinėju į ekspedicijas po kaimus, matau, kad kitą gyvulį gali pririšti ir saulės atokaitoje – mat jį velniai. Bet arklio taip jau nepamatysi. Bus pavėsyje, kur žolės daugiau. Arklys išskiriamas iš bendro gyvulių ūkio, jam rodoma didesnė pagarba nei kitiems gyvuliams“, – tikino Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Žilvytis Šaknys.

Mokslininkas pastebi, kad žirgo reikšmė kito nuolat. XIX amžiaus viduryje arkliai žemės ūkio darbuose pakeitė jaučius. Tačiau jie buvo labiau vertinami – jaunuoliai arkliais jodavo ir į vakarėlius.

„Jei pas paną atjodavo žirgu, tokio kavalieriaus šansai gerokai išaugdavo. Kaip šiandien gera mašina atvažiavus. Aišku, vaikinai turėdavo problemų dėl tėvų, nes šie nenorėdavo duoti arklių. Kad nenujodytų – arklys gi buvo reikalingas ir darbui“, – teigė etnologas.

Nešdavo į pomirtinį pasaulį

Archeologiniai kasinėjimai patvirtina, kad žirgams niekada netrūko mūsų protėvių išskirtinio dėmesio.

Jis buvo socialinio statuso simbolis, nepamainomas pagalbininkas karyboje, galiausiai nunešdavo savo raitelį ir į pomirtinį pasaulį.

Legendos ir metraščiai pasakoja, kad didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas anapilin išlydėtas iškilmingai sudeginant jį kartu su 18 žirgų.

Baltų gyventose teritorijose nuo antrojo amžiaus pabaigos iki trečiojo vidurio elitas buvo laidojamas sykiu su žirgais.

„Mūsų teritorijoje žirgas buvo išimtinai laidojamas su vyrais. Tai auka, įkapės. Viename kape ir vyras, ir ritualinės žirgo dalys – galva, kojos. Galva žiūri, kur žmogui eiti, kojos gali jį pernešti. Paprotys buvo ypač paplitęs pajūryje“, – pasakojo Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Audronė Bliujienė.

Archeologė spėja, kad tam tikru laikotarpiu mūsų protėviai žirgus aukodavo periodiškai.

„Tai gali reikšti, kad į žirgą buvo žiūrima kaip į komunikacijos priemonę, galinčią perkelti žmogų. O religijoje buvo įprasta klausti protėvių, ką jie mano, pritraukti jų prielankumą, užtarimą. Tai galėjo atlikti žirgas. Suprantama, tai jau interpretacijos. Be to, kiekvienas laikotarpis pagonišką požiūrį keitė“, – paaiškino A.Bliujienė.

Žirgų laidojimas su žmonėmis nesvetimas ir Vakarų Europoje, tačiau Lietuvoje šis paprotys išliko itin ilgai.