PO SŪNAUS NETEKTIES – KILNUS GESTAS

Klaipėdietis Vidmantas Lučiūnas vis dar jaučia didelę gėlą dėl vienintelio sūnaus, patyrusio policininkų žiaurumą, netekties. Tačiau tragiškos praeities prisiminimai – ne kliūtis tauriems poelgiams, todėl vyras pats ištiesė ranką savotiškam susitaikymui – nutarė areštinei padovanoti kelis šimtus knygų. V.Lučiūnas norėtų, kad jas skaitytų ir pareigūnai.

Kaupė visą gyvenimą

Šiuo metu V.Lučiūnas gyvena giminaičių bute. Jame antresolė buvo kimšte prikimšta knygų – ir enciklopedinių, ir grožinės literatūros leidinių.

Šeimininkai paprašė V.Lučiūno sugalvoti, kur padėti šias knygas.

"Žmonės kaupė jas visą gyvenimą. Peržiūrėjau, tikrai įdomios, daugelį pats buvau skaitęs – romanai, apysakos, pažintinė literatūra, poezija, klasikinė literatūra. Kai kurie leidiniai atrodo lyg ką tik pirkti, kiti, matyti, ne vieno žmogaus jau skaityti, – pasakojo klaipėdietis. – Anūkė juos rūšiavo. Dalį jų žadėjo nunešti į tas viešai pakabintas mieste bibliotekėles."

Palaidojo prieš 12 metų

Pasvarstęs, kam būtų naudingos knygos, V.Lučiūnas nusprendė, kad jos labiausiai pradžiugins areštinėje atsidūrusius asmenis.

Vyras nutarė, jei areštinės pareigūnai šių knygų neimtų, pasiūlys jas nakvynės namams.

Klaipėdietis yra tikras, kad areštinės gyventojai neabejotinai ras laiko skaityti, kartu tai būtų geras būdas trumpinti laiką už grotų.

"Esu matęs apie kalėjimą nemažai dokumentinių filmų. Internete – labai daug tikrais faktais paremtų filmų apie Rusijos, JAV kalėjimus. Kai kurie jų tiesiog šiurpina nepagražinta tiesa. Pasirodo, Rusijoje buvo žmogus, nuteistas 11 metų kalėti už žmogžudystę. Po 10-ies metų paaiškėjo, kad jis – nekaltas. Esu įsitikinęs, kad už grotų ne visi to nusipelnę, jie irgi yra žmonės. Būtent todėl esu prieš mirties bausmę. Kartais internete kyla diskusijos šia tema, bet nė vienas pasisakantis už tokią bausmę pats nenorėtų tapti žmogžudžiu", – pastebėjo V.Lučiūnas.

Prieš daugiau nei 12 metų V.Lučiūnas palaidojo vienintelį savo sūnų Arūną.

Nustatyta, kad dėl vaikino žūties kaltas policininkas. Tiesa, konkretus asmuo nebuvo įvardytas.

Mintyse pasikalba su sūnumi

"Esu tikras, kad policijoje reikia keisti visą sistemą. Jei nužudė Jonas ar Petras, tai Stasys ar Antanas – nekalti. Ir tarp policininkų yra padorių žmonių, ir tarp mūsų yra visokių nusikaltėlių, iškrypėlių, išsigimėlių", – svarstė vyras.

Ir tarp policininkų yra padorių žmonių.

Paklaustas, ar laikas užgydė jo žaizdas, vyras nė akimirkos nemąstydamas atsakė: "Ne."

Klaipėdietis kasdien įsivaizduoja, koks dabar būtų jo sūnus, spėlioja, kad veikiausiai jis gyventų Londone, augintų vaikus.

Vyras atviravo mintyse pasikalbantis su sūnumi, tiki, kad jis būtų buvęs artimiausias jo draugas.

Arūno mylimoji Adelė iki šiol yra labai artima V.Lučiūno šeimai, itin gerai sutaria su jo dukra Alina.

Netekusi mylimojo mergina vėliau ištekėjo už geriausio Arūno draugo, pora augina dukrelę.

Kai jie iš Londono grįžta į Klaipėdą, pirmiausia aplanko V.Lučiūno dukrą.

Adelė yra V.Lučiūno dukros dukters krikšto mama.

Pernai Alinos dukra visą savaitę viešėjo pas krikštamotę.

Daugiau knygų netilptų

V.Lučiūno pageidavimas padovanoti knygas būtent areštinei nustebino pareigūnus. Ne vienas jų tikino patys čia jų atnešdavę.

Klaipėdos areštinės viršininko pavaduotojas Vladas Vitkauskas teigė, kad iki šiol areštinės koplytėlėje buvo daugiausia religinio turinio leidinių ir tik kelios grožinės literatūros knygos.

Galbūt laisvu laiku ką įdomaus paskaityti dabar čia ras ir pareigūnai.

"Sudėjome knygas koplytėlėje, dabar jų jau tikrai užteks. Daugiau, jei kas ir norėtų dovanoti, turbūt nebepriimtume. Tiesiog nebebūtų, kur dėti. Atvirai pasakius, nedaug čia norinčiųjų skaityti. Dabar žmonės čia neužsibūna, vieną dieną juos atveža, kitą jau išveža, daugelis užsiėmę, skaito savo bylas, rašo skundus.", – teigė V.Vitkauskas.

Draugai Arūno nepamiršo

V.Lučiūno sūnaus Arūno vardas prisimintas ir šeštadienį. Klaipėdos centriniame stadione pirmą kartą šiemet vyko futbolo varžybos.

Uostamiesčio "Atlantas" susitiko su Vilniaus "Žalgiriu", tribūnose buvo būrys klaipėdiečių aistruolių. Jie pakabino plakatą su užrašu "Niekada nepamiršim. Niekada neatleisim".

Plakate buvo nupieštas A.Lučiūno kapas.

Kiekvienas futbolo klubo "Atlantas" aistruolis žino šią kraupią istoriją.

Futbolą garbinęs vaikinas mirė po įvykių Klaipėdos stadione 2004-ųjų birželio 27 d. Tądien vyko varžybos tarp Klaipėdos "Atlanto" ir Maskvos "Spartako" vienuolikių, o siekdama, kad tarp sirgalių neįvyktų muštynių, uostamiesčio policija sustiprino savo pajėgas.

Pareigūnai švaistėsi lazdomis ir naudojo kitas specialiąsias priemones.

Fotografai tąkart užfiksavo vieną policininką, be gailesčio "bananu" talžiusį ant žemės parverstą žmogų.

Šis policininkas vėliau buvo identifikuotas ir atleistas iš darbo.

Panašiai buvo mušamas ir A.Lučiūnas. Vaikinas pasakojo savo draugams ir mylimajai, kad jam į galvą kelis kartus "bananu" smogė pareigūnas.

Po smūgio gumine lazda į galvą kitą dieną A.Lučiūnas mirė.

Kaltininko nustatyti nepavyko

Vaikino tėvams teko apsišarvuoti kantrybe. Jie turėjo susidoroti ne tik su netekties skausmu.

Žuvusiojo tėvai teismuose įrodinėjo, kad sūnus po mirties buvo apšmeižtas, policininkai paskleidė žinią, esą vaikinas mirė girtas užspringęs skrandžio turiniu.

Tėvai įrodinėjo ir faktą, kad A.Lučiūnas buvo sumuštas pareigūnų ir įvykio metu buvo blaivus.

Ilgokai laukta patikslintos teismo medicinos ekspertizės.

Vėliau medikai konstatavo, kad velionio pakaušio dešinėje buvo aptikta muštinė žaizda, padaryta "siauru pailgu daiktu, galbūt cilindrinių savybių paviršių turinčiu daiktu".

Medikai neatmetė galimybės, jog šis sužalojimas padarytas gumine lazda.

Vaikinas, pasak ekspertų, gavo kumščiu į veidą, taip jam buvo sukruvinta lūpa, ir nuo smūgio trenkėsi galva į žemę kairiąja pakaušio puse.

Toks galvos sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nė vienas tą dieną tvarką prie stadiono palaikiusių pareigūnų neprisipažino mušęs ar bent matęs A.Lučiūną.

Ministras atsiprašė tėvų

Kelerius metus ieškota kaltininko, tada konstatuota, kad konkretaus asmens, mušusio vaikiną, nustatyti nepavyko.

Galiausiai vaikino tėvai padavė į teismą pačią valstybę už tai, kad ji neužtikrino teisės išaiškinti sūnaus mirties kaltininkų.

Tyrimas ne kartą buvo pradėtas, bet nenustatę kaltininko pareigūnai vis jį nutraukdavo.

Priremtas neginčijamų įrodymų vidaus reikalų ministras atsiprašė A.Lučiūno tėvų, bet nesugebėjo pasiekti, kad kaltininkas būtų rastas, tad atsakomybė dėl vaikino mirties teko valstybei.

2008 m. Vilniaus apygardos teisme paskelbtas bylos nuosprendis – už sūnaus nužudymo tyrimo vilkinimą žuvusiojo tėvams priteista tūkstantinė neturtinės žalos kompensacija.

Tąkart nuosprendį paskelbusi teisėja tikino, jog liudininkų parodymai pernelyg skirtingi, kad policijos pareigūnus būtų galima apkaltinti nužudymu.

Teismas pripažino pareigūnų kaltę tik dėl to, kad nepateisinamai ilgai buvo vilkinama byla.

Po devynerių metų nuo tragiško įvykio Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė sprendimą, kuriuo pripažino, kad miręs A.Lučiūnas buvo apkalbėtas.

Vaikino tėvai laimėjo bylą dėl sūnaus nužudymo bei užvilkintos bylos.