PRIEŠ KALĖDAS – NE METAS PASNINKAUTI?

Kai diena sutrumpėja iki vos kelių valandų ir naktis apgaubia mūsų gyvenimus, kai metai skaičiuoja paskutines dienas, norisi protingų atsakymų į kasdien kylančius egsiztencinius klausimus. Gūdžioje Žemaitijos girioje gyvenantis miškininkas, medžiotojas, Lietuvos šamanas Petras Dabrišius mokosi iš gamtos, laukinių žvėrių ir neslepia nuo žmonių savo sukauptos išminties.

Žmonės primena vilkus

– Daug metų auginate vilkus. Gerai juos pažįstate. Ar tarp žmonių ir vilkų esama kokio panašumo?

– Būdami mėsėdžiai žmonės primena vilkus. Kurie, kaip ir žmonės, gyvena gerai organizuotoje grupėje. Vadas, vaikai, šeima, viskas yra visiškai taip pat. Vilkai valdo visus žolėdžius. Žmonės irgi likę dominuoti, valdyti.

– Mums tamsiausias metų laikas yra niūrus laukimas kažko šviesaus. O kaip vilkams tos tamsybės?

– Vilkams ilgiausios naktys yra pats laimingiausias, džiaugsmingiausias laikas. Tamsoje jie puikiai mato, jaučiasi saugūs, gali be baimės medžioti. Vilkams ilgiausiomis naktimis nereikia skubėti iš laukų į mišką, baiminantis, kad patekės saulė ir jie bus lengvai pamatomi. Todėl vasarą jiems reikia suktis kur kas greičiau. Lapės kiek kitokios, jos daug laiko praleidžia urvuose. Todėl joms šviesa ir tamsa ne tokia aktuali. Iki Kalėdų visiems plėšrūnams pats geriausias laikas, jų grobis tebėra riebus, žvėrys turi prikaupę daug atsargų, pasigavę kokį zuikį mėsėdžiai gerai pasisotina. Lapkričio pabaigoje, gruodį vilkai žvalgosi sau poros. Ruja prasideda antroje žiemos pusėje. Po Naujų metų, ypač jei prisninga, žvėrys išnaudoja visus savo rezervus, žiemos pabaigoje iš jų lieka tik kaulai.

– O kaip šiuo metu jaučiasi kiti jūsų žvėrys?

– Barsukai, meškėnai, meškos jau lapkričio pabaigoje aptingsta ir ruošiasi žiemos miegui. Ilgiausią naktį jie pramiega. Meškinas Timotiejus tingi, jam jau nemalonu lauke vaikštinėti, kojos šąla, batus turi, bet nėra drąsuolių kurie jam juos apautų.

– Ar naminiai gyvuliai turi išlikimo, išgyvenimo išminties, kurios galėtų pasisemti ir žmonės?

– Su naminiais gyvuliais yra visiškai kitas reikalas. Kadangi ne visi tvartuose turi elektrą, žmonės žiemą juos pašeria anksčiau ir taip savotiškai pririša prie jų gyvenimo ritmo. Gyvuliai būdami tvarte jaučia, kad žiemą turi būti neėdę daugiau valandų. Jų ryšys su gamta jau yra nutrūkęs.

Žvėrys įspėja apie permainas

– Kodėl Kūčių tradicija susijusi su burtais, tikėjimais dvasiomis?

Dvasios vaikštinėja ir lanko žmones tamsoje.

– Viskas labai realu ir tikra. Dvasios vaikštinėja ir lanko žmones tamsoje. Naktis yra dvasių karalystė. Būtent todėl ilgiausias tamsos metas, apie Kalėdas yra laikas, kai jos gali ilgiausiai pabūti nesislėpdamos, panašiai kaip vilkai. Galbūt todėl žmonės sako, kad Kūčių naktį žvėrys prabyla žmogaus kalba. Iki žemdirbystės buvusioje medžiotojų kultūroje šis laikas buvo pats smagiausias ir žmonėms – buvo daug mėsos, nes tokiu metu lengva medžioti, ledas plonas, galima pasiruošti maisto visai žiemai. Trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties šventė buvo susijusi su sėkminga medžiokle.

– Ar jūsų auginami vilkai jums ką nors byloja?

– Žmonės nebejaučia žemės ir visos gamtos ciklų kaitos. "Žvėrinčiuje" aptvare dabar gyvena penki vilkai, pavasarį, po vestuvių bus matyti, gal jų atsiras daugiau. Nors ir atitverti, jie tebeturi gamtos pojūtį. Jų dvasios tvora neuždarysi. Vilkai bendrauja su mišku, skirtumas tik tas, kad jiems tenkanti teritorija – mažesnė. Sunku pasakyti, kodėl, bet kartais jie visi ima kaukti. Šiemet pavasarį kaukė ir lapkričio pabaigoje vėl girdėjau tą nepakartojamą garsą. Jie nujaučia kažkokius pasikeitimus. Mes tik pagal žvėrių elgesį galime nuspėti, kad kažkas keisis.

– Gal žvėrys jums jau pakuždėjo, kokia bus ši žiema?

– Stebėdamas žvėris galiu pasakyti, kad ši žiema nebus tokia, kokia buvo pernai. Matome keistą ciklo nutrūkimą. Žiema jau lyg ir buvo, žiūrėk, ir vėl kita ateina. Žvėrys nusipenėjo, prikaupė taukų, kad pavasario sulauktų. Jei lapkritį nebuvo sniego, žiema jiems nebaisi, tris mėnesius iki kovo galima ir pabadauti. O vasario pabaigoje krankliai pradės dėti kiaušinius, paskui ir kiti paukščiai parskris, žvėrys pradės kiaušiniauti. Žmonės būtų tvirtesni, jei gimtų pavasarį. Anksčiau, kai namai būdavo ne tokie šilti, tik pavasarį gimę vaikai išgyvendavo, panašiai kaip žvėrių mažyliai. Jei šernė atsiveda paršiukų dar iki Naujųjų metų, per žiemą jie nuskursta, suvargsta.

Badauti yra kvaila?

– Miško ir žvėrių kalbą nėra lengva suprasti. Ar ir prieš šventes sulaukiate lankytojų? Ko jie tikisi? Patarkite, kaip įspūdingai praleisti Kūčių ar Kalėdų vakarą.

– Miesto žmonės ieško būdų kitaip praleisti šventinį metą. Masinis šurmulys jau pabosta, ne vienas nori pabūti gamtoje, o jei dar gali pamatyti žvėrių, tai – tikra šventė. Naktimis lankytojų nepriimame, nes tamsoje jie nieko nepamatys. Jei įjungtume žibintus, jie neišlįstų, žvėrys nemėgsta šviesos. Pagal senus papročius, tada, kai sustoja laikas, Kūčių naktį laužą reikia kūrenti nuo saulėlydžio iki saulės patekėjimo. Visą naktį turi ne tik degti ugnis, bet ir būgnas skambėti. Su ugnimi ateina jėga. Per tą ilgą naktį gali viską apgalvoti, mintyse pasukti laiką. Po taip praleistos nakties šviesus laikas ilgės ir visi darbai byrės, seksis ir jo vaisiai gausės.

– Ką galite pasakyti apie keturias savaites pasninko prieš Kalėdas?

– Natūraliai gyvenant šis laikas nėra tinkamas pasninkui. Ir medžiotojams, ir žemdirbiams žiemos pradžia yra gausos metas. Todėl pasninkauti reikėtų arčiau pavasario, kai atsargos išsenka. Natūralu nevalgyti, kai laukiama pavasario. Vaikas užaugdavo išgyvenęs tris badmečius. Dabar, kai visko pilni aruodai, badauti būtų kvaila, dar ir pelės nieko nesuėdė. Gruodį dar turime sveikas daržoves, obuoliai nesurukę, pilna natūralių vitaminų. Riešutai, medus – tikra sveikata. Medų galima valgyti penkerius metus. Šviežias medus daug naudos neturi, kuo ilgiau jis stovi, tuo tampa naudingesnis. Kaip mėsą, taip ir medų reikia brandinti, po trejų ar ketverių metų organizmas jį geriau įsisavina.

Nešvaistyti laiko veltui

Gamta neklausia, ar imsi ,ar neimsi tai, ką ji duoda. Gausi pats to nesuprasdamas.

– Kaip pajausti, kad gamta žmogui kažką duoda ypač per šventes?

– Kad šventės būtų prasmingesnės, reikia jas praleisti kitaip, nei kasdieną. Tik tada gali tikėtis ne tik kažką atsiminti, bet ir pajusti. Ateina naujas metų ciklas, naujas laikas paimti iš gamtos tai, kas neapčiuopiama, nematoma ir sunkiai nusakoma žodžiais. Iš jos gauname gyvenimo energijos, kurios daugeliui trūksta. Net kai pasninga, pas mus užtenka žalumos, todėl verta pabūti miške, šalia medžių. Tai ne proto veikla. Jūra, žemė, miškas mus veikia, net jei nenorime to pripažinti. Tie, kas jaučia ypatingas energijas, teigia, kad tokiu būdu mums perduodama jėga. Nebūtina laukti, kad kažką suprastum ar pajustum, viskas ateis, nepriklausomai nuo mūsų valios. Aplinka pati veikia žmones. Gamta neklausia, ar imsi ,ar neimsi tai, ką ji duoda. Gausi pats to nesuprasdamas.

– Koks, jūsų supratimu, prasmingiausias palinkėjimas?

– Linkėčiau susimąstyti. Laikas nėra mūsų sąjungininkas, jis eina, tad reikia jį skaičiuoti ir nešvaistyti veltui. Verta metų sandūroje ne tiek prisiminti, kas buvo. Kur kas svarbiau pagalvoti apie ateitį, ką darysime kitais metais. Taip paleisime mintį ir ji sugrįš, viskas taip ir įvyks. Žinoma, ir patiems reikia dirbti, bet kai galvoji į ateitį, gauni pagalbą.