SKULPTŪRŲ PARKE – PAMIRŠTI KARIAI

Per Vėlines lietuviai yra pratę pagerbti mirusius savo artimuosius, iškilias tautos asmenybes ir aplankyti karių kapus. Klaipėdoje nepriklausomos Lietuvos kariai buvo nugrūsti į užmarštį ne tik sovietmečiu, jie nė karto nebuvo pagerbti ir per 26-erius atkurtos nepriklausomybės metus.

Žinomos visos pavardės

Mažai belikę klaipėdiečių, kurie žino, kad Skulptūrų parke buvusiose miesto kapinėse amžino poilsio atgulė ne tik keli 1923 metų sausio įvykių dalyviai. Čia driekėsi atskiri kvartalai lietuvių, prancūzų, belgų, vokiečių karių kapų.

Karybos istorijos entuziastas klaipėdietis Egidijus Kazlauskis teigia, kad ir šiandien skulptūrų parke po takais ir žolynais tebeguli 24 Lietuvos karių palaikai.

Yra žinomos visų jų pavardės, gimimo ir mirimo datos, daugelio – gimtinės.

Tačiau jų amžino poilsio vietos nėra pažymėtos, todėl paminėti jų gėlės žiedu ar gedulo žvake šių vietų nežinantys klaipėdiečiai negali.

Nors šie kariai padėjo galvas ne mūšiuose, o mirė dėl ligų ar apmaudžių atsitiktinumų, tarpukariu buvo visuomenės pagerbti, o jų kapai dailiai tvarkomi ir prižiūrimi.

Tarpukariu Lietuvoje veikė komisija karių kapams tvarkyti. Ji buvo įkurta 1927 metais.

Bene po poros metų metais komisijos nariai kreipėsi į lietuvius karininkus, esančius Vakarų Europos valstybėse. Jų prašyta pasidomėti, kaip šiose šalyse prižiūrimi karių kapai.

Esama žinių, kad Lietuvos pasiuntinys Italijoje atsiuntė 33 italų karių kapų nuotraukas bei tris albumus su gražiausių Romos, Genujos, Milano kapinių vaizdais.

Lietuvoje vien 1928 metais karių kapams tvarkyti Lietuvos vyriausybė skyrė 5 tūkst. litų, būta ir privačių aukų, o išleista apie 10 tūkst. litų.

Visiems karių kapams paženklinti buvo gaminami vienodi cementiniai kryžiai. Juos dirbdino karo kalėjimo kaliniai 6-ajame Kauno forte.

1929 metais žurnale "Karys" pranešta, kad karių kapams Klaipėdoje buvo pagaminta 17 tokių kryžių.

Žūtis lėmė nelaimės

Pirmieji aštuoni Lietuvos karių kapai Klaipėdos miesto kapinėse atsirado 1923-iųjų pavasarį.

Po metų šiems kariams pagal Adomo Brako projektą buvo pastatyti antkapiniai paminklai.

1923 metų pradžioje reguliariajai lietuvių kariuomenei persikėlus į Klaipėdą ir įsikūrus kareivinėse, kuriose dabar veikia Klaipėdos universitetas, atsitiko nelaimė.

Iš Didžiosios Lietuvos atvykę kareiviai nemokėjo naudotis dujomis. Uostamiestyje jos naudotos maistui gaminti bei apšvietimui.

Prieš užmigdami jauni kareiviai tiesiog užpūtė liepsną, o pačių dujų neužsuko. Ryte trys vyrai rasti negyvi.

Kiti mirė nuo plaučių uždegimo, smegenų plėvės uždegimo ar kitų ligų.

Dar viena plačiai nuskambėjusi nelaimė atsitiko 1928 metų birželio 19 dieną, kai į Klaipėdos uostą atplaukė anglų karo laivyno eskadra.

Klaipėdos visuomenė ir Lietuvos kariuomenės dalys iškilmingai ją pasitiko. Eskadrai įplaukiant į uostą 2-ojo artilerijos pulko 4-oji baterija sveikino svečius pabūklų salve.

Šis pasveikinimas baigėsi tragedija – sprogęs sviedinys nužudė vyr.leitenantą Nikodemą Jakučiūną, viršilą Juozą Lingį ir eilinį Antaną Šimkų.

Aukojo dalį savo algos

Pagerbiant juos tų pačių metų rugsėjo pradžioje buvo sudaryta komisija paminklui artileristams pastatyti. Nemažai karininkų įsipareigojo aukoti po procentą nuo atlyginimo.

Komisija kreipėsi į Klaipėdos krašto visuomenės veikėjus, prašydama rinkti pinigus. Lėšas rinko ir kiti artilerijos pulkai.

Klaipėdoje apie raginimą prisidėti prie paminklo pastatymo paskelbė vietos laikraščiai.

1931 metų vasario 16 dieną paminklas iškilmingai atidengtas. To meto spauda rašė, kad tai buvo vienas gražiausių ir originaliausių paminklų žuvusiems kariams.

Paminklo projekto autorius ir statybos darbų vadovas buvo Klaipėdos architektas O.E.Karalius. Granito akmenys jam buvo gabenami iš Didžiosios Lietuvos.

Kapas priminė Gediminaičių stulpus, 1,8 m aukščio, 2,5 m. pločio ir pusės metro storio iš tašytų granito akmenų.

Šiam paminklui ir kapui sutvarkyti buvo surinkti 5 397 litai, išleista 5 201 litas, dar 196 litai liko kapui vasarą apsodinti.

Laikraštis "Karys" aprašė iškilmes, jose kalbėjęs 2-ojo artilerijos pulko pulkininkas I.Augevičius tarė: "Tebūnie šitas jaunų aukų pralietas kraujas ryšys mūsų tėvynės Lietuvos ir Galingos Anglijos".

Ne vienu metu mirę kariai Klaipėdos kapinėse buvo palaidoti skirtingose vietose, tad ir jų kapai buvo tvarkomi nevienodai.

"Paprasti, sunerti iš lentelių kryžiukai ir nesutvarkyti karių kapai darė kuo blogiausio įspūdžio. Kapinių administracija reikalavo, kad karių kapai būtų sutvarkyti ir papuošti, nes pagal jų taisykles, po vienų metų niekieno netvarkomi kapai turi būti panaikinti", – 1931 metais rašyta žurnalo "Karys" iliustruotame priede "Mūsų karių kapai" (kalba netaisyta).

Po tokio įvertinimo veikiausiai atsirado cementiniai kryžiai.

Vainikai – iš mokesčių

Kapinėse buvo kelios vietos, skirtos kitų valstybių kariams, žuvusiems ar mirusiems Klaipėdoje.

E.Kazlauskis yra suskaičiavęs, kad šiose kapinėse galėjo būti palaidota 18 karių prancūzų.

Po Prancūzijos Prūsijos karo 1870–1871 m. pagal Paryžiuje sudarytą sutartį kiekviena kariavusi pusė įsipareigojo prižiūrėti kitos pusės karių kapus.

Klaipėdos magistratas buvo įpareigotas pastatyti prancūzų belaisviams paminklus, už kuriuos valstybė skyrė kompensaciją.

Sprendžiant iš ataskaitos apie tai, kad už sumokėtus mokesčius per Vėlines būdavo padedamas vainikas ant 1870 metais mirusių prancūzų kapų, galima spėti, kad jų čia buvo palaidotas ne vienas.

1873-iaisiais kapinėse palaidoti keli Prancūzijos kariai, kurie pateko į nelaisvę ir mirė susirgę kasdami Vilhelmo kanalą.

Bene penki šios tautos kariai nuo įvairių ligų mirė Klaipėdoje nuo 1920 iki 1923 metų.

Remdamasis savo bičiulio Gilles Dutertre karo archyvuose gautais duomenimis klaipėdietis E.Kazlauskis teigė, kad 1923 metų sausio 15-osios sukilimo metu Klaipėdoje žuvo vienas prancūzų kareivis, dar vienas buvo sunkiai sužeistas, jis mirė po trijų dienų.

Antrojo pasaulinio karo metais bombardavimo Klaipėdoje metu žuvo keli prancūzai, belgai bei lenkai, jie buvo palaidoti greta.

Išliko karo meto nuotraukos, kuriose matyti prancūzų kareiviai, nusifotografavę prie tautiečių kapų.

Nustatyti, kurioje vietoje tai buvo, kol kas nesiimta.

Atkūrė matytus vaizdus

1949 metais atvykęs su tėvais gyventi į Klaipėdą Vytas Tamošiūnas tebebuvo vaikas.

Kadangi šeima gyveno prie pat kapinių, būsimasis kraštotyrininkas ir istorijos mėgėjas dažnai vaikštinėjo tarp paminklų ir įsiminė daugybę detalių. Vėliau jis iš atminties prikėlė ir nupiešė kapinių vaizdus.

Pasak jo, gal 10 ar 12 vienodų kryžių lietuvių kariams buvo šiek tiek į šiaurę nuo dabartinių tarybinės armijos karių kapų, ten, kur dabar kryžiuojasi du takai.

Tai savo rašiniuose liudijo ir tikras klaipėdiškis "Klaipėdos" laikraščio fotografas ir korespondentas Albinas Stubra.

O muziejininkas Kazys Budginas pasistengė V.Tamošiūno nurodytoje vietoje pastatyti medinį kryžių, žymintį lietuvių karių palaidojimo vietą.

V.Tamošiūnas įsitikinęs, kad naikinant kapines, kryžiai galėjo būti užkasti nedidelėje duobėje greta šių kapų. Ją galėjo išrausti karo pabaigoje čia nukritęs sviedinys.

Artileristams 1931 metais pastatytas paminklas turėjęs būti priešais dabar parke stovinčias Dovydo Zundelovičiaus skulptūrą "Takas" bei Veronikos Vildžiūnaitės kūrinį "Kaukas".

Neliko jokio pėdsako, kur buvo palaidotas Amerikos lietuvis Andrius Martusevičius Martus. Jis ne tik rinko aukas 1923 metų sukilimui, bet ir tiesiogiai dalyvavo jame bei Klaipėdos prefektūros apsiaustyje.

Šių įvykių metu lietuvis persišaldė ir netrukus mirė. A.Martusevičius Martus palaidotas šalia paminklo 1923-iųjų sukilėliams.

Tų pačių metų vasario mėnesį greta palaidotas sukilėlis Laužius, o 1935 metais kažkur šalia palaidotas ir aktyvus sukilimo dalyvis Gelbėjimo komiteto sekretorius Vilius Šaulinskis.

"Visų čia atgulusių, savų ir kitataučių, karių atminimas turėtų būti gerbiamas ir šiandien, kaip tai daroma civilizuotose valstybėse", – įsitikinęs klaipėdietis E.Kazlauskis.