SMILTYNĖJE ŠERNAI JAU VERŽIASI Į KELTUS?

Smiltynėje šeimininkaujančių šernų priviso tiek, kad pievelės prie krantinių virto arimais. Šių gyvūnų būreliai jau sukiojasi prie pat prieplaukos, tad vietiniai juokauja, kad nenustebs, jei vieną dieną šerną sutiks ir kelte.

Tokius vaizdus smiltyniškiai pro savo langus regėdavo prieš keliolika metų, kai šernų populiacija Kuršių nerijoje buvo pasiekusi įspūdingų dydžių.

Po incidentų su poilsiautojais šernus suskubta šaudyti. Tačiau jų ir vėl priviso nesuskaičiuojama daugybė.

"Gerai jie gyvena. Knisa sau viską", – kraipydamas galvą stebėjosi Smiltynėje gyvenantis Remigijus Dailidė.

Kiek šių kanopinių gyvūnų laksto Smiltynės miškuose, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovai negalėjo atsakyti.

Kiaulės, kaip ir žmogaus, gyvenimo kokybę lemia mityba.

"Kadangi čia nėra vilkų, kurie yra natūralūs šios populiacijos reguliuotojai, šis darbas tenka žmonėms. Populiaciją turėtų reguliuoti medžiotojai, bet aš negaliu pasakyti, kada jie paskutinį kartą buvo miške. Šerno patelė, kaip ir kiaulė, gali atsivesti nuo 6 iki 15 palikuonių. Viršutinė riba retokai pasiekiama, tai reguliuoja mitybinė aplinkos bazė. Kiaulės, kaip ir žmogaus, gyvenimo kokybę lemia mityba", – paaiškino biologas R.Dailidė.

Tai, kad šernai ėmė knisti pieveles Smiltynėje, byloja, jog miškuose gyvūnai neberanda ėdesio.

Remigijus Dailidė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Jie yra visaėdžiai. Mūsų miškai auga smėlynuose. Dzūkijoje retai šerną sutiksi prie sodybų, jie randa ką ėsti miško tankmėje. O pas mus – tragedija, nes prasta mitybinė bazė. Smėlynuose yra šiek tiek samanų ir žolės", – tikino R.Dailidė.

Ypatingas delikatesas šernams – karkvabalių lervos.

"Kaip narkomanui – narkotikai. O karkvabalių lervos gyvena po velėna, todėl jie ir knisa pieveles, ieškodami šių lervų. Ir knis velėną tol, kol jiems nebekvepės lervomis. Pavasarį visos šios pievelės bus visiškai išartos. Savivaldybei, jei norės sutvarkyti aplinką, tai kainuos nemažus pinigus. Šernai išarė net ir apsauginius pylimus, vanduo ims juos ardyti", – pastebėjo R.Dailidė.

Biologas su liūdesiu stebi vaizdą pro savo namų langą. Niekieno neraginami vietiniai gyventojai prižiūrėdavo ir viešuosius plotus.

"Apkniso juodai, iš visų pusių. Be rimto fizinio darbo pievelių nebeatstatysime. Smiltynė yra vos keli kvadratiniai kilometrai. Nejaugi negalima iššaudyti? Iki kitos rujos jie nebeeitų į gyvenamąją zoną. O dabar jie aria čia viską aplinkui, o netrukus nueis iki Lietuvos jūrų muziejaus. Ir ten viską išknis", – prognozavo R.Dailidė.