Sovietinę sistemą palaikė draudimai | Diena.lt

SOVIETINĘ SISTEMĄ PALAIKĖ DRAUDIMAI

Nostalgija sovietiniams laikams šiandien kelia nuostabą jau vien todėl, kad tarybinė sistema besižavintys žmonės nenori prisiminti ne tik baisių anų laikų nepriteklių, bet ir žmogaus žodžio laisvės ribojimų, taip pat visuotinio sekimo, skundimo ir absurdiškų buitinių draudimų, formavusių riboto ir baikštaus sovietinio piliečio mentalitetą.

Mokykla – it kalėjimas

Sovietmečio mokykla – pagrindinė komunistinių idėjų kalvė, ideali vieta vaikams buvo tik propagandiniuose tarybinio kino žurnaluose ir meniniuose filmuose.

Žvelgiant iš šalies, tuometės ugdymo įstaigos šiek tiek priminė palengvinto režimo pataisos kolonijas, kur visi privalėjo dėvėti uniformas, per pertraukas vaikščioti ratu, prižiūrint raudonus raiščius ant rankų užsirišusiems prižiūrėtojams.

Čia privaloma būdavo būti nuo skambučio iki skambučio.

Mergaičių uniforminių suknelių ilgis nebuvo pasirenkamas laisva valia: trumpesnės suknelės kategoriškai neleistinos.

Mergaičių uniforminių suknelių ilgis nebuvo pasirenkamas laisva valia: trumpesnės suknelės kategoriškai neleistinos.

Beje, tas pats galiojo ir pedagogėms. Kai praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje į vieną Lietuvos provincijos mokyklą iš Rusijos glūdumos paskui savo vyrą karininką atvyko jaunutė rusų kalbos mokytoja ir į pirmąsias pamokas atėjo segėdama trumpoką sijoną, jos vyresnė kolegė jai davė pastabą.

Daugiau jaunoji pedagogė "per trumpų" sijonų mokykloje nesegėjo.

Vaikinams į mokyklą ateiti su džinsais prilygo tėvynės išdavimui. Tas pats galiojo ir sportbačiams, kuriuos avėti prie mokyklinės uniformos buvo draudžiama tiek mergaitėms, tiek berniukams.

Raudonos kelnės – nusikaltimas

Draudimai galiojo ne tik drabužiams ar apavui. Dažyti plaukai ar įmantrios šukuosenos merginoms – draudžiamos, vaikinų šukuosenos – išimtinai trumpos, ilgaplaukiai moksleiviai prilygo "buržuazinių Vakarų provokatoriams", todėl buvo priverstinai apkerpami.

Į kirpyklą varydavo ir tuos mokinius, kurių plaukai siekė marškinių apykaklę, nes "plaukai buvo per ilgi".

Dar mokykloje buvo draudžiama bet kokia kosmetika, jau nekalbant apie manikiūrą. Ši tvarka galiojo ir mokyklinės diskotekos, į kurią privaloma buvo ateiti tik dėvint mokyklinę uniformą, dalyviams.

Vienas mokytojas iki šiol prisimena, kaip pedagogai anuometėje Klaipėdos 18-oje vidurinėje mokykloje svarstė mokinę, kuri į šokius atėjo raudonomis kelnėmis.

"Už tai mergaitę tada svarstė Nepilnamečių komisijoje. Niekada nepamiršiu, kaip tie mokytojai ant jos rėkė", – savo darbo pradžioje matytą vaizdą mena pedagogas.

Tarp sovietmečio draudimų mokykloje šiandien nuostabą kelia, kad tada nebuvo leidžiama rašyti tušinukais ir kramtyti kramtomosios gumos.

Studentams – apynasris

Skirtingai nei dabartiniai studentai, dauguma sovietmečiu studijavusių jaunuolių norėdavo gyventi bendrabučiuose.

Gyvenimas su bendramoksliais būdavo linksmas ir kupinas nuotykių, nepaisant daugybės draudimų.

Daugelyje aukštųjų mokyklų ir technikumų bendrabučių prie durų sėdėdavo budėtojos, kontroliuodavusios, kad į vidų patektų tik čia gyvenantieji. Tai įrodyti tekdavo pateikus pažymėjimą.

Bendrabučio gyventojai turėdavo pareiti iki tam tikros valandos.

Studentai bendrabutyje negalėjo miegoti su priešingos lyties asmenimis, tai buvo draudžiama.

Sovietmečio besiilgintys žmonės neretai kaip tvirtą argumentą, kad ta santvarka buvo puiki, aiškina, jog tada mokslas buvo nemokamas.

O kaip vertinti prievolę po studijų paskyrimo atidirbti trejus metus?

Svarstė draugiškieji teismai

Draugiškieji teismai – viešas pasmerkimas darbe – buvo griežta tarybinio žmogaus tramdymo priemonė.

Darbo kolektyvuose tokie draugiškieji teismai dažniausiai svarstydavo girtuoklius ir pravaikštininkus.

Visiškai normalu buvo tokiuose teismuose svarstyti už amoralų elgesį. Dažniausiai tokių bylų iniciatorėmis tapdavo išduotos žmonos.

Vyrai būdavo verčiami pripažinti, kad buvo neištikimi žmonoms, pažadėti, kad nutrauks nuodėmingus santykius su meiluže ir sąžiningai vykdys sutuoktinio bei vaikų tėvo pareigas.

Tarybinis žmogus, kaip sakė legendinis filmo "Briliantinė ranka" personažas, turėjo laikytis "obliko morale" (moralės įvaizdžio).

Į bažnyčią – paslapčia

Tik įregistruota Civilinės metrikacijos biure santuoka buvo teisėta.

Mokytojai bei partiniai vadovai į bažnyčią neidavo, jiems už tai grėsė darbo praradimas. Net laidotuvių metu šie žmonės stengdavosi, kad Dievo namuose jų nepamatytų.

Mokytojai bei partiniai vadovai į bažnyčią neidavo, jiems už tai grėsė darbo praradimas.

Būtent todėl krikštyti, Pirmosios komunijos ir Sutvirtinimo sakramento apeigoms žmonės savo vaikus stengdavosi vežti į atokius kaimus.

Ilgą laiką sovietmečiu buvo draudžiama tuoktis su užsieniečiais, o kai šis draudimas buvo panaikintas, liko reikalavimas tokią santuoką sudaryti Sovietų Sąjungoje.

Apie tai byloja net legendinio rusų aktoriaus ir atlikėjo Vladimiro Vysockio ir Prancūzijoje gyvenusios Marinos Vladi istorija.

Išvykti su sutuoktiniu į jo tėvynę – buvo didelis vargas, teko įveikti biurokratinius kliuvinius.

Ne verslas, o spekuliacija

Teisės istoriją studijavusieji žino, kad homoseksualūs santykiai visoje SSRS buvo baudžiami, Baudžiamasis kodeksas už tokią meilę numatė laisvės atėmimo bausmes.

Tarybinė teisė draudė supirkinėti aukso dirbinius, o turėti, įsigyti ar parduoti valiutos buvo vienas žiauriausiai baudžiamų nusikaltimų. Už tai grėsė sušaudymas.

Socialistinė teisė nusikaltimu laikė spekuliaciją – tai, ką dabar vadiname verslu.

"Pavadinti žmogų spekuliantu buvo baisus įžeidimas, nors prekybininkai paklausesnes prekes slėpdavo nuo žmonių ir parduodavo su dideliu antkainiu. Gerai pamenu, kad pati už patį paprasčiausią virtuvės baldų komplektą turėjau primokėti 50 rublių. Kitaip būčiau ir tokio negavusi", – prisiminimais dalijosi Zita Baltuonienė.

Į eilę – laukti bananų

Sovietinė buitis buvo apgailėtina, nors tada žmonėms taip neatrodė.

"Bloga darosi vien prisiminus eiles prie mėsos, kai ant prekystalio gulėdavo iki baltumo nuskusti kaulai, kuriuos vadindavome Brežnevo batais. Draudimai mus lydėjo kiekviename žingsnyje. Negalėjome džiaustyti skalbinių aukščiau balkono užtvaro, kad spalvotos apatinių "vėliavos" negadintų namo vaizdo. Nebuvo leidžiama ir įstiklinti balkonų ar statyti kokių nori namų", – prisiminė buvusi mokytoja Nijolė Šarpnickienė.

"Du kilogramai į vienas rankas", – toks pasakymas dabartiniams jaunuoliams nieko nesako.

Sovietmečiu tai reiškė, kad porą valandų stovėjęs eilėje nusipirkti bananų, mėsos ar apelsinų galėdavai gauti tik tiek ir ne daugiau.

Vaikai padėdavo svetimoms tetoms nusipirkti daugiau geidžiamų prekių. Tokius "paskolintus" vaikus pirkėjos pristatydavo kaip savus ir taip įsigydavo dukart daugiau prekių, nei numatoma vienam žmogui.

N.Šarpnickienė pasakojo pati ne kartą buvusi tokioje situacijoje ir iš kiekvienos tetos gaudavusi po 50 kapeikų.

Degalai – už talonus

Vyrai, kurių vairuotojo stažas siekia kelis dešimtmečius, dar pamena, kaip nepaprasta sovietmečiu buvo nusipirkti benzino.

Daugybė SSRS piliečių važinėjo darbovietėse pavogtu benzinu. Įmonių ir organizacijų mašinoms išduodavo vienokius talonus, privatūs asmenys kitokius privalėjo pirkti parduotuvėse. Taip, kaip dabar, už pinigus nusipirkti degalų buvo galima tik specialiose degalinėse.

"Buvo gal 1983 ar 1984 metai, savo žiguliukais važiavome į Rygą. Naktį dar nepasiekėme Latvijos sostinės, kai baigėsi benzinas. Sukame į vieną degalinę, be talonų degalų nepila, važiuojame į kitą – tas pats. Naktį talonų nebuvo kur nusipirkti. Po derybų tik viena degalinės darbuotoja už papildomą mokestį papildė baką, – prisiminė klaipėdietis Tomas Šiukšta. – Iki šiol pamenu, 10 litrų A76 benzino kainavo tris rublius. Talonai buvo 10, 20 ar 30 litrų. Nei mažiau, nei daugiau. Jei į baką netelpa, pilk į kanistrą."

Naktį prie jūros – šiukštu

Sovietmečiu iš pajūrio net birželį, kai naktys trunka vos kelias valandas, tekdavo išeiti iki 22 val.

Pasieniečiai kiekvieną vakarą išakėdavo paplūdimių smėlį, kad ant jo matytųsi šnipų pėdsakai. Taip buvo saugoma socialistinės valstybės siena.

Dabar sunku susivokti, ar bijota, kad koks tarybinis pilietis neišplauktų valtele į Švediją, ar kad iš ten neatplauktų priešas.

Klaipėdietis Saulius prisiminė, kaip jo draugai kartą liko nakčiai kopose ir buvo nutverti pasieniečių. Kariškiai skyrė jiems bausmę – skusti bulves kareivinėse.

Klaipėdietė Jolanta prisimena, kad vienu metu Klaipėdoje moterims buvo uždrausta nešioti tada labai madingas, žemę siekiančias gėlėtas sukneles.

Kažkoks užkietėjęs komunistas nusprendė, kad tai yra paplūdimio rūbas ir taip vilkėti mieste nedera.

Liepė apšviesti juostelę

Tiems laimingiesiems, kuriems pavykdavo išvykti į broliškas socialistines šalis, buvo privalu elgtis kaip dera tarybiniam žmogui.

Klaipėdietė Irena Barauskaitė po studijų turėjo laimę lankytis Bulgarijoje. Jos draugė parduotuvėje nusipirko Michaelo Jacksono plokštelę.

Džiaugsmas gavus tokią Sovietų Sąjungoje neįmanomą įsigyti retenybę labai greitai baigėsi, grįžtant iš jos plokštelė buvo atimta.

Pareigūnai surašė aktą ir itin atidžiai apžiūrėjo visos grupės bagažą. Juk Vakarų vertybės tarybiniam žmogui nebūdingos.

Sovietmečiu net po Tarybų Sąjungą keliaujančiųjų būryje būdavo bent po vieną KGB darbuotoją.

Lygiai taip pat akylai stebėta, kad socialistinis gyvenimo būdas Sovietų Sąjungoje būtų vaizduojamas tik teigiamoje šviesoje.

Dienraščio "Klaipėda" fotokorespondentas Vytautas Liaudanskis prisimena savo fotografijos studijų laikus sovietmečiu.

Pasiųstas fotografuoti sostinės Kaziuko mugės vaizdų vaikinas, pamatęs, kaip sukumpusi močiutė iš šiukšliadėžės ištraukė prakąstą bandelę, nuspaudė kadrą.

Prie jo tą pačią akimirką prisistatė nepažįstamas pilietis ir tyliai, bet labai primygtinai pareikalavo apšviesti juostelę.

Motyvas aiškus – viešumoje tarybiniai žmonės buvo sotūs ir laimingi, o senolė su bandele iš šiukšliadėžės būtų griovusi šį mitą.

Kruopščiai atrinktos knygos

Kad tarybiniam žmogui, ypač jaunam, nekiltų "nereikalingų" minčių, buvo cenzūruojama arba iš viso uždrausta ir kai kurių pasaulinės literatūros grandų kūryba.

Tuo pat metu buvo skleidžiamas mitas, kad Sovietų Sąjunga "labiausiai skaitanti šalis" pasaulyje.

Šis mitas užgimė, remiantis leidybos statistika. Visokios propagandinės šiukšlės buvo spausdinamos milijoniniais tiražais, tačiau ar tas knygas kas nors skaitė – klausimas?

Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta A.Solženicyno "Archipelago gulagas" (1966), M.Bulgakovo "Meistras ir Margarita" (1940), B.Pasternako "Daktaras Živago" (1957), V.Nabokovo "Lolita" (1955), E.Hemingway’aus "Kam skambina varpai" (1940).

Beje, ši knyga kritikų rekomendacija buvo išleista vos 300 egzempliorių tiražu.

Dar buvo draudžiamas G.Orwello "Gyvulių ūkis" (1945), E.Zamiatino "Mes" (1929), M.Zoščenkos "Prieš saulėtekį" (1943), A.Achmatovos eilėraščių rinkinys "Iš šešių knygų" (1940) ir daugelis kitų.

Dalis šių leidinių tarybinius žmones vis dėlto pasiekdavo. Kai kurios knygos buvo perrašinėjamos ranka ar perspausdinamos mašinėle ir, rizikuojant atsidurti kalėjime, platinamos tarp patikimų žmonių.

Yra legenda apie vieną politinį kalinį, kurį nuo kriminalinių veikėjų smurto lageryje išgelbėjo tai, kad jis mintinai mokėjo M.Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą" ir šį kūrinį jiems atpasakojo pažodžiui.

Yra legenda apie vieną politinį kalinį, kurį nuo kriminalinių veikėjų smurto lageryje išgelbėjo tai, kad jis mintinai mokėjo M.Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą

Žodžio laisvė – tik popieriuje

Vis dėlto didžiausias tabu – kritika valdžiai, nors kai kurie raudonieji fanatikai ir bandė įrodinėti, kad po 1917 m. bolševikų perversmo šalyje atsirado daugiau laisvių.

Tačiau tai netiesa. Kai tik bolševikai užgrobė valdžią, bet kokia kritika jų atžvilgiu tapo draudžiama.

Net Baudžiamajame kodekse buvo straipsnis "Dėl antitarybinės agitacijos", kurį galėjo pritaikyti bet kam.

Vis dėlto žmonių protus suvaldyti buvo sunku, kai valstybėje buvo kalbama viena, o daroma kita.

Tuo metu radosi ir daugybė politinių anekdotų, už kurių pasakojimą taip pat grėsė rimti nemalonumai.

Kad sovietinė sistema veiktų be trikdžių, reikėjo, kad visi "sraigteliai" būtų paklusnūs ir veiktų pagal nustatytą tvarką.

Geriausiai šiuos sovietmečio reikalavimus atspindi anekdotas: "Sėdi saugumietis simfoninio orkestro repeticijoje ir stebi muzikantus. Po repeticijos klausia dirigento, kodėl esą būgnininkas taip retai beldė į būgną. Tas jam atsako, kad šiame kūrinyje jo tokia partija. Į tai saugumietis atrėžė: "Partija pas mus viena, o belsti (rus. cтучать taip pat reiškia skųsti) reikėtų dažniau."

Surištų rankų politika

Ilgametis Eltos fotokorespondentas Bernardas Aleknavičius, paklaustas apie darbo specifiką sovietmečiu, atsakė: "Tada fotografuoti nebuvo galima nieko, bet mes fotografavome viską. Tik štai ne viską leido publikuoti. O draudžiama buvo fotografuoti miesto herbus ir juos rodyti spaudoje. Klaipėdoje draudžiama fotografuoti prekybos ir žvejybos uostuose. O jei gaudavai leidimą fotografuoti, nuotraukoje turėjo būti parodyti ne daugiau kaip trys laivai. Negalima buvo fotografuoti Celiuliozės ir kartono gamyklos bei elektrinės kaminų. Draudžiama buvo miestą fotografuoti iš penkto aukšto", – pasakojo B.Aleknavičius.

Į spaudą negalėdavo pakliūti buvusių tremtinių ar politinių kalinių nuotraukos.

Buvęs "Tarybinės Klaipėdos" redaktorius Antanas Stanevičius prisiminė komišką situaciją, kai Glavlito (pagrindinio spaudos cenzoriaus) uždrausta ir dar išbraukyta nuotrauka atsirado žurnalo viršelyje.

"Jau artinosi tarybinių laikų pabaiga. Bet dar funkcionavo ir partijos komitetas, ir saugumas, ir Glavlitas. Buvo 1988-ieji, artėjo Naujieji metai. Žurnalo "Lietuvos jūreivis" redaktorius Edmundas Veckus, labai spalvinga asmenybė, nutarė, kad viršelyje reikėtų išspausdinti nuotrauką su Klaipėdos panorama. Fotografiją ir tekstus turėjo palaiminti cenzoriai. Cenzorė toje nuotraukoje labai aiškiai perbraukė tris aukštus kaminus. Tai reiškė, kad nuotraukos spausdinti negalima. Redaktorius turbūt nesureagavo į cenzūrą, ir visas tiražas buvo išspausdintas su perbrauktais kaminais. Paskui buvo daug triukšmo, nes įvykdytas baisus pažeidimas", – prisiminęs sovietmečio draudimų absurdus juokėsi A.Stanevičius.

GALERIJA

  • Sovietinę sistemą palaikė draudimai
  • Sovietinę sistemą palaikė draudimai
  • Sovietinę sistemą palaikė draudimai
  • Sovietinę sistemą palaikė draudimai
Rašyti komentarą
Komentarai (185)

Bbd

95% nesamone, tokius vat rasytojus i sibira

Nesvarbu

Mokykloje kaip kalėjime? Nešnekėkit nesąmonių. Kur tas kalėjimas buvo? Nebent, kad mokytojų nebuvo galima kolioti, kaip dabaxr?

Nepilna tiesa

Daug kas buvo blogai, bet toli gražu ne viskas. O kad baigus studijas, reikėdavo 3 metus atidirbti - labai gerai. Kodėl mūsų šalis turėjo ruošti užsieniui specialistus už dyką? Tik dbar tokios nesąmonės. O ir daug kitų draudimų nebuvo blogai - gerai, kad nebuvo narkašų, mažiau nusikaltimų, visi privalėjo dirbti etc.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS