TŪKSTANČIAI PAVARDŽIŲ – SU AŠAROMIS AKYSE

Grįžo. Negrįžo. Likimas nežinomas. Tokie žodžiai Gedulo ir vilties dieną tariami prie kiekvienos 22 tūkst. ištremtų Lietuvos gyventojų pavardės. Vos kelios akimirkos vienai pavardei byloja apie ištisą šeimos istoriją, dažniausiai – tragišką jos likimą.

Vakar 13 val. pačiame Klaipėdos centre, prie paminklo vieningai Lietuvai "Arka", prie mikrofono vienas po kito stojo savanoriai. Prasidėjo tradicine tapusi ir iki šeštadienio ryto truksianti atminimo akcija "Ištark, išgirsk, išsaugok".

Taip prisiminti ir nežinantiesiems pasakyti apie mūsų tautos išgyventą siaubą ėmėsi projekto "Misija Sibiras" žmonės.

Kiekvienas norintysis gali prisidėti prie dešimčių tūkstančių vardų ir pavardžių skaitymo. Pirmasis prie tribūnos stojo miesto meras Vytautas Grubliauskas ir kiti politikai.

Šalia jaunų žmonių stoviniavo ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius istorikas Jonas Genys, politinis kalinys, humanitarinių mokslų daktaras Petras Bielskis. Pamažu būrelis solidaus amžiaus žmonių gausėjo. Prisijungti prie akcijos niekas neverčia ir neragina, tai yra garbė ir kiekvieno asmeninis reikalas.

Praeiviai į akciją reagavo įvairiai. Vieni prilėtino žingsnį ir bandė išgirsti tariamas pavardes, kiti nesuprato, kas vyksta.

Garbaus amžiaus moteris klausinėjo organizatorių: "Kas jie tokie tie, kur negrįžo. Apie ką čia kalbate?" Išgirdusi atsakymą, ji susimąstė ir liko klausyti.

Klausantis sunku suprasti, kurių daugiau – grįžusiųjų, negrįžusiųjų ar tų, kurių likimas nežinomas.

Jai skaitantysis prie pavardės taria "negrįžo", reiškia žmogus mirė tremtyje arba ten liko gyventi.

Organizatoriai tikino, kad naktį susirinkusiuosius prie paminklo apima ypatingas jausmas. Kai miestas miega, jauni žmonės prikelia iš užmaršties giminių, kaimynų, artimųjų likimus.

Žmonės, kuriuos iš savų namų išvarė lyg gyvulius, suginė į vagonus ir išvežė į šaltą, alkaną nežinią, vargu ar galėjo įsivaizduoti, kad jų kančia nebus pamiršta.