VAGONĖLIO GYVENTOJAI – TAURIŲ ŽMONIŲ PAGALBA: NUPIRKS NAUJĄ NAMELĮ

Šią žiemą ne tik klaipėdiečiai, bet ir visa Lietuva sužinojo, kad uostamiestyje yra 90-metė močiutė, kuri gyvena vėjo perpučiamame vagonėlyje. Jos istorija sujaudino daugybę žmonių, palengvinti garbaus amžiaus klaipėdietės dalią pasišovė ne vienas. Pakeisti jos gyvenimą iš esmės ryžosi keli miesto verslininkai, bet paaiškėjo, kad brangiai kainuojantis naujas namelis – mažiausia problema.

Padėjo nesušalti

Apie 90-metę Kotryną M. garsiai prabilta prieš pat Naujuosius metus, kai Paupių seniūnaitė ir bendruomenės valdybos narė Rasa Arcišauskienė ėmėsi viešinti socialiniuose tinkluose apie varganą ir šaltą senolės buitį sename statybiniame vagonėlyje.

Kaip tik tada spaudė šaltis, močiutės malkų atsargos baigėsi. Apie tai per visą Lietuvą pasklido reportažai, geranoriški žmonės surėmė pečius ir jau po kelių dienų vagonėlio pašonė buvo nukrauta sausomis malkomis.

Daugelio žvilgsnis nukrypo į miesto socialines tarnybas, imta priekaištauti, kad valdiškose institucijose dirbantys žmonės nesugeba pasirūpinti blogomis sąlygomis gyvenančia senole.

Biudžetinės įstaigos "Klaipėdos miesto socialinės paramos centras" vadovė patikino, kad benamiai – ne jų rūpestis.

Nakvynės namų direktorė Alma Kontrimaitė pasakojo seniai žinanti apie Paupiuose gyvenančią moterį, socialinė darbuotoja daug kartų bandė su ja bendrauti.

"Ji adekvačiai suvokia laiką ir vietą, negalime sakyti, kad senolė nesusigaudo aplinkoje. Tiesiog yra keisto būdo, kartais kalbasi su socialine darbuotoja Skaiste, bet dažnai net durų neatidaro. Mūsų darbuotoja buvo nuvežusi prašymus suteikti socialinį būstą ir registruotis pas gydytoją. Močiutei reikėjo tik juos pasirašyti, kad sunegalavusi būtų priimta šeimos gydytojo. Bet ji nieko nepasirašė ir kategoriškai atsisakė. Ji aiškina labai paprastai – esą nereikia jos niekur vežti, jei reikės, bus kas nuveža", – pasakojo nakvynės namų direktorė.

Išeitis: jei žemės sklypo savininkas leistų, geradariai pastatytų ir įrengtų senolei naują namelį. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Geriausia būtų prieglaudoje?

Panašu, kad toks pagalbininkas tikrai yra, nes pernai rugsėjį kažkas sugebėjo sutvarkyti formalumus ir deklaruoti senolės gyvenamąją vietą prie savivaldybės. Kas tai padarė, nežinia.

Socialinės darbuotojos teigimu, 90-metį perkopusios moters sveikata blogėja.

A.Kontrimaitės manymu, senolei geriausia būtų gyventi globos namuose, kur ją prižiūrėtų medikai.

"Net jei ji gyventų geresnėmis sąlygomis, jai reikėtų nuolat prižiūrinčio žmogaus, Socialinės paramos skyriaus darbuotojos mane tikino, kad dabar eilių nėra, jei tik pavyktų senolę įkalbėti, vietą globos namuose pavyktų rasti. Kita vertus, reikia labai apgalvoti, kaip ji jaustųsi pasikeitus gyvenimo aplinkybėms. Apie tai galima tik spėlioti", – kalbėjo A.Kontrimaitė.

Prarado vienintelį sūnų

Kalbinami valdininkai ir pareigūnai skirtingai galvoja apie tai, kaip geriausiai padėti senolei. Yra manančiųjų, kad būtina patikrinti, ar senolė yra pajėgi vertinti savo padėtį, ir perkelti ją į globos namus. Bet tokios nuomonės yra žmonės, nepažįstantys šios moters.

Artimiausi kaimynai dar prisimena laikus, kai moteris gyveno jų name, nuomojosi butą ir gyveno kartu su sūnumi.

Kai buto šeimininkas sugalvojo parduoti būstą, mamą su sūnumi išprašė.

Mūsų tikslas, neišraunant močiutės iš jai įprastos aplinkos, sudaryti sąlygas gyventi patogiai.

Prieš daug metų jie rado sau priimtiniausią būdą – išsikėlė į statybinį vagonėlį. Likimas moteriai buvo negailestingas, jai teko sunkus išbandymas laidoti vienintelį sūnų. Nuo tada ji užsisklendė ir ėmė šalintis aplinkinių.

Kaimynų pora neabejoja, jei ne jų kasdien senolei atnešamas šiltas maistas ir malkos, močiutė jau seniai būtų iškeliavusi anapilin.

Sutuoktiniai neslepia – net ir išgirdę piktų žodžių nenustoja rūpintis vieniša kaimyne.

"Ji tikrai niekur nevažiuos. Net neįsivaizduoju, kaip įmanoma gyvą žmogų jėga kažkur išgabenti. Juk ne šuniukas, kurį į narvą įkišai ir veži", – kalbėjo kaimynė Jadvyga.

Patogumai: senolei vis sunkiau lipti į savo būstą suklypusiomis kopėtėlėmis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Nupirks naują namelį

Pritardami, kad iš įprastos vietos išvežti senolės nederėtų, kad tai ją pražudytų, keli Klaipėdos verslininkai rado kitą išeitį.

Pagyrų ir padėkų nelaukiantys, todėl viešinti savo pavardžių nenorintys vyrai patikino esą pasiryžę nupirkti naują treilerį, kuriame būtų elektra, šildymas ir kanalizacija.

Vyrai yra nusprendę ne tik nupirkti naują namelį, bet ir patys tartis su elektros tiekėjais bei bendrove "Klaipėdos vanduo" dėl prijungimo prie  nuotekų sistemos. Jie yra nusiteikę iškasti griovį iki kanalizacijos ir sutvarkyti formalumus.

Verslininkai žada, kiek reikės, mokėti už elektrą ir kitus patogumus.

Rūpesčių nesibaiminantys žmonės tikino, kad viskas įmanoma, tereikia suremti pečius ir sulaukti geranoriškumo iš visų pusių.

"Net jei ji oriai pagyventų pusmetį, tai būtų reali pagalba. Mūsų tikslas, neišraunant močiutės iš jai įprastos aplinkos, sudaryti sąlygas gyventi patogiai. Nupirkti ir atvežti namelį – pati mažiausia problema. Žinau, kai tik yra noras, galima labai daug nuveikti ir net per labai trumpą laiką", – tikino klaipėdietis.

Kreipėsi į miesto galvas

Senas statybininkų vagonėlis, kuriame moteris gyvena dabar, stovi ant valstybės žemės.

Kol kas valdininkai nereikalauja nei žemės mokesčio, nei vagonėlį išgabenti.

Galima spėti, kad kai jie pamatys ant valstybei priklausančios žemės naują namelį, padėtis gali pasikeisti.

Kita išeitis – prašyti arčiausiai esančių privačių sklypų savininkų leidimo pastatyti naują namelį jų žemėje.

Pirmiausia yra žmogus, juo labiau kad tai yra garbaus amžiaus žmogus. Visi kiti klausimai – antroje arba trečioje vietoje.

"Mes neturime įgaliojimų kreiptis į žemės savininkus ir prašyti pastatyti kažkokį namelį šiai moteriai. Tam neturime ne tik įgaliojimų, bet ir teisinių žinių, juk tai yra turtas, kurį perduodant yra įvairių procedūrų. Galime tik bandyti kartu su seniūnaite kalbinti močiutę ir teirautis, ar ji sutiktų persikelti į naują namuką", – tikino nakvynės namų vadovė.

Sklypų ribos nėra paslaptis, seniūnaitė rado internete nurodytas jų schemas. Bet iškilo kita problema.

"Kaip man sužinoti, kas yra tų žemių savininkai? Asmens duomenų apsauga dabar tokia griežta, kad neišmanau, su kuo turėčiau bendrauti. Vienintelė ateinanti į galvą mintis – kreiptis į miesto vadovus", – kalbėjo R.Arcišauskienė.

Šią savaitę seniūnaitė išsiuntė elektroninį laišką miesto merui Vytautui Grubliauskui ir savivaldybės administracijos direktoriui Gintarui Neniškiui, prašydama susitikimo, kurio metu norėtų aptarti galimybes padėti Paupiuose gyvenančiai senolei.

Vakar V.Grubliauskas atviravo skaitęs R.Arcišauskienės laišką ir kad ras laiko aptarti rūpimą klausimą.

"Pirmiausia yra žmogus, juo labiau kad tai yra garbaus amžiaus žmogus. Visi kiti klausimai – antroje arba trečioje vietoje. Nenoriu improvizuoti, bet patikinu, su seniūnaite artimiausiu metu susitiksime ir ieškosime išeities, o ne sakysime, kad tai neįmanoma. Valdžios geranoriškumą karpo oficialūs, formalūs biurokratiniai reikalavimai, kurių nesilaikyti negalime, bet bandysime žiūrėti, ką galime padaryti", – tikino miesto meras.

Vytautas Grubliauskas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Misija – įkalbėti

Panašu, kad didžiausia problema bus ne prisibelsti į miesto vadovų kabinetus ir net ne rasti žemės sklypų savininkus.

Sunkiausia gali būti įkalbėti pačią šios istorijos heroję persikelti į naują namelį.

Kaimynė tikino jau nebeturinti jėgų, dėl kilusio ažiotažo senolė pyksta ir nenori priimti net šilto maisto.

Pirmadienį R.Arcišauskienė sulaukė siuntinio iš nepažįstamo asmens.

Siuntinys seniūnaitę pasiekė iš Vilniaus. Tik jį atidariusi moteris suprato, kad naujos šiltos kojinės, pirštinės, kailinukai ir kiti daiktai skirti 90-metei.

Kadangi seniūnaitei susikalbėti su ja nesiseka, paprašė kaimynės Jadvygos pagalbos.

Bet ir iš artimiausios kaimynės rankų senolė dovanų nebepriima. Vienintelis jos noras, kad visi paliktų ją ramybėje.

"Mes jau labai pavargome. Močiutė pyksta už tai, kad paviešinome jos padėtį, ji nenori nieko matyti, neatidaro durų, nesikalba ir bara net už dovanas", – atviravo kaimynė.

Klaipėdos politikė Judita Simonavičiūtė, pati slauganti savo itin garbaus amžiaus mamą, įsitikinusi, kad su tokiais žmonėmis turėtų padirbėti socialiniai darbuotojai.

Panaši situacija sunkiai suvokiama Skandinavijos šalyse, kur daugelį nesusikalbėjimų ir keblių padėčių spręsti padeda diplomuoti psichologai, turintys patirties bendraujant su senyvais žmonėmis.