Jūrinės valstybės sostine vadinamoje Klaipėdoje gausėja ekstremalaus vandens sporto entuziastų gretos. Itin populiarėjantis pasiplaukiojimas banglentėmis ir sklandymas jėgos aitvarais Baltijos jūroje ir Kuršių mariose jau buria atskiras bendruomenes. Vis daugiau svečių išbandyti vandens sporto privalumus būtent Lietuvos pajūryje atvyksta ir iš užsienio.

Įgyvendino didžiausią svajonę

Prieš beveik 20 metų įstaigos „Banglentė“ įkūrėjas Tomas Ūksas, įgyvendinęs savo svajonę išmokti plaukti banglente, iki šiol ne tik pats beveik gyvena jūroje, bet ir ištisus metus šio sporto moko visus norinčiuosius – tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.

„Man vanduo visada patiko, esu lankęs baseiną. Gal prieš kokius 15–17 metų nutariau, kad reikia išbandyti banglentę. Visą laiką turėjau tokią svajonę ir pavyko ją įgyvendinti. Pirmus kartus pabandžiau Portugalijoje. Kai pradėjau plaukioti, nebaigiu iki šiol“, – prisiminė T. Ūksas.

Anot jo, Klaipėdoje yra nemažai banglentininkų mokyklų, tačiau klubas „Banglentė“ – veikiausiai tik vienas.

Tiek banglentininkų mokyklų atstovų, tiek klubo narių daugiausia atvyksta iš Vilniaus ir Kauno. Jie gaudo bangas prie šiaurinio molo ir vasarą, kaitinant saulei, ir rudenį lyjant ar žiemą sningant.

„Dažnai atvažiuoja iš Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, yra buvę ir iš Portugalijos. Net kai vyksta kokios nors karinės pratybos, žmonės atvyksta čia ir susiranda mūsų banglenčių klubą, išbando šį sportą. Manau, kad šis sportas populiarus ir vis labiau populiarėja. Prieš dešimt metų tiek banglentininkų tikrai nebuvo“, – pasakojo pašnekovas.

Atėjusieji mokytis aprūpinami banglente ir hidrokostiumu. O norintieji turėti savo asmeninę banglentę, ją gali ir įsigyti.

Toks daiktas nėra pigus ir kainuoja apie 400–500 eurų.

Pasiruošimas: aitvaruotojai ne tik treniruojasi, bet ir dalyvauja jėgos aitvarų varžybose. / D. Sodaičio nuotr.

Kad baimių būtų mažiau

Banglenčių sportas atviras visiems. Vaikai jį išbando kasmet atvykdami į Klaipėdą ir pasilikdami vasaros stovyklose, o suaugusieji lanko asmenines pamokas.

Treniruotės tęsiasi net ir pasibaigus vasarai, kadangi šiam sportui svarbiausia palankus vėjas ir nerami jūra.

„Mokome pagrindinių dalykų, tobuliname žinias žmonių, kurie šiek tiek jau yra bandę ir nori atgaivinti žinias, supažindiname su vietomis, kur bangos geriau lūžta, kur jas gaudyti. Žmones vanduo po įtemptų darbų veikia atpalaiduojančiai – nervų sistemai tai ypač geras dalykas. O dėl fizinės formos – kuo ji geresnė, tuo geriau sekasi“, – pastebėjo T. Ūksas.

Pasak klaipėdiečio, besimokydami plaukti banglente žmonės labiausiai bijo nuskęsti.

„Treniruotės – gylyje iki krūtinės, tad tai visiškai saugu, suteikiame saugią aplinką, kad tų baimių būtų vis mažiau, bet labiausiai žmonės bijo nuskęsti“, – tikino klubo „Banglentė“ vadovas.

Šis sportas populiarus ir vis labiau populiarėja. Prieš dešimt metų tiek banglentininkų tikrai nebuvo.

Patirčių būta įvairių

Tiek pramokusiems plaukti, tiek profesionalams jūroje nutinka įvairių dalykų. Anot T. Ūkso, vieni pameta banglentes, kitiems praeiviai sausumoje kviečia gelbėtojus.

„Į vandenį įkrenta beveik visi ir ne vieną kartą, kritimai būna įvairūs. Mes, kurie rimčiau sportuojame, didesnėse bangose ir lentas pametame, tada tenka į krantą grįžti be jos. Svarbu, kad žmonės nekviestų mums gelbėtojų. Buvo, kad žmonės atvyko prie molo ir pamatė kažką nuplaukusį toli, jiems atrodė, kad nutiko didelė bėda, bet iš tikrųjų taip nebuvo“, – prisiminė T. Ūksas.

Banglentininkai ne tik prižiūri vieni kitus, bet ir poilsiautojus.

„Mes, klubo nariai, vieni kitus prižiūrime ir tuos, kurie bando per banguotą jūrą kažką daryti be jokių apsaugos priemonių. Jeigu ką, ir pagelbėjame, ir pabarame, kai matome, kad kelia sau pavojų dėl nežinojimo“, – tikino pašnekovas.

Tomas Ūksas / Asmeninio archyvo nuotr.

Į aukštį – 27 metrus

Dar viena populiarėjanti sporto šaka – sklandymas jėgos aitvarais vis daugiau žmonių suburia Kintuose.

Kintų kaitų klubo įkūrėjas, vienintelis Baltijos šalyse aitvaravimo instruktorių egzaminatorius Laurynas Juodeška teigė, kad tai – itin dinamiškas, smagus ir per daug fizinių jėgų nereikalaujantis sportas, kurį greitai gali išmokti bet kas.

„Tai nereiklus fizinėms jėgoms sportas ir nediskriminuoja dėl ūgio, svorio, lyties, net negalią turintys žmonės tikrai gali kaituoti. O pats sportas tikrai yra populiarus, jis galbūt populiarėjo visą laiką, bet dabar jis gana gerai žinomas. Visi žino Kintus, Svencelę, jėgos aitvarus, mato juos ir jūroje, ir kelionėse į svečias šalis. Prieš dešimt metų tikrai nežinojo, kas tas kaitavimas, bet dabar jau žino“, – tikino L. Juodeška.

Lietuvoje aitvaruotojų galima išvysti Rėkyvos, Elektrėnų ežeruose, Kauno mariose. Tačiau geriausios, anot L. Juodeškos, sąlygos yra Vakarų Lietuvoje.

„Klaipėdoje prie molo yra viena smagiausių vietų esant tam tikroms oro sąlygoms – kai stiprus pietvakarių vėjas, tada ten susirenka nemažai kaituotojų. Stipresni atletai šokinėja virš 20 metrų, siekia net rekordų. Pernai buvo viršytas aukščio rekordas, rodos, klaipėdietis pašoko 27 su trupučiu metrų“, – pasakojo L. Juodeška.

Išmoko: vandens sporto aistruoliai žino, kaip Baltijos jūroje gaudyti bangas. / Vytauto Petriko nuotr.

Lentą rado Kaliningrade

Kuršių marios aitvaruotojams patrauklios tuo, kad ten yra sekli pakrantė, geros vėjo sąlygos, švaru, nėra miško linijos, o aplink augančios nendrės – tarsi pagalvė, tad į jas krentant susižeisti beveik neįmanoma.

„Kuršių marios – vienos geriausių sąlygų visame pasaulyje, kiek esu keliavęs, kur galima mokytis kaituoti. Jūroje – sudėtingiau, yra bangos, bet užsispyrę žmonės ir jūroje išmoksta kaituoti. Tik ilgiau užtrunka mokytis“, – pastebėjo L. Juodeška.

Į Kintų kaitų klubą atvyksta svečių ir iš užsienio – kaimynai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, būta ir iš Šveicarijos.

Įvairių incidentų, kaip ir su banglentėmis, irgi nutinka.

„Nuotykių nuolatos kokių nors nutinka. Pamesti aitvarai, nukritę į nendres, paskui reikia jų ieškoti, taip pat pamestos lentos, kurios paskui atsiranda. Juokingiausia viena istorija – mano žmona netyčia pametė lentą. O mano pažįstamas važiavo kaituoti į Kaliningradą ir Kuršių mariose pamatė mano žmonos lentą vienos merginos rankose. Tad nenoriai, bet „pasidalinome“ inventoriumi su kaimynais“, – šmaikštavo L. Juodeška.

Dėl aitvaro pardavė automobilį

L. Juodeška aitvaruoja jau 16 metų – nuo 2008-ųjų.

„Kai pamačiau, iškart užsimaniau. Pardaviau automobilį, kad įsigyčiau pirmąjį savo aitvarą. Likau Kintuose, savo senelio sodyboje. Dviračiu važiuodavau kiekvieną dieną į marias gaudyti vėjo, mokytis plaukti. 2009 m. tapau instruktoriumi. Visą vasarą skyriau mokymuisi, po to pradėjau mokyti kitus“, – sakė pašnekovas.

Anot jo, jėgos aitvarų kainos prasideda nuo tūkstančio eurų.

O priežasčių, kodėl apskritai patinka mokytis šio sporto ir mokyti kitus, – ne viena.

„Patinka, nes nuolatos yra ko mokytis. Kai ruošiu instruktorius, patys žmonės tarsi atsineša kokių nors dalykų, iš jų gali išmokti ko nors naujo. Tad informacijos apsikeitimas, dalijimasis žiniomis, aistra – nenužudomas gerų emocijų ir akimirkų katalizatorius“, – sakė L. Juodeška.

Renkasi: ypač vasarą Melnragėje padaugėja banglenčių sporto entuziastų. / Vytauto Petriko nuotr.

Buriuoti – nuo šešerių

L. Juodeška taip pat yra Drevernoje veikiančios Klaipėdos krašto buriavimo sporto mokyklos „Žiemys“ vadovas. Čia atvykę vaikai mokosi buriuoti vadinamosiomis optimistų jachtomis.

„Mūsų kaip jūrinės valstybės sostinės – Klaipėdos misija nemaža. Daug tėvų labai skeptiškai žiūrėjo, bijojo, kad vaikui tai yra nesaugu, nors saugumas juk pas mus – pirmoje vietoje. Čia – jūrinė valstybė su visomis tradicijomis, tad turime daug ką nuveikti. Kai kurie vaikai nelabai turi supratimą apie vandenį, jiems reikia parodyti, kad čia yra saugu, smagu ir tikrai gera veikla, ugdanti begalę dalykų“, – priminė „Žiemio“ vadovas.

Amžius – ne kliūtis, anksčiau pradėję mokytis buriuoti, vaikai greičiau tampa savarankiškesni.

„Nuo 6–7 metų – pats laikas mokytis, nes jie imliai mokosi, jų laivas – iki 60 kilogramų. Kuo mažesni pradeda mokytis buriuoti, tuo greičiau tampa savarankiškesni. Suprantama, 8–9 metų vaikai dar greičiau mokosi, nes jų kognityvinis mąstymas geresnis. O po to, kai „užsikabina“ buriuoti, tada jau galima galvoti ir apie sportinę karjerą“, – akcentavo L. Juodeška.