Beveik 70-ies metų Irina į Lietuvą atvyko iš Kijevo priemiesčio. Gimtinėje ji dirbo budėtoja maisto pramonės institute, bet prasidėjus karui moteris buvo priversta palikti savo šalį. Šiuo metu Irina gyvena Klaipėdoje ir laisvalaikiu savanoriauja Melnragėje įsikūrusiame pabėgėlių pagalbos centre. Ji, praėjus vos mėnesiui, pramoko lietuviškai.

Mokytis lietuvių kalbos moteris ragina ir kitus į Lietuvą atvykusius ukrainiečius.

"Užklijuoju lapelius su lietuviškais žodžiais ant daiktų, kad galėčiau lengviau juos įsiminti. Taip pat paprašau savanorių, kad su manimi kalbėtų lietuviškai ir pataisytų klaidas", – pasakojo Irina.

Pasak jos, vietinės kalbos vartojimas ir kultūros gerbimas yra būtinas. Be to, moteris vengia kalbėti rusų kalba.

"Man sunku rusiškai kalbėti, o jei atvirai, tai visai nesinori. Širdis plyšta pagalvojus, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių daug ukrainiečių vaikų kalbės rusiškai, galbūt niekada taip ir neišmokę gimtosios ukrainiečių kalbos", – ašaras tramdė Irina.

Apie Ukrainoje vykstančius karo siaubus moteriai sunku kalbėti. Gimtinėje liko jos sūnus. Irina baiminasi grįžti namo, nes yra tikimybė, kad Kijevas vėl gali atsidurti rusų rankose.

"Jaučiu baimę, tačiau svarstau apie galimybę po balandžio 20 d. sugrįžti namo. Tikiu, kad ten galėsiu suteikti didesnę pagalbą savo tautiečiams, nei būdama čia", – mintimis dalijosi Irina.

2013–2014 m. Ukrainoje per Euromaidano įvykius Irina gamino Molotovo kokteilius.

"Tai – padegamieji buteliai. Kiekvieną rytą su vaikais juos gamindavome. Gerai išmanau jų paruošimo technologiją ir manau, kad šios žinios Ukrainoje galėtų praversti ir dabar", – pasakojo ukrainietė.

Paklausta, ar Lietuvoje jai patinka, Irina neslėpė emocijų.

"Trūksta žodžių apibūdinti dėkingumą, kurį jaučiu Lietuvai. Sutikau nuostabių ir gailestingų lietuvių, kurie pasiryžę paaukoti tiek daug, nors patys turi mažai. Jūsų šalį visada minėsiu geru žodžiu, tačiau, kaip bebūtų, nekantrauju sugrįžti į Ukrainą", – pasakojo Irina.