VYRO DARBAS – KASDIENĖ AKISTATA SU AKLA MIRTIMI

Į klausimą, kaip tampama profesionaliu laidotoju, ritualinių paslaugų įmonės "Aterna" vyriausiasis vadybininkas Justinas Savickas atsakė papasakodamas savo gyvenimo istoriją. Jaunas žmogus patyrė gyvenimo smūgių ir likimo dovanų, kurios padeda jam ramiai priimti darbą, kasdien suvedantį su mirtimi.

"Užaugęs vilkėsiu kostiumą"

"Mano šviesios atminties mama visada sakė: "Justukai, mokykis, kitaip eisi griovių kasti." Aš ją tikindavau, kad užaugęs darbe vilkėsiu kostiumą. Paradoksas, bet dabar dažną dieną prie duobės mojuoju kastuvu ir dažniausiai vilkiu kostiumą. Aš, kaip ir visi mūsų įmonės vyrai, dirbu visus darbus. Man tenka organizuoti laidotuves ir pačiam viską daryti", – pasakojo 31-erių vaikinas.

Pirmą kartą J. Savickas sužinojo, kas yra mirtis, dar būdamas vaikas, kai gretimame kambaryje anapilin iškeliavo jo močiutė.

Septynerius metus berniukas padėjo mamai slaugyti sunkiai sergančią senolę. Vieną vakarą, kai Justinui buvo viso labo 11 metų, jis girdėjo už sienos sunkų močiutės kvėpavimą, paskui – labai gilų atodūsį ir nesibaigiančią tylą po to.

Praėjo ketveri metai, J.Savickas buvo 15-metis, kai užgeso jo mamos gyvybė.

"Mama buvo labai ligotas žmogus. Ji ilgus metus sirgo cukriniu diabetu, dėl to apako, turėjo daugybę kitų ligų. Būdamas visai mažas vaikas išmokau leisti vaistus. Tada nesupratau, kad gali būti kitaip, nesijaučiau nelaimingas. Tik gerokai vėliau ėmiau galvoti, kad likimas man pagailėjo normalios vaikystės", – atviravo jaunas vyras.

Tėtį jis vadina savo didvyriu. Jau būdamas suaugęs Justinas ėmė svarstyti, kas trukdė tėčiui palikti visiškai pasiligojusią žmoną, mažą sūnų ir sergančią uošvę. J.Savicko tėvas neišsižadėjo šeimos ir visą laiką sunkiai dirbo.

"Galbūt vaikystės išgyvenimai leido man anksti suprasti, kad netekties valandą yra labai svarbu jautriai reaguoti ir leisti artimojo netekusiam žmogui suprasti: jis – ne vienas. Aš pats tai išgyvenau pačiais sunkiausiais savo gyvenimo momentais ir kartu gavau įpareigojimus savo gyvenimui", – atvirai kalbėjo J.Savickas.

Pakylėjo bažnyčia

Mama Justiną augino katalikiškai. Pietiniame Klaipėdos pakraštyje augęs vaikas prieš Sutvirtinimo sakramentą lankė Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje vykusias pamokas. Berniukas bendravo su keliomis katechetėmis, kunigais. Tada sulaukė pasiūlymo patarnauti mišiose.

Justinas mažai kur buvo buvęs, net į ekskursijas nevažiuodavo, nes tėčio alga nebuvo didelė, o namie reikėdavo rūpintis ligota mama.

Bažnyčioje viskas buvo kitaip, gyvenimas ten verda, vyksta atlaidai, berniuką dvasininkai veždavosi į išvykas, jis įsitraukė į ateitininkų veiklą.

Visi savo gyvenimą pradeda nuo nulio, o aš – nuo minus dviejų metrų.

"Bažnyčioje apsivilkdavau baltą kamžą ir eidavau šalia tų, kurie yra arčiau Dievo. Ten nebuvo jokios prievartos: nori – eini, nenori – neini. Bet aš jaučiau pareigą, išsiugdžiau atsakomybės jausmą. Buvo gera, kai galėdavau kunigams pasipasakoti. Kai mirė mano mama, klebonas Saulius Damašius nepaėmė nė vieno lito. Man tai buvo vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip reikia padėti. Pasijaučiau labai pagerbtas, nors tebebuvau paauglys. Po to patarnavau bažnyčioje dar porą metų", – prisiminė vaikinas.

Kai Justinas ūgtelėjo, bažnyčios laidojimo namų administracija pasiūlė jam truputį užsidirbti – reikėdavo panešti karstą, užkasti duobę. Po kiek laiko vaikinas perėjo į kitos bažnyčios laidojimo namus.

Taip jis ėmė dirbti duobkasiu. Nuo dešimtos klasės mokykloje mokėsi eksternu.

Baigęs mokyklą J.Savickas tapo Krašto apsaugos savanoriu. Baigęs bazinius kursus bandė sieti savo gyvenimą su kariuomene, bet dėl patirtos traumos negalėjo sieti ateities su karine tarnyba.

Paauglystės patirtis po tarnybos nuvedė vaikiną į ritualinių paslaugų įmonę. Jis tapo profesionaliu duobkasiu.

Kasti duobę reikia mokėti

"2012 m. "Klaipėda" publikavo mano nuotrauką, kurioje buvau užfiksuotas iš kapo duobės semiantis vandenį. Duobkasio darbas man buvo įdomus. Su velioniais – jokio ryšio, tiesiog užkasdavau karstus, kas viduje, nei mačiau, nei domėjausi. Darbas – atsakingas, turėdavau pasikliauti tik pats savimi ir savo kantrybe. Nesvarbu, lyja, pučia ar pusto, reikia laiku atlikti darbą. Greičiausiai duobę esu iškasęs per 45 minutes, ilgiausiai sugaišau septynias valandas. Lėbartų kapinėse yra gal 20 skirtingų gruntų. Duobę iškasti reikia mokėti, kad jos kraštai nenubyrėtų, kad nepadarytum to per anksti ar per vėlai. Visi savo gyvenimą pradeda nuo nulio, o aš – nuo minus dviejų metrų. Tai savotiškas juokas, bet kartu – tikra tiesa. Kasdamas turėjau laiko paganyti mintis, bet neretai pagalvodavau, ką blogo esu padaręs, kad turiu taip šalti", – atviravo J.Savickas, kartu užjausdamas visus, kam dabar tenka dirbti duobkasiais, ir tikindamas, kad tai buvo kur kas sunkiau, nei tarnauti kariuomenėje.

Vyras teigia, jog dabar viskas pasikeitė, ir jis jau septynerius metus nebekasa duobių. Pastebėję, kad vaikinas yra atsakingas, laikosi žodžio ir dirba sąžiningai, jį pakvietė ritualinių paslaugų įmonės "Aterna" vadovai ir patikėjo koordinuoti laidojimo reikalus.

Vaizdų neįmanoma pamiršti

Pradžioje jam būdavo labai sunku keltis naktį. Juk mirtis nesirenka paros laiko, neretai velionį iš nelaimės vietos ar iš namų tenka paimti tada, kai visi miega.

Laidotojo darbo teko mokytis ne iš knygų, o iš gyvenimo.

Net kūną paimti reikia nemenkos praktikos. Darbo įrankiai visada tie patys: pirštinės, neštuvai, higieniniai maišai, bet vieną kartą juos tenka panaudoti miške, kitą – kelyje, šalia sudaužytų mašinų, šalia bėgių, vidury laukų ar namo palėpėje.

Paklaustas, ar niekada neaplanko mintis, kad daugiau nenori turėti nieko bendro su mirtimi, J.Savickas atviravo – kartais taip atsitinka. Toks noras kyla ypač po itin jautrių scenų, kurių dalyviu jam tenka būti.

Pasirodo, laidotojų profesijos žmonės išgyvena kelis etapus. Pradedantiesiems būna smalsu, įdomu, paskui ateina nuovargis ar net atbukimas, kai laidotojai net nepamena, vyrą ar moterį laidojo.

Vėliau išgyvenimai, šiurpūs vaizdai juos tiesiog pasiveja. Nuo jų neįmanoma pabėgti, priprasti.

Patirtis: prieš aštuonerius metus dienraščio "Klaipėda" fotografas užfiksavo, kaip Justinas ne tik kasė duobes, bet kartais iš jų jam tekdavo išsemti ir vandenį. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Man labai sunku išgyventi, kai viskas yra labai tikra ir netikėta, kai mirtis sugriauna artimųjų gyvenimus. Netiesa, kad sunkiausia laidoti jaunus žmones. Negaliu likti abejingas, kai 80-metis laiko apkabinęs mirusią žmoną ir nesustodamas kalba, kad ji visus 50 drauge praleistų metų buvo jam brangiausia ir dar tiek pat būtų norėjęs gyventi kartu. Ramybės neduoda ir kraupūs nelaimių vaizdai. Tokioje situacijoje pagalvoju: gerai, kad daugybė žmonių viso to nemato. Kai supranti, kad tai, ką darai, turi prasmę ir yra svarbu, tampa lengviau susitaikyti su matytais šiurpiais vaizdais, nors pamiršti jų neišeina. Kai matau, kad žmogui sunku, man irgi nėra lengva, bet, padėdamas tokią akimirką, jaučiu savo darbo prasmę. Tai nematerialioji mano darbo pusė. Esu įsitikinęs, kad išgyventi, išlikti žmogumi be tikėjimo – neįmanoma. Tai nereiškia, kad kiekvieną sekmadienį lankausi bažnyčioje. Dažniau su kunigais pasikalbu eidamas paskui katafalką", – neslėpė jaunas vyras.

Iš vieno kunigo J.Savickas išgirdo frazę, kuri jam giliai įstrigo atmintyje: "Žmogus tapo žmogumi, kai pradėjo laidoti savo artimuosius. Žmogus nebebus toks, kai nustos tai daryti."

Laidojimo verslo profesionalu tapęs Justinas mato, kad tai po truputį vyksta, žmonės tolsta vieni nuo kitų dar būdami gyvi.

"Juk dažnai būna, kad aplinkiniams visiškai tas pats, yra kaimynas Petras, ar jo nėra. Tik kai pro plyšius į butus ima smelktis yrančio kūno tvaikas, namo gyventojai prisimena senąjį Petrą. Per karantiną tokių atvejų kažkodėl buvo mažiau, bet rudeniop rastų mirusiųjų ir vėl pasipylė", – pasakojo klaipėdietis.

Ir priekaištauja, ir atsiprašo

Jaunas vyras daugybę kartų matė, kaip sunku žmonėms, kai artimojo mirtis užklumpa netikėtai.

Tokiu momentu artimajam reikia kito žmogaus, kuris užmerks mirusiajam akis, paragins išsiverkti, negniaužti savyje slogių emocijų ir suteiks viltį, kad ateis laikas, kai netekties skausmas atsitrauks ir grįš noras gyventi.

"Kaskart pirmiausia iš klientų patiriame ataką. Kartais mes net priversti jaustis kalti dėl nelaimės. Tokiu momentu tenka įjungti visus profesinius įgūdžius, pats to mokausi iš ilgiau dirbančių kolegų. Per kelias akimirkas žmogui tenka parodyti, kad mes – kliento pusėje, esame pasiryžę padėti, o jam reikia tik nusiraminti ir nustoti blaškytis. Didžioji dalis jų paskui atsiprašo ir padėkoja už tai, kad tuo momentu juos privertėme susivokti. Kaskart jaučiamės pirma suglamžomi, paskui turime rasti jėgų atsitiesti ir imtis darbo. Man tai yra vienas unikaliausių darbų", – atviravo J.Savickas.

Kiekvieną mėnesį surengiantis iki 70-ies laidotuvių, Justinas tikino, kad velionio palydėjimas ne visada yra rutininis darbas.

"Dirbu su įvairiais žmonėmis, kiekvienas mūsų savaip išgyvena akistatą su mirtimi. Kartais neužtenka vien fizinių jėgų. Esu katalikas, man padeda malda, galvojimas apie Dievą. Galbūt tai yra sunkesnis kelias suvokiant mirties esmę, bet man taip geriau. Aš savojo Dievo niekada niekam neperšu. Patikėkite, pats geriausias atpildas už darbą, kai sutikęs gatvėje žmogų pamatai jo dėkingą žvilgsnį ir išgirsti pasisveikinimą", – atviravo vaikinas.

Dažnai žmonės kalba apie tai, kad laidotuvės daug kainuoja. J.Savickas tikino, kad nė vienas taip sakančiųjų net nenutuokia, kiek darbuotojų imasi laidotuvių ir su tuo susijusių kitų rūpesčių, kol velionis paguldomas į karstą.

Kartu retas susimąsto, kiek streso patiria ritualinių paslaugų įmonės žmonės.

Kai situacija verčia šypsotis

Prisimindamas ekstremaliausias savo darbo akimirkas, jaunas vyras atviravo kartą pamatęs net į save nukreiptą ginklą.

Atvykęs paimti mirusiojo, buto koridoriaus gale jis pamatė velionio giminaitį, kuris švaistėsi užtaisytu pistoletu ir atkreipė jo vamzdį tiesiai į Justiną. Vyras grasino šausiąs, jei mirusįjį bandys paimti.

Veiksmas vystėsi lyg veiksmo filmuose, policininkai panaudojo psichologines priemones, galiausiai ginklą atėmė, niekas nenukentėjo.

J.Savickas atviravo, kad laidotojų darbe būna ir akimirkų, kai sunku suvaldyti šypsnį ar net prunkštelėjimą.

Justinas Savickas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Buvau dar tik pradedantis darbuotojas. Atvažiavome iš namų paimti mirusiojo. Pamenu, nešame pro duris kūną, aš iš jaudulio ir uolaus noro teisingai viską atlikti sakau: "Gero vakaro." Iš paskos išgirdau atsakymą: "Ir jums." Kartais šypseną sukelia perspausta drama prie duobės ar muštynės prie kapinių vartų. Man pačiam užkasant duobę yra plyšusios kelnės nuo diržo iki kelio. Neparodžiau jokio susinepatoginimo, visiškai šaltu veidu dirbau toliau, lyg taip ir turėjo būti. O kaip kitaip galėjau pasielgti? Kartais pasitaiko ir sveiką humoro jausmą turinčių mirusiojo giminaičių, kurie patys mus prajuokina. Bet tokios akimirkos mūsų darbe – labiau išimtys nei taisyklė, darbas susijęs tik su neigiamais išgyvenimais", – neslėpė laidotuvių koordinatorius.

Nebemokame atsisveikinti

Klaipėdoje, kur tautinės ir regioninės ribos yra išsitrynusios, laidotojai nesusiduria su papročiais, bet kai jiems tenka nuvykti į atokesnius rajonus, ne kartą teko patirti gyvas tradicijas. Pavyzdžiui, laidotuvių metu giminaičiai iš laidotojų perima kastuvus.

Mieste viskas kitaip. Būna labai sunku įkalbėti žmones nešti procesijos pradžioje kryžių. Kaimuose į tokį įpareigojimą žiūrima kaip į didelę garbę ir pasitikėjimo apraišką.

J.Savickas tikino, kad kiekvienoje vietovėje laidojant žmogų esama vis kitokių papročių, tą patį darbą žmonės atlieka kiek kitaip.

Lietuvoje dar dažnai pasakoma, kad žmogus nusipelnė gražaus ir labai brangaus karsto. Laidotuvės yra labai jautrus dalykas, jose net menkiausias nukrypimas nuo tradicijos sunkiai prigyja.

Akivaizdu, kad urną laidoti emociškai kur kas lengviau, praktiškiau ir net pigiau.

"Anksčiau, kai žmonės turėjo mažiau darbo, gyveno lėčiau, laidotuvės nebuvo taip sunkiai pakeliamos. Dabar žmonės yra tokie įelektrinti greito gyvenimo tempo, kad didelės psichologinės įtampos nebemoka pakelti. Džiaugsmo visi siekiame, o blogų dalykų neplanuojame, apie juos vengiame galvoti ir stengiamės juos nustumti į šoną. Mirtis sukelia tokius jausmus, su kuriais šiuolaikiniam žmogui nesiseka susitvarkyti, žmogus tampa pažeidžiamas ir net nebevaldo savo veiksmų. Daugelis nemoka atsisveikinti, susitaikyti su natūraliu praradimu", – dėstė J.Savickas.

Mitus kuria neišmanėliai

J.Savickas atviravo, kad su mirtimi ir laidojimu yra susiję labai daug mitų, kuriuos kuria tikrosios situacijos nežinantys žmonės. Vienas jų – apie tai, kad mirusieji apaunami specialia avalyne, kuri esą vaikščioti gatvėmis netinkama.

Pasak J.Savicko, Lietuvoje taip nėra, batai yra batai, tik mirusiajam aunami galbūt nebūtinai patys brangiausi ir gražiausi, o neretai tiesiog netinkami nešioti žmogui.

Lygiai toks pat mitas apie tai, kad kremuojami kūnai guli per šermenis brangiuose karstuose, o prieš sudeginant paguldomi į nedažytų ir nelakuotų lentų dėžes.

J.Savickas patikino, kad tokia tradicija mūsų šalyje neprigijo, nors bandymų taip elgtis kai kur buvo. Būtent dėl tų brangiųjų karstų krematoriumai priversti įrengti daugybę filtrų, o tai smarkiai brangina paslaugą.

Gavo likimo dovaną

Tikra likimo dovana Justinas vadina mylimą moterį, su kuria gali ne tik džiaugtis gyvenimu, bet ir kalbėti apie sunkius išgyvenimus, patiriamus darbe. Jaunas vyras įsitikinęs, kad vienam visa tai, ką patiria, ištverti būtų be galo sunku.

"Neužtenka pasakyti, kad diena buvo šlykšti. Reikia kalbėti apie savo jausmus. Mūsų visuomenėje neįprasta atvirauti apie graudulį, nusiminimą, sakoma, kad tai nevyriška, kad reikia į viską nusispjauti ir eiti į priekį. Laimingas vyras, kuris savo moteriai gali pasipasakoti, kaip jautėsi, ką išgyveno. Man likimas pradžioje pagailėjo gerų dalykų, bet vėliau už tai gausiai kompensavo", – neslėpė J.Savickas.

Pavasarį Klaipėdos universitete jis tikisi gintis magistro darbą.

Kalbėdamas apie studijas, vyras atviravo studijavęs vadybą ir mokslo įstaigoje gavęs gyvenimo pamokų.

Vieną išvadą J.Savickas sau jau yra pasidaręs – laidojimo verslas negali būti vien komercinė veikla, kurią galima prognozuoti ar planuoti. Mirtis ištinka ir naktį, ir anksti ryte, kartais kelias dienas būna ramu, o kartais žmonės krinta kaip lapai rudenį.

Ir dar viena mintis, kurią kažin ar moksliniame darbe būsimasis magistras plėtos, – svarbiausia net laidojimo versle yra viltis. Net didžiausi pesimistai nori, kad būtų geriau, nei yra.

Viltį mirties akivaizdoje pagimdo tikėjimas. Baimę, nuovargį ir nepasitikėjimą galima išgydyti tik pažvelgus į dangų.