Kaip ir dera vienai sėkmingiausių pastarųjų dviejų metų turnyro dalyvių, „Stumbro“ komanda pasirodymą šio sezono turnyre pradėjo ne nuo pirmųjų etapų, kur žaidžia tik mėgėjai. Vis dėlto ir šeštadienį, trečiajame etape jie patyrė mėgėjų ekipos atkaklų pasipriešinimą.

Kauniečių kelyje šešioliktfinalyje stovėjo kukli „Radviliškio“ komanda. Nedidelio šiaurinės Lietuvos miestelio kolektyvas rungtyniauja tik trečiojoje pagal pajėgumą šalies lygoje. Tiesa, jų gretose yra keletas patyrusių žaidėjų, kaip Justas Gulbinas, užsigrūdinusių ir šalies pirmojoje ir aukščiausioje Lietuvos salės futbolo lygoje.

Tuo tarpu „Stumbras“ į rungtynes atsivežė ne vieną savo lyderį, sėkmingai rungtyniaujantį elitiniame šalies futbolo divizione. Tiesa, svečiai taurės varžybas pradėjo ne itin pakilios nuotaikos. Prieš keletą dienų A lygos pirmenybėse jie patyrė epinį pralaimėjimą kitai Kauno komandai „Kauno Žalgiriui“. Pirmaudami 3:0 jie ne tik iššvaistė pranašumą, bet ir sugebėjo pralaimėti svarbų mačą bei atitolo nuo lyderių ketverto.

Kad ir kaip būtų šeštadienį svečiai iškart ėmėsi spausti varžovus ir jau 5-ąją min. Antonio Belo pasiuntė kamuolį į vartus. Tačiau šeimininkai nesutriko ir netruko atsakyti. Vienas jų išpuolių 13-ąją min. baigėsi taikliu Manto Martyšovo smūgiu – 1:1! Supratę, kad be kovos radviliškiečiai nepasiduos, Kauno klubo futbolininkai darbo ėmėsi iš peties. Jų pastangas vainikavo Lucaso Villelos rezultatyvus smūgis 37 min.

Nors vėliau komandos surengė ne vieną pavojingą ataką, rezultatas nepasikeitė ir „Stumbras“ žengė į ketvirtąjį turnyro etapą. Kauniečiams šios varžybos itin svarbios. Jei jie pakartotų 2017-ųjų metų sėkmę ir iškovotų LFF taurę, drauge jiems atitektų kelialapis į kito sezono Europos lygos varžybas. Tiesa, pernai tą patį tarptautinį bilietą jie pelnė ne taurės turnyre, o A lygoje užimdami 4-ąją vietą. Tačiau šiemet tai padaryti Luiso Martinso auklėtiniams bus kur kas sunkiau.

Kandidatai žada sėkmę tose srityse, kur Theresa May klupo ir privedė suskaldytą šalį prie pasitraukimo iš Bendrijos.

Visgi Europos lyderiai tikina, kad per pastaruosius mėnesius jų padaryti pasiūlymai buvo galutiniai. Derybos dėl „Brexito“ baigėsi nepopuliariu kompromisu, kuris Th. May kainavo pareigas.

Jungtinės Karalystės rinkėjai 2016 metais nusprendė, kad jų šalis turėtų trauktis iš Europos Sąjungos.

Rinkos įžvelgia grėsmę, kad Didžioji Britanija išstos iš Bendrijos be susitarimo, kai priartės du kartus atidėto pasitraukimo laikas. Jis numatomas spalio 31 dieną.

Svaro vertė mažėjo nuo gegužės 6 dienos. Be to, Didžiosios Britanijos verslo lobistai sukėlė aliarmą ir paniką.

Remiantis „Sky News“, pasitraukimas iš Bendrijos be susitarimo nėra aktyvios politikos pasirinkimas. Jis nepalankus naujajam premjerui ar premjerei.

Sunki pradžia

A.Jakučionis gyveno ir dirbo sudėtingu, istorinių įvykių nestokojusiu XX a. pirmosios pusės laikotarpiu. Gimė 1884 m. gražiojoje Dzūkijoje, Alytaus valsčiuje, Daugirdėlių kaime, gausioje vidutinio valstiečio šeimoje.

Pirmąsias žinias A.Jaukučionis įgijo mokydamasis pas kaimo daraktorius. Vėliau pradėjo lankyti Alytaus pradinę mokyklą. Mokėsi privačiai. 1901 m. pavasarį išlaikė egzaminus ir įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1904 m. Pasikartojo įprasta to meto situacija, kai išsilavinę jaunuoliai Lietuvoje darbo negaudavo. Taip atsitiko ir A.Jakučioniui – teko keletą metų mokytojauti Lenkijos pradinėse mokyklose. 1906 m. grįžo į tėvynę ir pradėjo dirbti Gulbinų pradinėje mokykloje, esančioje 12 km nuo Biržų. Už pažangias mintis, skleidžiamas tarp vietos gyventojų, pedagogas atsidūrė carinės vadovybės nemalonėje, buvo persekiojamas ir nuolatos keliamas iš vienos mokyklos į kitą.

"Mokytojus lietuvius, kurie dalyvavo visuomenės gyvenime ir stengdavosi mokyti lietuviškai, pradėjo spausti ir skirti pagelbininkais arba į blogesnes vietas. Aš nuo 1908 m. rudens dėka Šiaulių inspektoriui Itomlenskiui, juodašimčių draugijos "Bratstva Sviatovo Ducha" Šiauliuose įsteigėjui (dabar jis yra Kaune ir jam, kaipo Lietuvos valdininkui, net butas rekvizuotas), taip pat buvau perkeltas iš Gulbinų į Panemunėlį pagelbininku", – prisiminimuose rašė A.Jakučionis ("Mokykla ir gyvenimas", 1925 m. jubiliejinis Nr., p. 84). 1911 m. jis vėl buvo perkeltas į naujai atidarytą Žiobiškio pradinę mokyklą (Rokiškio valsčius).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A.Jakučionis pasitraukė į Smolenską. 1915 m. trumpam grįžęs į Vilnių atsitiktinai susitiko Antaną Žmuidzinavičių, kuris kartu su Antanu Smetona, kaip Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti nariai, įkalbėjo jį nebegrįžti atgal į Rusiją, o pasilikti Vilniuje. Kadangi tuo metu labai trūko lietuvių mokytojų, nes didžioji dalis pedagogų buvo pasitraukę į carinės Rusijos gilumą, A.Jakučionis 1915–1916 m. buvo paskirtas Vilniaus lietuviškos dviklasės pradinės mokyklos direktoriumi.

Aktyvus visuomenininkas

XX a. pradžioje vyko įtempta kova dėl lietuviško žodžio. Pagaliau 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Netrukus sujudo lietuvių inteligentija. Lietuviškas žodis vis dažniau ėmė skambėti įvairiuose žmonių susibūrimuose. Mokytojai ėmė burtis į Lietuvių mokytojų sąjungą (LMS). Vienas pirmųjų ir aktyviausių mokytojų sąjungos narių buvo mokytojas A.Jakučionis.

"Pasibaigus 1905–1906 mokslo metams (mėnesio nei dienos nepamenu) Vilniuje buvo šaukiamas Mok. Sąjungos suvažiavimas. Nuvykau ir aš. Tai buvo pats pirmasis Sąjungos suvažiavimas, kuriame teko man dalyvauti. Suvažiavimas įvyko Tilto (Mostovaja) g-je rodos 19 numeris Liandsbergio (Žemkalnio) bute. Tuo metu Liandsbergis, rodos, buvo ir Sąjungos pirmininku. Mat, mokytojų Vilniuje nebuvo, tai reikėdavo rinkti valdybą iš pašalinių žmonių. Bet, kiek sprendžiu iš to suvažiavimo, tai arti Sąjungos tuo metu stovėjo ir jos reikalais rūpinosi K.Lekeckas (Baltrus Dagilius)", – prisiminimuose rašė A.Jakučionis. ("Mokykla ir gyvenimas", 1925, jubiliejinis Nr., p. 82).

Kadangi mokytojų organizacija kūrėsi slaptai, laikraščiuose skelbti susirinkimo vietos ir laiko nebuvo galima. Suvažiavimo protokolai yra dingę, spėjama, kad juos sudegino A.Kasakaitis. Suvažiavime buvo priimta pirmoji LMS programa. Svarbiausi uždaviniai buvo susigrąžinti į Lietuvą išvykusius mokytojus, kurti lietuviškas mokyklas, rengti mokymo programas, rašyti ir leisti vadovėlius ir kt. Nuolatos grėsė pavojus pakliūti į žandarų rankas.

1907 m. gruodžio 30 d. Vilniuje, Povilo Matulionio bute, įvyko šeštasis lietuvių mokytojų suvažiavimas. A.Jakučionis straipsnyje "Iš atsiminimų apie mokytojų sąjungą" rašė ("Mokykla ir gyvenimas", 1925, jubiliejinis Nr., p. 86–87): "Ponas Matulionis ne tik maloniai mums davė butą, bet net ir užkandžiais pavaišino. Turint galvoje, kad p. Matulionis buvo aukštas Rusijos valdininkas, "statskij sovietnik", kuriam už įsileidimą į savo butą slapto nelegalinės draugijos suvažiavimo grasė ne tik bausme, bet ir atstatymas nuo vietos, reikia pripažinti šiam Lietuvos veikėjui nepaprastą savo krašto gerovei pasišventimą. Tebūnie, tat jam garbė. Iš šito fakto taip pat galima spręsti, kokios reikšmės tuomet Lietuvos visuomenei turėjo Mokytojų Sąjunga, kad štai dėl jos garbingi visuomenės veikėjai drįsta statyti į pavojų savo ir visos savo šeimos likimą."

1907 m. J.Basanavičiaus iniciatyva buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija (LMD), kurioje dalyvavo daug pedagogų. Mokslo draugija turėjo teisę veikti viešai, o Mokytojų sąjunga veikė slaptai, todėl LMS susirinkimus organizuodavo (po priedanga) kartu su LMD. A.Jakučionis nepraleisdavo nė vieno susirinkimo. Aktyviai dalyvavo ir LMD veikloje, buvo Vadovėlių leidimo komisijos Pedagogų sekcijos narys, į kurią įėjo žinomi mokytojai praktikai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Palukaitis, Juozas Vokietaitis, Matas Šalčius, Juozas Palukaitis, Antanas Kasakaitis. A.Jakučionis buvo gabus, darbštus ir ambicingas pedagogas. Nepasitenkino Veiverių mokytojų seminarijoje įgytomis žiniomis, nuolatos jas papildydavo, studijuodamas įžymių rusų (Konstantino Ušinskio) ir Vakarų Europos pedagogų raštus. Dirbdamas mokykloje rašė straipsnius pedagogikos ir visuomenei aktualiomis temomis ir juos publikuodavo "Lietuvos ūkininko" priede "Mokykla". Straipsnius pasirašinėjo Juokų senio, Jurgio Taučiabalio ir kt. slapyvardžiais. Organizavo kursus suaugusiems, rengė vakarėlius, vaidinimus, taip skleisdamas šviesą ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Laikinojoje sostinėje

Nuo 1919 m. sausio 1 d. A.Jakučionis dirbo Švietimo liaudies komisariato knygyno vedėju. Taip jau atsitiko, kad A.Jakučioniui teko paragauti ir kalėjimo duonos. Prisiminimuose jis rašė: "Užėmus Vilnių lenkams, buvau lenkų baltagvardiečių apiplėštas ir pasodintas į Lukiškių kalėjimą, kur teko sėdėti kartu vienoje kameroje su a.a. daktaru Andrium Damaševičium."

Išėjęs iš kalėjimo, 1919 m. vasarą jis persikėlė gyventi į Kauną. 1920 m. buvo paskirtas dirbti Kauno "Aušros" gimnazijoje mokytoju, kartu studijavo Aukštuosiuose kursuose, 1922 m. tęsė studijas Lietuvos universiteto Gamtos-matematikos fakultete. Netrukus įsijungė į Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS) veiklą. Buvo išrinktas į LMPS centro valdybą, kur su kitais pedagogais rūpinosi pradžios mokyklų mokytojų rengimu, mokytojų kursų organizavimu, mokytojų buities problemomis, atlyginimais, poilsiu ir kitais reikalais. Aktyviai dalyvavo mokytojų konferencijose, kvalifikacijos kėlimo kursuose, talkino rengiant pradinės mokyklos programas, rašė jų komentarus (daugiausia gimtosios kalbos ir gamtos mokslo klausimais).

A.Jakučionis nuolatos publikavo savo straipsnius LMPS leidžiamame žurnale "Mokykla ir gyvenimas", vėliau – "Mokykla ir visuomenė". Pedagogikos temomis rašė į Švietimo ministerijos laikraštį "Švietimo darbas". Buvo gana aštrus savo kolegų pedagogų išleistų vadovėlių kritikas. A.Jakučionis buvo įdomi, veržli, kiek maištaujanti asmenybė. Nelabai sutarė su Švietimo ministerija. 1929 m. jis buvo atleistas iš pareigų ir paskirtas į Kretingos apskrities Mančių pradinę mokyklą. (Atleidimo priežastis, tikėtina, buvo skundas, parašytas Švietimo ministerijai.) Tačiau jis atsisakė vykti į Žemaitiją, nes norėjo likti Kaune. Todėl iki 1940 m. vertėsi vadovėlių rašymu ir platinimu.

Legendinis vadovėlis

Didžiausias A.Jakučionio nuopelnas Lietuvos švietimui – jo parengti ir išleisti vadovėliai.

Vienas populiariausių, o metodiniu požiūriu – vertingiausias, A.Jakučionio parengtas ir išleistas elementorius "Kelias į šviesą: skaitymo ir rašymo mokslas", kuris pirmą kartą išspausdintas 1916 m. Peterburge, antrą kartą – 1917 m. Vilniuje. Elementorių iliustravo žymus to meto dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Vėliau tuo pačiu pavadinimu jis išleido vadovėlius ir aukštesniems pradinės mokyklos skyriams. Tarpukariu vadovėlis pakartotinai išleistas net 26 kartus.

Vadovėlio "Kelias į šviesą" įžangoje, kreipdamasis į mokytojus, A.Jakučionis rašė: "Gegužės 10 d. išeina iš spaudos naujai pertvarkytas, patobulintas ir pagerintas elementorius "Kelias į šviesą" 23 leidimas. Šis elementoriaus leidimas parašytas kompleksiniu metodu: įeina rašymas, skaitymas, paišymas, karpymas, lipdymas, skaičiavimas. Žodžiu, elementorius apima visa, kas reikalinga mokyti I skyriaus mokinį. (...) Apie šį elementorių Šviet. Min. recenzentas, Kauno apskr. II rajono pradž. mokyklų inspektorius p. Augustauskas štai ką sako: "Elementorius "Kelias į šviesą" stengtasi rašyti kompleksiniu metodu. Šiuo elementorium iš karto pradedama mokyti skaityti, kartu gausinti vaiko žodyną, plėsti turimų ir įgytųjų sąvokų turinį. Kartu mokoma raštu ir paveikslu (piešiniu) reikšti savo mintis, ir lygiagrečiai mokoma suvokti skaičiaus sąvoką bei skaičiuoti. Kompleksinis mokymo pradžiai metodas, mano nuomone, šiandieną yra geriausias. Šio elementoriaus skaitymams medžiaga paimta vien iš sodžiaus vaiko aplinkos gyvenimo. (...) Skaitymų medžiaga didaktiniu atžvilgiu paskirstyta gerai. Skaičių sąvokos patiektos gana vaizdžiai, ir skaičiavimo pradžia konkretiška; uždavinėliai parinkti vykusiai."

Taisydamas elementorius, autorius vis daugiau dėmesio skyrė vaikų kūrybiškumo ugdymui, siekė vadovėlį padaryti gyvesnį, patrauklesnį, pritaikė naujus mokymo būdus elementoriniu laikotarpiu, išplėtė poelementorinę dalį.

Straipsnius apie įvairių autorių naujai išleistus vadovėlius nuolatos publikuodavo laikraštis "Švietimo darbas". R.J. (Jonas Jablonskis) straipsnyje "Kritika ir bibliografija" apie A.Jakučionio vadovėlį "Kelias į šviesą" rašė ("Švietimo darbas", 1919, Nr. 2–3, p. 7.): "Čia turime abėcėlę, skiriamą, matyt, mokykloms ir namų reikalui. Pats leidėjas sako viršelyje, kad abėcėlė esanti "sutaisyta remiantis naujausiais pedagogikos ir metodikos reikalavimais", kad per vienus metus jos išėję keturi leidimai, kad dar nė vienas vadovėlis neturėjęs tokio pasisekimo, kad didžiausia pagalbos, ruošiant ir leidžiant tą vadovėlį, esanti suteikusi Aldona Didžiulytė ir t.t.

Vadovėlis, kaip matome, labai reklamuojamas paties leidėjo; bet ar čia tikrai pasinaudota ir pasinaudota kaip reikiant visais "naujausiais pedagogikos ir metodikos reikalavimais, parodys, tikiuosi, netrukus mūsų mokyklos vadovėlių kritika. Dabar man viena tėr aišku: jis yra gerokas, šiuo metu visai pakenčiamas. Aš šiuo tarpu, kritikos vietoje, duosiu tiktai kelis savo pastebėjimus."

Vadovėlis "Kelias į šviesą" yra reikšmingas jau vien dėl to, kad jis buvo vienas pirmųjų lietuviškų vadovėlių, kurių taip trūko tuo metu besikuriančioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Iš A.Jakučionio vadovėlių mokėsi ne viena mūsų tautos karta.

1932 m. pedagogas parengė ir išleido vadovėlį "Aplinka ir kraštas", skirtą pradinės mokyklos III skyriaus mokiniams. Pats autorius, kreipdamasis į mokytojus vadovėlio įžangoje rašė, kad "vadovėlis parašytas taip vadinamu ištisiniu, arba kompleksiniu metodu. Čia įeina geografijos, istorijos ir lietuvių kalbos žinios. Visos šios žinios taip supintos, kad vienos kitoms patarnauja, vienos kitas papildo: geografijos žinios padeda suprasti istorinius faktus ir tam tikrus mūsų poetų, mūsų dailininkų aprašymus, ir atžagariai, poetų eilėraščiai pagilina geografines ir istorines žinias; istorijos faktai taip pat padeda suprasti, giliau įsidėti į galvą literatūrinius ir geografinius dalykėlius".

Reikšmingos ir amžininkų įvertintos A.Jakučionio metodikos knygos "Pirmoji pradžia" (1928) ir "Praktiška rašymo ir skaitymo metodika" (1934). Magdalena Karčiauskienė rašė: Jakučionis savo metodiką grindžia moderniausiais Vakarų Europos ir Lietuvos (ypač Vydūno, J.Laužiko) pedagogikos ir psichologijos mokslų laimėjimais. M.Karčiauskienė pastebi, kad A.Jakučionis ne tik du dešimtmečius rašė elementorius, bet ir nuosekliai analizavo metodinės pradinio skaitymo ir rašymo problemas, atsižvelgdamas į platesnius pradinio ugdymo klausimus. Taisydamas elementorius, autorius vis daugiau dėmesio skyrė vaikų kūrybiškumo ugdymui, siekė vadovėlį padaryti gyvesnį, patrauklesnį, pritaikė naujus mokymo būdus elementoriniu laikotarpiu, išplėtė poelementorinę dalį. ("Lietuviški elementoriai", 2000, p. 44).

A.Jakučionis vadovėlius rašė ne tik pradinėms mokykloms, bet ir gimnazijų pirmosioms klasėms ir suaugusiesiems: "Oras, vanduo, žemė" (1934), "Gamtos vadovėlis" (1936), "Negyvoji gamta" (1936), "Augalai" (1936), "Elementorius suaugusiems" (1941, 1948) ir kt.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940–1941 m., A.Jakučionis dirbo Švietimo liaudies komisariato suaugusiųjų švietimo valdybos referentu. Pokariu, 1945–1949 m., – Pedagoginės literatūros leidyklos redaktoriumi.

– Augote keturių vaikų šeimoje, kone visa šeima – vienos ar kitos krypties menininkai. Kokia buvo jūsų vaikystė, paauglystė?

– Bohemos vaikystėje būta tikrai daug, tą atmosferą kūrė ir vieta, kur gyvenome, ir tėvų draugai – skulptoriai, muzikantai. Labai smagiai gyvenome sename name prie Užupio. Pamenu, žiemą, kai užšaldavo vamzdžiai, eidavome pasisemti vandens į Vilnelę. Galima sakyti, gyvenimas buvo bohemiškas, o vaikystė turtinga dėl to, jog buvome ne itin saugomi ir galėjome daug ką veikti patys sau. Lakstėme kiemais, žaidėme, mokėmės įvairių dalykų – kurti laužus, kūrenti pečius, karstytis po medžius. Šis gyvenimo etapas buvo be galo gražus.

– Esate pasakojęs, kad pirmieji jūsų muzikiniai dievukai buvo "Led Zeppelin" ir Billy Joelis. Kas dažniausiai skamba jūsų ausinėse šiandien?

– Taip, tai buvo pirmieji dievukai, prie jų dar reikėtų paminėti ir Vytauto Kernagio "Baltojo Nieko daineles" – tai irgi buvo labai stiprus įkvėpimas vaikystėje, kažkas visiškai paprasto, lietuviško. Vėliau daug muzikos atėjo per vyresnį brolį ir seserį. Sunku konkrečiai pasakyti, ko šiuo metu klausau. Stengiuosi atrasti naujų atlikėjų, kurie šiais laikais jau nebekuria, bet jų dar nesu perklausęs – dažnai ieškau aštuntojo dešimtmečio muzikos. Ir, aišku, viena ausimi klausau to, kas vyksta dabar, tačiau šiuo metu sunkoka kažką įdomaus rasti. Prieš porą metų buvo didelis indie muzikos pakilimas, gausus importas iš užsienio, daug jaunų ir šauniai grojančių grupių, o dabar – tarsi ramybės atoslūgis. Be to, dar mėgstu pasiklausyti, ką groja mano draugai.

– Kokių emocijų siekiate gauti iš muzikos ir kitų meno rūšių? Dažniau ieškote katarsio ar nusiraminimo?

– Gal labiau pirmasis variantas. Nusiraminimo ieškau grodamas pats, o klausantis kitų kūrybos norisi patirti energijos krūvį, katarsį, išgyventi svajonę. Dažnai mėgstu klausytis muzikos kur nors eidamas arba judėdamas, taip būvis tampa produktyvesnis.

– Pusiau profesionalią muzikinę veiklą pradėjote dar būdamas keturiolikmetis su grupe "Bekešo vilkai". Prisiminkime tą laiką. Ar tuomet jautėte, kad buvimas scenoje – jūsų tikrasis pašaukimas?

– Tada man buvo taip gerai, kad galvojau, jog apskritai niekada ir nebebus geriau. Grojau su draugais, atrodė, jei su ta chebra, su kuria nori leisti laiką, gali dar ir groti, – ko daugiau galima norėti? Tame ankstyvame amžiuje buvo labai smagiai įsijausta, daug stipriau negu kada nors vėliau gyvenime. Tai buvo tarsi stebuklingas užtemimas su daug svajonių, gausybė netikrų ir tikrų idealų su tuo susieta, kai svarstai, negi tu – vienas iš jų, lipi ant scenos ir dalijiesi muzika? Šie laikai – šioks toks rokenrolas, o paauglystėje tai buvo labai stipru.

– Ar kada nors vėliau yra pasitaikę minčių keisti profesinę kryptį?

– Gal tuos momentus pavadinčiau kartkartėmis pasitaikiusiais sugrįžimais į realybę. Tokiomis akimirkomis suvoki, kad galbūt viskas nebus taip, kaip tu norėjai, kad kai kurios ambicijos neišsipildo, dalykai kartojasi. Ir kad finansiškai tai nėra labai lengva profesija. Tačiau visos abejonės – tik dėl to. Niekada neatrodė, kad, jei atsirastų kitų interesų, jie man kliudytų kurti muziką.

– Beje, pakeitėte ne vieną mokyklą. Kaip į tai reagavo šeima? Ar nebuvo nerimo, kad sūnus nueis klystkeliais?

– Mokyklą aš neoficialiai mečiau, tik mama man niekada neleido jos mesti iki galo. Tikrai daug prinervinau mamą, tačiau tuo pat metu neabejojau dėl savo sprendimo, ir, greičiausiai, ji suprato, kad neverta su manimi per daug pyktis (juokiasi). Nors mes smarkiai ir nesipykdavome. Tai nebuvo tinginystės klausimas, tiesiog tose mokyklose jausdavausi nepritapęs. Vieninteliai gražūs mano prisiminimai, susiję su mokykla, yra iš pradinės "čiurlionkės", iki ketvirtos klasės. O paskui visą gyvenimą buvo mokyklos vengimas.

– Klausantis jūsų kūrinių nelengva iššifruoti, ko juose daugiau: šviesos ar tamsos. Pats viename interviu prieš keletą metų minėjote, kad nostalgija ir vienatvė – puikūs įkvėpėjai. O kokios emocijos ir kokie įvykiai dažniausiai tampa jūsų įkvėpimu kuriant šiandien?

Nusiraminimo ieškau grodamas pats, o klausantis kitų kūrybos norisi patirti energijos krūvį, katarsį, išgyventi svajonę.

– Smarkiai niekas gal ir nepasikeitė, kažkokia problematika visuomet yra – apie ją kurti įdomiau. O dėl šviesos ir tamsos – ne vienas kūrėjas vis dažniau kalba, kad tamsūs ir šviesūs dalykai turi kontrastuoti, o absoliučiai šviesi kūryba nelabai įdomi. Mano kūryboje yra nemažai ironijos, kartu – ir nemažai labai atvirų išgyvenimų. Nepavadinčiau jų liūdnais, tai labiau pasipasakojimas, pasvarstymas, kad būna ir taip.

– Sutiktumėte su mintimi: laimė yra pernelyg rami ir statiška emocija, kad duotų kūrybinio įkvėpimo?

– Net nežinau, tiesą sakant, turbūt reikėtų tą laimę jaučiant ilgai pabūti, kad įsitikinčiau (juokiasi). Turbūt tai priklauso nuo to, prie ko esi pratęs. Kalbant apie etnografinį meną, šiltuosiuose kraštuose gyvenančių menininkų darbai dažnai spinduliuoja džiugesį. Tai paprasti dalykai, be didelių klausimų, tarsi graži saulėta diena, kuri tiesiog yra... graži ir saulėta. Gal daugiau nieko ir nereikia, tuo metu emocija tokia ir nesinori klausinėti. Norisi džiaugtis ta saule, ir tiek. Su kūryba irgi panašiai. Nereiškia, kad toks menas blogas, gal jis gali būti tiesiog gražus ir banalus.

– Neseniai išleidote vinilą. Kodėl šis formatas svarbus ir aktualus šiandien? Kokią emocinę reikšmę jums tai turi?

– Gal atrodo kitaip, bet po kompaktinių diskų tiek daug tų formatų ir neatsirado, o vinilas liko jų karaliumi. Man, kaip muzikantui, tai tiesiog savotiškas fetišas. Kartais savęs klausi, kodėl taip norisi išleisti albumą šiuo formatu? O štai neseniai po koncerto pirmą kartą pasirašiau savo vinilą ir tuomet jau supratau, kodėl vertėjo tai daryti. Nors muzika tarsi yra neapčiuopiamas dalykas, smagu galėti padovanoti tą fiziškumą. Sukurti tam tikrą skulptūrą yra geras jausmas. Be to, tikrai malonu klausytis muzikos iš vinilinės plokštelės.

– Kaip pats dažniau klausotės muzikos: naudojate "Spotify" ir panašias programėles, o gal senamadiškai sukate CD ir vinilus?

– Esu kažkur viduryje. Neturiu "Spotify", nors mano kūriniai ten ir yra – esu šiuo klausimu kaip batsiuvys be batų. O pats labai daug muzikos klausausi iš savo grotuvo "iPod shuffle". Šiuo metu mano patefonas sugedo, tad namuose klausausi muzikos per kolonėles. Mano kompiuteris vis dar iš tų, kurie groja CD (tai jau retas dalykas), todėl kartais mėgstu draugams ar šeimai įrašyti dainų rinkinius, padaryti savotišką kelioninį muzikos miksą.

– Naujasis jūsų albumas neturi pavadinimo. Kodėl?

– Šio albumo pavadinimas yra tiesiog "Kabloonak". Gal nuskambės labai pompastiškai, bet, pavyzdžiui, "Queen" ar "The Doors" turėjo to paties pavadinimo albumus, taigi, gal iš dalies tai klasikinis dalykas, kurį visi gali panaudoti nors kartą. Kitas momentas – kai nėra didesnio įkvėpimo, aiškesnės minties, kaip turėtum albumą pavadinti, nesinori ieškoti ir kurti kažko, kas nėra tikra. Šiuo atveju dar jaučiau, kad grupės pavadinimą žmonėms sunku įsiminti, taigi ne pro šalį, jeigu bus tik jis. O kartu tai ir praktiniai dalykai – norėjau visą vinilo viršelio plotą išnaudoti nuotraukai.

– Šio albumo atėjimas į pasaulį užtruko dėl to, kad, galima sakyti, buvote nubaustas už savo gerumą – pakviestas prisiglausti žmogus pavogė jūsų kompiuterį, kuriame buvo dalis kuriamo albumo dainų. Ar tokie atvejai, kaip minėtasis, nesugriovė pasitikėjimo žmonėmis ir noro jiems padėti?

– Buvau nubaustas ir už gerumą, ir už kvailumą (juokiasi). Žinoma, po to įvykio buvo šiokios tokios pagiežos, bet ji juk trunka neilgai. Kas žino, jei to nebūtų nutikę, gal ir nebūčiau to albumo baigęs įrašyti, gal man būtų pasibaigusios idėjos, gal reikėjo, kad mane kas nors nuskriaustų, o aš galėčiau apie tai pagalvoti ir parašyti dainą. Tas laikotarpis be kompiuterio buvo visai našus kūrybai, kai buvau per jėgą atribotas nuo interneto, turėjau daug laiko pagalvoti. Kita vertus, jeigu tikėtume karma, tai tikriausiai pats ir prisitraukiau tai. Galima pykti, bet galima ir džiaugtis, kad jis tik kompiuterį išsinešė (juokiasi).

– Feisbuke vis pasidalijate smagiais ir dažnai absurdiškais pastebėjimais, netikėtų vietų ir situacijų nuotraukomis. Tai tiesiog įgimtas pastabumas ar sėkmė susidurti su įvairaus plauko kuriozais?

– Nežinau, gal abu. Aišku, daug priklauso nuo to, ką tu gyvenime stebi, o aš daug žiūriu aplink save ir esu pastabus neįprastiems dalykams. Gal kas nors kitas į juos neatkreiptų dėmesio, o aš pasidaliju kažkuo, pro ką žmonės kasdien praeina, tarsi pastatau ant pjedestalo, ir staiga visiems tai atrodo labai ypatinga.

– Taip pat dalijatės ir smagiais piešinukais-komiksais. Kaip ir kada atsirado šis hobis?

– Tai mano pramoga, kuri lydi visą gyvenimą. Prasidėjo dar vaikystėje. Mano sesė ir brolis baigė Čiurliono menų gimnazijos Dailės skyrių, namuose dažnai turėdavo paišyti – tai mokytis štrichuoti, tai piešti natiurmortus. O aš sėdėdavau, kopijuodavau ir pavydėdavau, kad jiems taip gražiai pavyksta, o man – ne. Gal tai ir nebūtų į nieką peraugę, bet atradau savo braižą, paprastumą, nustojau sukti galvą, kad šioje srityje negaliu būti labai techniškas. Be to, man vis netyčia išeidavo visokie skirtingi personažai. Kiti ką nors gražaus nupaišo, o aš – kokį nors padarą. Matyt, tie padarai kažkur iš pasąmonės eina (juokiasi).

– Esate sakęs, kad nemėgstate isterijos. Kur jos šiandien pastebite daugiausia?

– Manau, kad ji natūraliai atsirado didėjant tempui – viskas dabar vyksta greičiau, prisideda prie to ir internetas. Toji isterija gal tokia savotiška populiariosios medijos maniera. Ji mane veikia neigiamai, nemėgstu jos, man tai tarsi dirginanti perkrova smegenims. Sunku net išgryninti, kas tai yra, bet, sakykime, tokia bendrinė maniera, kaip žmonės šiandien mėgsta bendrauti, ką nors reklamuoti, pristatyti. Tai atvejai, kai matai, kad žmogui nėra linksma, bet jis kratosi iš laimės, man atrodo isterija.

– Nemanote, kad taip yra dėl to, jog šiandien dėl visų socialinių medijų esame tarsi įpareigoti būti laimingi ir tuo girtis pasauliui?

– Taip, tai tikrai prisideda prie tos isterijos. Tarsi priimta, kad tokia išraiška ir būsena privaloma sveikam žmogui. Nemanau, kad taip yra. Galima ir reikia būti visaip.

– O ką patartumėte jaunuoliams, kuriems šiandien dar sunkiai sekasi atrasti save arba kuriems tenka laviruoti tarp to, ko trokšta širdis, ir aplinkos spaudimo turėti stabilų darbą?

– Patarti vargu ar galėčiau, nebent pasvarstyti, kaip jausčiausi aš. Juolab kad galutinis taškas mano atveju, veiklos prasme, toli gražu dar nepasiektas. Mano šeimoje niekada nebuvo manoma, kad būti menininku – kažkas blogo ar gėdingo, niekada dėl to nepatyriau spaudimo. Jei yra stiprus noras kažką daryti, tai ir pradedi tuo užsiimti. O rizikos momentas, man atrodo, yra visada. Jei vis dėlto reikėtų ką nors patarti, sakyčiau, reikėtų bandyti daryti – juk jie dar jauni, spės viską.

– Jau tuoj sulauksime kalendorinės vasaros. Kokią savąją planuojate ir įsivaizduojate jūs?

– Jaučiu, kad ši vasara man galbūt bus vasariška: bus pailsėta, nuvažiuota į kaimą ir prie jūros, nes matau, jog koncertų nebus taip gausiai, kaip ankstesnėmis vasaromis. Todėl tą laiką reikės protingai išnaudoti ir nepraleisti jo tiesiog mieste, pykstant, kodėl negroju vienur ar kitur. Reikės tos gražios dienos, apie kurią šnekėjome, ir galimybės tiesiog ja džiaugtis.

– O kokia būtent jums yra toji graži vasariška diena?

– Nors mėgstama veikla yra svarbu, bet toji diena galėtų būti visiškai nerūpestinga, leidžiama kaime, gaminant maistą ant laužo. Tokia, kai vienintelis dalykas, apie kurį galvoji – ką gaminsi vakarienei ir ką gaminsi pusryčiams. Toji ramybė galvoje yra didelė laimės dalis.

LAK, tikrasis Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) narys, kartu su partneriais kasmet rengia tradicinius ralius „Aplink Lietuvą“ šalies Prezidento taurei laimėti, mini ralio bei slalomo čempionatų etapų varžybas, istorinių automobilių paradus ir lenktynes, tradicinius automobilių sporto veteranų kalėdinius bei velykinius slalomo turnyrus.

Suvažiavimo delegatai teigiamai įvertino LAK sukauptą patirtį ir kasmet vis didėjančią įtaką saugaus eismo įgūdžių, ypač tarp jaunųjų eismo dalyvių, ugdyme bei ir naujų formų šioje srityje paieškas.

Apie saugaus eismo problemas šalyje ir klubo veiklą šiame bare suvažiavime kalbėjo Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) prezidentas Saulius Girdauskas, LAK garbės prezidentas, tituluočiausias šalies automobilių sportininkas Stasys Brundza ir kiti.

Suvažiavimas ketverių metų kadencijai LAK prezidentu perrinko žinomą automobilių sporto entuziastą, 54-erių metų verslininką Rolandą Dovidaitį.

Išrinkta ir nauja LAK valdyba, kurios nariais kartu su naujuoju prezidentu tapo Vidmantas Eigelis, Juozas Mažeikis, Romualdas Mažuolis, Aleksandras Remiševskis, Rimgaudas Statnickas ir Šarūnas Žitkevičius.

Kaip ir sufleravo Lietuvos čempionatų rezultatai, tarp apdovanotųjų daugiausia Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus atstovų.

Tiesa, jei vyrų čempionate šį sezoną kovojo net 9 klubai iš 7 miestų, tai moterų pirmenybėse grūmėsi vos keturios komandos iš Kauno bei Vilniaus. Vyrų lygos auksu pasipuošė Klaipėdos „Dragūnas“, sidabras atiteko Vilniaus „Šviesai“, o bronza Alytaus „Varsai-Stronglasui“. Moterų lygoje po metų pertraukos triumfavo Kauno rajono „Cascada-Garliava SM“, finale pranokusi Kauno „Acme-Žalgiris“.

Ceremonijos metu apdovanoti geriausi įvairių pozicijų žaidėjai. Juos rinko čempionate dalyvavusių klubų atstovai, balais vertinę pasiūlytus kandidatus.

Vienintelė nominacija, kurioje nugalėtojo rinkti nereikėjo – rezultatyviausias lygos žaidėjas. Vyrų įskaitoje juo tapo net 190 įvarčių šį sezoną įmetęs Kauno „Granito-Kario“ žaidėjas Paulius Šarkauskas.  Tarp merginų nugalėjo „Cascada-Garliava SM“ atstovė Greta Rinkevičiūtė, pelniusi 181 įvartį.

Naudingiausiu žaidėju pripažintas Gabrielius Žanas Virbauskas („Dragūnas“) bei Kauno „ACME-Žalgiris“ atstovė Audinga Kniubaitė. Tuo tarpu naudingiausia finalinio etapo žaidėja pripažinta garliavietė Laima Bernatavičiūtė.

Geriausiu sezono vartininku išrinktas Edmundas Pelėda (Vilniaus VHC „Šviesa“), geriausia vartininke išrinkta „Acme-Žalgirio“ atstovė Olesia Semenčenko.

Geriausiu kairiojo krašto žaidėju tapo Deividas Jovaišas („Kauno Ąžuolas-KTU“), tarp merginų – jau minėta garliaviškė Greta Rinkevičiūtė.

Geriausio dešiniojo krašto žaidėju išrinktas Valdas Drabavičius („Šviesa“) ir Greta Sadauskaitė (Vilniaus „Eglė-SM Tauras“).

Geriausio įžaidėjo rinkimuose nugalėjo Karolis Bliuvas („Dragūnas“) ir Klaudija Šidlauskytė („ACME_Žalgiris“).

Geriausio kairiojo pusiau krašto žaidėjo nominacija atiteko Karoliui Antanavičiui („Šviesa“) ir Aušrai Šponei (Vilniaus „Eglė-SM Tauras“).

Geriausiu dešiniojo pusiau krašto rankininku išrinktas Gabrielius Žanas Virbauskas („Dragūnas“) ir Auksė Sviderskienė (Vilniaus „Eglė-SM Tauras“).

Geriausiu linijos žaidėju tapo Martynas Lapinskas (HC „Vilnius“), o tarp moterų neprilygstama buvo Rita Repečkaitė (Vilniaus „Eglė-SM Tauras“).

Geriausio gynėjo titulas atiteko Tadui Bučinskui („Granitas-Karys“) ir Daivai Aleksandravičiūtei (Vilniaus „Eglė-SM Tauras“).

Lietuvos čempionai C grupės turnyrą pradėjo akistata su Ciuricho „Grasshopper“ (Šveicarija) ekipa. Nors pirmuosius tašku rungtynėse pelnė šveicarai, vėliau Šiaulių ekipa pelnė 22 taškus iš eilės ir šventė pergalę.

Antrajame susitikime „Baltrex-Šiauliai“ 24:12 (17:5) įveikė Rygos „Miesnieki“ (Latvija) komandą ir užsitikrino vietą ketvirtfinalyje.

Kovoje dėl pirmosios vietos grupėje šiauliečiai kovėsi su grėsminga „Samurai Rugby“ (Anglija) ekipa. Šįkart „Baltrex-Šiauliai“ nusileido varžovams 5:19 (0:19) ir patyrė pirmąją nesėkmę.

Lietuvos komandos varžovė ketvirtfinalyje paaiškės pasibaigus visomis pirmosios dienos mačams.

Europos regbio-7 Čempionų taurės turnyre dalyvauja 12 komandų iš 11 valstybių.

„Baltrex-Šiauliai“ šiame turnyre 2016 ir 2017 metais iškovojo bronzos medalius, o 2018 metais – sidabro.

Lietuvoje kasmet nustatoma apie 200 naujų susirgimų melanoma, daugiausia – moterims.  Statistika rodo, jog Lietuvoje sergamumas šia liga tik didėja. Būtent tiesioginiai saulės spinduliai ir besaikis deginimasis didina riziką susirgti odos vėžiu, todėl saulės spindulių įtaka neretai jau prilyginama rūkymo sukeliamai žalai sveikatai.

„Eurovaistinės“ vaistininkė ir vaistinės farmacinės veiklos vadovė Jovita Juodsnukytė sako, jog melanomos rizika yra svarbiausia ir rimčiausia priežastis, kodėl deginantis reikia naudoti apsauginius kremus. Ypač jei atostogaujate pietų šalyse, kur saulė yra kur kas intensyvesnė nei Lietuvoje. „Svarbu atsiminti ir tai, kad nudegimo poveikis yra ilgalaikis, melanoma gali pasireikšti ir praėjus 10 ar 15 metų po rimto nudegimo. Todėl kiekvieną sykį, gelbėjant paraudusią ir nudegusią odą, rizika ateityje išgirsti skaudžią diagnozę tik didėja“, – sako vaistininkė.

Jei ligos negąsdina, kita rimta priežastis saugoti odą yra tai, kad saulė ją labai sparčiai sendina. Pasak J. Juodsnukytės, moterims, kurios ilgesnį laiką nori išvengti raukšlių, kremus su SPF apsauga reikėtų naudoti visą vasarą ir ne tik deginantis, bet ir kasdien vaikštant mieste ar keliaujant į darbą. Visą vasarą veidui reikėtų naudoti didžiausią – SPF 50 – apsaugą užtikrinančias priemones.

Mitų galia

Vaistininkė pažymi, kad nenaudoti kremų dažnai paskatina vis dar gajūs mitai. Vienas labiausiai paplitusių – kad pasitepus kremu su SPS apsauga sunku gražiai įdegti.

Kremas su SPF saugo nuo nudegimo, tačiau oda vis tiek įdega.

„Kremas su SPF saugo nuo nudegimo, tačiau oda vis tiek įdega. Odai paruduoti reikia kiek daugiau laiko, nes įdegis neprasideda nuo odos nudegimo, o žmogus įdega palaipsniui, gražiai, saugiai ir neskausmingai“, – sako J. Juodsnukytė ir primena nesideginti nuo 11 iki 15 val., nes tada saulė yra pati aktyviausia.

Specialistė primena ir vieną svarbiausių kremo naudojimo taisyklių – bet kokią apsauginę priemonę reikėtų atnaujinti kas 2-3 valandas, taip pat po kiekvienų maudynių, sporto. Tokio kremo ar losjono, kuris saugotų nuo saulės spindulių 24 val. per parą ar bent visą dieną, dar nėra.

SPF matematika

SPF rodiklis yra vienas svarbiausių renkantis tinkamą apsauginį kremą ar losjoną. Jeigu rudenį ir žiemą Lietuvoje užtenka kremo su SPF 15 apsauga, vasarą kasdienė apsauga turi būti bent dvigubai didesnė.

„Šiltuoju metų laiku veidą ir kūną reikėtų tepti kremu, užtikrinančiu SPF 30 apsaugą. Jeigu veidas turi pigmentinių dėmių, išryškėjusių kapiliarų ar neseniai šalinote apgamus, veidą būtina tepti kremu su SPF 50 apsauga“, – primena vaistininkė ir ragina nepamiršti kremu apsaugoti kaklo, ausų.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti ir vaikų odai – mažylių oda yra jautresnė, todėl šiltuoju metų laiku juos taip pat reikia apsaugoti ne mažesniu nei SPF 50 kremu. Stipriausių SPF 50 priemonių taip pat reikia ir vykstant atostogauti į šiltus kraštus. Ten stipriausią apsaugą reikia naudoti tiek veidui, tiek kūnui.

Renkantis priemones nuo saulės, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į SPF skaičių, bet ir į kremo sudėtį. Tiems, kurių oda labai jautri ar linkusi į alergiją, reikėtų rinktis tokius kremus, kurių sudėtyje yra titano arba cinko.

„Kartais dar manoma, kad kremai, tinkantys jautriai odai, nesusigeria ir išlieka balti odos paviršiuje, tačiau šiuolaikinės technologijos pasistūmėjo į priekį, todėl dėl baltų žymių ant odos ar rūbų jaudintis tikrai nereikėtų, kremai įsiskverbs į odą nepalikdami jokių žymių ir diskomforto nesukels“, – paaiškina vaistininkė.

Registruotame projekte, kurį dar svarstys politikai, numatyta, kad suteikta parama naudojama tik socialinės rizikos šeimose augančių vaikų užimtumui, būreliams finansuoti.

Aukotojui suteikus 100–500 eurų dydžio paramą, lentelė būtų pritvirtinta ir saugoma metus, skyrus 500–1000 eurų – dešimt metų, jei parama viršytų 1000 eurų, lentelę savivaldybė įsipareigotų saugoti šimtmetį.

Idėjos autorius, mero Remigijaus Šimašiaus komandos atstovas Vincas Jurgutis sako norintis, kad sostinė taptų gyvesnė ir prie to galėtų prisidėti kiekvienas žmogus, tapdamas savotišku to suolelio globėju.

„Neabejoju, kad žmonės bus išradingi ir išnaudos tai įvairiomis progomis. Galbūt kas nors norės padovanoti atminimo suolelį draugui gimtadienio progą, įamžinti savo vaiko gimimą ar net tokiu netradiciniu būdu pasipiršti. Tikiu, kad fantazijos ir idėjų vilniečiai turi daug, o suolelių užteks visiems“, – BNS sakė sostinės tarybos narys.

Siūloma, kad padėkos lentelės bus įrengiamos ant jau esamų suolelių Vilniuje Vingio parke, Gedimino prospekte, Bernardinų sode, Neries krantinėje, taip pat kitose lankytinose Vilniaus miesto vietose.

Projekte numatyta, kad padėkos tekstą pasirinktų pats aukotojas, tačiau jis negalėtų būti konkrečių prekės ženklų reklama, taip pat skatinti neapykantos ar diskriminacijos.