PREKYBOS ŽMONĖMIS AUKA: MAN RODĖ MERGINŲ NUOTRAUKAS – KAI KURIOS BUVO NUŽUDYTOS

Prekyba žmonėmis pasaulyje tebėra viena sparčiausiai augančių organizuoto nusikalstamumo formų. Viena jų – išnaudojimas. Problema, kad dažnai išnaudojami žmonės nelaiko savęs aukomis.

Nevertina kaip grėsmės

Prekyba žmonėmis šiandienėje visuomenėje dažniausiai yra įvardijama kaip moderni vergovės forma. Šiandien pasaulyje egzistuoja daugybė prekybos žmonėmis formų. Jos nuolat kinta, atsiranda vis naujų būdų ir priemonių, prisidedančių prie žmonių išnaudojimo pačiais įvairiausiais tikslais.

Skelbiama, kad 2018–2022 m. laikotarpiu Lietuvoje nustatytų prekybos žmonėmis aukų skaičius siekė 148, apie 60 proc. iš jų sudarė moterys, dešimt aukų buvo vaikai. Sakysite, skaičiai nešokiruoja? Tačiau problema gerokai gilesnė. Nusikalstamas išnaudojimas, kaip viena iš prekybos žmonėmis formų, pripažįstamas santykinai neseniai.

Devyni iš dešimties nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis nusikaltimų buvo apgauti, pateikiant melagingą informaciją apie darbo sąlygas ar kelionės tikslą. Apgaule nusikalstamai išnaudojami arba į nusikalstamą veiką įtraukti asmenys suvokia darantys nusikaltimus. „Laba diena, pareigūnai. Aš apiplėšiau parduotuvę, bet buvau priverstas, manimi pasinaudojo, apgavo“, – tokie prekybos žmonėmis aukų pareiškimai teisėsaugos nepasiekia.

„Nusikaltimo padarymas prekybos žmonėmis kontekste suteikia asmeniui nusikaltėlio statusą, o tai prieštarauja galimam nukentėjusiojo statusui, todėl galiausiai šios aukos laikomos nusikaltėliais. Kai kalbame apie nukentėjusius nuo prekybos žmonėmis, viskas lyg ir aiškiau. Aiškiau iki to momento, kol auka pati nedaro nusikaltimų“, – Kauno apygardos teisme vykusioje konferencijoje „Užverbuoti nusikaltimams: prekybos žmonėmis nusikaltimų darymui aukų identifikavimas ir iššūkiai teikiant pagalbą“ kalbėjo Konstitucinio Teismo (KT) teisėjas prof. dr. Aurelijus Gutauskas.

Kai tik padaroma nusikalstama veika, skalė tarp prekybos žmonėmis aukos ir nusikaltėlio išsilygina. Šie žmonės kenčia dvigubai – dėl išnaudojimo ir dėl to, kad pati valstybė, baudžiamasis procesas nesugeba jų atpažinti kaip aukų. Jos paprastai laikomos nusikaltėliais.

„Turime įvertinti ir tai, kad prekybos žmonėmis nusikaltimo indeksas visuomenėje dar yra labai žemas. Tai rodo, kad visuomenė dar nelabai supranta šį reiškinį, nesuvokia jo pavojingumo. Kartu tai parodo, kad ir pati valstybė nevertina, bent jau pastaruoju metu, prekybos žmonėmis kaip grėsmės ir nelaiko prioritetine kovos su šiuo nusikalstamumu kryptimi, ypač dabartiniame geopolitiniame kontekste“, – akcentavo A. Gutauskas.

Stereotipai: anot A. Gutausko, klaidingai manoma, kad aukos pačios pasirinko nusikalstamą elgesį. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Klaidingi stereotipai

Niekam nekelia abejonių, kas yra prekyba žmonėmis, kaip tai veikia, – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus, jie sudaromi siekiant jį išnaudoti. Su žmogumi elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia.

„Vokietijoje oficialiai ta vieta buvo naktinis klubas. Rūsyje buvo nelegalės arba tos, kurių dokumentai paimti. Mano dokumentus atėmė ir rodė merginų nuotraukas – sužalotos, kai kuriose nuotraukose matėsi nužudytos. Grasino. Iš pradžių, kai atsisakiau aptarnauti klientus, mušė. Kai pagrasinau kreiptis į policiją, iš manęs pasijuokė ir priminė, kad mano pasas pas juos, o be dokumentų pati būsiu palaikyta nusikaltėle“, – tikra patirtimi dalijosi 26-erių moteris.

Tačiau situacija kinta, šiandien daugėja ne seksualinio išnaudojimo, bet žmonės verčiami daryti nusikalstimus. Prekyba žmonėmis nusikalstamam išnaudojimui yra viena iš mažiau žinomų šio reiškinio rūšių.

„Tame bute gyvenome ir praleisdavome po šešiolika– aštuoniolika valandų skambindami lietuviškais numeriais ir bandydami išgauti asmens kodus, slaptažodžius, banko sąskaitų numerius. Tą informaciją perduodavome kitiems – vadinamiesiems vadybininkams. Jie imdavo paskolas arba tęsdavo skambučius ir įtikindavo, kad pinigus pervestų iškart į bankų sąskaitas. Kontroliavo viską – kada valgome, kada einame į tualetą, kad nebendrautume vieni su kitais. Buvome kaip zombiai“, – pasakojo 35-erių vyras.

Vagystės, kišenvagystės, bankomatų vagystės, vagystės iš parduotuvių, sukčiavimai išmokų srityje, kanapių auginimas, prekyba narkotikais, jų kontrabanda, padirbtų prekių gamyba, neteisėtas labdaros maišelių rinkimas, metalo vagystės, metamfetamino gamyba – tai toli gražu ne visos veikos, kuriose žmonės nusikalstamai išnaudojami.

„Šios rūšies prekybos žmonėmis problema yra informuotumo trūkumas ir vyraujantys stereotipai. Klaidingai manoma, kad aukos pačios pasirinko nusikalstamą elgesį ir apie jokį aukos statusą čia negalima kalbėti. Šios aukos, kai kurios ir atliekančios bausmę už padarytus nusikaltimus, apeliuoja į tai, kad teisėsauga jų neklausinėjo apie asmenines aplinkybes nusikaltimo padarymo metu, kad galėtų išanalizuoti, ar jos buvo prekybos žmonėmis aukos, ar ne“, – pastebėjo KT teisėjas.

Pažeidžiami ir bejėgiai

Teisėsauga vis dar koncentruojasi į seksualinės prievartos aukas. Taip pat – stereotipiniams idealių ar nekaltų aukų mechanizmams ir konstrukcijoms vertinti. Narvas, surištos rankos, kojos, į galvą įremtas pistoletas. Tokį vaizdą nesunku suprasti kaip prievartą. Tačiau labai sunku suvokti, kaip psichologiškai žmogus priverčiamas kažką daryti prieš savo valią

„Yra kita problema – aukos savęs tokiomis neidentifikuoja, – pabrėžė teisėjas A. Gutauskas. – Prekybos žmonėmis aukos yra pažeidžiami visuomenės nariai, dažnai tai – kompleksinis pažeidžiamumas, apimantis ne vieną, o kelis požymius. Šios prekybos žmonėmis formos aukomis dažniausiai tampa vyrai.“

Pagrindiniai pažeidžiamumo požymiai yra bloga finansinė padėtis, menkas išsilavinimas, priklausomybės, socialiniai ryšiai, valstybinėse globos įstaigose užaugę asmenys ir, žinoma, kriminalinė praeitis.

Stereotipinis požiūris į prekybos žmonėmis aukos sampratą atlieka lemiamą vaidmenį. Dar jautresnė nusikalstamai išnaudojamų vaikų padėtis. Dažnai juos su nusikaltėliais sieja emocinis ryšys, tad vaikai nesuvokia, kad yra išnaudojami.

„Asmenys, kuriais prekiaujama siekiant įvykdyti nusikaltimus, ne tik nežino apie savo statusą kaip aukų, bet ir patys save suvokia kaip nusikaltėlius. Jie suvokia, kad dalyvavo darant nusikaltimą, bijo būti sulaikyti, dėl gėdos ir baimės, bijo pasakoti savo istoriją policijai. Šią padėtį dar labiau apsunkina prekeiviai žmonėmis, kurie gali grasinti aukoms, kad bus pranešta valdžios institucijoms, jeigu jos bandys pabėgti ar atsisakys daryti nusikaltimus, vykdyti prekeivių nurodymus. Be to, prekeiviai moko aukas, kaip bendrauti su policija ir atsisakyti bendradarbiauti. Taigi, nesuvokimas, kad esi auka, yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės neieško pagalbos“, – pastebėjo prof. dr. A. Gutauskas.

Valstybė nevertina prekybos žmonėmis kaip grėsmės ir nelaiko prioritetine kovos su šiuo nusikalstamumu kryptimi.

Aišku, yra ir daugiau priežasčių. Pažeidžiami asmenys linkę kaltinti save, jaučiasi įbauginti ir nemato išeities. A. Gutauskas atkreipė dėmesį, kad aukų apsaugos sistema yra labai silpna, dar ir dėl to mažai dėmesio skiriama šiai prekybos žmonėmis formai.

Klastinga forma

Nusikalstamas išnaudojimas, kaip prekybos žmonėmis forma, nebuvo įtrauktas į 2000 m. protokolo dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo ir vertimosi už ją papildančio Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją, prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, dar vadinamą Palermo konvencija, 3 straipsnį, kuris pateikė prekybos žmonėmis apibrėžimą.

Šios išnaudojimo formos nebuvo ir 2005 m Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis 4 straipsnyje, kuris apibrėžia prekybą žmonėmis, vadinamame Varšuvos konvencija.

Ši išnaudojimo forma atsirado tik 2011 m. direktyvoje. Oficialiose Jungtinių Tautų ataskaitose, Europolo, Eurostato ataskaitose forma nebuvo minima iki 2014 m.

„Dėl sudėtingo identifikavimo prekybos žmonėmis aukos negali pasinaudoti ir į auką orientuotu holistiniu požiūriu į prekybos žmonėmis aukas, kurios minimos anksčiau išvardytuose dokumentuose. Todėl instituciniu požiūriu jos tampa dar didesnėmis aukomis, kadangi šio požiūrio esmė yra aukų teisių iškėlimas į viso prekybos žmonėmis proceso centrą, stiprinant aukų teises, vadinasi, jų apsaugą ir viktimizacijos prevenciją, kuri yra vienas iš pagrindinių elementų, siekiant tikrosios aukų apsaugos, o ne formalaus požiūrio į aukų apsaugą, pirmiausia sėkmingai jas identifikuojant“, – teigė KT teisėjas.

Tiesa, tarptautinė teisė išplėtė prekybos žmonėmis apibrėžtį, apimdama naujus išnaudojimo būdus – priverstinį nusikalstamumą, išnaudojimą nusikalstamoms veikoms.

Anksčiau išnaudojimas nusikaltimams daryti buvo vertinamas kaip paprastas bendrininkavimas. Labai sunku atskirti bendrininkavimą nuo prekybos žmonėmis aukos. Platinant narkotikus – bendrininkavimas, vagiant – bendrininkavimas. Niekas nesigilino.

„Kai buvo pradėta daugiau kalbėti, kas yra prekyba žmonėmis ir kokios galimos išnaudojimo formos, imta giliau analizuoti šį reiškinį, nes, paviršutiniškai vertinant, visa tai atrodė kaip bendrininkavimas. Aukos savęs nelaikė aukomis, o teisėjai nė nepagalvojo, kad tie žmonės gali būti aukos, nebuvo kalbama, kad iš įtariamojo asmuo galėtų tapti nukentėjusiuoju“, – besikeičiantį požiūrį į klastingą nusikaltimą dėstė prof. dr. A. Gutauskas.

Išnaudojimas nusikaltimams daryti kaip prekybos žmonėmis forma buvo pripažintas ir įtrauktas į baudžiamąjį įstatymą 2012 m.

Pagal tikrą istoriją

Aštuoniolikmetis Tomas su draugu Remiu trindavosi prie vietinio kiosko:

Ten vakarais rinkdavosi ir panos, ir tokie kur jau automobilius turi. Stengdavausi grįžti kuo vėliau namo, nes mama su patėviu ėsdavosi. Mažiukas brolis klykdavo.

Žodžiu. Iš matymo pažįstamas bičas pasakė, kad mes su Remiu neblogai judame, pasportavę, kad galėtume daug gerų dalykų nuveikti. Sakė, kad renka komandą darbams į Angliją.

Neturėjau savo pinigų, nes iš mamos, patėvio nei prašyk, nei gausi. Išvažiavome nežinia kur, nežinia ką veikti. Pasisiūlė pasaugoti pasus, kai jau buvome Londone.

Kitą vakarą nuvažiavome prie prekybos centro ir pasakė, kad reikia suktis greitai, – išnešti iš elektronikos prekių parduotuvės telefonus, priedus. Imti viską kas brangiau. Kas antrą dieną važiuodavome į tokius reisus. Po kelių dienų norėjau viską baigti, nes, atrodė, kad pažaidėme ir užteks. Prasidėjo grasinimai, leido suprasti, kad taip lengvai nepaleis. Važiuodavau ir kiekvieną kartą galvojau kaip pabėgti.

Baigėsi tuo, kad sugavo policija. Buvo ekipažas prie centro. Dabar atrodo, kad gal ir gerai. Neilgai viskas truko.

Parengta pagal Tarptautinės migracijos organizacijos informaciją