Įpareigota ir atsiprašyti
Pirmą kartą Lietuvoje dėl tėvo prievartautų dukrų nuteista ir motina.
„Niekam nieko nesakysime. Po truputį atsigausime“, – taip šeimos narius tylėti ragino motina, daugybę metų pasyviai stebėjusi, ką tėvas daro su dukromis. Tokia motinos pozicija ne tik kad nestabdė nevaržomai dukras seksualiniams poreikiams išnaudojančio tėvo, bet ir visam gyvenimui traumavo mergaites.
Dukrų prievartavimo stebėtoja buvusi motina, teismo apibūdinimu, „normalizavo tėvo elgesį“. Tokia jos pozicija leido išnaudojamoms mergaitėms manyti, kad šitaip elgtis tėvui – normalu.
„Ji negalėjo to nematyti“, – skausmu išsiliejo parodymai apie tai, kai dar mažametes dvigulėje lovoje tėvas apžiūrinėdavo, liesdavo, čiupinėdavo, o motina gulėdavo toje pačioje lovoje ant krašto ir nieko nesakydavo.
Nei tėvas, nei motina kaltais neprisipažino. Vieną iš nukentėjusių mergaičių privertė atsisakyti savo parodymų, kitos suprato nepajėgsiančios to padaryti, todėl tėvai savo nekaltumą grindė jos siekiu susidoroti su šeima, kad dukra dėl esą nestabilios psichologinės-psichinės būklės galimai taip daro skatinama savo draugių, o jos elgesys – isterijos, pjaustymasis, lytinio identiteto paieška ir LGBT palaikymas yra maištas prieš tėvus. Esą manipuliavimas kyla dėl netenkinamų jos norų.
Vieno Lietuvos rajono šeimos tragedija, sugulusi į bylą, dar kartą primena statistiką, kad vienas iš penkių vaikų patiria vienokią ar kitokią seksualinę prievartą.
Vienam iš penkių kenčiančių vaikų yra aiškinama, kad tai yra meilė, rūpinimasis juo, tik apie tai niekam negalima pasakoti. Ir tas vienas iš penkių vaikų tyli. Tik nežinia, kiek tų tyliai kenčiančių nebeišlaiko, kol skausmas, kančia, nuolatiniai košmarai sapnuose apie tai, kas vyko, nemeilė sau, priešingai lyčiai išsiveržia. Gerai, jei išsiveržia parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnams.
Šiuo atveju buvo nuteisti abu: ir tėvas, ir motina. Jis – už daugybę seksualinio išnaudojimo kartų, ji – už tai, kad neapsaugojo savo mažamečių, vėliau nepilnamečių mergaičių.
Bylą peržiūrėjęs Lietuvos apeliacinis teismas pirmosios instancijos skirtą bausmę tėvui – trylika nelaisvės metų – sušvelnino metais, motinai skirtas dešimties mėnesių laisvės apribojimas, ji įpareigota atidirbti 100 valandų sveikatos priežiūros ar socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Teismas taip pat įpareigojo motiną atsiprašyti.
Vertinimai: mergaitės besikeičiantį elgesį aplinkiniai siejo su prasidėjusia paauglyste. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Tai vykdavo kasdien
Tėvų namus ji paliko aštuoniolikos. Išėjo išsinešdama daugybę prisiminimų apie nenormalų tėvo elgesį, motinos abejingumą ir kasdien persekiojančių košmarų apie tai, ką išgyveno. Teisme sakė, kad labai sunku kalbėti. Viską prisimena, bet labai sunku kalbėti. Prisimena tai, ką pasakojo ikiteisminio tyrimo metu. Paprašė tai paskelbti.
„Jis tai darė labai daug kartų, todėl tiksliai pasakyti negali, kiek kartų tai buvo. Visas tas laikotarpis, kai jis su ja taip elgėsi, jai buvo sunkus. Ja niekas netikėjo, visi galvojo, kad ji meluoja, todėl buvo pradėjusi didelėmis dozėmis vartoti įvairius vaistus, save žalodavo, pjaustydavosi rankas, kojas. Yra galvojusi ir kalbėjusi apie savižudybę. Visa tai, kas vyko su tėčiu, ją labai paveikė“, – tokius nukentėjusiosios parodymus užfiksavo pareigūnai.
Jos skausmas gulė į baltus popieriaus lapus. Romane tai būtų įvardijama „lyg krauju užrašyta“. Tačiau net ir skaitant gana sausa tyrėjų kalba fiksuojamus parodymus, trumpus sakinius veržiasi skausmas, kančia ir vaikiškas blaškymasis dėl to, kad „neišeina sustabdyti to, kas su ja daroma šeimoje, dėl tėvų elgesio su ja“.
Tikslios datos nepamena, tėtis paprašė eiti su juo miegoti į garažą. Prašė dėl to, nes sakė, kad ją myli, ji jam rūpi. Ji sutiko ir nuėjo su juo. Ten buvo sofa, kurią išskleisdavo. Jis ten dažnai miegodavo. Jai atsigulus su juo, jie žiūrėjo kažkokias komedijas ir tada, pamena, kad jis įkišo lytinį organą į jos kūną.
Tą pačią naktį jis ją glamonėjo, lietė visur. Daugiau nelabai ką pamena, tiesiog jai įsiminė pagrindinis iki tol nepatirtas veiksmas, nes tai buvo pirmas kartas, kai jis tai darė. Ji nelabai suprato, kas vyksta. Jai tuo metu galėjo būti apie dvylika metų.
Jis ją vis nuteikdavo, kad taip turi būti ir kad čia normalu. Iki to laiko jis dar dažnai liesdavo ją rankomis, kišdavo pirštus jai į intymiausią vietą, taip pat ją liesdavo ir liežuviu.
„Jis tai darydavo namuose, dažniausiai jo ir mamos miegamajame. Tai vykdavo vos ne kiekvieną dieną ir tai buvo tarsi toks auklėjimas. Tai jau atrodė kaip kasdienis dalykas, kad taip ir turi būti. Apie tai niekam nesakydavo, nes iš pradžių galvojo, kad iš tikrųjų taip ir turi būti.
Tai vykdavo vos ne kie.kvieną dieną ir tai buvo tarsi toks auklėjimas.
Kai pirmą kartą ją išžagino, jis tai pradėjo daryti vis dažniau, vos ne kiekvieną dieną. Tai vykdavo dažniausiai jos kambaryje naktimis. Jis nakties metu, kai visi miegodavo, ateidavo į jos ir sesers kambarį“, – vaikystės patirtis tyrėjams pasakojo mergaitė, jau palikusi tėvų namus.
Padrąsino psichologė
Ką galėjo pakeisti mergaitė, kuria niekas netikėjo? Net tada, kai po kelerius metus trunkančių nuolatinių prievartavimų išdrįso mamos telefone parašyti žinutę, kurią ši net ir ne iš karto pamatė, faktiškai mažai kas pasikeitė.
„Mama nepranešė apie tėvo santykius su ja, nes yra priklausoma nuo tėvo materialiai, jo bijojo. Mama su močiute ją gąsdino, kad jei kas nors sužinos apie tėvo elgesį, jos bus atimtos iš šeimos, sužinos žiniasklaida, vaikai šaipysis iš jų“, – taip panašiai buvo atsakyta į vaiko pagalbos šauksmą.
Vėliau, kai mama su vaikais persikėlė gyventi pas močiutę, ji sakė supratusi, kad tai laikina, kad mama grįš pas tėtį. Taip ir įvyko. Šeimoje augo dar trys broliai. Du vyresni, vienas jaunėlis. Buvo prasitarę, kad jie girdėdavo, kas darosi seserų kambaryje, buvo netgi matę, tačiau ir berniukai tylėjo.
„Užmigdama ji prisiglaudė prie pat mamos ir tada nakties metu turbūt pabudo, kai pajuto, kad kažkas lenda prie jos. Tai buvo tėtis, jis buvo numovęs jai kelnes ir […]. Šalia miegojo mama“, – dar vienas iš daugybės kasdienių epizodų.
Paauglystėje supratusi, kad tai, kas vyksta, yra blogai, kad tėtis taip neturi su ja elgtis, ieškojo būdų apsisaugoti. Darė tai, ką galėjo padaryti, kas buvo jos jėgoms: nustojo praustis, ėmė negražiai rengtis, buvo atžagari, nemandagi. Vylėsi, kad tokia ji jam nepatiks ir gal liausis tas nuolatinis košmaras.
„Jis ją žagindavo be prezervatyvo. Jo niekada nebuvo užsidėjęs. Ne kartą buvo nupirkęs nėštumo testų, kad ji juos pasidarytų. Juos padėdavo kur nors tualete, jai tyliai pasakydavo, kur jie padėti, ir liepdavo pasidaryti testus“, – parodymus fiksuoja tyrėjai.
Per ir po visų santykių su tėvu jai labai skaudėdavo, ji pasakydavo jam apie tai, jis atsakydavo: „Tuojau baigsiu.“ Tėvas jai duodavo pinigų, kitiems vaikams – ne. Jai sakė, kad ji jam primena jo pirmą merginą, rodė tos merginos nuotrauką. Ji prisipažino, kad tai buvo šlykštu.
Vėliau irgi duodavo jai pinigų, užkišdavo už liemenėlės. Tiesiogiai jis jai nesakydavo, už ką duodavo, tačiau suprato – už tai, kad tylėjo. Arba jis sakydavo, kad pinigus duoda už tai, kad „gera buvai“, t. y. už seksą. Suprato, kad jis pinigais ją paperka. Jo elgesys su ja ir dėmesys jai buvo geresnis nei su kitais vaikais.
Į policiją nusprendė kreiptis, nes padrąsino psichologė. Iš šeimos palaikymo nesulaukė.
Sesuo palūžo
Į policiją kreipėsi ir jos sesuo. Tyrėjai vertė dar vieną kitos klaikios istorijos dalį: kai mergaitei buvo 6–7 metai, jau buvo supratusi, kad liečiami jos lytiniai organai. Juos liesdavo tėvas. Tuo metu nesuprato, kad tai blogai. Galvojo, kad tai normalu. Tai vyko tėvų ir jos su seserimi kambaryje.
Tokie dalykai vyko, iki jai suėjo 14–15 metų. Tėvas paaiškino, kad taip jis siekia apsaugoti ją nuo berniukų. Tėvas pats numaudavo jai apatines kelnaites, liepdavo praskėsti kojas. Būdavo, kad ji sutikdavo arba nesutikdavo. Kai nesutikdavo, ji rėkdavo, pradėdavo stumdytis. Tačiau jis panaudodavo jėgą, prispausdavo.
Daug kartų rankomis ir pirštais lįsdavo prie jos intymios vietos, laižydavo. Nesibodėjo išsirengti tiek, kad ir ji jį matydavo. Bučiuodavo į lūpas. Tai vykdavo nuolat, ne mažiau kaip kelis kartus per savaitę.
Mama to nematė. Tėvas jai sakė, kad mamai apie tai nesakytų, todėl tylėjo. Namuose arba nebuvo namiškių, arba jie būdavo kitame namo gale. Nors brolis sakė ne kartą girdėjęs seserų riksmus, tačiau nesikišdavo, nes būtų negalėjęs padėti fiziškai.
Tėvas po kiekvieno savo tokio bendravimo su ja sakydavo, kad niekam nesipasakotų. Bijojo tėvo, todėl tylėjo. Mama sakydavo, kad vaikus gali atimti, jei kam praneš, kad yra mušami. Niekam pati apie tėvo elgesį su ja ir sese nepasakojo.
Dabar supranta, kad tai nenormalu. Dabar jai fiziškai sunku ir šlykštu galvoti apie lytinius santykius. Net nežino, kada jai prasidėjo depresija, pas gydytojus tėvai nevedė. Stengėsi daug miegoti, kad negalvotų apie tai, kas vyksta šeimoje, neišeidavo iš savo kambario, nes ten jautėsi saugesnė, buvo minčių nusižudyti, bandė nusinuodyti alkoholiu ir vaistais. Nesupranta, kodėl turėtų norėti gyventi.
Tačiau viso šito skausmo ji išsižadėjo, atsisakė teisme liudyti prieš tėvą, atsisakė būti nukentėjusiąja sakydama, kad išsigalvojo, kad sesuo privertė taip daryti. Tačiau, spręsdamas dėl tėvo kaltės, teismas rėmėsi abiejų dukrų parodymais.
Prisidėjo ir dar viena aplinkybė. Teismas pabrėžė, kad šios dukros sprendimui neduoti parodymų prieš tėvą įtakos turėjo motinos ir brolio spaudimas, kurį patvirtino tarpusavio susirašinėjimai. Teismui nekilo abejonių, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus pirmuosius parodymus ji vis dėlto davė laisva valia ir niekieno neverčiama.
Mama nejautė kaltės?
Tėvo ir motinos kalte prieš dukras nesuabejojo du Lietuvos teismai.
Vis dėlto į vieną klausimą, ypač vienai iš seserų, kurios neištvertas savyje skausmas išsiliejo į baudžiamąją bylą, greičiausiai liks neatsakyta: kodėl mama, artimiausias ir mylimiausias pasaulyje turėjęs būti žmogus, jos negelbėjo?
Viena liudytoja ikiteisminio tyrimo metu prisiminė mergaitės žodžius: „Mama renkasi jį, o ne mane, manimi niekas netiki.“ Dar vienas dūris mergaitei buvo, kai apkaltinamąjį pirmos instancijos teismo sprendimą mama apskundė Apeliaciniam teismui.
Skunde piktinamasi, kad teismas rėmėsi dukros parodymais, suprask, dukra suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymai tendencingi. Skunde pabrėžiama, kad dukra pasisakė jautusi mamai didžiulę neapykantą ir jai neatleidusi.
Ji negalėjo priešintis seksualiniams kaltinamojo veiksmams.
Tačiau teismo nesugraudino argumentai, kad mama mėgindavo sudrausminti tėvą, tačiau jai nepavykdavo. Praktiškai prie kiekvieno epizodo, kai mama žinojo apie mergaitės seksualinį išnaudojimą, teismas rašė: „Žinodama apie įvykdytas nusikalstamas veikas: išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, pažeisdama vaiko poreikį būti pastebėtam ir mylimam, nereagavo į vaiką traumuojančią situaciją ir, nesiimdama priemonių nutraukti sistemingus, nusikalstamus tėvo veiksmus, neapsaugojo dukros nuo ilgalaikės traumuojančios patirties artimoje aplinkoje.“
Prislėgta, bet nuoširdi
Šioje istorijoje šiek tiek kitaip susiklostė tolesnio mergaitę supančio žmonių rato pastebėjimai. Dažniausiai pasitaikantis panašiose istorijose ir kokį nors specialistą neva reabilituojantis liudijimas būna „nieko nesakė apie patiriamą prievartą“. Tarsi ateiti pas mokyklos socialinį pedagogą ir pasisakyti, kad išžagino tėvas, būtų lygiai tas pats, kaip pasakyti, kad pakilo temperatūra ir norėtum eiti namo.
Ši mergaitė bendravo ir su psichologais, ir su socialine pedagoge, ir su popamokinės veiklos mokytoja. Įdomiausia, kad iš jos nutylėjimų, o kartais keistokose vietose sakiniuose dedamų akcentų specialistai įtarė, kad vaikas galbūt gyvena visai nevaikišką gyvenimą. Tačiau išklausti, pasiekti, kad mergaitė atsivertų, pavyko ne iš karto.
Jos isterijas, ūmų elgesį vieni priskyrė paauglystei, kiti – psichologinėms problemoms, nes ji juk ir vaistus gėrė, ir kelis kartus mėgino žudytis, žalojo save. Tačiau vėliau jau teismo psichiatrai ir psichologė patvirtino, kad toks reagavimas ir elgesys būdingas potrauminio streso požymis dėl vaikystėje patirtos seksualinės prievartos ir netinkamo motinos reagavimo į situaciją.
Be to, psichologiškai nukentėjusi mergaitė atskleisti apie seksualinį jos išnaudojimą buvo pasirengusi tik tuomet, kai fiziškai atsiskyrė nuo šeimos. Sulaukė pilnametystės ir savarankiškai kreipėsi psichologinės pagalbos, kuri ją sustiprino ir padėjo pasirūpinti savais poreikiais be kaltės jausmo.
Teismo psichologai atkreipė dėmesį, kad nukentėjusioji parodymus davė tris kartus: „Ji natūraliai ir gražiai pati įvardija, kad gali pasakyti daugiau aplinkybių su kiekviena kita apklausa. Kodėl taip vyksta? Iš tikrųjų nukentėjusioji siekia užmiršti tuos įvykius, kiek įmanoma, jų nebeprisiminti, bet pasiryžusi bendradarbiauti. Dėl apklausų ji priversta, motyvuota atskleisti kuo daugiau bylai reikšmingų detalių.
Atmintis yra tokia, kad kuo daugiau užduodama klausimų, tuo daugiau reikšmingų aplinkybių pavyksta atskleisti. Ji sako: „Dabar papasakojau viską, bet vėliau gal priminsiu dar ką nors.“ Tai natūralu, normalu, kai byloje nagrinėjamas nevienkartinis įvykis. Su kiekviena kita apklausa ji gali pateikti daugiau aplinkybių.“
Psichologų vertinimu, mergaitė, nors ir labai prislėgta, pasiryžusi eiti iki galo, yra atvira, nuoširdi. Ji atsiveria kalbėdama apie tokius niuansus, apie kuriuos suaugęs žmogus galbūt neprabiltų: „Ji negalėjo priešintis seksualiniams kaltinamojo veiksmams.“
(be temos)
(be temos)