Iš STT mėsmalės ištrūkęs Š. Narbutas: buvo labai juodų momentų | Diena.lt

IŠ STT MĖSMALĖS IŠTRŪKĘS Š. NARBUTAS: BUVO LABAI JUODŲ MOMENTŲ

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Beveik trejus metus trukusios Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pastangos Šarūną Narbutą paversti sukčiumi žlugo. Šiandien vyras pasakoja apie juodžiausius momentus ir kaip pavyko nepalūžti.

Kaltinimai subliūško

Gegužės 11-ąją Vilniaus apygardos teismas visiškai išteisino verslininką, visuomenininką Š. Narbutą dėl kaltinimų piktnaudžiavimu ir sukčiavimu, Lietuvai per pandemiją įsigyjant COVID-19 reagentų.

Anot teismo, neįrodyta, kad Š. Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nebuvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Įrodyta, kad Š. Narbutas tame sandoryje veikė kaip tarpininkas – su Ispanijos įmone buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis. Taip pat įrodyta, kad 300 tūkst. eurų komercinio atstovavimo atlygis, kurį gavo Š. Narbutas, priklausė ne Lietuvos valstybei, o jau minėtai Ispanijos įmonei. Dėl to nėra ir sukčiavimo sudėties.

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Tačiau noras padėti šaliai sunkiu metu vos netapo tramplinu į pražūtį. Š. Narbutas per visą beveik trejus metus trukusį teisinį procesą kartojo, kad STT ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą, tačiau politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Verslininkui teko išgyventi ne tik viešą linčo teismą, įvairiomis priemonėmis daromą spaudimą prisipažinti, bet ir beviltiškumo jausmą, atvedusį prie minčių apie savižudybę.

Pagaliau galiu kvėpuoti

Praėjus kelioms savaitėms po išteisinamojo nuosprendžio su Š. Narbutu susitikome pasikalbėti „Kauno dienos“ redakcijoje. Šį kartą kalbėjomės ne apie teisinius dalykus, o kaip atsilaikyti prieš nevaldomą institucijų savivalę.

Išgyveno: iš STT mėsmalės ištrūkęs Š. Narbutas neslepia, kad buvo momentų, kai galvojo apie savižudybę. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Beveik po trejų metų išgirdote išteisinamąjį nuosprendį. Kaip šiandien jaučiatės?

– Pagaliau galiu kvėpuoti. Žinoma, neapleidžia mintys, kad vyks apeliaciniai, kiti tolimesni procesai, reikės ir toliau jiems skirti laiko, nors galėčiau dirbti ar užsiimti kažkuo kitu. Žinoma, džiaugiuosi, kad gyvename teisinėje valstybėje ir teismo sprendimas tai įrodo.

Ramybės suteikia tai, kad, kai byloje bandoma pritempti dalykus, kurių iš tikrųjų nebuvo, panaudojant įvairias technologijas, beribius institucinius išteklius, paaiškėja, kad nepaprasta tai padaryti. Negalima sukurti tokių argumentų lygioje vietoje, nors tikrai buvo bandoma parodyti visuomenei dalykus, kurių nėra, ir tuos argumentus pateikti, kad jie atrodytų kuo neskaniau.

Gerų emocijų suteikia ir tai, kad pagaliau baigėsi beveik trejus metus trukęs teisminis procesas, kuris buvo žiauriai sunkus. Prie to prisidėjo didžioji dauguma žiniasklaidos priemonių ir naujienų agentūrų. Nušviesdami bylos eigą, nors dar niekas nebuvo įrodyta, žurnalistai aprašydavo, ką patys įsivaizduoja, o tai neatitiko realybės. Naujienų agentūrų tekstus perspausdindavo kone visi portalai, net nepatikrinę informacijos. Viso proceso metu tai buvo daroma kone 100 kartų. Bet kuris skaitytojas, matydamas vien tokią neigiamą informaciją apie Š. Narbutą, jau labai seniai susidarė nuomonę, kad aš esu padaręs kažką nusikalstamo. Iš visų žiniasklaidos priemonių vienintelė „Kauno diena“ bandė savarankiškai mąstyti, o ne tiesiog kopijuoti. Dabar turime situaciją, kai viską, ką tiek laiko dauguma žiniasklaidos priemonių rašė, teismas paneigė.

– Prisiminkite tą 2020 m. liepos 21-osios rytą. Tuomet namie sulaukėte STT agentų vizito, buvo atlikta krata, atsidūrėte areštinėje. Kas tuomet dėjosi jūsų galvoje?

– Pirminis šokas sulaikymo dieną buvo dėl to, kad visiškai nesupratau, kas vyksta. Tikrai galvojau, kad įsivėlė kažkokia klaida, nesusipratimas ir netrukus viską bus galima civilizuotai išsiaiškinti.

Tą rytą, kai į namus atėjo pareigūnai, buvo sunku suprasti, kodėl visi šie procesai vyksta. Buvo atlikta krata, paimtas mobilusis telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Maniau, kad viskas vyksta ne tiesiogiai dėl mano veiksmų, o informacija reikalinga kaip papildoma kažkokiam kitam tyrimui. Tik tuomet, kai buvau nuvežtas į STT, man pranešė apie įtarimą. Susipažinęs su juo ir toliau beveik neabejojau, kad viskas paaiškinama. Žinoma, būdamas STT, aš net negalėjau įsivaizduoti, kas tuomet vyko viešojoje erdvėje, kokio masto visa ši istorija ir kad apie ją jau kalba visa šalis. Net nenutuokiau, koks sunkus kelias manęs dar laukia ateityje.

Buvo pasakyta, kad mane veža į areštinę. Tik tuomet supratau, kad viskas daug rimčiau, nei maniau iš pradžių. Galvoje sukosi daugybė klausimų, nes man nebuvo pasakyta, kiek laiko teks praleisti areštinėje, – dieną, savaitę ar kelis mėnesius.

Laimei, ten teko praleisti tik naktį, kuri, rodės, truko visą amžinybę. Turėjau laiko prisikurti daugybę scenarijų. Tačiau apsistojau prie dviejų, kurie yra likę ir iki šiol: ar tam įtakos turėjo vykstantys politiniai procesai, ar viskam dirigavo žmonės iš sveikatos sistemos, nes  buvau viešas kovotojas su korupcija. Gal čia buvo puiki proga bandyti mane patį paversti korumpuotu? Tikslaus atsakymo iki šiol nežinau, bet, viliuosi, gyvenimas į šiuos klausimus kada nors atsakys.

Kaip jau ne kartą esu sakęs, mane sulaikyti tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Neslėpsiu, kilo minčių ir apie tai, kad gal tikrai ne viską suprantu ir kažką padariau blogai. Juk mano visuomeninis įsitraukimas per COVID-19 pandemiją truko kelis mėnesius. Mąsčiau, gal pasakiau ne tokią frazę, gal e. laiškas ne toks parašytas ar dar kas nors. Tačiau jokių tikslių atsakymų neradau ir ši savimi abejojimo fazė truko bene šešis mėnesius.

Ne kartą man uždavė klausimą: ar prisipažįstu? Į jį atsakydavau klausimu: ką prisipažįstu? Mano nuomone, tokie dalykai yra tik viena iš spaudimo priemonių – kad sukeltum žmogui galvoje chaosą ir priverstum abejoti net pačiu savimi. To paties buvo siekiama ir surengiant viešą sulaikymo šou. Po savaitės, kai pakartotinai vykau į STT, manęs niekas nesulaikė, ten gavau svečio kortelę ir buvau civilizuotai apklaustas. Ar to nebuvo galima padaryti pirmąjį kartą?

Negana to, ne ką mažiau gniuždė mintys apie griūvančius darbinius, asmeninius planus. Labai išgyvenau dėl žmonos, šeimos, artimųjų. Jiems nuo pirmųjų minučių buvo ne mažiau sunku nei man.

Neslėpsiu, buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Tuomet lyg ir supratau, kad toks pasirinkimas nieko neišspręs, tik artimiesiems bus sunkiau.

– Apie šeimą, artimuosius pakalbėkime plačiau. Visi jie turėjo ne tik nepalūžti patys, bet ir rasti jėgų motyvuoti jus.

– Labai geras jūsų teiginys ir apie tai tikrai verta pakalbėti. Čia labai panaši situacija kaip ir su onkologiniais ligoniais. Juk artimiesiems, kurie yra šalia tokių žmonių, reikalinga ne mažesnė pagalba nei pačiam pacientui.

Artimiesiems labai sunku, nes, viena vertus, jie juk tiksliai nežino visos situacijos, bet, žinoma, tiki savo žmogumi. Tačiau turi taip pat stebėti visą tą viešą linčo teismą, matyti ant mylimo žmogaus pilamą purvą, išgyventi kartu neigiamas emocijas ir nepalūžti.

Potyriai: Š. Narbutui teko išgyventi ir viešą linčo teismą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Visą mano veiklą geriausiai žinojo mano žmona ir galiu pasakyti, kad esu labai laimingas turėdamas tokią stiprią moterį šalia. Supratau, kaip svarbu yra šeima, artimieji ir jų palaikymas. Iš jų nesu sulaukęs nė vieno prašymo papasakoti, kaip čia buvo iš tiesų, jie nė karto manimi nesuabejojo. Būtent tai padėjo nepasiklysti tarp savo minčių. Jie suteikė stiprybės kovoti ir įrodyti savo nekaltumą.

Kaip išgyventi?

– Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jūsų lėšos bankų sąskaitose, automobilis. Savo lėšomis, ir tik iš dalies, galėjote pradėti naudotis praėjus pusantrų metų. Iš ko gyvenote?

– Ne paslaptis, kad sumokėti už teisinę gynybą prašiau žmonių pagalbos viešai. Visi kiti dalykai – iš žmonos, artimųjų pinigų. Buvo labai sunkus pats neapibrėžtumo faktorius – juk nežinojome, kiek visas šis teisminis procesas truks. Jei žmona neteks darbo? Jei dar kokios bėdos? Negana to, teisinio proceso metu buvo siunčiamos užklausos į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), domimasi lėšų teisėtumu, dešimties metų laikotarpio pirkiniais. Tikrinamos su tyrimu visai nesusijusios mano įmonės, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), taip pat mano artimųjų finansai. Žinoma, visi šie patikrinimai rezultatų nedavė, nieko blogo nerasta. Tačiau kiek išteklių reikėjo jiems atlikti.

Aš pats, žinoma, dirbau, tačiau tų uždirbtų pinigų vis tiek negalėjau naudoti, nes jie patekdavo į areštuotas sąskaitas. Be viso to, galite suprasti, kiek laiko per parą užimdavo atsakymai į nuolatines institucijų užklausas, pasiruošimas teisinei gynybai. Visa tai net sunku nupasakoti žodžiais ir tikrai linkiu gyvenime niekam to nepatirti.

Šį teisėsaugininkų norą mane palikti be pinigų taip pat vertinu kaip spaudimo priemonę, kad tik greičiau pasiduočiau, nes juk kas nori likti be pragyvenimo šaltinio? Toks nuosavybės teisės apribojimas taikomas tik labai išskirtiniais atvejais, tad mano atvejis kažkodėl teisėsaugininkams pasirodė būtent toks.

Galiu tik palyginti, kad ES yra reglamentų, kaip valstybės narės turi elgtis su asmenimis, kurie padarė nusikalstamų teroristinių veikų. Tai yra kone sunkiausi nusikaltimai. Tačiau net jų atžvilgiu yra priimtas atskiras reglamentas, kad negali būti ribojamos jų galimybės naudotis lėšomis, kurios skirtos teisinei gynybai, susimokėti mokesčiams, maistui ir sveikatos priežiūrai. Ar, Lietuvos institucijų vertinimu, esu blogesnis už teroristą?

– Ką šioje jūsų istorijoje buvo galima padaryti kitaip?

– Kaip teisininkas, manau, jei teisėsauga įtaria apie padarytą nusikalstamą veiką, pirmiausia turėtų rinkti įrodymus, ištirti, įrodyti ir tik tada viešai skelbti. Dabar, kad ir kaip gaila, viskas daroma atvirkščiai. Ką jau kalbėti apie išteklius – žmogiškuosius ir finansinius, kurie išnaudojami tokioms byloms tirti.

Tačiau ar realu tikėtis, kad po mano istorijos tokių atvejų nebebus? Manau, nerealu. Tokių pavyzdžių ir iki manęs turėjome ne vieną. Atrodo, taip nutikti gali bet kam. Kaip galime saugiai jaustis savo šalyje?

Šou: subliūkšta jau ne pirma STT skambiai pradėta byla, tačiau pareigūnai atsakomybės išvengia. (Ž. Gedvilos / BNS nuotr.)

– Sulaukėte daugybės viešos kritikos iš politikų, net dabartinio šalies vadovo Gitano Nausėdos. Tačiau pakalbėkime apie palaikymą.

– Tikriausiai ne tik aš, bet ir mano žmona atsimins visą gyvenimą, kiek daug palaikymo žinučių ji gavo tą dieną, kai aš dar buvau areštinėje. Šimtai žmonių klausė, gal ko reikia, gal ką gali padaryti, ir būtent tai yra nerealu.

Vėliau tas didžiulis žmonių, nebūtinai pažįstamų, palaikymas pasijuto, kai rinkau lėšas susimokėti už teisinę gynybą. Ta pinigų suma tikrai viršijo visus mano lūkesčius.

Jau pirmomis dienomis aiškiai supratau, kad pirminis palaikymas yra didelė vertybė ir kad juo reikia džiaugtis, nes ilgainiui jis išblės. Taip ir atsitiko, tačiau ir viso proceso metu tikrai buvo žmonių, kurie suteikė stiprybės ir neleido suabejoti, kad manimi tiki.

Mintys apie savižudybę

– Prisiminkite patį sunkiausią momentą, kurį per trejus metus teko išgyventi. Ar toks buvo?

– Pats tamsiausias laikas buvo 2020 m. pabaigoje–2021 m. pradžioje. Neslėpsiu, buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Tuomet lyg ir supratau, kad toks pasirinkimas nieko neišspręs, tik artimiesiems bus sunkiau. Tačiau man tada buvo tiesiog per sunku, per skaudu. Atrodė, kad viskas, ką bandai daryti, atsimuša tarsi į sieną. Atrodė, kad, jei atsidūriau tokioje situacijoje ir viskas taip beviltiška, tai arba aš jau visiškai neadekvačiai mąstau, arba visas prieš mane nukreiptas mechanizmas yra neteisingas. Jei pirmasis variantas, tai kam man gyventi, jei visiems aplink sukeliu tik problemų, o jei antrasis – tuomet aš nenoriu gyventi tokiame pasaulyje.

Šį laikotarpį prisimenu kaip patį juodžiausią savo gyvenime. Ne tik kankino slogios mintys, bet ir visiškai nebuvo energijos dirbti, ruoštis teismo procesams, kartais net atsikelti iš lovos.

Tuo metu man teko parašyti apie 40 skundų dėl tų dalykų, kas, manau, buvo taikyta neteisėtai: sulaikymas, turto arešto apribojimas, draudimas komentuoti situaciją žiniasklaidai, nekaltumo prezumpcijos pažeidimas ir kt. Kiekvieną šį, mano manymu, neteisėtą veiksmą turėjau apskųsti nacionaliniuose teismuose. Tik tada galėjau kreiptis į Strasbūro teismą. Turėjau išnaudoti visas vidaus teisinės gynybos priemones, pasiekti tokį nacionalinių teismų sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas. Dabar jau galiu sakyti, kad tų pažeidimų, kuriuos galimai jau mato Strasbūro teismas, mūsų Lietuvos teismai nematė. Būtent po tokių skundų atmetimų, kurie visiškai niekaip neargumetuojami, apėmė beviltiškumo jausmas.

– Kas padėjo išvaikyti tokias baisias mintis?

– Žinoma, pirmiausia, žmona ir kiti artimieji. Taip pat pradėjau lankytis pas psichologą. Specialistų pagalba tokiais atvejais yra būtina.

Žmonos pagalba man buvo neįkainojama. Jai buvo lygiai taip pat sunku kaip ir man, tačiau ji to negalėjo parodyti, nes man būtų kilęs dar didesnis liūdesys.

Labai nesinori grįžti į tas slogias dienas, tačiau galiu pasakyti, kad taip blogai nesijaučiau gyvenime net tada, kai sužinojau, kad sergu onkologine liga. Baisiausias dalykas šio teisinio proceso metu buvo nežinomybė – nei kiek viskas truks, nei kiek pavyks atsilaikyti psichologiškai, fiziškai ir finansiškai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kas visus tuos metus padėjo nepalūžti?

– Tuo metu turėjau neapsakomai daug palaikymo, bet sykiu jaučiausi pats vienišiausias per visą savo gyvenimą. Viskas dėl to, kad nežinojau, kaip žmonėms perteikti, kas vyksta mano galvoje, kaip visiems pasakyti, kad tikrai nepadariau nieko blogo. Tokiomis akimirkomis labai sunku rasti motyvacijos.

Kad turėčiau bent kiek daugiau energijos, pradėjau aktyviai sportuoti, stengiausi kuo dažniau būti gryname ore. Labai padėjo ir pokalbiai su draugais, artimaisiais. Pradėjau skaityti mokslinius straipsnius ir žiūrėti dokumentiką apie tai, kaip pačiam motyvuotis. Buvo momentas, kai pakeičiau net mitybos įpročius ir tapau veganu. Išbandžiau daugelį dalykų, kurie padėtų jaustis geriau.

Kalbant apie dabartinį laiką, kai teismas mane išteisino, daug gerų emocijų sukėlė viešas žmonių komentavimas ir pasidžiaugimas tokiu teismo sprendimu. Tikrai nesitikėjau sulaukti tiek palaikymo. Žinoma, puikiai suprantu, kad dar laukia ilgas kelias, nes bus ir apeliacinis procesas, tačiau šią akimirką tai teikia jėgų. Ačiū visiems.

Šį teisėsaugininkų norą mane palikti be pinigų taip pat vertinu kaip spaudimo priemonę, kad tik greičiau pasiduočiau, nes juk kas nori likti be pragyvenimo šaltinio?

Pakenkė sveikatai

– Pakalbėkime apie pasitikėjimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad COVID-19 pandemijos įkarštyje padėjote Lietuvai. Iki proceso dažnai buvote matomas kaip nevyriausybininkas, daug padedantis kitiems. Tačiau per visus šiuos trejus metus, kaip pats sakote, patyrėte daug neteisybės: iš teisėsaugos, žiniasklaidos ir pan. Neretai išgyvenę skaudžias gyvenimo patirtis žmonės ima paranojiškai niekuo nepasitikėti.

– Visiškai teisingai. Pačioje pradžioje tapau labai įtarus, net paranojiškai. Būdavo, kad, jei kažkas man parašo, galvodavau, kad tas žmogus nori ne padėti, o kažkas jį siuntė. Jei man kažkas siūlydavo susitikti, manydavau, kad iš manęs nori sužinoti kokios nors informacijos, kuri gali būti kažkaip panaudota prieš mane patį. Šis dalykas man yra labai sunkus, nes niekada toks nebuvau. Niekada net nekildavo minčių, kad su žurnalistais turi atsargiai bendrauti, nes viską jie gali pateikti visiškai priešingai. Juk iki proceso visi straipsniai apie mane visuomet buvo tik teigiami, tačiau jam prasidėjus tapau bloguoju.

Ar vėl pasitikėsiu žmonėmis? Mano charakteris yra toks – aš visuomet galvoju, kad visi žmonės iš prigimties yra geri. Gal tik tam tikrose situacijose dabar esu atsargesnis, tačiau procesui pasibaigus nieko ir nebereikės įtarinėti.

– Sergate onkologine liga. Kokią įtaką ši teisinė kova padarė jūsų sveikatai?

– Įtaka didžiulė. Atsirado reiškinių, kurie jau yra negrįžtami. Tokį laiką gyvendamas nuolatiniame strese negaliu apsimesti, kad tai nekenkia. Suprastėjusi organų veikla, kai kurie rodikliai pablogėję. Tačiau darysiu viską, kad kuo greičiau sustiprėčiau.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenų, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tačiau visi šie kaltinimai pirmosios instancijos teismo buvo paneigti.


Komentaras

Gintautas Bartkus

Buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas

Kalbant apie Š. Narbuto bylą, reikėtų pažymėti, kad ne išteisinamasis nuosprendis čia svarbiausias. Juk gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje. Svarbiau kalbėti apie didžiausią problemą, kuri buvo padaryta, – ši byla buvo pradėta labai skambiai. Buvo daug skambių ir viešų pareiškimų, kad Š. Narbutas yra kaltas, kad jis turės atsakyti už tam tikrus padarytus veiksmus ir t. t. Viskas būtų buvę visiškai kitaip, jei politikai, kurie tuo metu reiškėsi, ir prokuratūra būtų pasakę: štai, šis asmuo kol kas nėra nuteistas, mes gerbiame nekaltumo prezumpciją, sieksime bylą išnagrinėti visais teisiniais būdais. Jei tokius pareiškimus būtume girdėję nuo pat pradžių, viso to šou ir nebūtų buvę. Šiuo atveju buvo, jei taip galima pavadinti, ne baudžiamoji justicija, o parodomoji.

Akivaizdu, kad mūsų šalies politikai vis dar nesugeba įsisavinti – žmogaus kaltumą nustato tik teismas. Nuo visų viešų vertinimų reikėtų susilaikyti, ypač jei galimai nusikalstamą veiką jau tiria teisėsaugos institucijos. Toks jų situacijos vertinimas, dažniausiai neigiamas, yra realus spaudimas teisėsaugai. Mano nuomone, sąžiningas prokuroras jums pasakytų, kad viešumas tikrai nepadeda tyrimui. Tai vertinant, kad Š. Narbuto atveju buvo ilgą laiką transliuojama tik vienpusė pačios prokuratūros skleidžiama informacija, galima sakyti, kad iš viso to proceso buvo ruošiamasi daryti kažkokius politinius žaidimus ar kažką kita. Tik tai tikrai nebuvo susiję su baudžiamosios justicijos tikslais.

Verta paminėti ir taikytą neproporcingą nuosavybės teisės apribojimą. Š. Narbuto atveju buvo areštuotos visos turimos lėšos. Tad keliami labai paprasti klausimai: iš ko žmogus visus tuos trejus metus turi gyventi? Kaip jis turi susimokėti už teisinę gynybą, maistą, komunalinius mokesčius ir t. t. Kai vyksta tokie dalykai, pradedi galvoti, kad tokie metodai yra paprasčiausia spaudimo priemonė. Kam? Kad jis greičiau prisipažintų. Mano supratimu, tai yra labai neteisinga.

Pastebiu, kad situacija po tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra pakankama. Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrus pažeidimus nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas.

Ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais.

Reikėtų nepamiršti, kad tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Teisingumas kainuoja labai brangiai ir kitaip niekada nebus. Tačiau žmonių pinigus tikrai reikėtų taupyti. Vertinant tai, galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisavinę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus kažkaip įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga.


Džiaugiasi išteisinimu

Po nuosprendžio paskelbimo viešojoje erdvėje pasipylė nuomonių lavina dėl teisėsaugininkų veiksmų. Š. Narbutą sveikino ir jo išteisinimu džiaugėsi teisininkai, gydytojai, verslininkai, dvasininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Vienas pirmųjų viešai savo nuomonę išreiškė dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano. Jis palaikymo Š. Narbutui nevengė ir pirmomis šios istorijos dienomis. Po išteisinamojo nuosprendžio atlikėjas pažėrė kritikos STT.

„Istorija verta milijono. Arba bent jau milijoną turėtų STT išmokėti Šarūnui. Aš net negalėčiau susapnuoti tokio košmaro, per kurį jis perėjo… Esmė – prieš porą metų jį STT apkaltino, suėmė ir su didžiuliu spektakliu vedžiojo prieš televizijos kameras mesdama siaubingus kaltinimus kyšio ėmimu ir t. t. Nors jau tada buvo akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo. Dabar Šarūną VISIŠKAI išteisino!!! Visiškai! Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Realiai ir padėjo.

Per tuos dvejus metus, kol STT ji kratė, tampė, kartais laikė įkalintą ir naudojo psichologinį smurtą, Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus. Genijai iš STT net neatsiprašė... Tai palinkėkime Šarūnui kuo greičiau atsitiesti!“ – savo feisbuko paskyroje rašė žinomas vyras.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pasidžiaugė, kad pagaliau atkurtas teisingumas.

„Tačiau nežinau, ar įmanoma atlyginti už tai, ką turėjai patirti... Bet bent jau sugrąžinta teisybė!“ – rašė ji.

Buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius, operos solistas Jonas Sakalauskas sudėliojo kur kas svarbesnius šios istorijos akcentus.

„Visi matėme, bet bent jau aš tuo metu iki galo nesupratau, kas ir kodėl įvyko. Visų pirma, sveikinu Šarūną, labai svarbu, kad šioje istorijoje padėtas taškas. <...> Kai kurie teisėsaugos atstovai naudojasi daugiau ne teisinėmis, o viešųjų ryšių priemonėmis, taip per trumpą laiką sužlugdoma žmonių reputacija dėl to, ko jie nepadarė (kodėl dar dabar skatinamas liaudies linčo teismas, nors šiuo atveju norėčiau tikėti, kad nebuvo didelio rezonanso), perteklinis jėgos naudojimas yra niekaip nesuprantamas ir nepateisinamas. Trečia, išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai atsakingas?“ – retorinius klausimus bėrė jis.

Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus. Genijai iš STT net neatsiprašė...

Viešos kritikos teisėsaugai negailėjo ir advokatas Justinas Jarusevičius.

„Apie neadekvatų pareigūnų elgesį, kada skambiai pradedami tyrimai sutrypiant asmenį, o vėliau jie pasibaigia niekuo arba ir nuo tokių procesų nukentėjusiųjų tragedijomis, kalbu skaitydamas pranešimus. Kaip svarbu rasti jėgų nepasiduoti, o iškentėti ir kautis. Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas. Juk to, ką sugriovei, ką atėmei, neatlygins jokie pinigai“, – rašė teisininkas.

Jam antrino ir nuomonės formuotojas, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.

„STT darbo klasika. Tokių atvejų – daugybė. Kai suvažinėja žmogų, užtampo, sužlugdo, o finalas – „ai, nu jo, nekaltas“. Jokios atsakomybės už tai. Atsiprašome? Baikite, nemanau. Didelė teisėsaugos votis“, – feisbuke rašė žinomas vyras.

GALERIJA

  • Iš STT mėsmalės ištrūkęs Š. Narbutas: buvo labai juodų momentų
  • Iš STT mėsmalės ištrūkęs Š. Narbutas: buvo labai juodų momentų
  • Iš STT mėsmalės ištrūkęs Š. Narbutas: buvo labai juodų momentų
  • Iš STT mėsmalės ištrūkęs Š. Narbutas: buvo labai juodų momentų
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (91)

Anonimas

linkiu kad jo giminėj gimtu tik invalidai

Nuomonė.

Vieni tas pačias prekes pirko po bene 3 eurus ,o kiti po 12 eurų. Kur teisybė ?Ir patikėti teisingumu negaliu,

Manau.

Pritariu kaunietei. Puota maro metu. Ir nematau jokio teisingumo.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS