Ne juokais sunerimo

Ant daugiaaukščio, kuriame įrengiami butai, iki šiol yra užrašas „Verslo centras“. Susipažinę su devynių aukštų pastate viešpataujančia realybe, žmonės ne juokais sunerimo, kad savo pinigus galbūt įmetė į nežinia kieno naudai malančio verslo girnas.

Butais nepatenkinti pašnekovai mini vieną asmenį – Gediminą Leoną, kuris yra butus pardavusios bendrovės „Moveda“ vadovas.

Jis yra susijęs su keliomis įmonėmis. „Kauno diena“ sužinojo, kad kuklų įstatinį kapitalą turinčios įmonės yra skolingos ne vienam komunalinių paslaugų teikėjui. Tačiau tokios skolos netrukdo vystyti veiklos – viena iš G. Leono vadovaujamų įmonių ne per seniausiai įsigijo patrauklioje vietoje esančio kadaise garsaus „Trijų mergelių“ restorano pastatą.

Petrašiūnuose, Naglio gatvėje, esantis daugiaaukštis, kuriame „Kauno dienos“ pašnekovai pirko butus, kažkada priklausė bendrovei „Kausta“. Sovietmečiu statyti bendrovės administraciniai pastatai po privatizacijos tapo nekilnojamojo turto rinkos preke.

Išvaizda: iš pažiūros dailus daugiaaukštis Petrašiūnuose priviliojo pigesnių butų ieškančius pirkėjus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Išryškėjo bėdos

Nors Naglio gatvės devynaukštyje – įtampa ir netikrumas, skelbimų apie minėtame pastate parduodamus nedidelius butus ir verslo veiklai tinkančias patalpas buvo galima rasti ir pastarosiomis savaitėmis.

Nekilnojamasis turtas skelbimuose įvardijamas kaip „Naglio apartamentai“. Siūloma pasirinkti, anot skelbimų, butą netoli Pažaislio ir pušyno, su jaukia namo aplinka, kurioje yra vietos ir vaikų pramogoms, ir suaugusiųjų poilsiui.

Su „Kauno diena“ kalbėję Naglio g. 4A devynaukščio butų pirkėjai pasakojo apie gyvenimą apkartinusius nesklandumus ir bėdas (pašnekovų vardai ir pavardės pakeisti – red. past.). Redakcijos duomenimis, maždaug už 20 kv. m ploto butus pirkėjai mokėjo nuo 20 iki 35 tūkst. eurų.

Įsigijus butus, netrukus išryškėjo bėdos: nekokybiškas įrengimas, neskaidri komunalinių mokesčių apskaita, atsiskaitymo keblumai ir, pasak pašnekovų, dažnai tuščias, nekonstruktyvus bendravimas su butus jiems pardavusios bendrovės direktoriumi G. Leonu.

Supratę, kad kartu su nekilnojamuoju turtu galbūt įsigijo ir bėdų, kai kurie paskubėjo butus parduoti, bet dauguma tikisi, kad nemalonumai gali būti išsprendžiami.

Gailisi, kad sutiko

Naglio gatvėje nusipirktą nedidelį butą Justina jau pardavė, bet jai ir sutuoktiniui iki šiol liko daug neatsakytų klausimų.

Kad žinotumėte, kiek tai mums sveikatos kainuoja.

„Kai pirkome butą, prašė, kad atsiskaitytume grynais. Aišku, gailimės, kad sutikome. Keli neįtraukti į apskaitą tūkstančiai iki šiol kabo nežinioje. Ką nors išsiaiškinti, gauti atsakymus į klausimus praktiškai neįmanoma, nors jis (G. Leonas – red. past.) dedasi visada pasiruošęs bendrauti, ragina nusiimti karūną ir ateiti pasikalbėti“, – pasakojo Justina.

Apie atsiskaitymus grynaisiais minėjo ir kiti „Kauno dienos“ pašnekovai. Kai kurie jų Naglio g. 4A devynaukštyje įsigijo net ne po vieną butą.

„Pirkome du butus. Tas viršininkas sakė, kad jam reikia grynųjų pinigų. Pinigai buvo sumokėti ne pervedimu. Aišku, pasirašė, kad gavo pinigus, tačiau iki šiol dar nepasirašo, kuris įteisintų mus kaip antro buto šeimininkus. Situacija tokia, kad dabar esame tik vieno buto savininkai. Kad žinotumėte, kiek tai mums sveikatos kainuoja“, – atsiduso nedidelio buto gyventoja.

Aplinka: patalpose vyksta ilgai trunkantys remonto darbai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Kriterijai – neaiškūs

Pašnekovai atkreipė dėmesį, kad jiems net nepavyksta sužinoti, kokia logika paremtas name esančių būtų numeravimas.

„Mūsų aukšte yra apie 20 butų, dar rengiamas trečias ir šeštas aukštai. Mums taip ir liko neaišku, kaip tie adresai žymimi ir ko ten pridaryta, pripainiota“, – sakė Justina.

Panašiais pastebėjimais su „Kauno diena“ pasidalijo ir elektros įvedimo darbais minėtame name besirūpinančios įmonės „Elektros tinklų statyba“ specialistai.

„Ten visiška netvarka. Neaišku, kas ir su kuo sujungta, kur koks kabelis. Nežinau, kaip jie susigaudo, kas ir už ką moka. Ten viską reikia tvarkyti iš esmės. Savininkui surašėme aktą, kuriame išdėstėme visas problemas“, – komentavo įmonės atstovas Laurynas.

Dviprasmiškas statusas

Bene pagrindinė priežastis, dėl kurios minėtame pastate vyrauja painiava ir chaosas, – dviprasmiškas nekilnojamojo turto statusas: visi butai įsigyti ne kaip gyvenamosios patalpos, bet kaip komercinės paskirties. Dėl to gyventojai moka papildomus, komercinėms patalpoms taikomus mokesčius. Be to, kartu su jiems pasitikėjimo nebekeliančia „Moveda“ sėdi tame pačiame vežime – yra ne tik komercinių patalpų, bet ir problemų bendraturčiai.

„Kauno dienos“ pašnekovai pabrėžė, kad mokesčių skaičiavimas, pagal kurį „Moveda“ jiems pateikia sąskaitas, yra visiškai nesuprantamas, kartais net prasilenkiantis su elementaria matematika.

Neseniai į vieną 20 kv. m ploto butą atsikraustęs Aurelijus iš karto pakliuvo į painią situaciją, iš kurios dabar bando kapstytis.

„Registre kiekviena patalpa turi savo unikalų numerį ir pagal tą numerį aš įformintas kaip savininkas. Tačiau negaliu sudaryti individualių sutarčių su tiekėjais, nes mes laikomi nefiziniais asmenimis, kadangi gyvename administracinėse komercinėse patalpose. Nors esi fizinis asmuo, bet iš tikrųjų esi nefizinis“, – painiavą keliančią situaciją apibendrino Aurelijus.

Vadina laikinais

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad elektros skaitikliai yra laikini, anot jo, vietinės reikšmės.

„Jie yra asmeniniam naudojimui. Jų rodmenys neturi juridinės reikšmės. Tai ne tokie skaitikliai kaip normaliuose butuose“, – sakė Aurelijus.

Jis pridūrė, kad dėl tokios situacijos kol kas nieko nekaltina, nes apie situaciją žinojo – jam sąžiningai apie tai papasakojo butą neseniai pardavę asmenys.

„Buvęs buto šeimininkas sakė, kad „Moveda“ moka pagal kažkokį bendrą skaitiklį. Tai išeina, kad „Moveda“ moka pagal bendrą skaitiklį, o mes turėtume pervesti pinigus už tai, kiek sunaudojome. Tai, manau, čia problemos jokios nėra. Dėl šalto vandens irgi neturi būti problemų, nes yra skaitikliai ir mes turėtume mokėti pagal skaitiklius. Tačiau visiškai neaišku, kaip mokėti už šilumą“, – neslėpė nerimo pašnekovas.

Kai „Kauno diena“ lankėsi Aurelijaus bute, vyras neseniai buvo sulaukęs jį sugluminusios sąskaitos.

„Prie kelias dienas gavau sąskaitą už šildymą. 26 eurai. Koks šildymas, jei dabar vasara. Bandau tai dabar išsiaiškinti. Planuoju skambinti G. Leonui. Gal jis galės kažkaip kompensuoti: jei mokėjau už šildymą, gal galėsiu nemokėti už elektrą?“ – svarstė Aurelijus.

Painiava: pašnekovai atkreipė dėmesį, kad jiems net nepavyksta sužinoti, kokia logika paremtas name esančių patalpų sunumeravimas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Negeri įtarimai

Devynaukštyje įsigytame bute su mažamečiu vaiku gyvenusi jauna šeima pasakojo, kad visos bėdos prasidėjo pradėjus plaukti sąskaitoms už komunalinius mokesčius.

„Pirmosios sąskaitos dar buvo pakenčiamos, tačiau gavę trečiąją negalėjome patikėti – ji siekė daugiau kaip 400 eurų. Pinigus sumokėdavome tiesiai G. Leonui, o jis turėdavo apmokėti sąskaitas visiems tiekėjams. Tačiau, kaip spėjame, šių pinigų pastarieji galėjo ir negauti“ , – svarstė Vidmantas.

Anot pašnekovo, ne tik jie, bet ir kiti kaimynai kėlė klausimų dėl nesuvokiamo dydžio sąskaitų. Kaip teigė Justina, buvo bandoma kalbėti su pačiu G. Leonu, jis žadėdavo tas sąskaitas sumažinti, tačiau, mažindamas vieną skaičių, anot Justinos, padidindavo sumas kitur.

Negauna informacijos

Apie painiavą mokant komunalinius mokesčius „Kauno dienai“ pasakojo ir toje pačioje pastato dalyje gyvenantys kiti bendraturčiai. Su G. Leono atstovaujama „Moveda“ jie yra sudarę Jungtinės veiklos sutartį, kurios tikslas – užtikrinti elektros energijos, vandens, šiluminės energijos tiekimą, nuotėkų šalinimą, bendrojo naudojimo patalpų ir teritorijos tvarkymą, atliekų išvežimą, pastato bendrojo naudojimo objektų priežiūrą.

„Pagal sutartį pavedėme bendrovei „Moveda“ sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais savo nuožiūra. Sąskaitas už atstovaujamiems nuosavybės teise priklausantį turtą „Moveda“ turi sudaryti pagal skaitiklių parodymus ir iš tiekėjų gautas sąskaitas“, – „Kauno dienai“ sakė vienas bendraturčių.

Anot Naglio g. 4A namo gyventojų, dėl sąskaitų kyla daug abejonių.

„Bendraturčiai negauna informacijos apie mokesčių skaičiavimo metodiką, neturi informacijos, kodėl kiekvieną mėnesį kyla pastoviosios dalies mokesčiai, ar sumokėti mokesčiai pasiekia tiekėjus“, – vardijo pašnekovai.

Pirmosios sąskaitos dar buvo pakenčiamos, tačiau gavę trečiąją negalėjome patikėti – ji siekė daugiau kaip 400 eurų.

Be rezultatų

Devyni bendraturčiai dar šių metų kovą raštu kreipėsi į „Movedą“ reikalaudami surengti bendraturčių susirinkimą.

Kad susitikimas būtų konstruktyvus, reikalavo paruošti spaudu ir parašais patvirtintas dokumentų kopijas, prašė pateikti komunalinių paslaugų sutartis su tiekėjais, banko išrašus, įrodančius atsiskaitymus su tiekėjais.

Tačiau gyventojų bandymai skaidrinti situaciją rezultatų nedavė. Negana to, jie sulaukė pranešimo, kad ESO planuoja nutraukti elektros tiekimą.

„Prašome paaiškinti, dėl kokios priežasties planuojate atjungti elektros tiekimą į šias patalpas. Šiose patalpose gyvena mažamečiai vaikai ir žmonės su negalia. Mes apmokame sąskaitas už komunalinius mokesčius bendrovei „Moveda“. Jeigu ši įmonė turi įsiskolinimų ESO, vadinasi, G. Leonas savavališkai pasisavina mūsų sumokėtus pinigus ir piktavališkai nemoka už sunaudotą elektros energiją“, – elektros tiekėjams rašė Naglio g. 4A daugiabučio gyventojai.

Lakstė iš paskos

„Kauno dienos“ pašnekovai pasakojo, kad negalėdami išsireikalauti, jog būtų surengtas bendras gyventojų susirinkimas ir išsamiai paaiškinta, kaip skaičiuojami mokesčiai, patys pavieniui bandė surasti G. Leoną.

„Lakstė paskui jį su sąskaitomis… Kiek aš jam esu rašiusi, labai dažnai nieko neatrašydavo“, – sakė Justina.

Kaip tuščio bendravimo pavyzdį Justina pateikė susirašinėjimo su G. Leonu fragmentus.

Justina (G. Leonui): „Dėl atsiųstų sąskaitų… Norėsime pasitikslinti su jumis, nes nelabai supratome, iš kur tokia suma, kai niekas bute negyvena. Vyras norės su jumis susitikti.“

G. Leono atsakymas: „Sąskaitos yra pateiktos pagal tiekėjų išrašytas sąskaitas, palei kurias mes išrašome gyventojams, šiuo metu sąskaitos galbūt pasirodys didesnės, nes gyvenančių žmonių yra mažai, bet su laiku jūsų daugės ir sąskaitos mažės.“

Justina: „Norime su jumis atsiskaityti už sunaudotą energiją ir šaltą vandenį pagal šiandienos skaitiklių rodmenis, kurie matosi prisegtose nuotraukose. „Kauno energijai“ už šildymą ir karštą vandenį ir „Kauno švarai“ mokame tiesiai tiekėjams. Kiek turėtume jums pervesti pinigų, kad būtume visiškai atsiskaitę?“

G. Leonas: „Sveiki, vis dar esame skaičiavimo procese, kito mėnesio pradžioje pateiksime tikslias sąskaitas.“

Nesuprantama tolerancija

Naglio g. 4A daugiabučio gyventojai netrukus suprato, kad pažadai pakeisti pastato paskirtį iš komercinių į gyvenamąsias neįgyvendinami.

Galimybės: įrengiami nedideli butai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Klausiau: kada tu pakeisi patalpų paskirtį? Mes norime susitvarkyti kompensacijas, už komunalines paslaugas norime mokėti pagal sąskaitas faktūras, o ne pagal lubines sąskaitas, nes mes jau esame administracinių patalpų savininkai, ne kokie nors nuomininkai“, – pasakojo patalpas devynaukštyje įsigijusi Greta.

Negerus įtarimus dėl ateities perspektyvų šiame name dar labiau pakurstė namo pastato renovavimo darbus atliekančių darbininkų kalbos.

„Kol pas mane remontavo sieną, kad nebėgtų vanduo, keitėsi trys meistrai ir jie sakė, kad negauna pinigų. Man jie sakė, kad iki šios dienos dar nė su vienu neatsiskaitė. Ten, manau, dirbę jau šimtai darbininkų, tarp jų ir ukrainiečių“, – kalbėjo Greta.

Ją, kaip ir kitus bendraturčius, stebina, kad šiais laikais dar yra vietų, kur viešpatauja tokia savivalė

„Aš neįsivaizduoju, kaip valdžios institucijos apskritai leidžia tokiam dalykui išsikeroti, apsimeta, kad tarsi nieko nevyksta. Kiek žinau, visą tą vadinamąją renovaciją finansuoja solidi finansinė įstaiga. Kaip ji leidžia tokią savivalę? Matyt, jai paranku, kad ta „Moveda“ čia visko prisidirbtų, paskui finansuotojai perims visą nekilnojamąjį turtą. Deja, dabar negaliu minėti finansuojančios įmonės pavadinimo, nes pati turiu reikalų su ja“, – apgailestavo pašnekovė.

Nors G. Leono veikla neatrodo sklandi, tačiau panašu, kad užmojų mastai gali plėstis. „Kauno dienos“ duomenimis, ne per seniausiai bendrovė „Akelira“, kurios direktorius yra G. Leonas, įsigijo buvusio restorano „Trys mergelės“ pastatą. Siekiama, kad buvęs restoranas, anot G. Leono, taptų tvarkingas, estetiškas, tenkintų miesto svečių ir gyventojų interesus.

Problemos Romainiuose

Apie G. Leono veiklą „Kauno diena“ yra rašiusi dar praėjusį pavasarį, kai į redakciją kreipėsi kauniečiai Diana ir Mantas, kurių įmonė „Rafesta“ iš „Maxturo“ (vadovas – G. Leonas) nuomojosi patalpas Naglio gatvėje. Čia jauna pora atidarė restoraną.

„Iš pradžių viskas buvo gerai. Investavome nemenką sumą pinigų, mūsų veikla įsivažiavo, subūrėme nuolatinių klientų ratą. Tačiau optimistines nuotaikas ėmė temdyti vis didėjančios komunalinės sąskaitos“, – apie netikėtai pasipylusias bėdas „Kauno dienai“ pasakojo pašnekovai.

Po publikacijos redakciją pasiekė dar keli pranešimai apie abejonių keliančią G. Leono veiklą.

Nekilnojamąjį turtą Romainiuose nusipirkęs kaunietis (vardas ir pavardė reakcijai žinomi) atsiuntė laišką, kuriame papasakojo apie situaciją Kaimelės gatvėje.

Aš neįsivaizduoju, kaip valdžios institucijos apskritai leidžia tokiam dalykui išsikeroti, apsimeta, kad tarsi nieko nevyksta.

2021 m. spalio mėnesį pašnekovas minėtoje gatvėje nusprendė įsigyti nedidelį butą.

„Buvo sumokėti rankpinigiai – 4 000 eurų bankiniu pervedimu. Pirkimui tarpininkavo labai puikiai žinoma nekilnojamojo turto agentūra (...) ir jos brokeris (...). Pradžia buvo labai normali, bendravimas – sklandus, neturėjome nė menkiausio supratimo, kur papuolėme. Pirkome tik pamatus, matėme statybų eigą, kurį laiką viskas vyko gana sklandžiai. Galiausiai prasidėjo terminų nukėlimai, bet dar labai nepanikavome, nes statybose tai daugiau mažiau yra normalu. Po truputėlį pradėjome sutikti kaimynus, atvažiuojančius tikrinti statybų eigos, visi jau buvo pradedantys piktintis, skundėsi, kad su Gediminu neįmanoma susisiekti, terminai visiems buvo sakomi skirtingi. Gediminas pradėjo dinginėti, ignoruoti skambučius, susisiekti kartais pavykdavo tik paspaudus brokerį“, – tai tik dalis redakcijai atsiųsto skundo.

Teisininkas: žmonės paslydo

Teisininko Audriaus Šimkaus, Naglio g. 4A namo gyventojų prašymu atlikusio su butų pirkimu susijusių dokumentų auditą, komentaras:

„Žmonės, gyvenantys Naglio gatvėje, per mokesčius, be abejo, kenčia, nes ten yra komercinės patalpos, todėl atsiranda ir PVM, ir viskas, automatiškai tie mokesčiai padidėja. Ten daug problemų, nes NT parduotas kaip butai, bet realiai dokumentuose yra komercinės patalpos. Ten daug neišspręstų dalykų, kurie naujakurių kasdienybę paverčia nepavydėtina. Kiek teko domėtis, dar klausimas, ar apskritai ateityje tos problemos gali būti išspręstos, nes buvo kažkoks ginčas su savivaldybe. Manau, šio namo gyventojams reikėtų reikšti kolektyvinį ieškinį ir bandyti anuliuoti sandorius.

Kai žmogus yra geras oratorius, jis sugeba įtikinti.

Panašių situacijų Lietuvoje galima suskaičiuoti ne vieną dešimtį. Vilniuje buvo atvejų, kai žmonės pirkdavo butus, bet realiai pirkdavo viešbučių kambarius. Perkant konvertuojamus pastatus, kaip tas buvęs „Kaustos“ pastatas, kur aiškiai matyti, kad paskirtis buvo negyvenama, iš karto reikėtų kreiptis į teisininkus, susižiūrėti dokumentus, sutartis. Jiems žada, kad kažkada ateityje pastato paskirtis bus pakeista, bet tai yra neapibrėžta. Kada bus pakeista, kaip pakeista? Manau, kalbant apie situaciją Naglio gatvėje, žmonės paslydo, nes jiems buvo prižadėta aukso kalnų. Kai žmogus yra geras oratorius, jis sugeba įtikinti.“

Gyvena neteisėtai?

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, savo tinklalapyje komentuodama analogišką situaciją, aiškina: „Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad statinių naudotojas privalo naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį.

Už šį pažeidimą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 359 straipsnį gresia administracinė atsakomybė ir bauda.

Vadovaudamiesi pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatomis manome, kad gyvenimas (patalpų naudojimas gyvenamajai paskirčiai) įsigytose negyvenamosios paskirties patalpose negyvenamosios paskirties pastate yra neteisėtas.“

Kauno miesto savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyrius išsamiau situacijos nekomentavo, tik pabrėžė, kad statybas leidžiantys dokumentai aptariamam pastatui neišduoti.

Komunalinių paslaugų teikėjai (ESO, „Kauno vandenys“) patvirtino gyventojų nuogąstavimus, kad mokesčius surenkanti „Moveda“ pinigus galbūt panaudoja ne pagal paskirtį. Pasak ESO ir „Kauno vandenų“ atstovų, su G. Leonu susijusios įmonės jiems yra skolingos ir skolų grąžinimas nevyksta sklandžiai.

G. Leonas toliau žarsto pažadus

„Kauno diena“ pakalbino ir gyventojų minimą prieštaringai vertinamą Kauno verslininką G. Leoną.

– Kaip patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, Naglio g. 4A pastato paskirtis yra negyvenamoji. Kaip „Kauno dieną“ informavo Kauno miesto savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyrius, leidimai statyboms tame pastate neišduoti, pastato paskirtis iš administracinės į gyvenamąją negali būti pakeista. Tokioje situacijoje nekilnojamojo turto kaip butų pardavimas Naglio 4A pastate yra neteisėtas.

– Naglio 4A pastate esančių butų pardavimas buvo vykdomas sąžiningai, remiantis sandorių sudarymo metu visoms šalims prieinama informacija. Pastatas, kuriuo domitės, Kauno miesto bendrajame plane yra Mišraus užstatymo teritorijoje, kurioje gali būti tiek gyvenamosios, tiek ir komercinės paskirties pastatai, todėl teigti, kad pastato paskirties pakeitimas yra neįmanomas, tikrai negalima. Šiuo klausimu bendradarbiaujame su atitinkamą išsilavinimą turinčiais architektais ir specialistais, aktyviai dirbame siekdami atitikti visus keliamus reikalavimus. Puikiai suprantame pastate patalpas pirkusių asmenų interesus, asmenų susirūpinimą ir jausmus. Šiuo metu mūsų svarbiausias prioritetas – rasti subalansuotą sprendimą, kuriuo būtų atsižvelgta į visų susijusių šalių interesus ir gerovę.

Su nekilnojamuoju turtu susijusių mokesčių surinkimas grindžiamas atitinkamomis teisinėmis nuostatomis ir šalių sudarytais susitarimais. Pardavėja ir pirkėjai, kartu pradėję derybas, vertina naujų, šalių interesų pusiausvyrą užtikrinančių susitarimų sudarymo galimybes. Tiek pardavėja, tiek pirkėjai yra susitarę atsakingai išspręsti šiuos klausimus.

– Butus aptariamame pasate įsigiję keli žmonės pasakojo, kad prašote atsiskaityti grynaisiais (kalbėta apie 5 tūkst. eurų gerokai viršijančias sumas).

– Jokių 5 tūkst. eurų sumą viršijančių atsiskaitymų grynaisiais pinigais tikrai nevykdome. Pardavėja laikosi visų teisinio reguliavimo reikalavimų, susijusių su finansinėmis operacijomis.

– Gavome skundą, kad 2021 m. žmonės įklimpo į bėdą Kaimelės g. 101, sumokėję jums įmoką už žemės sklypo dalį ir 80 proc. baigtumo butą.

– Esame susipažinę su Kaimelės g. 101 situacija ir suprantame gyventojų susirūpinimą. Atkreipiame dėmesį, kad, vykdant statybos projektą, susidurta su nenumatytais sunkumais, dėl kurių vėlavo reikiamų komunalinių paslaugų ir paslaugų teikimas. Nuoširdžiai apgailestaujame dėl nepatogumų, kurie galėjo kilti gyventojams. Na, meluoti tikrai nemelavau. Suprantame, kad gyventojai išreiškė nusivylimą dėl situacijos sprendimo. Pripažįstame, kad kartais vėluojama laikytis iš pradžių nustatytų terminų ir nuoširdžiai atsiprašome už bet kokius nesusipratimus, kurie galėjo kilti dėl šio incidento. Mes visiškai suprantame gyventojų susirūpinimą ir nenuoseklios informacijos iš įvairių šaltinių poveikį. Prisiimame atsakomybę už bet kokias komunikacijos spragas ir stengiamės tobulinti savo komunikacijos kanalus, kad laiku pateiktume naujausią ir tikslią informaciją visoms susijusioms šalims. Labai apgailestaujame dėl visų atvejų, kai bendravimas nebuvo toks greitas, kaip norėtųsi, arba buvo suprastas kaip nereagavimas. Sprendžiame visus rūpimus klausimus ir ieškome iškilusių problemų sprendimų. Dar kartą pabrėžiame savo įsipareigojimą išspręsti situacijas sąžiningai ir tinkamai visoms susijusioms šalims, vykdome.

– ESO „Kauno dieną“ informavo, kad su jumis susijusios bendrovės („Akelira“, „Moveda“, „Maxturas“) operatoriui turi skolų ir jų grąžinimas nesklandus.

– Visų įvairiose įmonėse vykstančių smulkių procesų vienas asmuo negali žinoti, tai įgyvendinama per deleguojamus asmenis ar kitus atsakingus darbuotojus.

„Kauno dienai“ kaunietė S. Žilinskienė pasakojo, kad jos kuriamos elegantiškos darbo aprangos dizainą galbūt kopijuoja kelios įmonės. Viena jų, sulaukusi oficialios pretenzijos, neteisėtą veiklą nutraukė, o kita nusprendė ignoruoti.

Su kopijuotojų akibrokštais nuolat susiduria ir garsiausi Lietuvos dizaineriai. Anot jų, veltis į teisinius ginčus – brangu, tai užima daug laiko ir reikalauja daug energijos.

Jiems antrina ir tokio pobūdžio ginčus sprendžiantys teisininkai. Jie teigė, kad Lietuvoje ginčai dėl drabužių dizaino teismo nepasiekia. Taip yra dėl to, kad labai sunku įrodyti drabužio unikalumą, procesai trunka ilgai ir kainuoja brangiai. Nepaisant to, garsiausių pasaulio mados namų laimėtos milijoninės bylos perša mintį – galbūt situaciją mūsų šalyje pakeistų teismo išnagrinėtas bent vienas toks atvejis.

Per teismą kažką pasiekti drabužių galimo kopijavimo atveju – labai sudėtinga.

Pastebėjo konkurentai

Kaunietė S. Žilinskienė vienuolika metų gyveno Paryžiuje, dirbo su garsiais mados prekių ženklais „Michael Kors“, „Kenzo“, tačiau ateitį susiejo su Lietuva – 2020-aisiais čia sukūrė elegantiškos darbo aprangos liniją „Sandée“.

„Gyvuojame trečius metus, mūsų aprangą jau galima išvysti beveik visose Lietuvos grožio, kai kuriose privačiose sveikatos, odontologijos klinikose. „Sandée“ darbo drabužių užsakoma ir užsienyje – Europoje, Amerikoje, Australijoje. Šiuo metu siūlome nemažai modelių – suknelių ir kostiumų, kuriuos galima derinti tarpusavyje: švarką ar liemenę su įvairaus stiliaus kelnėmis ar šortais“, – pasakojo pašnekovė.

Kurti darbo drabužius ją paskatino draugė, turinti grožio saloną. Sulaukusi pirmųjų komplimentų ir prašymų pasiūti kažką panašaus, S. Žilinskienė išplaukė į platesnius verslo vandenis. Kaip pati sako, buvo kone pirmoji šalyje, kuriai pavyko įrodyti, kad baltų chalatų profesijų žmonės gali atrodyti itin stilingai, o moderni visų darbuotojų apranga – tapti ypatingu įmonės ženklu.

„Kurdama naują modelį visada įvertinu naujas mados tendencijas ir bandau rasti viduriuką tarp to, kas madinga, stilinga, ir to, kas patogu, praktiška. „Sandée“ modelių išskirtinumas – vienodos didelės kišenės, tarpusavyje derančios detalės, klasikinis, elegantiškas stilius“, – pabrėžė kaunietė.

Rinka: 2020-aisiais sukurtos elegantiškos darbo aprangos linijos „Sandée“ produkcijos galima įsigyti ne tik Lietuvoje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Dizainerių ir įmonių, kuriančių darbo drabužius, Lietuvoje nėra daug. Tai patvirtino ir S. Žilinskienė – ketindama plėtoti verslą, ji ištyrė šią rinką.

„Žinojome tik vieną kitą didesnę įmonę, kurių specializacija – būtent tokios aprangos kūrimas, todėl pirma užduotis buvo – sukurti kažką kitokio, skirtingo nei esami darbo drabužiai“, – teigė dizainerė.  – Visi „Sandée“ drabužiai pagaminti iš aukščiausios kokybės medvilnės su elastanu ir nailonu. Audinį lengva prižiūrėti, lengvai išplaunamos įvairios dėmės, medvilnė puikiai praleidžia orą, elastanas nevaržo judesių, o dėl nailono medvilnė mažiau lamdosi.“

Įžūli konkurencija

Atrodo, kad ne aprangos kokybė, o stilingas ir prabangus dizainas pro akis neprasprūdo ir „Sandée“ konkurentams. Anot dizainerės, anksčiau šios įmonės, dirbančios ne vienus metus, tokio stiliaus drabužių nesiūdavo, o jos galimas kopijas dabar parduoda žymiai pigiau.

„Mūsų pirmasis ir bene populiariausias drabužių modelis „Ana“ nuo pat pradžių sulaukė didelio populiarumo tarp klientų. Visai neseniai sulaukėme jų pačių pastebėjimų, kad konkurentai be jokio gėdos jausmo plagijuoja ir pardavinėja šį modelį kaip savo kurtą. Yra ir tikslinių klinikų, kitų įstaigų, kurios neneigia perkančios aprangą keliose konkurentų įmonėse. Joms nedelsiant išsiuntėme pretenzijas“, – nemalonumų pradžią prisiminė S. Žilinskienė.

Anot dizainerės, viena šių įmonių į gautą pretenziją sureagavo – atsiuntė atsakymą, kad panašaus dizaino aprangos gamybą nutraukia. Tačiau jau keturiolika metų šioje rinkoje dirbantis „Austilis“ į oficialius raginimus nesureagavo.

Kaip pasakojo kaunietė, „Austilio“ interneto puslapyje ir dabar parduodami labai panašūs modeliai į „Sandée“.

„Kaune įsikūręs „Austilis“ kopijuoja ne tik mūsų modelius ir detales, bet ir idėjas. Ši įmonė susikūrė naują socialinės medijos puslapį anglų kalba ir bandys pardavinėti savo darbo aprangą užsieniečiams, kaip darome ir mes. Jų atstovai net skambino mūsų modeliui, kad fotografuotųsi jiems, tačiau mergina atsisakė. Gerai ištyrinėję jų modelius pastebėjome, kad kaip ir mes, jie pradėjo kurti aprangą su medžiaga trauktomis sagomis, nors anksčiau to niekada nedarė. Taip pat nukopijavo pūstas rankoves, uždėtines kišenes, diržus su sagtimis ir pan. Tačiau, atrodo, kad jų aprangos kokybės sulyginti su mūsiške negalima, jie ir drabužius parduoda perpus pigiau“, – piktinosi S. Žilinskienė.

Reakcija: galbūt nukopijuotų modelių pastebėjo ir apie tai pranešė klientai. (Interneto nuotr.)

Šiuos dalykus drabužių dizainerė išvardijo ir oficialioje „Austiliui“ siųstoje pretenzijoje. Joje detaliai akcentuojami galimai nukopijuoti drabužių modeliai, taip pat prašoma nutraukti neteisėtus veiksmus.

Atsakyti nepanoro

„Austilio“ ir „Sandée“ kai kurių modelių panašumą paprašėme įvertinti teisininkų, kurių specializacija – tokio tipo ginčai.

„Lyginami dizainai neabejotinai turi tam tikrų sutampančių elementų. Tačiau, siekiant įrodyti autorių teisių ar neregistruoto dizaino teisių pažeidimą, reikėtų įrodyti, kad tam tikri elementai kopijuoti būtent nuo pažeidimą siekiančio pagrįsti asmens. Situacijos vertinimui aktuali ir bendra situacija tokio pobūdžio drabužių rinkoje ir ne tik Lietuvoje ar ES. Jeigu drabužius su panašiais elementais kuria ir kiti gamintojai, pažeidimą įrodyti gali būti sudėtinga“, – savo vertinimą pateikė teisinių paslaugų grupės „Metida“ teisininkas Laurynas Jurgaitis.

Tačiau teisininkė Evelina Norkaitienė į S. Žilinskienės iškeltą problemą pažvelgė kitokiu kampu. Anot pašnekovės, ši dizainerė pritaikė tam tikras mados tendencijas darbo rinkos drabužiams.

„Tai yra tam tikra investicija, kai esi pirmas, naujas šioje rinkoje. Tuomet vartotojai tave ir pradeda atpažinti, nes tavo drabužiai yra kitokie, nei buvo iki šiol. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad iki šiol darbo drabužius dažniausiai matydavome beformius. S. Žilinskienė ėmėsi visai kitokio dizaino – jos darbo drabužiai liemenuoti, turi formas, išryškintomis detalės, yra puošnūs ir pritaikyti šių dienų moterims, norinčioms bet kur atrodyti gražiai ir elegantiškai“, – „Sandée“ unikalumą vardijo pašnekovė.

Interneto nuotr.

„Kauno diena“ kelias dienas bandė susisiekti su „Austilio“ direktore Ernesta Sičkute ir paprašyti jos komentaro. Paskambinus vieninteliu internete nurodytu įmonės telefonu, atsiliepė darbuotoja. Jos buvo paprašyta pasikalbėti su įmonės vadove, tačiau žurnalistei pirmiausia nurodyta pateikti užklausą e. paštu. Deja, bet į užklausą jokio atsakymo „Kauno diena“ nesulaukė, todėl kitą dieną vėl buvo bandoma su įmonės atstovais susisiekti telefonu.

„Direktorei jūsų užklausa perduota. Tačiau jos pasirinkimas – ar ji nori atsakyti jums, ar nenori. Gal ji tiesiog nenori atsakyti į jūsų laišką“, – teigė įmonės darbuotoja. Po pokalbio raštu išsiuntus pakartotinę užklausą, iš direktorės atsakymo taip ir nesulaukta.

Skylėtas reglamentavimas

Lietuvoje gaminių kūrėjų, tarp jų – ir drabužių, teises gina Bendrijos dizaino (Dizaino reglamentas), Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (ATGTĮ), Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (Konkurencijos įstatymas).

Tačiau, anot kalbintų teisininkų, šių teisės normų saugomas tik originalus arba naujas ir individualias savybes turintis drabužio dizainas.

Dizainą gali sudaryti viso drabužio modelio visumos vaizdas arba jo dalies vaizdas, sudarytas iš linijų, kontūrų, spalvų, formos, raštų, tekstūros ir (arba) medžiagos. Tokį dizainą gali apsaugoti pasirinkus registraciją, kuri galioja iki 25 metų. Tačiau dizaino apsaugai registracija nėra būtina, jis saugomas ir neregistruotas kaip Bendrijos dizainas 3 metus nuo tos datos, kai tas dizainas pirmą kartą tapo prieinamas ES visuomenei arba kaip taikomosios dailės kūrinys nuo jo sukūrimo dienos, pagal autorių teisę jis saugomas visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties.

Pagal teisės aktus, dizaino savininkas turi teisę drausti kitiems asmenims naudoti dizainą, kuris nežymiai skiriasi nuo jam priklausančio, kitaip tariant, originalas ir kopija turi skirtis tik neesminėmis savybėmis. Vadinasi, bendras dizainų visumos įspūdis turi būti toks, kad jie yra tapatūs.

Vertinant tai, kad „Sandée“ aprangos kopijavimą pastebėjo patys klientai, galima daryti išvadą būtent dėl dizaino panašumo. Nepaisant to, įstatymai, kurie gina dizainerių teises, yra gana painūs. Per teismą įrodyti savo tiesą – sudėtinga, nes vertinant kopijavimą apžvelgiama visų laikų viso pasaulio rinka.

Reakcija: galbūt nukopijuotų modelių pastebėjo ir apie tai pranešė klientai.

„Drabužių, mados sektorius yra specifinis, nes visa mada labai greitai keičiasi, tendencijos nuolat atsinaujina. Žvelgiant iš teisinės perspektyvos, gaminių dizaino apsauga turi du pagrindinius reikalavimus: naujumas (gaminių dizainas turi būti naujas) ir turėti individualių savybių. Šie reikalavimai taikomi ir drabužiams. Naujumas gaminių dizainui turi būti pasaulinis. Tai galime tik įsivaizduoti, kiek iki šiol yra visko sukurta pasauliniu mastu. Kitaip tariant, sukurti kažką naujo yra labai sudėtinga, – „Kauno dienai“ detalizavo teisininkė E. Norkaitienė. – S. Žilinskienės švarkai naujumo turi būtent darbo drabužių sektoriuje, tačiau teisminiame procese žiūrima, ar niekas niekada pasaulyje nėra sukūręs būtent tokių švarkų. Manau, tokių tikrai rastume. Čia ir prasideda naujumo įrodymo sunkumai.“

Teismo nepasiekia

Painus teisinis reglamentavimas, nepigios teisininkų paslaugos ir neįkainojamos laiko sąnaudos lemia dizainerių apsisprendimą į teismą nesikreipti.

„Drabužių rinkos atveju tokių bylų nėra. Yra buvusių teisinių ginčų, tačiau jie siejasi su kitokių gaminių rinka. Per teismą kažką pasiekti drabužių galimo kopijavimo atveju – labai sudėtinga. Sunkiausia įrodyti dizaino naujumą. Žiūrint į pasaulinę rinką, tikrai sunku sukurti visiškai dar niekur nenaudojamų, nebuvusių dalykų, nes mada yra toks dalykas – kuriam laikui tai būna užmirštama, bet vėliau vėl prikeliama“, – tvirtino E. Norkaitienė.

„Kauno dienos“ kalbinta ekspertė sutiko, kad šioje sudėtingoje mados industrijoje dizaineriams svarbiausia neužmiršti kokybės. Būtent ji ir lemia, kad vartotojai rinksis būtent tave, o ne panašius, bet prastesnius drabužius kuriančius konkurentus.

„Konkretaus prekės ženklo kokybė ir yra tas išskirtinumas, unikalumas, kurį reikėtų akcentuoti. Kopijavimo atvejų mados pasaulyje visada buvo ir bus, bet tos esminės dizainerio idėjos, minties, ką jis nori pasakyti tuo kūriniu savo klientams, niekas nenukopijuos. Žinoma, reikėtų tikėtis, kad kada nors Lietuvoje turėsime bent vieną atvejį, kuris pasieks teismą. Gal būtent tai ir pažabotų norą dairytis į kitus kūrėjus“, – vylėsi pašnekovė.

Garsiausiųjų pamokos

Apie drabužių kopijavimo problemas „Kauno diena“ pasikalbėjo ir su žinomiausiais Lietuvos dizaineriais. Jie neslėpė, kad tokių nesąžiningų dalykų vyksta nuolat, net ir pasaulinėje rinkoje, tačiau sukantis mados pasaulyje patarė akcentuotis kitur.

„Šiais laikais daugybė jaunų stilistų, kurie net siūti nemoka, ieško idėjų kitur. Kai nesugalvoja patys, vagia kitų mintis, o tai yra parazitiškas būdas. Visa tai dabar vadinama ne kopijavimu, o interpretavimu. Ne kartą tokiems esu ir pats skambinęs, sakęs, kad įžūliai nusižiūri mano kūrybą. Žinote, kokio atsakymo sulaukiu? Kad esu geriausias!“ – karčias patirtis vardijo garsiausias Lietuvos drabužių dizaineris, teatro kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius.

Situacija: J. Statkevičiaus teigimu, jį patį ne kartą yra kopijavę net tokie garsūs pasauliniai mados namai kaip „Chanel“. (I. Gelūno/BNS, instragramo nuotr.)

Anot menininko, jį patį ne kartą yra kopijavę net tokie garsūs pasauliniai mados namai kaip „Chanel“.

„Lapkričio mėnesį pristačiau japonišką kolekciją, uždėjau visoms antkelius, o sausį identišką kolekciją pristatė ir „Chanel“. Jokio skandalo nebuvo, tačiau įsivaizduokite, kas būtų, jei būtų atsitikę atvirkščiai? Šie garsūs mados namai yra nusižiūrėję ir mano kolekcijos cilindrus, didžiules rožes. Ten yra žmonių, su kuriais anksčiau dirbau. Jie seka mano kūrybą ir nieko čia keisto, kad tos pačios detalės atsiduria pas juos. Tačiau mano nuomonė tokia – jei būčiau blogas dizaineris, manęs niekas nekopijuotų“, – pasitikėti savo jėgomis ir idėjomis ragino J. Statkevičius.

Šiais laikais daugybė jaunų stilistų, kurie net siūti nemoka, ieško idėjų kitur. Kai nesugalvoja patys, vagia kitų mintis, o tai yra parazitiškas būdas.

Panašiai savo patyrimus pasakojo ir žymus Lietuvos drabužių dizaineris, kostiumų dailininkas Aleksandras Pogrebnojus. Jis teigė į kopijuotojus tiesiog nekreipiantis dėmesio.

„Dažniausiai tokiems kopijuotojams jų pastangos baigiasi labai nesėkmingai. Rusijoje yra bandę kopijuoti mano rankines, taip pat daug kitų dalykų, tačiau, manau, savo kūrybą reikia daryti tokią sudėtingą, kad kitiems jos kopijuoti tiesiog nepavyktų. Juk daugelis žmonių drabužį perka ne tik dėl jo kokybės ar pan., jie juos perka dėl to, kad būtent tu jį ir sukūrei. Tad man visuomet kyla klausimas, kaip tie kopijuotojai juos parduoda?“ – „Kauno dienai“ teigė pašnekovas.

Garsus dizaineris sakė labiausiai koncentruojasi į savo kūrybą, o ne į tuos, kurie bando kopijuoti.

„Juk jie niekada nebus kūrėjai ir į juos neverta kreipti dėmesio. Tačiau jei kas nors tikrai turi problemų ir dėl to išgyvena, visada tam yra teismai. Jei dizaineris įsitikinęs savo drabužio unikalumu, jis tai gali įrodyti. Man atrodo, jei tokią suknelę pagaminai anksčiau, o kažkas tokią pagamino po trejų metų, tai kaip ir viskas aišku. Reikia tik noro įrodyti. Dar reikėtų nepamiršti, kad ta ponia, kuri gali nusipirkti „Chanel“ rankinuką, niekada nepirks klastotės ar nukopijuoto daikto“, – tvirtus argumentus dėstė A. Pogrebnojus.

Pozicija: A. Pogrebnojus teigė į kopijuotojus tiesiog nekreipiantis dėmesio. (E. Čičiurkaitės/BNS nuotr.)

Reikia precedento

Garsi Lietuvos drabužių dizainerė ir teatro kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė pačioje savo veiklos pradžioje teigė turėjusi nemažai problemų su kopijuotojais – juos bandė auklėti, pasitelkusi teisininkų pagalbą, tačiau vėliau visą energiją skyrė vien kūrybai.

„Mano karti patirtis dėl kopijavimo įvyko prieš maždaug dešimt metų, kai aš gana intensyviai pradėjau plėtoti savo prekės ženklą. Ne paslaptis, kad mano drabužiai atpažįstami iš drugelių, todėl tuo metu labai intensyviai dirbome prie jų populiarinimo. Ilgainiui pastebėjau, kad atsirado nemažai prekių ženklų, įmonių, kurie taip pat stengėsi kurti labai panašius drabužius. Tuo metu buvo labai populiarios glaustinukės su drugeliu, todėl jas stengėsi atkartoti ne vienas. Mano atveju dažniausiai ir buvo stengiamasi kopijuoti būtent patį drugelį“, – prisiminė pašnekovė.

Anot garsios dizainerės, su advokatų pagalba pradėti teisiniai procesai – sudėtingi ir ilgai trunkantys.

„Minėtoms įmonėms išsiuntėme pretenzijas, nors tai nėra tas dokumentas, kuris turi teisinę galią, net tada, kai drabužis ar jo dizainas yra įregistruotas. Laimei, su kai kuriais kopijuotojais pavyko susitarti gražiuoju, šios įmonės nutraukė savo neteisėtus veiksmus, tačiau toli gražu ne visos į pretenzijas sureagavo – esu sulaukusi ir raginimų tiesos ieškoti teisme. Negana to, kol sutvarkydavome teisinius dalykus su vienais kopijuotojais, atsirasdavo ir naujų. Visų šių įmonių ir prekės ženklų tiesiog nebuvo fiziškai įmanoma užkardyti, nes teisinės paslaugos kainuoja nemažai, taip pat tai užima labai daug laiko. Todėl teko apsišarvuoti kantrybe, kol galiausiai supratau, kad mados pasaulyje viskas labai greitai keičiasi, todėl geriau koncentruotis į savo darbą, kurti vis kažką naujo. Tada kopijuotojai tiesiog nespės visko daryti paskui tave“, – akcentavo A. Kuzmickaitė ir užsiminė, kad iki teismo nė vienas atvejis nenukeliavo. Tačiau, anot pašnekovės, jei kažkam tas pavyktų ir būtų priimtas vienoks ar kitoks teismo sprendimas, būtų sukurtas precedentas tolimesniems ginčams.

A. Kuzmickaitė teigė negirdėjusi, kad Lietuvoje bent vienas toks ginčas dėl drabužio dizaino kopijavimo būtų pasiekęs teismą, tačiau, žvelgiant į didžiąją mados industriją, garsiausius pasaulinius mados namus, galima pamatyti, kad ten vyksta teisinių procesų.

„Yra tekę domėtis, būta atvejų, kai pasirodžius kurio nors garsaus prekių ženklo kolekcijai, identiškų nukopijuotų variantų atsiranda jau po kelių savaičių. Manau, tokiems dalykams mados gigantai nepakantūs ir imasi teisinių priemonių, tik gal ne visi jie viešinami“, – „Kauno dienai“ teigė kūrėja, savo kolekcijas dažnai pristatanti visame pasaulyje vykstančiose oficialiose mados savaitėse ir parodose.

Sprendimas: A. Kuzmickaitė savo veiklos pradžioje kopijuotojus bandė auklėti naudodamasi teisininkų pagalba, tačiau vėliau visą energiją skyrė vien kūrybai. (Luko Griciaus nuotr.)

Pašnekovė akcentavo ir tai, kad kopijuotojai dizaineriui padaro savotišką reklamą.

„Gal nemaloniose situacijose reikėtų įžiūrėti ir gerąją pusę? Būtent apie tokį požiūrį kalba ir garsiausi pasaulio mados namai. Mano patarimas dizaineriams, kurių drabužiai ar jų dizainas kopijuojami, turėti savo prekių ženklo išskirtinumą, gal net kokį nors aiškų simbolį. Taip pat kone svarbiausias dalykas – kad dizainerio drabužiai turėtų aiškią koncepciją, filosofiją, kuri slypi giliau. Dažnai, tie, kurie kopijuoja, tai daro mechaniškai. Jie nežino, kokia buvo tavo idėja, todėl tampa ribotesni. Kaip aš sakau, gali nukopijuoti detalę, dizainą, bet pačios dizainerio idėjos, minties, kurią tikrai jaučia perkantieji drabužį, nenukopijuosi“, – patarimais pokalbį baigė A. Kuzmickaitė.

Komentaras

Laurynas Jurgaitis

Teisinių paslaugų grupės „Metida“ teisininkas

Didžiausią drabužių dizaino apsaugą neabejotinai suteikia dizaino registracija, tačiau drabužių industrijoje dizainai registruojami itin retai, nes paprastai kūrėjas (gamintojas) turi platų drabužių asortimentą, be to, dizainai keičiasi kiekvieno sezono metu. Dėl šių priežasčių visų dizainų registracija dažnai yra nepatraukli dėl didelių išlaidų.

Pastebėjus nukopijuotą drabužio dizainą, visų pirma, reikėtų įvertinti, ar konkretus konkurento gaminys gali būti laikomas plagiatu teisine prasme. Nepaisant to, kad tam tikri elementai yra atkartojami, jų bendras vaizdas, vertinant visus konkretaus drabužio elementus, gali sudaryti skirtingą įspūdį. Įsitikinus dėl pažeidimo, neabejotinai reikia aktyviai ginti savo teises ir informuoti pažeidėją apie vykdomus neteisėtus veiksmus.

Lietuvoje tokio pobūdžio bylų nėra. ES ir JAV ginčų dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo pasitaiko, tačiau dažniausiai jie susiję su konkretaus gamintojo teisių į prekių ženklą pažeidimu, o ne su konkrečiu drabužio dizainu.

„Gucci“ prieš „Guess“: tai viena žinomiausių pažeidimų bylų mados industrijoje. „Gucci“ 2009 m. padavė į teismą „Guess“, nes tariamai nukopijavo prekių ženklą – žaliai raudoną juostelę ir susijungiantį „G“ raštą. 2012 m. JAV teismas priteisė „Gucci“ 4,7 mln. dolerių žalos atlyginimą, bet tai tik nedidelė dalis iš reikalautų 221 mln. dolerių.

„Christian Louboutin“ prieš „Yves Saint Laurent“ (YSL): šio atvejo ginčo objektas – „Louboutin“ išskirtinis raudonai lakuotas padas, kurį 2008 m. dizaineris įregistravo kaip prekių ženklą JAV. Kai YSL pagamino vienspalvių batų liniją, įskaitant visiškai raudonus batus raudonu padu, „Louboutin“ padavė ieškinį. Iš pradžių JAV Apygardos teismas atmetė „Louboutin“ prašymą dėl įpareigojimo sustabdyti YSL batų pardavimą. Tačiau Apeliacinės instancijos teismas priėmė „Louboutin“ palankų sprendimą, patvirtindamas prekių ženklo pažeidimą, tačiau paaiškindamas, kad pažeidimas konstatuotinas ne visais atvejais, kai batų padas yra raudonas, o tik tada, kai raudonas padas kontrastuoja su likusia bato spalva.

Kopijavimo atvejų pasitaiko nuolat, tačiau bendra situacija yra stabili ir dizaino kopijavimo atvejų didėjimo tendencijų nematome. Daug didesnė problema drabužių rinkoje pastebima klastočių srityje, kai į ES, JAV iš įvairių šalių, dažniausia Azijos, importuojami gaminiai, kurie visiškai imituoja garsių dizainerių gaminius – tiek jų dizainą, tiek prekių ženklus, kuriais jie pažymėti.

Asmeniui, kuris neteisėtai nukopijavo kitą dizainą, gali tekti ne tik nutraukti to dizaino naudojimą, bet ir atlyginti padarytus nuostolius. Nuostoliais gali būti pripažįstama visa pažeidėjo gauta nauda, t. y. visa tai, ką pažeidėjas sutaupė ir (arba) gavo pažeisdamas dizaino saugomas teises. Pažeidėjo gauta nauda nustatoma ir išieškoma neatsižvelgiant į tai, ar pats dizaino savininkas tokią naudą, kokią gavo pažeidėjas, būtų gavęs, ar ne.

Gegužės 27-ąją kaip lietus iš giedro dangaus pasirodė žinia apie laidos „Labas vakaras, Lietuva“ žurnalisto V. Stankevičiaus mirtį. Iškart po jos viešojoje erdvėje pasipylė įvairių interpretacijų virtinė, nors tikrosios jauno vyro mirties priežasties niekas neskelbė.

Su „Kauno diena“ sutikęs pakalbėti žurnalisto tėvas Ermantas buvo ypatingai atviras – jis pasakojo pats radęs nusižudžiusio sūnaus kūną. Nors skaityti viešumoje pasirodžiusią informaciją apie mirusį sūnų – sunku, kalbėti reikia vien tam, kad kiti pasimokytų iš svetimų klaidų, teigė jis.

„Po sūnaus mirties aš pats sužinojau visus tuos dalykus, kuriuos dabar rašo žiniasklaida ir žino jau visa visuomenė. Tiems, kas pila purvą, smerkia, norėčiau pasakyti tik vieną – neužmirškite, kad jūs taip pat turite vaikų. Labai dažnai būna, kad nors gyvenate su vaikais, daugybės dalykų apie juos nežinote. Šiais laikais tėvai labai dažnai stengiasi, kad vaikai būtų aprūpinti materialiais dalykais, tačiau patariu dažniau domėtis, ką jie veikia ir kas vyksta jų gyvenimuose“, – pokalbį pradėjo sūnų neseniai palaidojęs vyras.

Tiems, kas pila purvą, smerkia, norėčiau pasakyti tik vieną – neužmirškite, kad jūs taip pat turite vaikų.

Smalsus vaikas

Tolimųjų reisų vairuotoju dirbęs raseiniškis teigė, kad po tokios skaudžios netekties stengiasi nepalūžti, o tai padaryti padeda prisiminimai apie gražiausius Viliaus gyvenimo metus.

„Kol buvo mažas, Vilius gyveno su mama, o maždaug nuo 17-likos metų mes gyvenome dviese“, – pasakojo Ermantas ir pridėjo, kad net persikėlęs gyventi į Vilnių sūnus kiekvieną penktadienį grįždavo namo į Raseinius.

Anot tėvo, Vilius nuo mažens buvo labai smalsus vaikas, viskuo domėjosi.

„Jei tik vykdavo koks renginys, sūnus ten būtinai dalyvaudavo. Raseiniuose visi žinodavo, kad per Kalėdas tikrai sulauks mažojo Kalėdų Senelio – būdavo už turimus pinigus prisiperka saldainių ir bėgioja sveikinti žmones“, – sūnaus vaikystę prisiminė pašnekovas ir paminėjo, kad ne vieną apdovanojimą gavęs Vilius jau 13-likos metų mokykloje įkūrė savo pirmąją televiziją.

Taip, anot tėvo, prasidėjo sūnaus domėjimasis televizija, kurioje jis sėkmingai ir dirbo iki šiol.

„16-likos jis jau kūrė įvairius klipus, vaizdo įrašus, reklamas, buvome nupirkę įvairiausios įrangos“, – teigė kalbintas vyras.

Jokių tragedijos ženklų

Žurnalisto tėvas „Kauno dienai“ tikino, kad jokių nerimo, galimos tragedijos ženklų nebuvo, sūnus buvo didelis optimistas.

„Raseiniuose jums visi galėtų patvirtinti, kad į klausimą, kaip sekasi, Vilius atsakydavo trumpai ir aiškiai: „Viskas gerai, visko užtenka“. Jis buvo visų mūsų šypsenėlė, – sakė Ermantas ir prasitarė, kad tik po sūnaus mirties sužinojo daugybę asmeninių jo gyvenimo detalių.

Vyras neslėpė, kad po 24-erių sūnaus netekties sulaukė informacijos iš daugybės žmonių, Viliaus kolegų, draugų, tačiau, kaip pats sako, kol kas daugiau klausimų nei atsakymų.

„Kaip man užsiminė, darbe jis taip pat turėjo problemų“, – atvirai dėstė pašnekovas ir dar kartą pabrėžė, kad viskas pradėjo aiškėti tik palaidojus jūsų: „Vaiką slėgė daugybė problemų, apie kurias jis nesipasakojo. Net sunku pagalvoti, kiek laiko tą slegiančią kuprą jis nešiojo. Kol galiausiai tos naštos nebepakėlė...“

Asmeninio archyvo nuotr.

Sužinojo tik po mirties

Penktadienį naujienų agentūra ELTA paskelbė žinią, kad Vilius pernai pripažino kaltę dėl lytinės aistros tenkinimo su jaunesniu negu 16 metų asmeniu.

„2022 m. liepos 19 d. Šiaulių apylinkės teismas patvirtino prokuroro nutarimą, kuriame konstatuota, kad V. Stankevičius prisipažino kaltu dėl seksualinio nusikaltimo prieš nepilnametį asmenį, tai yra dėl to, kad jis, būdamas pilnametis, lytiškai santykiavo su jaunesniu negu 16 metų asmeniu, nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių“, – rašoma ELTOS išplatintame pranešime.

Žurnalisto tėvas tikino apie šiuos sūnaus su teisėsauga susijusius reikalus nežinojęs, tačiau atskleidė iškalbingą informaciją, kuri, kaip jis tikina, jį pasiekė iš patikimų šaltinių.

„Tas jaunuolis, su kuriuo siejamas mano sūnus, šiuo metu figūruoja dar trijose tokio pobūdžio bylose“, – šokiruojančias detales dėstė pašnekovas.

Lemtinga diena

Ermantas buvo tas žmogus, kuris ir rado nebegyvą savo vaiką.

„Tą penktadienio vakarą buvusiai žmonai, Viliaus mamai, paskambino sūnaus kolegos ir pasakė, kad negali su juo susisiekti telefonu. Tada ir pradėjome visi ieškoti. Ieškojome visą naktį. Kažkaip nuojauta vedė važiuoti link ten, kur Vilius mėgdavo būti vaikystėje, prie ąžuolo. Jau buvo pradėję švisti, važiuodamas ten ir pamačiau sūnaus automobilį ir jį patį nebegyvą“, – skaudžius momentus prisiminė tėvas. Pašnekovas tikino, kad Vilius parašė ir paliko keturis laiškus, tačiau iki dabar jų negali paskaityti, nes juos pasiėmė į įvykio vietą atvažiavę pareigūnai.

Tėvas pasakojo, kad tą lemtingą penktadienį, priešpiet, išėjęs iš darbovietės, Vilius elektriniu paspirtuku nuvyko iki savo automobilio, persėdo į jį ir iškart, niekur neužsukęs, nuvažiavo į tą vietą, kur ir baigė savo gyvenimo kelionę. Visa tai, anot Ermanto, užfiksavo sūnaus automobilyje buvęs vaizdo registratorius.

V. Stankevičius 2022 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ rengė reportažus, o pastaruoju metu vedė ir kriminalinių naujienų rubriką.

„Manau, kad išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, prašau jį panaikinti ir pripažinti kaltu dėl dviejų nusikaltimų“, –  BNS sakė valstybės kaltintojas šioje byloje, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis.

Prokuroras skundu Apeliacinio teismo prašo skirti Š. Narbutui 75 tūkst. eurų baudą bei priteisti iš jo per 300 tūkst. eurų Sveikatos apsaugos ministerijai.

Gegužės 11 dieną Vilniaus apygardos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sveikatos apsaugos ministerijos 300 tūkst. eurų byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtas, teismas išteisintajam iš valstybės priteisė per 16,8 tūkst. eurų proceso išlaidų.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenų, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tačiau visi šie kaltinimai pirmosios instancijos teismo buvo paneigti.

Visiškai išteisintas

Teismas pažymėjo, jog bylai Š. Narbuto veikla ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.

Tačiau teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, kad Š. Narbutas bylai aktualiu laikotarpiu buvo valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – buvo paskirtas Vyriausybės atstovu ar nešališku ekspertu.

Pasak Vilniaus apygardos teismo, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, kad Š. Narbutas gavo Vyriausybės atstovų nurodymus dalyvauti derybose su Kinijos gamintojo „Sansure Biotech“ atstove Ispanijos įmone „PMS International dėl COVID-19 testų įsigijimo Lietuvos Vyriausybės vardu.

Apygardos teismas konstatavo, kad per derybas Š. Narbutas veikė kaip Ispanijos įmonės „PMS International“ atstovas pagal jų sudarytą komercinio atstovavimo sutartį. Joje Š. Narbutui buvo numatytas 1 euro už vieną testo, parduoto Lietuvai, atlygis. Jį Ispanijos įmonė jau buvo įskaičiavusi į Lietuvai pasiūlytą kainą, jis buvo sumokėtas Š. Narbutui iš „PMS International“ priklausančių lėšų.

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Švaisto valstybės lėšas

Išteisintasis Š. Narbutas anksčiau teigė, kad G. Jasaičio pozicija skųsti teismo nuosprendį esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau negu 100 tūkst. eurų išleista tokiam tuščiam, nepagrįstam kaltinimui. Tai tiesiog rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – portalui kauno.diena.lt teigė Š. Narbutas.

Jo teigimu, bylos medžiagoje nebuvo jokių jo kaltės įrodymų, tačiau procesas buvo politizuotas.

„Bylos medžiagą sudaro beveik 10 tūkst. puslapių, toje medžiagoje nėra jokių mano kaltės įrodymų, kažkokių argumentų. Paradoksalu, kad net prokuroras kažkaip nelabai ir stengėsi tuos įrodymus pateikti, tiesiog konstatuodavo, kaip čia jam kas atrodo. Tai ne įrodymai. Pagal tai aš iš tikrųjų jaučiausi ramiai, bet nebuvau tikras, koks tas nuosprendis bus, žinant, kaip aš tai vadinu, kad tai yra politizuota byla, nes šalies vadovas yra pasakęs, kad mane reikia nubausti, Seimo nariai tą patį komentavo“, – aiškino jis.

Teisinis eksperimentas

Š. Narbutas beveik trejus metus trukusio teisinio proceso metu kartojo, kad  ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą. Panašiai šį procesą jis apibūdino ir po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo.

„Mano sulaikymas COVID-19 įkarštyje (ir likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų) buvo garsus ir apipintas žiniasklaidos skleistomis sąmokslo teorijomis. STT ir gen. prokuratūros atstovai prieš kameras mane šmeižė, o dalis žiniasklaidos priemonių melagingus neva nustatytus „faktus“ publikavo daugiau nei šimtą kartų. Žodžių nerinko nei G. Nausėda, nei L. Kaščiūnas, nei A. Gedvilienė – dar sulaikymo dienomis viešai paskelbę, kad aš padariau nusikaltimą, kad su manimi reikia kovoti“, – prieš kelias dienas feisbuke rašė jis.

Pasak Š. Narbuto, visa tai, ką jis aiškino ir įrodinėjo nuo pat pirmų jo sulaikymo dienų, gegužės 11-ąją teisingomis pripažino Vilniaus apygardos teismas.

„STT ir prokuroro įsivaizdavimu aš buvau toks pavojingas, kad beveik trejus metus privalėjau būti atribotas nuo visos sveikatos sistemos, beveik du metus privalėjau gyventi be jokių lėšų, negalėjau gauti jokių pajamų. Dabar rankose laikydamas mane išteisinantį nuosprendį, kuriuo teismas įvertino, kad STT ir prokuroro veiksmai buvo neteisėti, nepagrįsti, absurdiški, ramybės vis dar neturiu. Nes lėšas atgausiu tik tuomet, kai nuosprendis įsiteisėjęs. O prokuroras prieš televizijos kameras net nematęs nuosprendžio turinio jau pasakė, kad nuosprendį skųs“, – tęsė verslininkas.

Jis feisbuke pacitavo svarbias teismo nustatytas aplinkybes.

Pirmiausia, nuosprendyje nurodoma, kad Lietuva gavo naudos iš sandorio, dėl kurio jis buvo apkaltintas, nes tai leido žymiai padidinti testavimo apimtis. Priešingai nei bandė įrodinėti prokurorai, teismo vertinimu, kad Š. Narbutas veikia kaip tarpininkas, buvo aišku visiems apie procesą žinojusiems ir jame dalyvavusiems asmenims.

„Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl komisinio atlygio nagrinėjimu atveju buvo negalimas. Liudytojas S. Skvernelis teisme parodė, kad, kai Vyriausybė viešai kreipėsi pagalbos, nebuvo akcentuojama, jog ta pagalba turi būti neatlyginta. Kas pristatinėjo prekes, natūralu, kad darė tai už atlygį“, – cituojama teismo nuosprendyje.

„Kaina (17 Eur) nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes, viena vertus, Š. Narbutas nėra kaltinamas tuo, kad jo pasiūlytas <...> tiekėjas pasiūlė didelę kainą. Priešingai, iš tiesioginio konkurento UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ distributorių vadovo T. Janušio teisme duotų parodymų matyti, kad bylai aktualiu laikotarpiu COVID-19 testo kaina buvo daugiau kaip 20 Eur. Kita vertus, reikia turėti omeny daugelio liudytojų nurodytas aplinkybes, kad tuo metu buvo kritinė situacija, todėl kaina nebuvo svarbi, buvo svarbu apskritai įsigyti šiuos testus“, – priduriama jame.

Anot teismo, kaltinimai piktnaudžiavimu išvis neturi pagrindo, nes Š. Narbutas nebuvo nei ekspertas, nei specialistas, veikęs valstybės vardu.

„Š. Narbutas nebuvo įgaliotas veikti ir kaip Vyriausybės atstovas. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis žodžiu arba raštu būtų informuotas, kad jam suteikiami įgaliojimai veikti Vyriausybės vardu, – rašoma nuosprendžio ištraukose. – Š. Narbuto tuometinė veikla, per savo pažintis ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.“

Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus, dalyvavusius COVID-19 testų pirkime, jiems buvo užduodamas klausimas, kaip liudytojai vertina reagentų įsigijimo aplinkybes iš „PMS International“, kai jų kaina be tarpininko gauto atlygio būtų 1 Eur už testą mažesnė.

Visų pirma, nurodoma teismo nutartyje, tai yra menamo pobūdžio klausimas, kuris yra negalimas. Antra, akivaizdžiai matyti, kad iš liudytojų buvo siekiama gauti atsakymą, kad iš tikrųjų be tarpininkavimo mokesčio COVID-19 testų kaina būtų buvusi mažesnė, tačiau tai yra nepagrįstos prielaidos, kurios ne tik nėra įrodytos bylos duomenimis, bet ir paneigtos minėtais Job Augustin Pero Tomas parodymais.

„Teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, kad dėl man tarpininkaujant įsigytų COVID-19 reagentų Lietuva sutaupė milijonus eurų, jei aš nebūčiau šiame sandoryje dalyvavęs nuo 2020 m. kovo iki balandžio pabaigos Lietuvoje PGR testų būtų nebuvę, t.y. dėl mano veiksmų buvo ne tik išgelbėtos žmonių gyvybės, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo“, – visą pateiktą informaciją reziumavo Š. Narbutas.

Komentaras

Gintautas Bartkus

Buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas

Kalbant apie Š. Narbuto bylą, reikėtų pažymėti, kad ne išteisinamasis nuosprendis čia svarbiausias. Juk gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje. Svarbiau kalbėti apie didžiausią problemą, kuri buvo padaryta, – ši byla buvo pradėta labai skambiai. Buvo daug skambių ir viešų pareiškimų, kad Š. Narbutas yra kaltas, kad jis turės atsakyti už tam tikrus padarytus veiksmus ir t. t. Viskas būtų buvę visiškai kitaip, jei politikai, kurie tuo metu reiškėsi, ir prokuratūra būtų pasakę: štai, šis asmuo kol kas nėra nuteistas, mes gerbiame nekaltumo prezumpciją, sieksime bylą išnagrinėti visais teisiniais būdais. Jei tokius pareiškimus būtume girdėję nuo pat pradžių, viso to šou ir nebūtų buvę. Šiuo atveju buvo, jei taip galima pavadinti, ne baudžiamoji justicija, o parodomoji.

Akivaizdu, kad mūsų šalies politikai vis dar nesugeba įsisavinti – žmogaus kaltumą nustato tik teismas. Nuo visų viešų vertinimų reikėtų susilaikyti, ypač jei galimai nusikalstamą veiką jau tiria teisėsaugos institucijos. Toks jų situacijos vertinimas, dažniausiai neigiamas, yra realus spaudimas teisėsaugai. Mano nuomone, sąžiningas prokuroras jums pasakytų, kad viešumas tikrai nepadeda tyrimui. Tai vertinant, kad Š. Narbuto atveju buvo ilgą laiką transliuojama tik vienpusė pačios prokuratūros skleidžiama informacija, galima sakyti, kad iš viso to proceso buvo ruošiamasi daryti kažkokius politinius žaidimus ar kažką kita. Tik tai tikrai nebuvo susiję su baudžiamosios justicijos tikslais.

Verta paminėti ir taikytą neproporcingą nuosavybės teisės apribojimą. Š. Narbuto atveju buvo areštuotos visos turimos lėšos. Tad keliami labai paprasti klausimai: iš ko žmogus visus tuos trejus metus turi gyventi? Kaip jis turi susimokėti už teisinę gynybą, maistą, komunalinius mokesčius ir t. t. Kai vyksta tokie dalykai, pradedi galvoti, kad tokie metodai yra paprasčiausia spaudimo priemonė. Kam? Kad jis greičiau prisipažintų. Mano supratimu, tai yra labai neteisinga.

Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama.

Pastebiu, kad situacija po tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra pakankama. Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrus pažeidimus nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas.

Reikėtų nepamiršti, kad tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Teisingumas kainuoja labai brangiai ir kitaip niekada nebus. Tačiau žmonių pinigus tikrai reikėtų taupyti. Vertinant tai, galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisavinę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus kažkaip įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga.

Kaltinimai subliūško

Gegužės 11-ąją Vilniaus apygardos teismas visiškai išteisino verslininką, visuomenininką Š. Narbutą dėl kaltinimų piktnaudžiavimu ir sukčiavimu, Lietuvai per pandemiją įsigyjant COVID-19 reagentų.

Anot teismo, neįrodyta, kad Š. Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nebuvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Įrodyta, kad Š. Narbutas tame sandoryje veikė kaip tarpininkas – su Ispanijos įmone buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis. Taip pat įrodyta, kad 300 tūkst. eurų komercinio atstovavimo atlygis, kurį gavo Š. Narbutas, priklausė ne Lietuvos valstybei, o jau minėtai Ispanijos įmonei. Dėl to nėra ir sukčiavimo sudėties.

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Tačiau noras padėti šaliai sunkiu metu vos netapo tramplinu į pražūtį. Š. Narbutas per visą beveik trejus metus trukusį teisinį procesą kartojo, kad STT ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą, tačiau politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Verslininkui teko išgyventi ne tik viešą linčo teismą, įvairiomis priemonėmis daromą spaudimą prisipažinti, bet ir beviltiškumo jausmą, atvedusį prie minčių apie savižudybę.

Pagaliau galiu kvėpuoti

Praėjus kelioms savaitėms po išteisinamojo nuosprendžio su Š. Narbutu susitikome pasikalbėti „Kauno dienos“ redakcijoje. Šį kartą kalbėjomės ne apie teisinius dalykus, o kaip atsilaikyti prieš nevaldomą institucijų savivalę.

Išgyveno: iš STT mėsmalės ištrūkęs Š. Narbutas neslepia, kad buvo momentų, kai galvojo apie savižudybę. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

– Beveik po trejų metų išgirdote išteisinamąjį nuosprendį. Kaip šiandien jaučiatės?

– Pagaliau galiu kvėpuoti. Žinoma, neapleidžia mintys, kad vyks apeliaciniai, kiti tolimesni procesai, reikės ir toliau jiems skirti laiko, nors galėčiau dirbti ar užsiimti kažkuo kitu. Žinoma, džiaugiuosi, kad gyvename teisinėje valstybėje ir teismo sprendimas tai įrodo.

Ramybės suteikia tai, kad, kai byloje bandoma pritempti dalykus, kurių iš tikrųjų nebuvo, panaudojant įvairias technologijas, beribius institucinius išteklius, paaiškėja, kad nepaprasta tai padaryti. Negalima sukurti tokių argumentų lygioje vietoje, nors tikrai buvo bandoma parodyti visuomenei dalykus, kurių nėra, ir tuos argumentus pateikti, kad jie atrodytų kuo neskaniau.

Gerų emocijų suteikia ir tai, kad pagaliau baigėsi beveik trejus metus trukęs teisminis procesas, kuris buvo žiauriai sunkus. Prie to prisidėjo didžioji dauguma žiniasklaidos priemonių ir naujienų agentūrų. Nušviesdami bylos eigą, nors dar niekas nebuvo įrodyta, žurnalistai aprašydavo, ką patys įsivaizduoja, o tai neatitiko realybės. Naujienų agentūrų tekstus perspausdindavo kone visi portalai, net nepatikrinę informacijos. Viso proceso metu tai buvo daroma kone 100 kartų. Bet kuris skaitytojas, matydamas vien tokią neigiamą informaciją apie Š. Narbutą, jau labai seniai susidarė nuomonę, kad aš esu padaręs kažką nusikalstamo. Iš visų žiniasklaidos priemonių vienintelė „Kauno diena“ bandė savarankiškai mąstyti, o ne tiesiog kopijuoti. Dabar turime situaciją, kai viską, ką tiek laiko dauguma žiniasklaidos priemonių rašė, teismas paneigė.

– Prisiminkite tą 2020 m. liepos 21-osios rytą. Tuomet namie sulaukėte STT agentų vizito, buvo atlikta krata, atsidūrėte areštinėje. Kas tuomet dėjosi jūsų galvoje?

– Pirminis šokas sulaikymo dieną buvo dėl to, kad visiškai nesupratau, kas vyksta. Tikrai galvojau, kad įsivėlė kažkokia klaida, nesusipratimas ir netrukus viską bus galima civilizuotai išsiaiškinti.

Tą rytą, kai į namus atėjo pareigūnai, buvo sunku suprasti, kodėl visi šie procesai vyksta. Buvo atlikta krata, paimtas mobilusis telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Maniau, kad viskas vyksta ne tiesiogiai dėl mano veiksmų, o informacija reikalinga kaip papildoma kažkokiam kitam tyrimui. Tik tuomet, kai buvau nuvežtas į STT, man pranešė apie įtarimą. Susipažinęs su juo ir toliau beveik neabejojau, kad viskas paaiškinama. Žinoma, būdamas STT, aš net negalėjau įsivaizduoti, kas tuomet vyko viešojoje erdvėje, kokio masto visa ši istorija ir kad apie ją jau kalba visa šalis. Net nenutuokiau, koks sunkus kelias manęs dar laukia ateityje.

Buvo pasakyta, kad mane veža į areštinę. Tik tuomet supratau, kad viskas daug rimčiau, nei maniau iš pradžių. Galvoje sukosi daugybė klausimų, nes man nebuvo pasakyta, kiek laiko teks praleisti areštinėje, – dieną, savaitę ar kelis mėnesius.

Laimei, ten teko praleisti tik naktį, kuri, rodės, truko visą amžinybę. Turėjau laiko prisikurti daugybę scenarijų. Tačiau apsistojau prie dviejų, kurie yra likę ir iki šiol: ar tam įtakos turėjo vykstantys politiniai procesai, ar viskam dirigavo žmonės iš sveikatos sistemos, nes  buvau viešas kovotojas su korupcija. Gal čia buvo puiki proga bandyti mane patį paversti korumpuotu? Tikslaus atsakymo iki šiol nežinau, bet, viliuosi, gyvenimas į šiuos klausimus kada nors atsakys.

Kaip jau ne kartą esu sakęs, mane sulaikyti tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Neslėpsiu, kilo minčių ir apie tai, kad gal tikrai ne viską suprantu ir kažką padariau blogai. Juk mano visuomeninis įsitraukimas per COVID-19 pandemiją truko kelis mėnesius. Mąsčiau, gal pasakiau ne tokią frazę, gal e. laiškas ne toks parašytas ar dar kas nors. Tačiau jokių tikslių atsakymų neradau ir ši savimi abejojimo fazė truko bene šešis mėnesius.

Ne kartą man uždavė klausimą: ar prisipažįstu? Į jį atsakydavau klausimu: ką prisipažįstu? Mano nuomone, tokie dalykai yra tik viena iš spaudimo priemonių – kad sukeltum žmogui galvoje chaosą ir priverstum abejoti net pačiu savimi. To paties buvo siekiama ir surengiant viešą sulaikymo šou. Po savaitės, kai pakartotinai vykau į STT, manęs niekas nesulaikė, ten gavau svečio kortelę ir buvau civilizuotai apklaustas. Ar to nebuvo galima padaryti pirmąjį kartą?

Negana to, ne ką mažiau gniuždė mintys apie griūvančius darbinius, asmeninius planus. Labai išgyvenau dėl žmonos, šeimos, artimųjų. Jiems nuo pirmųjų minučių buvo ne mažiau sunku nei man.

Neslėpsiu, buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Tuomet lyg ir supratau, kad toks pasirinkimas nieko neišspręs, tik artimiesiems bus sunkiau.

– Apie šeimą, artimuosius pakalbėkime plačiau. Visi jie turėjo ne tik nepalūžti patys, bet ir rasti jėgų motyvuoti jus.

– Labai geras jūsų teiginys ir apie tai tikrai verta pakalbėti. Čia labai panaši situacija kaip ir su onkologiniais ligoniais. Juk artimiesiems, kurie yra šalia tokių žmonių, reikalinga ne mažesnė pagalba nei pačiam pacientui.

Artimiesiems labai sunku, nes, viena vertus, jie juk tiksliai nežino visos situacijos, bet, žinoma, tiki savo žmogumi. Tačiau turi taip pat stebėti visą tą viešą linčo teismą, matyti ant mylimo žmogaus pilamą purvą, išgyventi kartu neigiamas emocijas ir nepalūžti.

Potyriai: Š. Narbutui teko išgyventi ir viešą linčo teismą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Visą mano veiklą geriausiai žinojo mano žmona ir galiu pasakyti, kad esu labai laimingas turėdamas tokią stiprią moterį šalia. Supratau, kaip svarbu yra šeima, artimieji ir jų palaikymas. Iš jų nesu sulaukęs nė vieno prašymo papasakoti, kaip čia buvo iš tiesų, jie nė karto manimi nesuabejojo. Būtent tai padėjo nepasiklysti tarp savo minčių. Jie suteikė stiprybės kovoti ir įrodyti savo nekaltumą.

Kaip išgyventi?

– Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jūsų lėšos bankų sąskaitose, automobilis. Savo lėšomis, ir tik iš dalies, galėjote pradėti naudotis praėjus pusantrų metų. Iš ko gyvenote?

– Ne paslaptis, kad sumokėti už teisinę gynybą prašiau žmonių pagalbos viešai. Visi kiti dalykai – iš žmonos, artimųjų pinigų. Buvo labai sunkus pats neapibrėžtumo faktorius – juk nežinojome, kiek visas šis teisminis procesas truks. Jei žmona neteks darbo? Jei dar kokios bėdos? Negana to, teisinio proceso metu buvo siunčiamos užklausos į Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI), domimasi lėšų teisėtumu, dešimties metų laikotarpio pirkiniais. Tikrinamos su tyrimu visai nesusijusios mano įmonės, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), taip pat mano artimųjų finansai. Žinoma, visi šie patikrinimai rezultatų nedavė, nieko blogo nerasta. Tačiau kiek išteklių reikėjo jiems atlikti.

Aš pats, žinoma, dirbau, tačiau tų uždirbtų pinigų vis tiek negalėjau naudoti, nes jie patekdavo į areštuotas sąskaitas. Be viso to, galite suprasti, kiek laiko per parą užimdavo atsakymai į nuolatines institucijų užklausas, pasiruošimas teisinei gynybai. Visa tai net sunku nupasakoti žodžiais ir tikrai linkiu gyvenime niekam to nepatirti.

Šį teisėsaugininkų norą mane palikti be pinigų taip pat vertinu kaip spaudimo priemonę, kad tik greičiau pasiduočiau, nes juk kas nori likti be pragyvenimo šaltinio? Toks nuosavybės teisės apribojimas taikomas tik labai išskirtiniais atvejais, tad mano atvejis kažkodėl teisėsaugininkams pasirodė būtent toks.

Galiu tik palyginti, kad ES yra reglamentų, kaip valstybės narės turi elgtis su asmenimis, kurie padarė nusikalstamų teroristinių veikų. Tai yra kone sunkiausi nusikaltimai. Tačiau net jų atžvilgiu yra priimtas atskiras reglamentas, kad negali būti ribojamos jų galimybės naudotis lėšomis, kurios skirtos teisinei gynybai, susimokėti mokesčiams, maistui ir sveikatos priežiūrai. Ar, Lietuvos institucijų vertinimu, esu blogesnis už teroristą?

– Ką šioje jūsų istorijoje buvo galima padaryti kitaip?

– Kaip teisininkas, manau, jei teisėsauga įtaria apie padarytą nusikalstamą veiką, pirmiausia turėtų rinkti įrodymus, ištirti, įrodyti ir tik tada viešai skelbti. Dabar, kad ir kaip gaila, viskas daroma atvirkščiai. Ką jau kalbėti apie išteklius – žmogiškuosius ir finansinius, kurie išnaudojami tokioms byloms tirti.

Tačiau ar realu tikėtis, kad po mano istorijos tokių atvejų nebebus? Manau, nerealu. Tokių pavyzdžių ir iki manęs turėjome ne vieną. Atrodo, taip nutikti gali bet kam. Kaip galime saugiai jaustis savo šalyje?

Šou: subliūkšta jau ne pirma STT skambiai pradėta byla, tačiau pareigūnai atsakomybės išvengia. (Ž. Gedvilos / BNS nuotr.)

– Sulaukėte daugybės viešos kritikos iš politikų, net dabartinio šalies vadovo Gitano Nausėdos. Tačiau pakalbėkime apie palaikymą.

– Tikriausiai ne tik aš, bet ir mano žmona atsimins visą gyvenimą, kiek daug palaikymo žinučių ji gavo tą dieną, kai aš dar buvau areštinėje. Šimtai žmonių klausė, gal ko reikia, gal ką gali padaryti, ir būtent tai yra nerealu.

Vėliau tas didžiulis žmonių, nebūtinai pažįstamų, palaikymas pasijuto, kai rinkau lėšas susimokėti už teisinę gynybą. Ta pinigų suma tikrai viršijo visus mano lūkesčius.

Jau pirmomis dienomis aiškiai supratau, kad pirminis palaikymas yra didelė vertybė ir kad juo reikia džiaugtis, nes ilgainiui jis išblės. Taip ir atsitiko, tačiau ir viso proceso metu tikrai buvo žmonių, kurie suteikė stiprybės ir neleido suabejoti, kad manimi tiki.

Mintys apie savižudybę

– Prisiminkite patį sunkiausią momentą, kurį per trejus metus teko išgyventi. Ar toks buvo?

– Pats tamsiausias laikas buvo 2020 m. pabaigoje–2021 m. pradžioje. Neslėpsiu, buvo kilę minčių ir apie savižudybę. Tuomet lyg ir supratau, kad toks pasirinkimas nieko neišspręs, tik artimiesiems bus sunkiau. Tačiau man tada buvo tiesiog per sunku, per skaudu. Atrodė, kad viskas, ką bandai daryti, atsimuša tarsi į sieną. Atrodė, kad, jei atsidūriau tokioje situacijoje ir viskas taip beviltiška, tai arba aš jau visiškai neadekvačiai mąstau, arba visas prieš mane nukreiptas mechanizmas yra neteisingas. Jei pirmasis variantas, tai kam man gyventi, jei visiems aplink sukeliu tik problemų, o jei antrasis – tuomet aš nenoriu gyventi tokiame pasaulyje.

Šį laikotarpį prisimenu kaip patį juodžiausią savo gyvenime. Ne tik kankino slogios mintys, bet ir visiškai nebuvo energijos dirbti, ruoštis teismo procesams, kartais net atsikelti iš lovos.

Tuo metu man teko parašyti apie 40 skundų dėl tų dalykų, kas, manau, buvo taikyta neteisėtai: sulaikymas, turto arešto apribojimas, draudimas komentuoti situaciją žiniasklaidai, nekaltumo prezumpcijos pažeidimas ir kt. Kiekvieną šį, mano manymu, neteisėtą veiksmą turėjau apskųsti nacionaliniuose teismuose. Tik tada galėjau kreiptis į Strasbūro teismą. Turėjau išnaudoti visas vidaus teisinės gynybos priemones, pasiekti tokį nacionalinių teismų sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas. Dabar jau galiu sakyti, kad tų pažeidimų, kuriuos galimai jau mato Strasbūro teismas, mūsų Lietuvos teismai nematė. Būtent po tokių skundų atmetimų, kurie visiškai niekaip neargumetuojami, apėmė beviltiškumo jausmas.

– Kas padėjo išvaikyti tokias baisias mintis?

– Žinoma, pirmiausia, žmona ir kiti artimieji. Taip pat pradėjau lankytis pas psichologą. Specialistų pagalba tokiais atvejais yra būtina.

Žmonos pagalba man buvo neįkainojama. Jai buvo lygiai taip pat sunku kaip ir man, tačiau ji to negalėjo parodyti, nes man būtų kilęs dar didesnis liūdesys.

Labai nesinori grįžti į tas slogias dienas, tačiau galiu pasakyti, kad taip blogai nesijaučiau gyvenime net tada, kai sužinojau, kad sergu onkologine liga. Baisiausias dalykas šio teisinio proceso metu buvo nežinomybė – nei kiek viskas truks, nei kiek pavyks atsilaikyti psichologiškai, fiziškai ir finansiškai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kas visus tuos metus padėjo nepalūžti?

– Tuo metu turėjau neapsakomai daug palaikymo, bet sykiu jaučiausi pats vienišiausias per visą savo gyvenimą. Viskas dėl to, kad nežinojau, kaip žmonėms perteikti, kas vyksta mano galvoje, kaip visiems pasakyti, kad tikrai nepadariau nieko blogo. Tokiomis akimirkomis labai sunku rasti motyvacijos.

Kad turėčiau bent kiek daugiau energijos, pradėjau aktyviai sportuoti, stengiausi kuo dažniau būti gryname ore. Labai padėjo ir pokalbiai su draugais, artimaisiais. Pradėjau skaityti mokslinius straipsnius ir žiūrėti dokumentiką apie tai, kaip pačiam motyvuotis. Buvo momentas, kai pakeičiau net mitybos įpročius ir tapau veganu. Išbandžiau daugelį dalykų, kurie padėtų jaustis geriau.

Kalbant apie dabartinį laiką, kai teismas mane išteisino, daug gerų emocijų sukėlė viešas žmonių komentavimas ir pasidžiaugimas tokiu teismo sprendimu. Tikrai nesitikėjau sulaukti tiek palaikymo. Žinoma, puikiai suprantu, kad dar laukia ilgas kelias, nes bus ir apeliacinis procesas, tačiau šią akimirką tai teikia jėgų. Ačiū visiems.

Šį teisėsaugininkų norą mane palikti be pinigų taip pat vertinu kaip spaudimo priemonę, kad tik greičiau pasiduočiau, nes juk kas nori likti be pragyvenimo šaltinio?

Pakenkė sveikatai

– Pakalbėkime apie pasitikėjimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad COVID-19 pandemijos įkarštyje padėjote Lietuvai. Iki proceso dažnai buvote matomas kaip nevyriausybininkas, daug padedantis kitiems. Tačiau per visus šiuos trejus metus, kaip pats sakote, patyrėte daug neteisybės: iš teisėsaugos, žiniasklaidos ir pan. Neretai išgyvenę skaudžias gyvenimo patirtis žmonės ima paranojiškai niekuo nepasitikėti.

– Visiškai teisingai. Pačioje pradžioje tapau labai įtarus, net paranojiškai. Būdavo, kad, jei kažkas man parašo, galvodavau, kad tas žmogus nori ne padėti, o kažkas jį siuntė. Jei man kažkas siūlydavo susitikti, manydavau, kad iš manęs nori sužinoti kokios nors informacijos, kuri gali būti kažkaip panaudota prieš mane patį. Šis dalykas man yra labai sunkus, nes niekada toks nebuvau. Niekada net nekildavo minčių, kad su žurnalistais turi atsargiai bendrauti, nes viską jie gali pateikti visiškai priešingai. Juk iki proceso visi straipsniai apie mane visuomet buvo tik teigiami, tačiau jam prasidėjus tapau bloguoju.

Ar vėl pasitikėsiu žmonėmis? Mano charakteris yra toks – aš visuomet galvoju, kad visi žmonės iš prigimties yra geri. Gal tik tam tikrose situacijose dabar esu atsargesnis, tačiau procesui pasibaigus nieko ir nebereikės įtarinėti.

– Sergate onkologine liga. Kokią įtaką ši teisinė kova padarė jūsų sveikatai?

– Įtaka didžiulė. Atsirado reiškinių, kurie jau yra negrįžtami. Tokį laiką gyvendamas nuolatiniame strese negaliu apsimesti, kad tai nekenkia. Suprastėjusi organų veikla, kai kurie rodikliai pablogėję. Tačiau darysiu viską, kad kuo greičiau sustiprėčiau.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenų, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Tačiau visi šie kaltinimai pirmosios instancijos teismo buvo paneigti.

Komentaras

Gintautas Bartkus

Buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas

Kalbant apie Š. Narbuto bylą, reikėtų pažymėti, kad ne išteisinamasis nuosprendis čia svarbiausias. Juk gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje. Svarbiau kalbėti apie didžiausią problemą, kuri buvo padaryta, – ši byla buvo pradėta labai skambiai. Buvo daug skambių ir viešų pareiškimų, kad Š. Narbutas yra kaltas, kad jis turės atsakyti už tam tikrus padarytus veiksmus ir t. t. Viskas būtų buvę visiškai kitaip, jei politikai, kurie tuo metu reiškėsi, ir prokuratūra būtų pasakę: štai, šis asmuo kol kas nėra nuteistas, mes gerbiame nekaltumo prezumpciją, sieksime bylą išnagrinėti visais teisiniais būdais. Jei tokius pareiškimus būtume girdėję nuo pat pradžių, viso to šou ir nebūtų buvę. Šiuo atveju buvo, jei taip galima pavadinti, ne baudžiamoji justicija, o parodomoji.

Akivaizdu, kad mūsų šalies politikai vis dar nesugeba įsisavinti – žmogaus kaltumą nustato tik teismas. Nuo visų viešų vertinimų reikėtų susilaikyti, ypač jei galimai nusikalstamą veiką jau tiria teisėsaugos institucijos. Toks jų situacijos vertinimas, dažniausiai neigiamas, yra realus spaudimas teisėsaugai. Mano nuomone, sąžiningas prokuroras jums pasakytų, kad viešumas tikrai nepadeda tyrimui. Tai vertinant, kad Š. Narbuto atveju buvo ilgą laiką transliuojama tik vienpusė pačios prokuratūros skleidžiama informacija, galima sakyti, kad iš viso to proceso buvo ruošiamasi daryti kažkokius politinius žaidimus ar kažką kita. Tik tai tikrai nebuvo susiję su baudžiamosios justicijos tikslais.

Verta paminėti ir taikytą neproporcingą nuosavybės teisės apribojimą. Š. Narbuto atveju buvo areštuotos visos turimos lėšos. Tad keliami labai paprasti klausimai: iš ko žmogus visus tuos trejus metus turi gyventi? Kaip jis turi susimokėti už teisinę gynybą, maistą, komunalinius mokesčius ir t. t. Kai vyksta tokie dalykai, pradedi galvoti, kad tokie metodai yra paprasčiausia spaudimo priemonė. Kam? Kad jis greičiau prisipažintų. Mano supratimu, tai yra labai neteisinga.

Pastebiu, kad situacija po tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra pakankama. Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrus pažeidimus nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas.

Ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais.

Reikėtų nepamiršti, kad tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Teisingumas kainuoja labai brangiai ir kitaip niekada nebus. Tačiau žmonių pinigus tikrai reikėtų taupyti. Vertinant tai, galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti? Šis klausimas tam tikra prasme kelia nerimą, nes tai primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisavinę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisavinome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus kažkaip įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga.

Džiaugiasi išteisinimu

Po nuosprendžio paskelbimo viešojoje erdvėje pasipylė nuomonių lavina dėl teisėsaugininkų veiksmų. Š. Narbutą sveikino ir jo išteisinimu džiaugėsi teisininkai, gydytojai, verslininkai, dvasininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Vienas pirmųjų viešai savo nuomonę išreiškė dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano. Jis palaikymo Š. Narbutui nevengė ir pirmomis šios istorijos dienomis. Po išteisinamojo nuosprendžio atlikėjas pažėrė kritikos STT.

„Istorija verta milijono. Arba bent jau milijoną turėtų STT išmokėti Šarūnui. Aš net negalėčiau susapnuoti tokio košmaro, per kurį jis perėjo… Esmė – prieš porą metų jį STT apkaltino, suėmė ir su didžiuliu spektakliu vedžiojo prieš televizijos kameras mesdama siaubingus kaltinimus kyšio ėmimu ir t. t. Nors jau tada buvo akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo. Dabar Šarūną VISIŠKAI išteisino!!! Visiškai! Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Realiai ir padėjo.

Per tuos dvejus metus, kol STT ji kratė, tampė, kartais laikė įkalintą ir naudojo psichologinį smurtą, Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus. Genijai iš STT net neatsiprašė... Tai palinkėkime Šarūnui kuo greičiau atsitiesti!“ – savo feisbuko paskyroje rašė žinomas vyras.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pasidžiaugė, kad pagaliau atkurtas teisingumas.

„Tačiau nežinau, ar įmanoma atlyginti už tai, ką turėjai patirti... Bet bent jau sugrąžinta teisybė!“ – rašė ji.

Buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius, operos solistas Jonas Sakalauskas sudėliojo kur kas svarbesnius šios istorijos akcentus.

„Visi matėme, bet bent jau aš tuo metu iki galo nesupratau, kas ir kodėl įvyko. Visų pirma, sveikinu Šarūną, labai svarbu, kad šioje istorijoje padėtas taškas. <...> Kai kurie teisėsaugos atstovai naudojasi daugiau ne teisinėmis, o viešųjų ryšių priemonėmis, taip per trumpą laiką sužlugdoma žmonių reputacija dėl to, ko jie nepadarė (kodėl dar dabar skatinamas liaudies linčo teismas, nors šiuo atveju norėčiau tikėti, kad nebuvo didelio rezonanso), perteklinis jėgos naudojimas yra niekaip nesuprantamas ir nepateisinamas. Trečia, išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai atsakingas?“ – retorinius klausimus bėrė jis.

Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus. Genijai iš STT net neatsiprašė...

Viešos kritikos teisėsaugai negailėjo ir advokatas Justinas Jarusevičius.

„Apie neadekvatų pareigūnų elgesį, kada skambiai pradedami tyrimai sutrypiant asmenį, o vėliau jie pasibaigia niekuo arba ir nuo tokių procesų nukentėjusiųjų tragedijomis, kalbu skaitydamas pranešimus. Kaip svarbu rasti jėgų nepasiduoti, o iškentėti ir kautis. Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas. Juk to, ką sugriovei, ką atėmei, neatlygins jokie pinigai“, – rašė teisininkas.

Jam antrino ir nuomonės formuotojas, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.

„STT darbo klasika. Tokių atvejų – daugybė. Kai suvažinėja žmogų, užtampo, sužlugdo, o finalas – „ai, nu jo, nekaltas“. Jokios atsakomybės už tai. Atsiprašome? Baikite, nemanau. Didelė teisėsaugos votis“, – feisbuke rašė žinomas vyras.

Š. Narbutą sveikino ir jo išteisinimu džiaugėsi teisininkai, gydytojai, verslininkai, dvasininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Istorija, verta milijono

Vienas pirmųjų viešai savo nuomonę išreiškė dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano. Jis palaikymo Š. Narbutui nevengė ir pirmomis šios istorijos dienomis. Po išteisinamojo nuosprendžio atlikėjas pažėrė kritikos STT.

„Istorija, verta milijono. Arba bent jau milijoną turėtų STT išmokėti Šarūnui. Aš net susapnuoti tokio košmaro negalėčiau, per kurį jis perėjo...

Esmė – prieš porą metų jį STT apkaltino, suėmė ir su didžiuliu spektakliu vedžiojo prieš televizijos kameras mesdami siaubingus kaltinimus kyšio ėmimu ir t.t. Nors jau tada buvo akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo.

Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Nes realiai ir padėjo.

Dabar Šarūną VISIŠKAI išteisino!!! Visiškai! Netgi nutartyje parašyta, kad jis padėjo valstybei. Nes realiai ir padėjo.

Šarūnas serga reta onkologine liga ir buvo organizacijos POLA prieš vėžį ilgametis vadovas. Jis padėjo tūkstančiams vėžiu sergančių žmonių.

Per tuos du metus, kol STT ji kratė, tampė, kartais laikė įkalintą ir naudojo psichologinį smurtą, Šarūnas prarado sveikatą, visi pinigai buvo areštuoti ir nuvertėjo, jis prarado visas pajamas ir darbus.

Genijai iš STT net neatsiprašė... Tai palinkėkim Šarūnui kuo greičiau atsitiesti!“ – savo feisbuko paskyroje rašė žinomas vyras.

Didelė teisėsaugos votis

Televizijos laidų ir renginių vedėja Indrė Kavaliauskaitė, savo nuomone taip pat pasidalijusi socialiniuose tinkluose, Š. Narbutą vadino išmintingu žmogumi.

„Susipažinau su Šarūnu Vilniaus Universitete. Visada didžiavausi šia pažintimi, sekiau jo karjerą. Jam įėjus į kambarį, visi visada žinodavo, kad jame jis – protingiausias. Vėliau pažinau ir jo stiprybę, išmintį ir gerą širdį.

Nežinau, kaip atstatyti teisingumą, bet noriu prisidėti bent istorijos sklaida, nes žiniasklaida ir institucijos akivaizdžiai prisidėti neketina. Šarūnai, mes su tavimi“, – motyvavo I. Kavaliauskaitė.

Jai antrino ir nuomonės formuotojas, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.

„STT darbo klasika. Ir tokių atvejų – daugybė.

Kai „suvažinėja“ žmogų, užtampo, sužlugdo, o finale – „ai, nu jo, nekaltas“.

Ir jokios atsakomybės už tai. Atsiprašom? Baikit, nemanau. Didelė teisėsaugos votis“, – feisbuke rašė žinomas vyras.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė pasidžiaugė, kad pagaliau atstatytas teisingumas.

„Tačiau nežinau, ar įmanoma atlyginti už tai, ką turėjai patirti... Bet bent jau sugrąžinta teisybė!“ – rašė ji.

Išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai neša atsakomybę?

Tuo tarpu buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius, operos solistas Jonas Sakalauskas sudėliojo kur kas svarbesnius šios istorijos akcentus.

„Visi matėm, bet bent jau aš tuo metu iki galo nesupratau, kas ir kodėl įvyko. Visų pirma, sveikinu Šarūną, labai svarbu, kad šioje istorijoje uždėtas taškas. <...> Kai kurie teisėsaugos atstovai naudojasi daugiau ne teisinėmis, o viešųjų ryšių priemonėmis, taip per trumpą laiką sužlugdoma žmonių reputacija dėl to, ko jie nepadarė (kodėl dar dabar skatinamas liaudies linčo teismas, nors šiuo atveju norėčiau tikėti, kad nebuvo didelio rezonanso), perteklinis jėgos naudojimas yra niekaip nesuprantamas ir nepateisinamas. Trečia, išaiškėjus tiesai, ar kažkas už tai neša atsakomybę?“ – retorinius klausimus bėrė jis.

M. Aleksos/LNOBT nuotr.

Griauna, o vėliau tiesiog tyli

Advokatas Justinas Jarusevičius savo viešą komentarą pradėjo nuo prisiminimų apie pažintį su Š. Narbutu.

„Susipažinome 2007-aisiais, pravėrę Teisės fakulteto duris. Susidraugavome 2010-aisiais, kada drauge dalyvavome studentų konkurse. Patekome į finalą, daug sunkiai dirbome. Vėliau sekė studijos teisės fakultete, greta jau intensyviai darbuojantis advokatų kontorose. Abu išmokome, ką reiškia daug dirbti, kad suspėtum tiek puikius rezultatus studijų suole rodyti, tiek ir kurtis profesinį kelią. Bendra studijų suolo patirtis, alkis pasiimti iš gyvenimo ir dalintis su greta esančiais, leido susipažinti, susidraugauti“, – rašė jis feisbuke.

Anot J. Jarusevičiaus, Š. Narbutas, greta intensyvaus akademinio ir studijų gyvenimo, turėjo sudėtingą ir unikalią patirtį – paskutiniais mokyklos metais susirgo reta ir sunkia onkologine liga.

„Tai jo nesugniuždė, priešingai, jis ėmė ieškoti, kaip keisti ypač prieš beveik du dešimtmečius buvusią tragišką padėtį skiriant brangius medikamentus sunkiems ligoniams. Ėmė žiūrėti ne tik savęs, tačiau ir kitų panašioje bėdoje esančių. Ir jam pavyko – Šarūnas privertė valstybę keisti gydymo skyrimo tvarkas. Matydamas, kiek daug galima nuveikti, gerinant onkologinių pacientų padėtį, inicijavo POLA prieš vėžį sukūrimą Lietuvoje, taip pat aktyviai įsitraukė į nevyriausybinių organizacijų veiklas pasauliniu lygiu. Taip, mokėdamas beprecedentę kainą (skraidydamas po keletą skirtingų rimtų renginių kiekvieną savaitę), Šarūnas medicinos, farmacijos, pacientų teisių srityje sukūrė bene plačiausią ryšių tinklą Lietuvoje“, – toliau tęsė žinomas teisininkas ir pridūrė, kad visada žavėjosi Š. Narbuto energija ir geraširdiškumu.

Kaip rašo J. Jarusevičiaus, pasaulį ir Lietuvą 2020-aisiais užklupus COVID-19 pandemijai, Š. Narbutas, negailėdamas savęs, pasinaudodamas savo per 15 metų sukurtais ryšiais, daug dirbo, kad padėtų valdininkams Lietuvoje surinkti tuo metu taip reikiamus prietaisus, medicinines priemones ir t.t ir būtų pasiruošta, būtų išsaugotos gyvybės.

„Tą aš žinau, nes ir pats COVID-19 laiku konsultavau nevyriausybines organizacijas, ėmusias spręsti karantino metu iškilusius iššūkius. Su Šarūnu tuo laiku ne kartą skambinomės pasitarti, kaip geriausia padėti Lietuvoje sprendžiant tuo metu išgyventus iššūkius. Susiskambinti pavykdavo vidurnaktį, kada einamieji klausimai kiek aprimdavo, atsirasdavo minutė kita pokalbiui“, – prisiminimais dalijosi vyras ir savo pasakojimą toliau tęsė negailėdamas kritikos teisėsaugos veiksmams tą lemtingą 2020-ųjų liepą.

Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas.

„Teisėsaugos institucijos surengė beprecedentę pamazgų pylimo ant Šarūno kampaniją, kur Šarūną sulaikė, išplatino pranešimus spaudai apie jam reiškiamus įtarimus ir visa tai parodė tiek didžiųjų portalų vedamuosiuose, tiek vakaro žiniose. Šarūnas tuo metu buvo sulaikytas areštinėje, jam nesudaryta galimybė pasisakyti, atsiliepti į išdėstytus įtarimus. Pirmą kartą prieš kameras Šarūnas parodytas tik kitos dienos popietę, sulytas, nesiprausęs, kada po nereikalingo sulaikymo areštinėje atvestas į teismą. Taip per dvi dienas sugriauti jo dešimtmečiais kurti ryšiai ir puiki reputacija“, – žodžių į vatą nevyniojo advokatas.

Anot jo, vėliau sekė ilgas, Š. Narbutą ir jo šeimą alinantis procesas – turto, pinigų areštai, trukdymas naudotis savo uždirbtais resursais apmokant gynėjo paslaugas ir gintis nuo valstybės prievartos aparato veiksmų, sunaikinus reputaciją nutrūko kontaktai ir galimybės vykdyti iki tol planuotus darbus, atsirado poreikis skirti savo laiką ir vienam gintis nuo pareigūnų sprendimų, analizuoti tūkstančius puslapių surinktų dokumentų.

„Džiaugiuosi, kad Vilniaus apygardos teismas atskyrė pelus nuo grūdų ir aiškiais motyvais parodė, kodėl Šarūnas nepadarė nieko nusikalstamo. Dar daugiau, išteisinamuoju nuosprendžiu konstatavo, kad Šarūno rastas tiekėjas leido Lietuvai reagentus nusipirkti reikšmingai mažesne kaina, nei tuo pačiu metu Lietuva pirko reagentus iš kito tiekėjo. Taigi, Šarūnas padėjo Lietuvai reikšmingai sutaupyti“, – reikšmingus išteisinamojo nuosprendžio akcentus dėliojo teisininkas ir dar paminėjo: „Apie neadekvatų pareigūnų elgesį, kada skambiai pradedami tyrimai sutrypiant asmenį, o vėliau jie pasibaigia niekuo arba ir nuo tokių procesų nukentėjusiųjų tragedijomis, kalbu skaitydamas pranešimus. Kaip svarbu rasti jėgų nepasiduoti, o iškentėti ir kautis. Naudodamiesi savo galios pozicija gyvenimus, gražiausius jo etapus, griauna, o vėliau tiesiog tyli, kada nustatomas jų veiksmų visiškas neteisėtumas. Juk to, ką sugriovei, ką atėmei, neatlygins jokie pinigai.“

Teisėjo argumentai

Kaip jau rašėme, teismas Š. Narbutą nusprendė išteisinti, nes kaltinamasis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

„Byloje nesurinkta duomenų ir neįrodyta, visų pirma, kad Šarūnas Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nėra valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Byloje taip pat buvo įrodinėjama, kad jis buvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Šios aplinkybės byloje taip pat nepasitvirtino, nes Sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir ministro pirmininko sudarytu potvarkiu darbo grupėse jis nedalyvavo, nebuvo nariu“, – per posėdį sakė teisėjas Valerijus Lauš.

Valerij Lauš (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Pasak teisėjo, taip pat nepasitvirtino kaltinimas, kad Š. Narbutas buvo įgaliotas viceministrės Kristinos Garuolienės ir ministro pirmininko patarėjo Luko Savicko atstovauti Lietuvai minėto sandorio, kuris buvo sudarytas tarp Ispanijos įmonės „PMS International“ ir Lietuvos institucijos.

Pasak jo, prokuroras įrodinėjo, kad komercinio atstovavimo mokestis, kuris buvo išmokėtas Š. Narbutui, priklauso Lietuvos valstybei.

„Byloje tai taip pat nepasitvirtino – Ispanijos bendrovės apklausti liudytojai, t. y. generalinis direktorius, patvirtino, kad šis mokestis priklauso įmonei ir, jeigu nebūtų buvusi sudaryta komercinio atstovavimo sutartis, tas mokestis liktų kompanijai. Šiuo atveju Š. Narbutas įgijo ne Lietuvos valstybės biudžetui priklausiančias lėšas, o Ispanijos įmonės lėšas. Dėl to ir nėra sukčiavimo sudėties“, – sakė teisėjas.

Sveikatos apsaugos ministerijos 300 tūkst. eurų byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Teismas išteisintajam iš valstybės priteisė per 16,8 tūkst. eurų proceso išlaidų.

Nuosprendis negalutinis ir gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Prokuroras Gintaras Jasaitis BNS žurnalistams sakė, kad apeliacijos teise tikrai pasinaudos ir nuosprendį skųs.

Švaisto valstybės lėšas

Išteisintasis Š. Narbutas teigė, kad tokia G. Jasaičio pozicija esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau negu 100 tūkst. eurų išleista tokiam tuščiam, nepagrįstam kaltinimui. Tai tiesiog rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – „Kauno dienai“ teigė Š. Narbutas.

Jo teigimu, bylos medžiagoje nebuvo jokių jo kaltės įrodymų, tačiau procesas buvo politizuotas.

„Bylos medžiagą sudaro beveik 10 tūkst. puslapių, toje medžiagoje nėra jokių mano kaltės įrodymų, kažkokių argumentų. Paradoksalu, kad net prokuroras kažkaip nelabai ir stengėsi tuos įrodymus pateikti, tiesiog konstatuodavo, kaip čia jam kas atrodo. Tai ne įrodymai. Pagal tai aš iš tikrųjų jaučiausi ramiai, bet nebuvau tikras, koks tas nuosprendis bus, žinant, kaip aš tai vadinu, kad tai yra politizuota byla, nes šalies vadovas yra pasakęs, kad mane reikia nubausti, Seimo nariai tą patį komentavo“, – aiškino jis.

Teisinis eksperimentas

Š. Narbutas beveik trejus metus trukusio teisinio proceso metu kartojo, kad  ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą. Panašiai šį procesą jis apibūdino ir po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo.

P. Paleckio/BNS nuotr.

„Mano sulaikymas COVID-19 įkarštyje (ir likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų) buvo garsus ir apipintas žiniasklaidos skleistomis sąmokslo teorijomis. STT ir gen. prokuratūros atstovai prieš kameras mane šmeižė, o dalis žiniasklaidos priemonių melagingus neva nustatytus „faktus“ publikavo daugiau nei šimtą kartų. Žodžių nerinko nei G. Nausėda, nei L. Kaščiūnas, nei A. Gedvilienė – dar sulaikymo dienomis viešai paskelbę, kad aš padariau nusikaltimą, kad su manimi reikia kovoti“, – prieš kelias dienas feisbuke rašė jis.

Pasak Š. Narbuto, visa tai, ką jis aiškino ir įrodinėjo nuo pat pirmų jo sulaikymo dienų, gegužės 11-ąją teisingomis pripažino Vilniaus apygardos teismas.

„STT ir prokuroro įsivaizdavimu aš buvau toks pavojingas, kad beveik trejus metus privalėjau būti atribotas nuo visos sveikatos sistemos, beveik du metus privalėjau gyventi be jokių lėšų, negalėjau gauti jokių pajamų. Dabar rankose laikydamas mane išteisinantį nuosprendį, kuriuo teismas įvertino, kad STT ir prokuroro veiksmai buvo neteisėti, nepagrįsti, absurdiški, ramybės vis dar neturiu. Nes lėšas atgausiu tik tuomet, kai nuosprendis įsiteisėjęs. O prokuroras prieš televizijos kameras net nematęs nuosprendžio turinio jau pasakė, kad nuosprendį skųs“, – tęsė verslininkas.

Jis feisbuke pacitavo svarbias teismo nustatytas aplinkybes.

Pirmiausia, nuosprendyje nurodoma, kad Lietuva gavo naudos iš sandorio, dėl kurio jis buvo apkaltintas, nes tai leido žymiai padidinti testavimo apimtis. Priešingai nei bandė įrodinėti prokurorai, teismo vertinimu, kad Š. Narbutas veikia kaip tarpininkas, buvo aišku visiems apie procesą žinojusiems ir jame dalyvavusiems asmenims.

„Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl komisinio atlygio nagrinėjimu atveju buvo negalimas. Liudytojas S. Skvernelis teisme parodė, kad, kai Vyriausybė viešai kreipėsi pagalbos, nebuvo akcentuojama, jog ta pagalba turi būti neatlyginta. Kas pristatinėjo prekes, natūralu, kad darė tai už atlygį“, – cituojama teismo nuosprendyje.

„Kaina (17 Eur) nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes, viena vertus, Š. Narbutas nėra kaltinamas tuo, kad jo pasiūlytas <...> tiekėjas pasiūlė didelę kainą. Priešingai, iš tiesioginio konkurento UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ distributorių vadovo T. Janušio teisme duotų parodymų matyti, kad bylai aktualiu laikotarpiu COVID-19 testo kaina buvo daugiau kaip 20 Eur. Kita vertus, reikia turėti omeny daugelio liudytojų nurodytas aplinkybes, kad tuo metu buvo kritinė situacija, todėl kaina nebuvo svarbi, buvo svarbu apskritai įsigyti šiuos testus“, – priduriama jame.

Anot teismo, kaltinimai piktnaudžiavimu išvis neturi pagrindo, nes Š. Narbutas nebuvo nei ekspertas, nei specialistas, veikęs valstybės vardu.

„Š. Narbutas nebuvo įgaliotas veikti ir kaip Vyriausybės atstovas. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis žodžiu arba raštu būtų informuotas, kad jam suteikiami įgaliojimai veikti Vyriausybės vardu, – rašoma nuosprendžio ištraukose. – Š. Narbuto tuometinė veikla, per savo pažintis ieškant trūkstamų medicinos priemonių tiekėjų, gilinantis į jų siūlomų priemonių parametrus, siūlant šiuos tiekėjus ir jų turimas medicinos priemones Lietuvos kompetentingoms institucijoms, taip pat tarpininkaujant tarp tiekėjų ir institucijų įsigijimo procese, nekelia abejonių šios veiklos teisėtumo prasme.“

Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus, dalyvavusius COVID-19 testų pirkime, jiems buvo užduodamas klausimas, kaip liudytojai vertina reagentų įsigijimo aplinkybes iš „PMS International“, kai jų kaina be tarpininko gauto atlygio būtų 1 Eur už testą mažesnė.

Visų pirma, nurodoma teismo nutartyje, tai yra menamo pobūdžio klausimas, kuris yra negalimas. Antra, akivaizdžiai matyti, kad iš liudytojų buvo siekiama gauti atsakymą, kad iš tikrųjų be tarpininkavimo mokesčio COVID-19 testų kaina būtų buvusi mažesnė, tačiau tai yra nepagrįstos prielaidos, kurios ne tik nėra įrodytos bylos duomenimis, bet ir paneigtos minėtais Job Augustin Pero Tomas parodymais.

„Teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, kad dėl man tarpininkaujant įsigytų COVID-19 reagentų Lietuva sutaupė milijonus eurų, jei aš nebūčiau šiame sandoryje dalyvavęs nuo 2020 m. kovo iki balandžio pabaigos Lietuvoje PGR testų būtų nebuvę, t.y. dėl mano veiksmų buvo ne tik išgelbėtos žmonių gyvybės, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo“, – visą pateiktą informaciją reziumavo Š. Narbutas.

Primename, kad teisėsauga anksčiau skelbė surinkusi duomenis, kad 2020 m. kovą–liepą Š. Narbutas, kaip įtariama, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas, ekspertas, gavo tuometės sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Luko Savicko nurodymą derėtis dėl COVID-19 reagentų pirkimo Vyriausybės vardu.

Prokurorų teigimu, STT pareigūnų surinkti duomenys leido įtarti, kad Š. Narbutas, kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Remiantis teisės ekspertais ir Baudžiamuoju kodeksu (BK) išsiaiškinta, kad Š. Narbutas Vyriausybei neatstovavo ir neturėjo jokių įgaliojimų veikti jos vardu. Tačiau prokuroras mano kitaip.

Prieš keletą metų buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou.  Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai.

Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

Sutrypta reputacija

„Ikiteisminis tyrimas yra inkvizicijos procesas, taip ir jaučiausi, – kaip inkvizicijos procese. Faktiškai aš buvau kankinamas procesu. O kai dar žiniasklaida formuoja tokią neigiamą nuomonę. Kaip sakoma: jei kas nors eidamas pro tave dešimt kartų sukriuksės, vienuoliktą ir pats sukriuksėsi“, – pastebėjo Š. Narbutas.

P. Paleckio/BNS nuotr.

Kad teisėsaugininkų kuriamos dramos yra ilgametė problema, „Kauno dienai“ yra sakęs ir teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. „Jei gerai atsimenu, Lietuva yra pralaimėjusi Strasbūre mažiausiai vieną tokią bylą. Tokie sulaikymų šou tikrai yra pertekliniai elementai. Nekaltumo prezumpcija sako, kad valstybės institucijos neturėtų sudaryti kažkokio išankstinio įvaizdžio apie žmogų. Visos naudojamos priemonės turėtų būti proporcingos situacijai. Reikia žiūrėti, kokio pavojingumo tas žmogus, kiek tikėtina, kad jis gali bėgti“, – „Kauno dienai“ teigė teisės ekspertas.

Š. Narbuto advokatas Raimundas Lideika anksčiau teisme akcentavo, kad COVID-19 reagentų pirkimo sandoris yra civilinių teisinių santykių išraiška. Jis pastebėjo, kad prokuroras vis dar vadovaujasi sovietmečiu baudžiamajame procese vyravusiu požiūriu į užsidirbti siekiančius asmenis ir tebegalvoja apie juos kaip apie spekuliantus.

Š. Narbutas yra apskundęs Lietuvą Strasbūro teismui. Pernai priimta peticija dėl galimo šešių straipsnių pažeidimo – kankinimų draudimo, neteisėto sulaikymo, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, saviraiškos laisvės.