Uždrausti „TikTok’ą“?

Įtariama, kad „TikTok'o“ iššūkiu pavadinta manija, kai vaikai skatinami gerti antifrizą, neseniai pasiglemžė vienos Prienuose gyvenusios paauglės gyvybę, o dėl kito paauglio gyvybės vis dar kovoja Kauno klinikų medikai.

Pirmoji skambinti aliarmo varpais dėl šių įvykių pradėjo Prienų rajono savivaldybė, prieš savaitę feisbuke paskelbusi grėsmingą įspėjimą. Tokiu būdu, kaip teigiama, reaguojama į pastarųjų dienų įvykius, kai rajono moksleiviai esą pakėlė ranką prieš save. Po šios mįslingos įžangos sekė nemažai patarimų nepilnamečių tėvams. Vienas jų – atkreipti dėmesį į vaikų naudojamas programėlės jų telefonuose, nes yra įtarimų, kad socialiniuose tinkluose plinta pavojingi raginimai.

Į skubiosios medicinos pagalbos skyrius atvežami sunkiai susižaloję vaikai atvirai sako: „Skaičiau internete, kad tai pašalina nerimą.“ Būtent čia aš matau didžiausias grėsmes.

Kauno klinikų medikai, kuriems buvo atvežti apsinuodiję penkiolikmečiai, „Kauno dienai“ taip pat užsiminė, kad kai kurie jų kolegos yra matę minėtame socialiniame tinkle šį pavojingą raginimą. Tačiau kiek jis susijęs su tuo, kas nutiko minėtiems Prienų paaugliams, dar sunku pasakyti. Vietinė teisėsauga dėl to atlieka tyrimą.

„Mus sukrėtė. Turime reaguoti, kad nepasikartotų tokie atvejai. Sukvietėme išplėstinį posėdį, tariamės, ką galėtume padaryti. Aišku, viena greičiausių reakcijų – per socialinius tinklus prašyti tėvų pagalbos, kad jie atkreiptų dėmesį į vaikus“, – LNK žurnalistams kalbėjo Prienų meras Alvydas Vaicekauskas.

Kol valdininkai rašė įspėjimus feisbuke, žmonės ėmėsi veiksmų – internete atsirado peticija, raginanti uždrausti „TikTok’ą“ Lietuvoje.

Sureagavo: internete atsirado peticija, raginanti uždrausti „TikTok’ą“ Lietuvoje. (Archyvo nuotr.)

„Ši platforma kelia grėsmę nepilnamečių sveikatai ir gyvybei. Panašūs atvejai yra užfiksuoti ir kitose šalyse, kur socialiniai tinklai tampa neatsakingo ir destruktyvaus turinio sklaidos įrankiu. Platforma leidžia nevaržomai sklisti turiniui, kuris skatina pavojingus iššūkius ir savęs žalojimą“, – tai tik keli punktai, kuriuos paminimi peticijos autoriai.

Kad paaugliai daro visokius „eksperimentus“ su savimi, gal labai ir nereiktų stebėtis, „Kauno dienai“ sakė vaikų psichologas, psichiatras Linas Slušnys.

„Tačiau po šių baisių įvykių norėčiau akcentuoti svarbesnį dalyką – socialinius tinklus. Kol jų nebuvo, mes tarsi ir turėjome problemų, bet jos nebuvo vertinamos kaip rimti iššūkiai, neturėjo to labai rimto efekto. O dabar mes jį turime: „Štai, aš padariau, kas padarys geriau už mane?“. Būtent čia ir yra didelė problema“, – pastebėjo medikas, pabrėždamas, kad šiandien socialiniai tinklai yra labai rimtas iššūkis tėvams.

Anot L. Slušnio, nepaisant visko, reikia susitaikyti su skaudžia realybe – nuo socialinių tinklų niekur nepabėgsime, todėl labai svarbu išmokyti vaikus kritiškai mąstyti, matant žalingą turinį.

Tėvų išgąstis

Nepaisant gerų ketinimų, po Prienų rajono savivaldybės išplatintos žinios uždarose ir viešose paauglių tėvus vienijančiose feisbuko grupėse kilo panika. Pamačiusios įspėjimą apie dažnėjančius vaikų bandymus žudytis, mamos ėmė kvosti savo atžalas. Svarbu tai, kad tuomet dar nebuvo jokios viešos informacijos apie mirusią mergaitę, o apie apsinuodijusį berniuką pranešta labai aptakiai.

„Bandžiau klausinėti, sako: nežinau, viskas jautru. Šiandien bandysiu pakalbėti vėl. Nors mes ir anksčiau kalbėjome apie visokius iššūkius socialiniuose tinkluose. Bet kai tokie dalykai ateina į mūsų kiemą, viskas tampa rimčiau“, – vienoje uždaroje grupėje savo reakciją į pastarųjų dienų įvykius apibūdino vietinė gyventoja.

„Nelaimes nutiko, bet mokyklose – jokių susirinkimų. Niekas nesuteikė informacijos, nors visi vienas per kitą kalba… Tai gal jau laikas apšviesti vaikus? Ar jie per maži tai informacijai? Ar geriau, kai įvairiausios kalbos sklinda tarp mokinių? Ir laukiama kitos nelaimės…“ – kitoje grupėje savo emocijas išsakė apie nelaimes jau girdėjusi moteris.

Apie ypač jautrios informacijos viešinimą paklaustas L. Slušnys akcentavo, kad, pirmiausia, mergaitės mirties ir berniuko apsinuodijimo kol kas dar negalima laikyti savižudybe ar bandymu žudytis: „Tai turi nustatyti ir patvirtinti teisėsauga“.

Tačiau kalbėti apie tokias su vaikais susijusias problemas – būtina, pritaria pašnekovas, ypač tada, kai tai sukelia ar gali sukelti grandininę reakciją.

„Jei yra faktas, kad kažkas įvyko, ir yra grėsmė, kad tai yra tendencija, kad tai gali kartotis, mes privalome kalbėti. Bet, žinoma, tai daryti apgalvotai ir nekeliant panikos. Svarbiausias tokios informacijos viešinimo tikslas – pranešti apie pavojų. Jei tai yra konkretus veiksmas, konkreti apsinuodijimo medžiaga ir panašiai, būtina informuoti, kodėl tai pavojinga ir kokias neigiamas pasekmes tai gali sukelti“, – viešinimo klausimą aptarė ekspertas.

O kaip, perskaitę tokią viešą informaciją, turėtų reaguoti tėvai?

„Būtina pasikalbėti su vaikais, tik jokiu būdu nekelti panikos, neisterikuoti, neparodyti pasimetimo. Šiuo konkrečiu atveju pirmiausia reiktų paprašyti vaiko papasakoti apie jo sekamą turinį socialiniuose tinkluose. Paklausti, ar jis ką nors žino apie viešai paskalbtą informaciją. Tada priminti tokių ar panašių iššūkių, raginimų atlikti tam tikrus veiksmus grėsmes. Svarbu pabrėžti, kad tokie dalykai yra ne žaidimas, kad jie gali baigtis mirtimi. Paraginti ne tik pačiam nesivelti į tokius kvietimus, bet ir pranešti suaugusiems, jei kažką panašaus pamato. Toks konstruktyvus pokalbis tikrai padės vaikui suprasti, bet neišsigąsti žiniasklaidoje ar kitur perskaičius panašią informaciją“, – kaip tinkamai reaguoti į tokias situacijas patarė vaikų psichiatras.

Pašnekovas akcentavo dar vieną svarbų dalyką – kartais mes per daug norime ir bergždžiai stengiamės apsaugoti vaikus nuo visų pasaulio negandų.

„Juk patys puikiai suprantame, kad tai – neįmanoma. Vaikas turi suprasti, kad gyvenimas – ne tik rožinis. Tačiau ypač svarbu visų blogybių fone nuolat kalbėti, kodėl vieni ar kiti dalykai vyksta ir kaip nuo to apsisaugoti. Jei vaikas augdamas to negirdės, jo pasaulėžiūra formuosis tokia, kokią jis pats susikurs arba kokią jam suformuos socialiniai tinklai. Būtent čia ir prasideda pavojai“, – praktine patirtimi dalijosi medikas.

Požiūris: L. Slušnio teigimu, nepaisant visko, reikia susitaikyti su skaudžia realybe – nuo socialinių tinklų niekur nepabėgsime. (Ž. Gedvilos / BNS nuotr.)

Tikri nuodai

Nuvilnijusi nerimo dėl vaikų saugumo banga privertė prabilti ir Kauno Klinikų medikus. Surengtoje spaudos konferencijoje jie teigė, kad bet koks tokio nuodo kaip antifrizas patekimas į vaiko ar paauglio kūną daro neatitaisomą žalą.

„Pasekmės gali būti liūdnos. Gali būti pažeista nervų sistema, kraujotaka, širdies, inkstų veikla. Tai gali baigtis mirtimi“, – aiškino vaikų intensyvios terapijos gydytoja Roma Liutkevičiūtė.

Toksikologas Jonas Šurkus žurnalistams pasakojo, kad auga tyčinių apsinuodijimų skaičius.

Toks vaizdas, kad jie turi atsarginių vaikų.

„Tėvai ne visada įvertina situaciją, kai kurių medžiagų poveikis gali pasireikšti ne iš karto, bet po kurio laiko arba jos imituoja kitus susirgimus, apsinuodijimus. Tėvai turėtų būti budresni, greičiau reaguoti. Yra ir šeimos gydytojai, Skubios pagalbos skyriai, yra apsinuodijimų kontrolės informacijos biuras Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos struktūroje, kur galima bet kada paskambinti. Yra daug galimybių, kaip gauti pagalbą, bet ne visada jos ieškome, kartais matome, kad tėvai, net ir gavę patarimą, neskuba, laukia kelias valandas. Kaip sakė mūsų kolegė – toks vaizdas, kad jie turi atsarginių vaikų“, – į tėvų sąžinę beldėsi gydytojas.

Jau minėtiems paaugliams pagalbą teikę Kauno klinikų medikai „Kauno dienai“ teigė, kad tai, kuo jie apsinuodijo, nustatyta pagal specifinius apsinuodijimo antifrizu požymius.

O ši cheminė medžiaga yra klastinga tuo, kad, ją panaudojus ne pagal paskirtį, pirmieji klinikiniai apsinuodijimo požymiai išryškėja maždaug po šešių valandų, kai organizme jau prasideda negrįžtami procesai.

Medikai vis garsiau kalba, kad vaikai vartoja vis daugiau nuodų, o kokių, net sunku atsekti.

„Jau sunku nustatyti, kokių medžiagų mišinys buvo. Norime atkreipti dėmesį, kad tos medžiagos yra tokios toksiškos, kad gali negrįžtamai sužaloti sveikatą“, – akcentavo R. Liutkevičiūtė.

Pastebėjus įtartinus požymius, raginama į medikus kreiptis iškart – nesvarbu, kokia medžiaga sukėlė apsvaigimą.

Pavojingas: antifrizą panaudojus ne pagal paskirtį, pirmieji klinikiniai apsinuodijimo juo požymiai išryškėja maždaug po šešių valandų, kai organizme jau prasideda negrįžtami poveikio procesai. (Freepik.com nuotr.)

Nelaimingi vaikai

Minėtoje spaudos konferencijoje specialistai išreiškė nerimą dėl prastėjančios paauglių psichikos sveikatos.

„Daugėja atvejų, kai vaikai pakelia ranką prieš save. Norime informuoti, kad tiek tėvams, tiek vaikų teisių specialistams, tiek psichologams reikia susirūpinti dabartine Lietuvos vaikų psichologine būkle“, – pabrėžė R. Liutkevičiūtė.

„Kauno dienos“ kalbintas su įvairiomis situacijomis šeimose kasdien susiduriantis L. Slušnys pritarė, kad problemų tikrai yra.

„Į skubiosios medicinos pagalbos skyrius atvežami sunkiai susižaloję vaikai atvirai sako: „Skaičiau internete, kad tai pašalina nerimą“. Būtent čia aš matau didžiausias grėsmes – tokie patys nelaimingi, neišklausyti vaikai dalijasi patarimais internete. Juos „pasigauna“ tokie patys pažeidžiami vaikai ir jų atliktus baisius veiksmus kartoja. Ir čia tikrai nieko bendro nėra su tuo, kokioje šeimoje tie vaikai gyvena – tėvai gali būti ir pasiturintys, ir išsilavinę.

Bet visuomet galima pastebėti vieną faktą – kažkas tos šeimos struktūroje negerai. Kažkuris iš tėvų praradęs autoritetą. Kadangi to autoriteto nebėra, tai ką tada daro vaikas? Jis lenda į socialinius tinklus ir ten randa patarimų. O tie pagalbininkai, kaip taisyklė, patys išgyvena baisias krizes, dramas savo šeimose. Ir tokių patarėjų yra begalė“, – vaikų ir paauglių išgyvenimus apibūdino pašnekovas.

Jis pastebi, kad suaugę žmonės neretai nemąsto kritiškai ir nori perdėtai komfortiškų santykių su vaikais. Tėvų, kurie nebijo vaikų pykčio, yra nedaug.

„Kai nusileidi vieną kartą, bus ir antras, ir trečias. Kitas svarbus momentas – tėvai dažnai galvoja: „O ką pasakys kiti?“. Vaikai sugeba tuo pasinaudoti ir sako: „Beveik visi tai turi, kone visa klasė tą daro ir panašiai.“ Ir šioje vietoje pasimato tėvų nekritiškumas, kai jiems užtenka tokios informacijos ir jie puola daryti, kas paprašoma. Nepasivarginama padiskutuoti, išsiaiškinti, kokia ta situacija iš tikrųjų yra. Tiesiog imama vykdyti vaikų užgaidas. Ir iš to šeimoje gimsta didelės problemos“, – ilgamete patirtimi dirbant su pacientais dalijosi medikas.

Jo nuomone, turint vaikų, reiktų nebijoti konfliktų, nebijoti, kad vaikas pyks, bet tuo pačiu būtina turėti labai aiškius argumentus, kodėl priimi vieną ar kitą sprendimą.

„Jei iš vaiko atimi telefoną, bet pats visą vakarą sėdi su telefonu rankoje, menkinamas vaiko autoritetas. Kaip įrodyti, kad vaiko veikla telefone yra mažiau svarbi nei kurio nors iš tėvų? Ir čia mes turime problemą, nes taikomi dvigubi standartai, – kone kiekvienoje šeimoje pasitaikantį modelį nupasakojo L. Slušnys ir pabrėžė: – Tačiau jei visi padeda telefonus į šalį, tada reikia užsiimti kita veikla: žaisti stalo žaidimus, eiti pasivaikščioti, kalbėtis. O kiek tėvų moka kalbėtis su vaikais?..“

Todėl pats svarbiausias patarimas tėvams: kalbėkite su savo vaikais. Nepalikite jų vienų su savo mintimis. Leiskite jiems jaustis svarbiems jūsų gyvenime.

Svarbu kalbėtis

Akcentuodamas tiek socialiniuose tinkluose tykančius pavojus, tiek šeimose iškylančias problemas, vaikų psichiatras pabrėžia pagrindinį dalyką – kalbėjimosi būtinybę. Bet ir tai daryti reikia tinkamai.

„Norėčiau paminėti dažnai pastebimą reiškinį – tėvai yra pratę grasinti pavojais vienoje ar kitoje situacijoje. Neturėtume bauginti vaikų, nes galime sulaukti atvirkštinio efekto – kuo šiurpiau nupasakojame vieną ar kitą situaciją, tuo labiau tokie ekstremalumai vaiką traukia.

Svarbu, kad vaikas pokalbio metu jaustų nuoširdų tėvų rūpestį, o ne priekaištus. Jei vaikas planuoja eiti į kokį nors susitikimą po pažinties socialiniame tinkle, reiktų ne pulti atkalbinėti, o padiskutuoti. Kitaip vaikas kitą kartą apie savo planus tėvams nepasakos. Savo šeimoje, namų aplinkoje vaikas turi jaustis saugiai. Tada jis nebijos tėvams pasakoti savo planų ir bus galima labiau jį apsaugoti nuo aplinkos pavojų. Vaikas turi jaustis visavertis diskusijos dalyvis, jokiu būdu jo nuomonė neturi būti menkinama ar nevertinama. Sprendimai turi būti priimami kartu. Jei tėvai tikrai mato rimtą grėsmę, apie ją turi kalbėti ir pasakyti vaikui ramiai, remtis tvirtais argumentais“, – patarimus tėvams dalijo pašnekovas.

O ką mes dažnai girdime dabar? – retoriškai klausia L. Slušnys. „Ką tu čia nusišneki, niekur tu neisi. Prisigalvoji nesąmonių, net nenoriu girdėti!“ Žinoma, būna ir dar blogesnių monologų. Tad, mieli tėveliai, nuliūdinsiu: po tokių tiradų antrą kartą vaikas pas jus kalbėtis neateis. Ir darys taip, kaip jam pačiam atrodys tinkama. Jokių patarimų neklaus, dar blogiau, – jų ieškos socialiniuose tinkluose.“

Puikiai vaikų psichologiją išmanantis specialistas tėvams nori priminti vieną svarbų dalyką – vaikas tikrai išgirs argumentus, jei tėvai sugebės juos tinkamai pasakyti ir perteikti savo rūpestį. „Aš nenoriu, kad tu taip darytum, nes labai dėl tavęs nerimauju. Aš noriu tavimi pasitikėti ir pasitikiu, tačiau mano gyvenimiška patirtis rodo, kad neretai tokie veiksmai, kuriuos tu norėtum atlikti, sukelia rimtų neigiamų pasekmių.“

Jis taip pat ragina tėvus atsiminti, kad vaikai niekada nenori liūdinti savo tėvų.

„Todėl pats svarbiausias patarimas tėvams: kalbėkite su savo vaikais. Nepalikite jų vienų su savo mintimis. Leiskite jiems jaustis svarbiems jūsų gyvenime,“ – ragino medikas.

Pagalbos reikia tėvams

Žiūrint į bendrą paveikslą, sako L. Slušnys, susikalbėjimo tarp vaikų ir tėvų daugėja. Taip pat mažėja fizinio smurto prieš vaikus.

„Bet čia verta paminėti, kad tėvai bijo mušti savo vaikus, nes turime griežtesnius įstatymus. Kartais tenka išgirsti ir liūdinančius žodžius: „Negaliu vaikui duoti į sprandą, tai dabar su juo nesusitvarkau.“ Vadinasi, yra tėvų, kuriems tiesiog būtų paprasčiau vaiką mušti ir tuo auklėjimas pasibaigtų. Jei tėvai kalba apie auklėjimą vartodami smurto, mušimo sąvokas, tai problema – ne vaiko bėgimas iš namų, ne vaiko nenorėjimas būti tokioje aplinkoje“, – apie skaudžią realybę užsiminė medikas ir pabrėžė, kad pirmiausia tėvai turi suprasti savo klaidas ir jas taisyti.

Ir čia verta kalbėti apie išmokimo dalykus, sako pašnekovas: „Jei mamos ir tėčio anksčiau niekas nemokė, kaip auklėti vaikus, jie per dieną ar dvi patys to irgi neišmoks. Juolab neišmokys ir savo vaiko. Tuomet ir vaikas, augdamas tokioje aplinkoje, matydamas vienokį ar kitokį netinkamą pavyzdį, nemokės tinkamai auklėti ir savo vaikų.“

L. Slušnys pastebi, kad, sprendžiant tėvų ir vaikų santykius, du trečdaliai atvejų yra tokie, kai psichologo pagalbos reikia ne vaikams, o tėvams.

„Nors vaiko elgesio modelis tikrai yra netinkamas, bet matai, kad jei tėvai susitvarkys su savo elgesiu, laikui bėgant šeimoje viskas susitvarkys. Kai tėvai išspręs savo problemas, vaikas taip pat nesielgs netinkamai. Žinoma, tokie procesai užtrunka – niekas nepasikeičia per mėnesį, net pusmetį. Neretai prireikia kelerių metų. Tačiau dedant daug pastangų ir kantriai dirbant, tikrai viskas įmanoma.

Ir tikrai sutinku, kad tėvai, sakantys, kad nesusitvarko su vaiku, dažnai pirmiausia turėtų atsigręžti į save. Nes jų elgesyje ir būna pačios didžiausios problemos, kurių atspindys – vaikas. Labiausiai džiugina, kai tėvai visus šiuos dalykus supranta ir sutinka keistis patys. Tai komandinis darbas, reikalaujantis didelių pastangų. Darbas, kuriame daug nuopuolių ir pakilimų. Tačiau labai dažnai, įveikus visas kliūtis, gyvenimas pasikeičia iš esmės. Todėl mano patarimas: bandykite! Vaikai tikrai jums padėkos“, – optimistiškai pokalbį baigė pašnekovas.

Žindo su telefonu rankoje

Neseniai LNK reportaže gydytojai pasakojo, ką mato savo kabinetuose, – tėvai, atvykę net su sergančiais vaikais, susitelkia į telefoną, o ne į atžalą. Dar blogiau – ryšys su vaikais nyksta nuo pat gimimo. Vos kūdikiui atėjus į pasaulį, kai kuriems tėvams svarbiau pirmiausia pasidalyti nuotrauka socialiniuose tinkluose, o ne pasirūpinti mažylio poreikiais.

Kauno klinikų profesorius Rimantas Kėvalas sako, kad tai, ką jis mato ligoninėje, kaip atrodo vaikų ir tėvų, ypač mamų, santykiai, kelia siaubą.

„Mes, medikai, psichologai, psichiatrai, kalbame apie tokias problemas kaip ekraninis autizmas, socialinių įgūdžių regresiją, apie pažintinių funkcijų pablogėjimą, bendravimo problemas, netgi apie paauglių suerzinto silpnumo sindromą ir skaitmeninę silpnaprotystę“, – vardijo nemalonius tokios tendencijos padarinius Vaikų ligų klinikos vadovas.

Psichologai sako, kad reikia kalbėti ne apie vaikų priklausomybę nuo technologijų, bet apie tėvų.

„Mes matome, kad paaugliai, vaikai turi probleminį naudojimą. Bet  kaip elgiasi tėvai? Ar jie nėra socialiniuose tinkluose, ar jie neieško ko nors internete, ar prie vakarienės stalo jie nesinaudoja technologijomis? Ir tai tikrai izoliuoja, atitraukia ir ryšio lieka mažiau“, – sakė Visuomenės sveikatos biuro psichologė Kristina Navickienė.

R. Kėvalas pastebi, kad užaugo karta, nebemokanti auginti vaikų be išmaniųjų įrenginių. „Motiniškus įgūdžius bandoma pakeisti technologijomis. Įvairios kameros, ošimai, vaikui nuraminti ar prireikus pamaitinti tuoj pat duodamas mobilusis telefonas, – anot profesoriaus, situacija blogėja. – Graudu ir kartais netgi pikta, kai maitinančios mamos žiūri į išmanųjį telefoną, joms svarbiau, kas tenai, o ne kaip valgo vaikas ir kas perduodama per pieną.“

Specialistai sako, kad per dieną tėvai su vaikais turėtų kokybiškai praleisti bent kelias valandas ir turėti bendrų veiklų.