Šiemet Europos kultūros sostinėmis yra Naujoji Gorica ir Goricija – du abipus valstybės sienų esantys Slovėnijos ir Italijos miestai: XII a. pilį menantis itališkasis ir 1947 m. Jugoslavijos socialistinio režimo pastatytas modernistinės architektūros slovėniškasis miestas. Valstybinė siena, 1940–2000 m. skyrusi ne tik du miestus, bet ir du pasaulius – socialistinį ir laisvąjį, kerta aikštę, vadinamą atitinkamai Piazza della Transalpina ir Trg Evrope (Europos aikštė). Nuo 2011 m. bendros administracijos valdybos valdomi miestai dalijasi ne tik Europos sostinės titulu, bet ir renginių planu.
Trečioji Europos kultūros sostinė – Chemnicas Vokietijoje, kurio istorijoje, tarsi seno ąžuolo rievėse, įsispaudę tiek klestėjimo laikotarpiai, tiek sunkūs išbandymai.
Tai, kad kovoje dėl Europos kultūros sostinės statuso Chemnicas nurungė tokius miestus kaip Niurnbergas, Hanoveris, Hildesheimas ir Magdeburgas, nustebino ne vieną. Tačiau, turint omenyje šiandien susiformavusį jo įvaizdį ir Europos kultūros sostinės koncepcijos kaitą – suteikti šį statusą ne stiprias kultūros tradicijas turintiems miestams, bet tiems, kuriems kultūra gali padėti atsigauti, toks pasirinkimas atliepia Chemnico poreikius. Miestui labai reikia kolumbų, kurie jį atrastų iš naujo.
Saksonijos Mančesteris
Chemnico istorijoje – daug traumų. XIX a. jis buvo viena turtingiausių Vokietijos metropolijų, dėl pramonės įsigalėjimo ir industrializaciją lydėjusios aplinkos taršos vadintas Saksonijos Mančesteriu. Stambiu pramonės centru virtęs nedidelis miestas Rūdinių kalnų šiaurės vakaruose XIX–XX a. sandūroje atliko svarbų vaidmenį augant Vokietijos tekstilės, geležinkelių ir automobilių pramonei, tad buvo laikomas turtingiausiu Vokietijoje. Dar prieš įsiplieskiant Antrajam pasauliniam karui, jis buvo jau ne tik mašinų, bet ir karo pramonės centras.
1927 m. per Chemnico geležinkelio stotį kasdien pravažiuodavo 80 tūkst. keleivių – septyniskart daugiau nei šiandien. 1930 m. gyventojų skaičius pasiekė istorinę viršūnę: Chemnice gyveno beveik 360 tūkst. žmonių – beveik tiek pat kiek Štutgarte, kuris šiandien yra šeštas pagal dydį Vokietijoje. Tačiau Chemnicui nebuvo lemta tęsti varžytuvių su Štutgartu.
Sykiu Chemnicas buvo vienas pirmųjų Vokietijos miestų, kurio parlamento kontrolę perėmė nacionalsocialistai. Buvo sustabdyta kultūros ir švietimo plėtra, iš meno rinkinių pašalinta šimtai meno kūrinių, iš miesto bibliotekos – tūkstančiai atseit netinkamų knygų. Žydų tautybės gyventojai, prisidėję prie Chemnico miesto plėtros ir pakilimo, buvo persekiojami, jų verslas nusavintas, o jie patys galiausiai deportuoti į mirties stovyklas.
1945 m. pavasarį miesto galybė dingo vos per keletą britų ir amerikiečių oro pajėgų antskrydžių: žuvo 4 tūkst. miesto gyventojų, buvo sugriauta 80 proc. miesto centro.
Chemnicui kratantis socialistinės estetikos palikimo, tūkstančiai garažų virto tarsi apgamais ant gražuolės veido: atrodo, turi arba juos pašalinti, arba priimti ir paversti pranašumu.
Ne K. Marxo miestas
Po Antrojo pasaulinio karo Chemnico istorija pakrypo netikėta vaga. Miestas atsidūrė rytinėje, sovietų okupuotoje Vokietijos dalyje.
Nacionalizuotos gamyklos atgijo – miestas vėl tapo socialistinės pramonės centru: čia buvo sutelkta 20 proc. VDR pramonės produkcijos, pagaminama beveik pusė VDR gaminamų tekstilės mašinų ir maždaug trečdalis staklių, elektronikos; chemijos pramonės produkcija buvo eksportuojama į visą Rytų bloką.
1953 m. Chemnicas buvo pervardytas Karl Marks Štatu – Karlo Marxo miestu, nors garsusis vokiečių filosofas, kurio idėjas praktiškai ėmėsi įgyvendinti komunistai, neturėjo jokio ryšio su šiuo miestu.
Dirbtinė sąsaja buvo įvaizdinta – 1971-aisiais sovietų skulptorius Levas Kerbelis K. Marxą įamžino sukurdamas antrą pagal dydį portretinį biustą pasaulyje – tik Lenino paminklas Ulan Udėje buvo didesnis. „K. Marxui nereikia nei kojų, nei rankų, jo galva pasako viską“, – apie 7,1 m aukščio, 40 t sveriantį, iš 95 atskirų dalių sukontruotą biustą yra sakęs jo autorius.
Monumentas – biustas ir bareljefas su daugiakalbiu užrašu „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, kainavęs tuometei VDR Vyriausybei 1,5 mln. VDR markių, išliko miesto simboliu, nors jo prieigų sistemai nelojalūs gyventojai vengė.
Bronzinis K. Marxas rūsčiu žvilgsniu stebėjo miesto istoriją – nuo įvairių komunistinių demonstracijų iki politinių permainų reikalaujančių mitingų 1989 m. rudenį. Svetimkūnis iš praeities liko net ir tada, kai 1990 m. birželį miestui buvo sugrąžintas senasis vardas. Nors būta karštų diskusijų dėl paminklo nugriovimo, net buvo svarstoma galimybė jį parduoti Kelnui, o pagal lietuvių menininko Deimanto Narkevičiaus projektą 2007 m. buvo numatyta perkelti biustą į Miunsteryje vykusią parodą, tačiau šis projektas, kaip ir Miunsteriui skirtos kopijos gamyba, žlugo vetavus Chemnico miesto tarybai.
Šiandien Nischel, kaip galvą vadina vietiniai Saksonijos gyventojai, yra įtraukta į Saksonijos laisvosios žemės kultūros paminklų sąrašą ir puikiai tarnauja meno ir reklamos kampanijoms. Nieko keista, kad sausio 18-ąją, stebint dešimttūkstantinei miniai, šalia bronzinio K. Marxo vyko ir Europos kultūros sostinės pradžios renginys.
Realybės paradoksai
Vokietijai susivienijus, Karl Marks Štatas, pavyzdinis socialistinis miestas, atgavo senąjį vardą, tačiau prestižo – ne. Atsiradus galimybei, iš miesto tarsi pro pakeltą šliuzą plūstelėjo žmonės: gyventojų skaičius susitraukė – nuo 315 tūkst. iki 250 tūkst. 2006 m. Chemnice užfiksuotas mažiausias pasaulyje gimstamumo lygis, o 2010 m. „Eurostat“ prognozavo, kad 2030-aisiais Chemnicas taps „didžiausiu pensininkų regionu Europoje“.
Tik Europos kultūros sostinės metų proga į Chemnicą iš Berlyno pradėjo kursuoti tiesioginis greitasis traukinys – jis buvo likęs vienintelis Vokietijos didmiestis be tokio ryšio su sostine.
Ekonomikos nuosmukį sustabdyti pavyko greičiau, nei atgauti patrauklaus miesto įvaizdį.
2010–2020 m. miesto pramonė pradėjo atsigauti – įsikūrė daugiau nei 7 tūkst. naujų smulkių įmonių, mieste kuriamas nacionalinis vandenilio technologijų centras, investuojama į žaliąją pramonę. Šiandien skaičiuojama, kad vienam gyventojui tenkanti BVP dalis – 5 tūkst. eurų – viršija Saksonijos vidurkį. Nekilnojamojo turto portalo „Immowelt“ duomenimis, Chemnice yra palankiausias Vokietijoje santykis tarp atlyginimų ir būsto kainų.
Miesto kultūrinis gyvenimas – anaiptol neskurdus. Teatrų scenose statomos operos, baleto, dramos spektakliai, vyksta renginiai filharmonijoje. Du didžiausi miesto muziejai įsikūrę buvusiame banke ir secesijos stiliaus pastate – čia galima išvysti ankstyvojo romantizmo dailininko Casparo Davido Friedricho, vieno žymiausių vokiečių impresionisto Maxo Slevogto, poeto Wolfgango Goethe’ės bičiulės tapytojos Louise’ės Seidler, norvegų genijaus Edvardo Muncho, Chemnice gimusio ekspresionisto Karlo Schmidt-Rottluffo, vizualiosios poezijos genijumi vadinamo Carlfriedricho Clauso, kitų dailininkų palikimą, kuriame – ir tūkstančiais kūrinių skaičuojančios modernaus meno kolekcijos. Tankiausiai apgyvendintas miesto rajonas Kasbergas – vienas didžiausių išlikusių XIX a. vilhelmininio ir art neuveau stilių architektūros ansamblių Europoje.
Tačiau, nepaisant turtingo kultūros palikimo ir gerėjančios ekonomikos, demografinės problemos lieka – vidutinis chemniciečio amžius yra 47 metai, tai vienas seniausių Vokietijos miestų.
Be to, tokiomis, manytum, palankiomis taikiam sambūviui sąlygomis, per pastaruosius dešimt metų užsieniečių skaičius mieste išaugo nuo 10 tūkst. iki 37 tūkst., technikos universitete besimokančių iš užsienio kilusių studentų bendruomenė – antra pagal dydį Vokietijoje. Tačiau integracija vyksta sunkiai.
Skirtingai nei Dresdenas, tapęs Saksonijos sostine, ar Leipcigas, išsikovojęs naujojo Berlyno reputaciją, Chemnicas vis dar ieško savo vietos suvienytoje Vokietijoje. Chemnicas simbolizuoja Rytų Vokietijos miestų likimą. Anot FAZ žurnalisto Markuso Wehnerio, platūs didmiesčio šaligatviai dažnai būna tušti, tarsi kaime.
Siekiant Europos kultūros sostinės statuso akcentuoti ne tik socialistinės praeities palikti randai, bet ir naujos piktžaizdės.
Lūžio metais naujausioje miesto istorijoje laikomi 2018-ieji, kai buvo nužudytas kubiečių kilmės vokietis ir kilo dešiniųjų ekstremistų riaušės.
2019 m. miestą sukrėtė naujas skandalas – futbolo klube „Chemnitzer FC“ buvo surengta tylos minutės akcija, skirta dešiniųjų ekstremistų grupuotės įkūrėjui Tommy Halleriui, turėjusiam ryšių su teroristų tinklu. 2023 m. buvo užpultas kultūros aktyvistas Ivo Krugas.
„New York Times“ publikuotą pranešimą apie šiuos įvykius miestas įdėjo į savo paraišką Europos kultūros sostinės konkursui – tai buvo drąsus žingsnis pripažįstant problemas.
Sociologas Ulfas Bohmannas pabrėžia, kad mieste nėra daugiau dešiniųjų ekstremistų nei kituose panašaus dydžio Rytų Vokietijos miestuose. Tačiau čia susiformavo stiprūs ryšiai tarp radikalių grupuočių ir nepatenkintų piliečių. Chemnice palyginti mažai pilietiškų žmonių, o jaunimas save laiko Vokietijos susivienijimo aukomis.
Tai, kas (ne)matoma
Chemnico kultūros metų programa, pavadinta „C the Unseen“ (žodžių žaismas, nurodantis į tai, kas paprastai lieka nematoma arba nepastebėta), siekia suaktyvinti miesto tyliąją daugumą, kuri dažnai pasitraukia į privačią erdvę, viešąją palikdama radikaliems balsams.
Vienas ambicingiausių programos projektų – „3 000 garažų“. Panašiai kaip ir kituose sovietų paženklintuose miestuose, anuomečio Karl Marks Štato garažai buvo ne tik automobilių laikymo vietos, bet ir privatumo erdvės, kur miestiečiai galėjo atsiriboti nuo ideologija persmelkto viešojo gyvenimo. Po šalies susivienijimo Chemnicui kratantis socialistinės estetikos palikimo, tūkstančiai garažų virto tarsi apgamais ant gražuolės veido: atrodo, turi arba juos pašalinti, arba priimti ir paversti pranašumu.
Projekto tikslas – paviešinti vietos žmonių asmenines istorijas ir sukurti erdvę bendrauti.
Lenkų kilmės meno kuratorės Agnieszkos Kubickos-Dzieduszyckos komandai nebuvo lengva užmegzti ryšius su iki šių dienų išlikusiomis garažų bendruomenėmis. Iš pradžių skeptiškai nusiteikę garažų savininkai galiausiai pradėjo dalytis asmeninėmis istorijomis ir eksponatais. Projekto dalis – menininko Martino Maleschkos instaliacija Chemnico transporto priemonių muziejuje, kurioje pateikiama įvairių daiktų iš garažų – nuo „Simson“ stabdžių žibinto iki garsiojo „Rationell“ serijos kavos ąsočio. Rumunų kilmės fotografė Maria Sturm įamžino 164 garažų bendruomenių narius, kurių portretai eksponuojami miesto parduotuvėse. Be to, siūlomas kultūrinės kelionės maršrutas per garažus su dešimčia stotelių.
Dar vienas projektas – „Purple Path“, viešosiose erdvėse Chemnice ir jo apylinkėse, pramoninėse dykvietėse, geležinkelio stotyse, upių pakrantėse ar vandenyje eksponuojami šiuolaikinio ir klasikinio meno žvaigždžių, svetur menkai težinomų vietos kūrėjų darbai pasakoja regiono istoriją – apie kasybą ir pramonę, išnaudojimą ir pelną, modernizacijos iššūkius ir baimę.
Kultūros metų programa apima ir E. Muncho, kuris Chemnice lankėsi jo klestėjimo metais, parodą, čia gimusio inžinieriaus, inovatoriaus, Miuncheno olimpinio stadiono architekto Frei Otto pagerbimą, XXI a. pradžioje veikusio Nacionalsocialistinio pogrindžio dokumentacijos centro atidarymą, žinoma, vyks daugybė bendruomenėms skirtų renginių – nuo kerlingo, breiko turnyrų, mezgimo dirbtuvių iki medžių sodinimo talkos.
Kaip ir įprasta, Europos kultūros sostinių projektus vykdančių komandų, politikų ir kitų visuomeniškų optimistų žodžiuose – daug vilties. Siūloma pažvelgti į ryškiausią miesto transformacijos simbolį – Hartmanno fabriką, buvusią lokomotyvų gamyklą, kurios patalpose įsikūrė kultūros sostinės informacijos centras.
Naujausi komentarai