Sąvoka "karta" kelia įvairiausių jausmų, visų pirma pati save legitimuodama ryškiais pavyzdžiais – Arvydo Šaltenio, Algimanto Švėgždos, Kosto Dereškevičiaus ir Algimanto Kuro karta, arba vadinamoji nuobodulio fotografų karta. Tačiau kas juos daro panašius, kas į grupę suburia bemaž tais pačiais metais gimusius žmones, pasižyminčius neeiliniais gabumais? Juk panašų mąstymo ir matymo būdą, sakykime, kuria tam tikros bendros aplinkybės.

XI fotomeno festivalis "Kaunas Photo", pristatęs parodą "74-ųjų karta", žadina smalsumą, ypač todėl, kad šįkart karta apima ne panašiomis aplinkybėmis augusius fotografus, bet priešingai: įvairių šalių menininkai ir jų įvairiausios, su savimi atsineštos patirtys yra jungiamos tik pagal gimimo metus ir fotografijų meninę kokybę. Junginiai ar pjūviai pagal pasirinktą formalųjį požymį (kaip šį kartą – gimimo metai) verčia užsiimti vaikiškų knygelių žaidimu "rask penkis skirtumus", tik šį kartą paieškome panašumų.

Tikslas – rasti bendrumų

Pradėkime nuo paprasčiausių pavyzdžių – kas galėtų būti bendro tarp Mindaugo Kavaliausko serijos "Travel'AIR" ir Gintaro Česonio "Sutiktų miestų"? Iš pirmo žvilgsnio tai dvi priešingybės, nejungiamos jokios bendros plastinės idėjos, kaip jau minėtieji tapytojai. Tačiau, vaikštant po parodą ir bandant surūšiuoti įspūdžius, bendrumų iš tiesų galima rasti. Tiesa, su viena išlyga: kiekviena paroda yra tam tikras projektas, todėl nereikia atmesti galimybės, kad čia eksponuojama tik viena iš aštuntojo dešimtmečio kartos versijų, net neabejotinai tik vienas iš požiūrių. Juk, jei būtų pateikti, tarkim Lotynų Amerikos, JAV ar Tolimųjų Rytų fotografų kartos kūriniai, paroda, be abejo, atrodytų visai kitaip.

Taigi ieškosime bendrumų, tarsi galinčių nusakyti kažką, suformuotą konkretaus laiko, atmetant aplinkybes, nes skirtingose šalyse gyvenusiems menininkams jos buvo itin skirtingos.

Lietuvos aštuntojo dešimtmečio karta brendo, darė klaidas, siautė, jaunystės prisiminimus ir prisirišimus formavo gariūnmečiu, beprotiškos kaitos laiku, kartu su atvežtomis kiniškomis ar turkiškomis prekėmis siūliusiu estetinius idealus.

Ką dar būtų galima priskirti šiai kartai? 1976 m. gimė prozininkas Andrius Jakučiūnas, o 1972 m. – menotyrininkė, parodų kuratorė, poetė ir menininkė Laima Kreivytė. Sunku būtų rasti panašumų tarp jų kūrybos. Bandyčiau spėti, kad ši karta bent jau pasižymi radikalumu. O tai jau yra nemažai. Bet parodoje nei L.Kreivytės, nei A.Jakučiūno nėra, todėl ieškau kitų panašumų ir išskirtinumų – vis tikiuosi rasti ir individualią, ryškią, išsiskiriančią fotografiją.

Iškalbingos aplinkos detalės

Pirmuosius randu žiūrėdama į Vitus Salošanka (Baltarusija) fotografuotus privačius namus-pilaites, mums primenančias "daktarų" klestėjimo laikus. Deja, jos taip pat primena ne "74-ųjų kartos" parodoje, o tuo pat metu Kaune eksponuoto projekto "Celebrating Europe" menininko Petrut Calinescu ciklą "Pride and Concrete".

Gal V.Salošanka kalba labiau apie kvazi fortifikacinę architektūrą, o P.Calinescu akcentuoja kontrastą tarp pinigų gausos sukurto naujadaro senojoje, skurdžioje aplinkoje? Tačiau vis dėlto abu projektai nagrinėja tą pačią – didelių uždarbių ir nesankcionuotų statybų pagimdytos arcitektūros – temą. Patikrinkime, kuriais metais gimęs rumunas P.Calinescu. 1976-aisiais! Vadinasi, tik kelerių metų skirtumas, ta pati karta.

Nors, jei atvirai, nėra ko labai džiūgauti: ši tema jau ne vienus metus apsigyvenusi fotografijoje kaip koks egzotiškas, bet sodininkų itin pamėgtas augalas, aptinkamas ne tik šios kartos kūryboje. Kartais tema virsta architektūros prielipų (modifikuotų balkonų, priestatų ir pan.) ar individualių namų-pilių fiksavimu.

Tiesa, žiūrint į Tomašo Pospecho nuotraukų cikle "Castle Owners" įamžintas mažytes soduose ir daržuose pastatytas pilaites, tęsiančias nykštukų, cementinių gulbių, varlių ir kitų grožybių tradiciją, tas "matyta" kirba jau nebe taip aštriai. Kita vertus, ši tema taip pat nagrinėjama ne pirmą kartą: sodo nykštukai mus stebina dar nuo filmo "Amelija iš Monmartro" laikų. Vis dėlto pompastika pasižyminčio objekto pavertimas gėlyno puošmena ir jo kūrėjams suteikiamas "pilių savininkų" titulas kelia šypseną.

Sieja gebėjimas ironizuoti

Stebėdamas paprastas gyvenimo sitacijas, ironijos optiką dažniausiai naudoja ir M.Kavaliauskas. Ši matymo ir pateikimo priemonė jam itin svarbi ankstesnėse serijose kaip "Autoportretai ir autopeizažai", kur dokumentuojamas lietuviškas automobilių turgus. Naujasis ciklas "Travel'AIR" – kiek lengvesnis, romantiškesnis.

Tą keistą specifinę laukimo oro uoste dvasią turbūt daugelis yra patyrę. Ji skiriasi nuo laukimų kitose erdvėse, yra kiek nostalgiška, gal todėl taip dažnai matoma filmuose apie meilę. M.Kavaliausko fotografijose pagautas tas kitoks laukimo laikas, neatsisakant ir ironijos, tačiau socialinės kritikos įrankiai autoriaus naudojami tik švelniems prilietimams, nebandant pjauti ir mėsinėti.

Socialinę kritiką ir ironiją būtų galima atrasti daugelio parodos dalyvių kūriniuose, bet nesu tikra, kad tai nėra paties kuratoriaus versija. Perskaitęs garsių vietovių pavadinimus – Kanai, Ibiza, Gaza ar Stambulas, supranti, kad fotografijos rodomos išvirkščiąja puse ar bent jau be padailinimų, jose kasdienybė komiška, graudi, be žurnalistų ir vaizduotės uždėto blizgesio.

Atmetus pastarąjį, lieka daugiaaukščiai viešbučiai su baseinais ir žalia veja, supami nykios, lyg statybų aikštelė molinos gatvės, didelėje taurėje besidarkančios pusnuogės šokėjos sintetiniais perukais. Tad glamūras čia iš tiesų visai šalia, tik fotografui pažiūrėjus atidžiau, jis tampa toks apgailėtinas – kaip ir nykūs paplūdimio atributais pasipuošusios porelės pietūs šalia greitkelio, betoninių belangių sienų šešėlyje.

Ir viskas tikra – plastikinės kėdės, kasdienybės ritualai, fotografuojantis praeivis. Tą atsitiktinio praeivio vaidmenį puikiai įvaldęs ir G.Česonis, jo sutikti miestai – sutrikę, ištikti baisiausio kataklizmo – nuobodžios kasdienybės, kiek sušvelnintos jautraus fotografo, besigailinčio savo herojų ar vaizdų.

Vis dėlto labiausiai paveikus pasirodė suomio Pekka Niittyvirta projektas-performansas "Greetings from Helsinki", kur parodoje eksponuojamos fotografijos buvo išleistos atvirukų pavidalu ir dalijamos.

Tik atvirukai neįprasti. Visi žinome pasakojimų apie mėgstančius išgerti suomius, menininkas neslėpdamas pats atskleidžia Helsinkio naktinio gyvenimo dugną – muštynes ir kitokią bjaurastį. Čia aštri socialinė kritika ir reportažas pagaliau nutolsta nuo vyraujančios austrų fotografijos mokyklos, nevengiant aktyvaus veiksmo, pasitelkiant rakursą, pigią kompiuterinę grafiką kaip įrankius dramatizmui išreikšti.

Bendras vardiklis

Pabaigai – apie išskirtinumus, bent jau vieną iš jų: prie įeigos pasitikusią didžiulę fotografiją "We English". Projekto aprašymas teigia, kad autorius tyrinėja žmonių grupes, jungiamas bendro tikslo kažkur eiti kartu. Tačiau fotografija turi savo kalbą – veikia ne tik ėjimas, bet ir kompozicija: žmonės beveik pasimeta peizaže, tampa keistomis procesijomis, atliekančiomis nežinomus ritualus kaip kad paprastas žiūrėjimas į kalnus. Tas erdvės ir žmogaus pastangų keistumo, menkumo, kartu – ir galios, pojūtis jaudina.
Šie kadrai turi savus pasakojimus, kurie taip ir lieka iki galo neišsakyti. Aš iš tikrųjų pasiilgstu tų asociatyvių, ne viską tiesmukai pasakančių kūrinių, leidžiančių pačiam susikurti, spėti, dėliotis savo klausimų ir atsakymų labirintus.

"We English" fotografijos ir iliustruoja pačią "kartos" sąvoką: grupė žmonių, jungiamų nematomomis gijomis, idėjomis, norais eina kažkur, o mes spėliojame: kas jie, kodėl taip elgiasi. Ir apskritai – kaip elgiasi?

Į šiuos klausimus turbūt ir bandė atsakyti parodos "74-ųjų karta" kuratorius M.Kavaliauskas, jungiamąja gija pasirinkęs humorą. Gali būti, kad tai iš tikrųjų yra atsakymas. Karta, subrendusi besikeičiančio pasaulio akivaizdoje, turi turėti savas psichologinio priešinimosi didingiems įvykiams strategijas, antraip bus sugniuždyta ir praryta. Jų ironija ir yra geriausias ginklas.

Sugrįžimas į realybę

Kad ir kaip būtų, fotografija pati siūlo ieškoti bendrumų, taip užimdama ypač patogią poziciją. Eidamas į kitą festivalio parodą "Celebrating Europe" tikiesi įvairovės, todėl nemalonu rasti panašių rakursų ir temų, o "74-ųjų kartoje" primygtinai siūloma atrasti panašumų, žiūrovo paiešką palydint gera humoro doze.

Visai smagu būti tuo žiūrovu, jei ne bjauri smulkmena, nesusijusi nei su "KAUNAS PHOTO", nei su jos autoriais: M.Žilinsko galerija dirba tik iki 17 val. Todėl po darbo parodą apžiūrėti tiesiog neįmanoma. O tai visai nejuokinga. Keista kasdienybė čia pati tyčiojasi ir iš žiūrovų, ir iš fotografų, sakydama, kad jokio gariūnmečio dar nebuvo, sovietinio sąstingio epochą galime išvysti gyvą ir veikiančią. Kai viskas buvo skirta ne žmogui, o sistemai išlaikyti.

Vis dėlto šia minorine gaida baigti teksto nesinori. Juolab kad ir man pasisekė: atėjome iki uždarymo likus dešimt minučių. Galerijoje darbuotojai buvo nusiteikę griežtai. "Mes jau uždarome duris, jungiame signalizaciją ir pan.", – sakė jie, tačiau malonaus vyro (spėju, kad irgi iš prižiūrėtojų komandos) dėka vis dėlto buvome įleistos, ekspoziciją apžiūrėjome net šiek tiek užtrukdamos po tos nelemtos septynioliktos valandos. Taip žmogiškumas pamažu skinasi kelią, o tam tikrai pasitarnauja ir socialiai aštrios kritikos nebijanti ar tiesiog pasišaipyti iš kasdienybės paradoksų mėgstanti fotografija. Tuo labiau kad ji sukurta tikrų meistrų, tad teikia dar ir vizualinį malonumą.

Kas? Festivalio "Kaunas Photo" paroda "74-ųjų karta".
Kur? M.Žilinsko galerijoje.
Kada? Veikia iki spalio 12 d.