Vaikų literatūros reiškinys

Prieš 20 metų ramų vaikų literatūros pasaulį supurtė netikėtas įvykis: fizikas, atominės saugos specialistas G. Morkūnas parašė knygą apie keistą būtybę – katšunį. Taip pat apie berniuką Bernardą, kurio niekas nesupranta, bet katšunis ir ateina, kad Bernardas pasijustų geriau.

Šiandien nemažai knygų vaikams pasakoja apie jausmus ir savijautą, tačiau „Vasara su katšuniu“ buvo balta varna. Iki šiol ši knyga yra mėgstama ir skaitoma vaikų, o įtakingiausias mūsų vaikų literatūros specialistas Kęstutis Urba G. Morkūno kūrybą įvardija reikšmingiausiu šio amžiaus pirmojo dešimtmečio lietuvių vaikų literatūros reiškiniu.

Tiesa, „Vasara su katšuniu“ jau buvo tapusi retenybe, tad šią vasarą ji vėl sugrįžta į knygynų lentynas. Sugrįžta kitokia – šįkart mistišką katšunį kūrė dailininkė Ieva Trinkūnaitė.

Įkvepia: ši istorija kupina ironijos, humoro, žaidimo žodžiais ir drąsiai pasakojanti apie nelengvus jausmus. Svarbiausia – nemoralizuojanti. / Leidyklos nuotr.

Katė ar šuo?

Katšunis panašus ir į šunį, ir į katę. Jo akys keičia spalvą, o kailiuku gali bėgioti įvairiaspalvės bangos. Svarbiausia – jis matomas ne visiems. Tik tiems, kuriems jo reikia, ir ateina tada, kai kam nors labai labai labai labai bloga. Taip pats autorius apibūdina šį mistišką gyvūną, kuris įkūnija viską, ko labiausiai trūksta Bernardui, – šilumą, meilę ir drąsą.

Bernardas, kitas šios istorijos herojus, su globojančiais ir demokratiškais tėvais gyvena dideliame mieste, penkiaaukščio namo antrame aukšte, tačiau nesijaučia mylimas. Jis turi daugybę klausimų, į kuriuos niekas nepadeda atsakyti. Tuomet į duris pasibeldžia katšunis, padėsiantis Bernardui pasijusti laimingam ir užaugti.

Juk laimingam, pasak autoriaus, galima jaustis čia ir dabar, šioje gatvėje ir name. Nereikia jokių didelių stebuklų, nes jie vyksta kiekvieną dieną, tiesiog po nosimi, tik reikia plačiai atmerkti akis ir įsiklausyti, ką sako seni daiktai ar praeivių žvilgsniai.

Ar tikrai mes tokie juokingi?

Sutikite, kad naivios ir idiliškos istorijos apie kasdienybės stebuklus sunkiai pagaus vaikų dėmesį, tačiau G. Morkūnas irgi nebuvo naivus. Tokia ir jo istorija – kupina ironijos, humoro, žaidimo žodžiais ir drąsiai pasakojanti apie nelengvus jausmus. Svarbiausia – nemoralizuojanti.

„Iš tiesų, žiūrėdamas į skubantį žmogų, matai tik tris dalykus – išplėstas akis, švytruojančias kojas ir debesį dulkių. Skubantys žmonės vienas nuo kito skiriasi tik jų sukeliamo dulkių debesio spalva.“ Taip knygoje G. Morkūnas netikėtai į skaitytojus atsuka veidrodį, kuriame su humoru parodo mūsų ydas ir kaprizus. Tuomet mūsų užsispyrimas, griežtumas, nerimas ar net pyktis ima ir kažkaip subliūkšta. Net kalbėdamas apie rimčiausius ir skaudžiausius dalykus autorius neištveria nežybtelėjęs kokio nors melo kibirkštėlės ar fantastinės detalės.

Rašydamas norėjau, kad suaugusieji suvoktų, jog vaikas yra toks pat žmogus. Bent jau aš net vaikystėje jaučiausi esąs žmogus, o ne koks tiu tiu tiu.

Fizikas, tapęs rašytoju

Ne mažiau netikėtas nei katšunis ir pats G. Morkūno kelias į vaikų literatūrą. Fizikas, radiacinės saugos ekspertas vieną dieną į leidyklą atnešė rankraštį ir 2005 m. pasirodžiusi „Vasara su katšuniu“ buvo pripažinta geriausiu metų literatūriniu debiutu vaikams – taip prieš 20 metų prasidėjo G. Morkūno literatūrinė kelionė.

Tiesa, dar prieš katšunį G. Morkūnas nenustygo vietoje ir parašė mokslo populiarinimo knygą apie... radiaciją. Mokslininkas suprato, kad apie fiziką irgi galima rašyti lyriškai. Tai ir atvėrė visiškai naujas platumas, kuriose pasirodė ir katšunis.

„Stumtelėjo mane maža mergaitė viename Švedijos mieste, šaltą ir nejaukią balandžio popietę leidusi muilo burbulus. Tą pačią akimirką suvokiau, kad tie burbulai ir bus mano knygos atspirties taškas. Ėjau į priekį tamsoje, atsimušdamas į visokius daiktus. Niekada nebūčiau pamanęs, kad paprastoje tamsoje jų tiek daug. Atsimušęs imdavau aprašinėti tai, į ką atsimušiau“, – apie išskirtinį literatūrinį debiutą yra pasakojęs pats autorius.

Išėjo G. Morkūnas per anksti – nesulaukęs 50-ies, tad jo literatūrinis kelias gana trumpas, bet labai kūrybiškas. Pasirodė penkios knygos vaikams, be jau minėto geriausio debiuto, dar dvi pripažintos geriausiomis metų knygomis vaikams ir paaugliams, o rašytojas įtrauktas į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros (IBBY) garbės sąrašą. „Švęsti kosmose ir tvarte“ ir „Puodukas kefyro ant palangės“ – G. Morkūno eseistikos knygos suaugusiesiems pasirodė jau po autoriaus mirties.

Užvirdavo kraujas

Nėra nieko blogiau, nei bendrauti su vaiku taip, lyg jis būtų tik vaikas – buvo įsitikinęs G. Morkūnas. Būtent todėl su skaitytojais apie draugystę, meilę, mirtį jis kalbėjosi be sentimentų ir patoso. Kalbėjosi rimtai. Toks tonas vaikų literatūroje vis dar nėra dažnas.

„Rašydamas norėjau, kad suaugusieji suvoktų, jog vaikas yra toks pat žmogus. Bent jau aš net vaikystėje jaučiausi esąs žmogus, o ne koks tiu tiu tiu. Tiesiog uoste užuodžiu, kai suaugusysis žemina vaiką. Tada man užverda kraujas. Knygų, kurios būtų parašytos pasitikint vaikais, labai nedaug. Kur kas daugiau pamokomų, arogantiškai, tarsi mažiems kvailiams, parašytų knygų“, – yra sakęs G. Morkūnas.

Šiandien turime nemažai knygų, kurios kreipia dėmesį į vaikų emocines būsenas, tačiau „Vasara su katšuniu“ buvo viena pirmųjų. Tas labai atviras žvilgsnis į nelengvas vaikystės problemas visai nepaseno. Tarkime, pagrindiniam knygos veikėjui Bernardui pasitaiko nevilties dienų, tada katšunis moko berniuką daugiau bendrauti mintimis ir jausmais nei žodžiais. Bernardo neįmanoma apibūdinti vienareikšmiškai – kaip ir visų neplokščių žmonių. G. Morkūnas ne kartą yra išsakęs norą, kad vaikus suaugusieji laikytų tuo, kuo jie yra, – žmonėmis.

Ne tik vaikams?

„Vienas svarbus dalykas, kurį man, kaip vaikų knygas bandančiam rašyti žmogui, davė Bernardas, yra noras knygose tyčia palikti neatsakytų klausimų. Tokių dalykėlių, apie kuriuos norėtųsi pasikalbėti su artimu žmogumi. Todėl džiaugiuosi girdėdamas, kad kartais mano knygas vaikai skaito su tėvais ar seneliais. Rašiau taip, kad vaikai prašytų tėvų skaityti knygą. Kad skaitant tarp jų atsirastų kas nors daugiau, negu atsiranda važiuojant vienu automobiliu ar valgant tą pačią sriubą“, – apie „Vasarą su katšuniu“ yra sakęs autorius.

Sakysite, jei knyga skirta visiems, vadinasi, niekam. Tačiau tikrai ne „Vasaros su katšuniu“ ir visos G. Morkūno kūrybos atveju. Ką tik sugrįžusią knygą kaip ir visą rašytojo kūrybą gali drąsiai skaityti suaugusieji ir sužinoti nemažai dalykų apie save, pažvelgti iš šalies ar nebijoti pasijuokti. Juolab kad pats G. Morkūnas labai mėgo vaikų knygas.

„Gerose vaikiškose knygose nėra melo, darkymosi, sąskaitų suvedinėjimų. Jos kelia daugybę klausimų, į kuriuos ieškant atsakymų norisi nusisukti sprandą. Jos padeda rasti atsakymus į siaubingai svarbius klausimus. Be to, skaitant jas grįžta tai, ko seniai nebeliko: sveika ir linksma mama, mažytis sūnus, išėję geri ir brangūs žmonės ir net kažkada pajustas oro dvelktelėjimas.“