Kaip mes galėtume jį paminėti? Galima pasidovanoti išvyką į uostamiestį ir pamatyti šiųmetę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Matilda“ pagal R. Dahlio to paties pavadinimo knygą. Matilda – gabi, drąsi, kovojanti už teisybę. Po spektaklio paauglės norės tapti matildomis, o vaikai svajos apie tokias mokytojas kaip panelė Hani. Ir vienų, ir kitų mums šiandien labai trūksta.

O gal tiesiog paimti į rankas vieną iš R. Dahlio fantazijos, humoro ir gyvenimiškų pamokų kupinų kūrinių? Arba dar kartą pažiūrėti jo pasakos „DGM“ ekranizaciją, kurią meistriškai perteikė kino grandas S. Spielbergas. „DGM: Didysis Gerulis Milžinas“ – ne tik vaikams, bet suaugusiesiems įtaigiai kalbantis filmas. Ir ne todėl, kad sukurti jam pasitelktos naujosios technologijos.

Net kalbėdami sava, lengvai atpažįstama kalba, mes dažnai nei išgirstam, nei suprantam.

R. Dahlio fantazijų pasaulis egzistuoja visai greta kasdienio žmonių pasaulio, todėl jis – užuovėja nuo mūsų laikų psichodelikos. Gera kikenti į saują atpažįstant mūsų laikų kvankas ar tikras raganas, apsimetančias paprastomis moterimis, arba pasimėgauti Milžino Gerulio naujadarais (varvamarmalas, nuostabukliška, nepaprastybinė ir kt. žodžiais, gimusiais vartant skiemenis), deja, pripažįstant, kad net kalbėdami sava, lengvai atpažįstama kalba, mes dažnai nei išgirstam, nei suprantam. Gerasis milžinas neėda žmonių, kaip kiti milžinai, o mes, žmonės, ėdame vieni kitus be paliovos... Be druskos ir nepaspringdami.

Švęsti Dahlį – tai prikelti savyje vaiką, kuris trokšta saugumo ir tiki, kad blogį galima įveikti. Milžinas Gerulis sugeba pagauti gražius sapnus ir įpūsti juos į vaikų kambarius. O mes ar gebame suteikti saugumo savo vaikams?