Toks jausmas – kaip vaikystėje nuėjus į draugės gimtadienį: paragauji sausainiukų, saldainiukų, pyragaičių, mandarinų, o tada ateina laikas tortui, gal net keliems, ir visi nepaprastai skanūs, bet nebetelpa. O po kelių dienų galvoji – kaip būtų gerai dabar gabalėlis to jogurtinio su braškėmis ant viršaus!

Taip ir  šiuolaikinio meno mugė "ArtVilnius" – sunku iš karto suvirškinti tą margumyną, ir net kelis kartus atėjus – taip pat sunku. Tuo labiau kad čia kaip tikras gimtadienis: laba diena tam, seniai matytas anas, susipažinkite su kolega, šis menininkas – tik trumpam į Lietuvą grįžęs. Kontaktai ir bendravimas yra neatsiejama tokių mugių dalis, būtina ir reikšminga, tačiau liekanti asmeninių pokalbių sferoje, todėl šioje apžvalgoje galiu tik pabrėžti ją egzistuojant ir net dažnai užgožiant meno kūrinius. O nuo kūrinių gausos, kaip vaikų gimtadieniuose, jei ne pilvuką, tai bent galvą gresia paskausti. Suaugusieji tai žino dar geriau – kad ir kokia linksma šventė būtų, neverta, matyt, vartoti alaus, vyno ir tekilos vienu mauku, čia pat dar ir šampano paragaujant. Taigi vėl, kaip ir pernai, iškyla kriterijų klausimas – ką atsirinkti ir ką vartoti, kad nebūtų kankinančių pagirių. Kaip gerą vyną – įkvėpti aromatą, paskanauti, o ne maukti beatodairiškai.

Gero vyno kriterijus visai dera menui – mažai turime tų tikrų ekspertų, nėra mūsų šalyje šimtametes gamybos tradicijas turinčių vynuogynų, o tas išmanymas – toks efemeriškas. Tačiau štai "ArtVilnius" vyksta ne vieni metai, mugė jau turi tvirtas tradicijas, tad laikas mėgautis tuo, ką ji pateikė šiam renginiui, tegu jis bus nors ir beaujolais nouveau, ne tik senas, gerai išlaikytas vynas.

Kalbant apie tas laiko subrandintas vertybes, pirmiausia turėčiau pastebėti, kad "ArtVilnius" dalyvės galerijos pagaliau bando atsiplėšti nuo sovietmečio modernizmo klasikų, stasiulevičių ir čeponių, bandydamos iš tiesų pristatyti šiuolaikinį meną, o jei klasika ir pateikiama, tai daroma šiuolaikiškai.

Brandieji ir ekskliuzyvas

Į mano brandžiųjų vynų dešimtuką tikrai vieną pirmųjų įtraukčiau Kauno galeriją "Post", šiais metais pristačiusią Eglės Rakauskaitės (kartu su Romualdu Rakausku) "Žydėjimą".

Iš karto po nepriklausomybės ar iki mileniumo sukurti kūriniai ne taip dažnai vėl parodomi, ypač kad jų ir išliko labai nedaug. Vis prisimenu Artūro Railos pavyzdį, kai jo novatoriškieji projektai mus pasiekė itin skurdžios dokumentacijos pavidalu. Nemažai tų vertingiausių išlikusiųjų įsigijo Modernaus meno centras, tad taip "ArtVilnius" erdvėse sutikti E.Rakauskaitės "Virginijai", 1995 / 1996, 1997, 1998 iš jazminų žiedlapių sukurtus siuvinius suknelei (dydžiai skirtingi), įtrauktus į pirmą "Cream: Contemporary Art in Culture, Phaidon Press" 1998-ųjų leidimą, savaime atrodo šventė. Meno mylėtojui.

Kadaise kabėję laisvai, dabar į solidžius šiuolaikinio meno vertę suteikiančius baltus rėmus įsodinti žiedlapiai atrodo trapūs it mūsų prisiminimai. Visa tai jungiasi su tėvo fotografo R.Rakausko kūryba, kurio "Žydėjimo" fotografijose laksto pati Eglė, dar visai vaikas. Šalia – tėvas, menininkės nufotografuotas dabar, po obelimi, beriančia savo žiedlapius. Savaip pakartotas tėvo kadras.

Istorijos susipina sulydant atskirus pasakojimus į vieną naują, platesnį, gilesnį, kaip dviejų kartų kūrybinė istorija, tapusi mūsų meno istorijos dalimi. Kaip pasakytų vyno žinovai – itin brandus, stiprus, solidus, su ryškiomis obelų ir jazminų natomis vynas, pristatomas jaunatviškos "Post" komandos.

Ekskliuzyvinių kategorijoje, be abejonės, būtų "Lewben Art Foundation" ekpozicija "Formuojant idėjas: skulptūra". Joje pristatomi devynių šiuolaikinių menininkų kūriniai, kurių statusą ir vertę galima būtų iliustruoti kad ir Jake & Dinos Chapmanų pavarde. Prie tų ypatingųjų, o čia – muziejinių institucinių, kategorijos galima būtų priskirti ir Krokuvos šiuolaikinio meno muziejaus MOCAK ir "Łaźnia" šiuolaikinio meno centro ekspozicijas, kurią vynų degustatoriai galbūt apibūdintų kaip "netikėtų skonių ir poskonių rinkinį, naujas patirtis", pridėdami, kad paragavę šio vyno (pažiūrėjus ekspoziciją) jūs atrasite naujus matymo rakursus arba tiesiog prašviesės akyse, nors kūriniai tikrai nėra jaukūs ar švelnūs, tačiau nors kiek parodantys ne taip gerai žinomą Lenkijos meno problematiką.

Prekybos centro lentynos

Kiek žemiškesni – kviestiniai svečiai, tiesa, čia jau panašiau į mūsų prelybos centrų asortimentą, kai beveik tiksliai žinai, kurioje lentynoje ką gali rasti, nebent ieškai nuolaidų, o šiaip pavadinimai, t. y. pavardės – vis tos pačios, nors tai nereiškia, kad jie prasti menininkai, tikrai ne.

Džiazo ir šiuolaikinio meno mohikanas Vladimiras Tarasovas vėl įvaizdina garsus, šmaikštų ir subtilų garsų dialogą. Tik didžiojo prekybos centro / mugės formatas šį kartą subtilesniems garsams itin nepalankus – Tarasovo "Larry" (2015 m.) permuša stiprūs, nors įspūdingi metaliniai Pauliaus Rainio ir Nikolaj Kynde "II" (2015 m.) garsai, o kitoje pusėje tylą režisuoja, tiksliau, ardo, Hansas Op De Beeckas ("Lewben Art Foundation" ekspozicija, "Režisuojant tylą", 2003 m.).

Kaip ir pernai, "Take" – Andrius Erminas, kuris, nors dalyvavo 2011, 2012, 2013, 2014, 2015 m., geba kaskart stebinti ir džiuginti savo šiferio ar gofrokartonio medžiagomis, o jei galima sakyti kitaip – kepurėmis ir gobtuvais. Be abejo, ne tik tuo – jo vaizduotė pranoksta žiūrovo lūkesčius, kaip ir humoras. Metaliniai kroksai, beisbolo lazdos, pritvirtintos prie sienos metalo kabliu, net katinukų, kurie vis tiek sutraukia didžiausius "YouTube" ir "Feisbuko" žiūrovų srautus, gerbėjams yra kuo pasidžiaugti – besituštinantis katinas išraiškingai spinduliuoja tą tautos apdainuotą svarbumo jausmą. Paradoksų srautas, kuriamas menininko, beveik tolygus dzeno meistro koanams, skirtiems atverti nušvitimo duris.

Kaip 2014, 2015 m., vėl dalyvauja Danas Aleksa – nematę "Malonioje 6" eksponuotų jo "Flos artifici", t. y. gėlių, dovanotų menininkams atidarymų proga, galėjo jas apžiūrėti "ArtVilnius" mugėje. Tiesa, eksponuotas jau kitaip. Tamsoje, mažose stiklo kolbose, pamažu dūla puokštės / gėlės, šviečiant vietoj dangtelių įtaisytiems melsviems LED prožektoriams, įgaudamos papildomo tūrio – šviesa išryškina faktūrą, suteikia paslaptingo švytėjimo tamsoje lyg gamtos muziejuje. Taigi šiose kolbose – puikus, sakyčiau, su mokslininko tikslumu subalansuotas vynas.

Nerijaus Ermino (2012 m. jo skulptūra "Voveraitė ir siena" pripažinta geriausia "ArtVilnius" skulptūra) daugiasluoksnis kūrinys "Septynios dienos iki nakties", eksponuotas "AV17" galerijoje, mugėje nukenčia. Šurmulinga erdvė, nors ir ne bendrose salėse, įsiveržia į jo žuvelės, vandens tylą, ardo kontempliacijos sistemą. Ką padarysi, kūrinys vis tiek lieka vienas įsimintiniausių, matytų šiais metais. Tik ne šioje erdvėje.

Kiek mažiau, bet irgi nukentėjo ir Marija Šnipaitė. Dėl tų pačių priežasčių – jos kūrinių meditatyvios tylos atmosfera čia nyksta, dūsta. Šis vynas skirtas ne didžiųjų prekybos centrų šurmuliui, o mažam vyndario ar tikro kolekcininko rūsiui.

Dar viena konstanta (nuo pernai) – Monikos Dirsytės performansas. Sakyčiau, tiesiog ne mano receptoriams. Jonas Aničas taip pat kviečiamas jau ne pirmi metai, bet jis ne vienišas. Štai vartydama senus "ArtVilnius" katalogus aptikau, kad šiemet kūrinį "Panaudota" eksponuojantis Rimantas Milkintas yra 2009, 2011 m. kataloguose ir t. t. Tokie pat etatiniai – Kęstutis Svirnelis, Mindaugas Tendziagolskis, kurių kūriniai šiais metais labai abejotini, ilgus metus buvo Saulius Vaitiekūnas, šiemet pagaliau atstovaujamas "Terra recognita" galerijos.

Suprantu, kad organiztoriai turi savus kriterijus, bet vis tiek norėtųsi netikėtumo, o ne mintinai žinomos lentynos su tais pačiais prekės ženklais / skulptoriais.

Na, gerai, paburbėjau ir užteks, tuo labiau kad būtent projektų kategorijoje eksponuota Zuzanna Janin buvo pripažinta geriausia "ArtVilnius‘16" menininke, jos kūrinį "Volvo 240" pristatė galerija "local_30" iš Lenkijos – automobilį "Volvo 240", transformuotą į keturis bepiločius orlaivius.

"3AM" grupė (šiame formate dalyvaujanti pirmą kartą) "Take" eksponuoja pilką gulinčią vėliavą, kuri man maloniai priminė paauglystės literatūrą, skaitytą galbūt tokiomis pat vasaros dienomis kaip dabar. Tarkim: "Jos balsas buvo tylus kaip dulkėse gulinčios vėliavos..." Iš kurios knygos, klausdavo tėtis. Nesu tikra, kad cituoju tiksliai, greičiausiai tik labai apytiksliai, bet to Williamo Faulknerio "Sartorių" puslapio nedrįstu atsiversti. Dulkėse gulinčių vėliavų vaizdas mane veikia, bijau jį suardyti radusi tik dulkes ar visai ne tą autorių. Ir "3AM" grupės pilka vėliava, prieš tai iškelta ir išdidžiai mojusi mums savo didžiuliu audeklo plotu, staiga... guli lyg pralaimėjimo simbolis. Gal ir gerai, kai pralaimi pilka, bet ar tikrai toks buvo menininkų sumanymas? O gal didelės, tikrai didelės vėliavos čia tiesiog netelpa? O jei netelpa, tai ir yra pralaimėjimas?

Valio, branda! Valio, jaunimas!

Taigi, prašokavusi tas gerai žinomas lentynas, nors jose yra, kaip D.Aleksos ar A.Ermino atveju, seniai pažįstamų, bet vis džiuginančių skonių (kūrinių), stabtelėsiu dar ties vienu brandžiojo vyno pavyzdžiu – Stasys Eidrigevičius pristato savo klasikinio periodo darbus, kurie, kaip E.Rakauskaitės suknelė, sukurti prieš kelerius metus ar praėjus keleriems metams po lemtingųjų 1990-ųjų (pvz., "Įprastas–Neįprastas", 1989 m.). Gerai išlaikytas vynas be jokio karstelėjimo. Žinovams.

Ir dar vienas, jau visiškas atradimas brandžiųjų vynų kategorijoje – Kauno galerijos "Aukso pjūvis" rodoma rašytoja ir menininkė Aldona Gustas. Jos nedideli tapybos darbai, prisodrinti smulkių taškelių ir magiškų istorijų, taip iškrenta iš konteksto, lyg tapyti nežinomų ateivių ar palikti išnykusios civilizacijos. "Vėliavų festivalis" (XX a. 8-asis dešimtmetis), "Jaunavedžiai" (1991 m.), "Gulbių pilis" (1974 m.) mane prisijaukino iškart. Kaip nežinojau šios menininkės anksčiau, kaip?

Ir štai galiu grįžti prie savo mylimų mažųjų vynuogynų, o gal net jauno vyno. Pradėčiau nuo Klaipėdos "Baroti" galerijos, prisikvietusios visą būrį jaunų menininkų ir ne pirmus metus išlaikančios aiškią strategiją. Fotorealizmo ar naujojo realizmo raišką plėtojantį Radioną Petrovą ši galerija sėkmingai pardavinėjo dar pernai (šiemet – taip pat), o dabartinėje mugėje į kompaniją įtraukė ir Kauno jaunuosius menininkus, neseniai dalyvavusius parodoje Vilniaus dailės akademijos parodų salėse "Titanike" – Rasą Vilčinskaitę ir Leonidą Alekseiką. Monikos Furmanavičiūtės pristatyti, manau, nėra jokios būtinybės, tai gerai žinoma menininkė.

Paminėjus "Titaniką", verta kalbėti ir apie jo ekspozicijos dalyvę – jauną menininkę Oną Juciūtę, pateikusią kūrinį "Pilvas" (2016 m.). Autorė pasakoja, kad šie ploni kietmedžio lakštai, išdėlioti ištisine linija lyg tiltas pasakoja apie jausmą, patiriamą liečiant liežuviu gomurį! Štai jums ir tiesioginės paralelės tarp meno ir vyno ragavimo.

Ypatingasis svečias – Lenkija

Šių metų mugės dėmesio centre buvo Lenkija, kurios meninį kontekstą tikrai vertėtų žinoti geriau ir mugės organizatoriai bando nors kiek užpildyti šias spragas, nesvarbu, kad greičiausiai tai net ne spragos, o nežinojimo jūra su keliais žinomų vardų lopinėliais.

Čia nemažą dalį turėtų užimti Lenkijos realistinės tapybos strategiją naudoję ar tebepuoselėjantys menininkai, tik išaugintą kitokio konteksto nei mūsiškis, nors "Zderzak galeria" atvežė Łukaszo Stokłosos tapybą, savo raiška visiškai giminingą mūsų "Gaidžio" galerijos atstovaujamoms merginoms – Eglei Karpavičiūtei ar Kristinai Ališauskaitei. Gerai, kad šiemet stende matome daugiau jaunų, naujų ir, reikia pripažinti, įdomių autorių – tapytojas Auksę Miliukaitę ir Vitą Opolskytę. Tegyvuoja beaujolais nouveau!

Raudonu tašku pažymėtas ir lenkų galerijos "Stalowa" atvežtas Agnieszkos Žak-Bełovos kūrinys "Shawl IV" (2014). Meistrystės pavyzdys, nors iš vieno paveikslo sunku spręsti apie autoriaus interesų lauką, idėjas. Sakyčiau, lenkiškos realistinės tapybos spektras – platus ir įspūdingas. Galerija M2 rodo Marcino Zawickio tapybą, kažką tarp Šarūno Saukos ir Jūratės Mykolaitytės fantasmagorijų, tik gerokai preciziškesnio, tikrai fotorealistiškiau atlikto.

Ką čia ieškoti vietinių analogų – ši tapyba gana originali. Nejučia vis prisimenu ir Małgorzatos Blamowskos paveikslus, nutapytus camp stiliumi ("Be pavadinimo", 2006–2007 m., MOCAK). Žodžiu – vynas, kuris turi ilgą poskonį, kaip sakytų ekspertai.

Šypsena pro ašaras

O pabaigoje – dar apie vieną iš labiausiai įsiminusių kūrinių, tiksliau, net du. Galerijos "Artifex" erdvę dalijasi dvi menininkės – Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė ir Monika Žaltauskaitė-Grašienė.

Geriausia "ArtVilnius‘16" skulptūra / instaliacija ir tapo S.Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinys "(Nu)žudyti dėl taikos", kur menininkė išsiuvinėjo įvairiose XX ir XXI a. karinių konfliktų zonose naudotus autentiškus kareivių šalmus: Antrojo pasaulinio karo (vokišką, rusišką, amerikietišką), Jugoslavijos karų (1991–2001 m.), Ukrainos ir Rusijos konflikto (2015 m.).

S.Inčirauskaitė-Kriaunevičienė nekoncentruoja dėmesio į konkrečius šalmus, naudotus konkrečiose karinių konfliktų zonose, o pabrėžia smurto panaudojimo dėl taikos paradoksalumą: kartais tai tampa tiesiog neišvengiama. "Ant vieno iš šalmų išsiuvinėtas erškėčių vainikas – nuoroda į dar vieną kruviną auką, turėjusią atnešti žemei taiką", – sako autorė. Šalia kabo menininkės pasiūti kareivių apsiaustai. Sakyčiau, šis kūrinys turi visus šiuolaikiniam menui reikalingus komponentus, be kurio nors vieno kartais galima išsiversti, tačiau viskas kartu, be abejo, veikia stipriai ir įtaigiai – puikus medžiagos pajutimas, originalus, meistriškas atlikimas, kontekstualumas, idėja ir aktyvi menininko pozicija. Skaudi, rūsti ir socialiai paveiki instaliacija.

M.Žaltauskaitės-Grašienės ekspozicijoje pirmą kartą galime pamatyti "Besišypsančią" (2016 m.) – anglimis virtusios sudegusios Marijos skulptūrą ir jos klostes, iš fotografijos kompiuterinėmis programomis perkeltas į audinį. Tai irgi nepaprastai skaudus, tačiau su šviesos gaidele kūrinys –  liepsna nesunaikino ne tik draperijų formų, bet ir Marijos šypsenos – tai pavadinimu ir akcentuoja menininkė.

Gal ties šypsena ir vertėtų baigti tekstą, tuo labiau kad tai – meno mugė, skirta kūriniams parduoti ir naujiems kontaktams užmegzti. Organizatoriai praneša, kad buvo parduota apie 200 meno kūrinių už kiek daugiau nei 260 tūkst. eurų ir tuo tikrai verta džiaugtis, nes mūsų šalies meno rinka iš esmės vis dar gemalo stadijos.

Apdovanotieji

Publikos apdovanojimai atiteko galerijai iš Vokietijos "Ulf Larsson" ir lietuvių menininkui Linui Blažiūnui.

Geriausia jaunoji "ArtVilnius’16" menininkė – Beatričė Mockevičiūtė.

Geriausia "ArtVilnius‘16" užsienio galerija tapo "Y galerija" iš Baltarusijos (Minskas) – šį apdovanojimas galerijai skirtas jau antrą kartą. Vertinimo komisijos nariai pabrėžė, kad lokalūs pasakojimai galerijos ekspozicijoje per tam tikras priemones virto globaliais.

Jauna architektūros galerija "Nulinis laipsnis" buvo paskelbta geriausia Lietuvos galerija. Komisija šį sprendimą priėmė vienbalsiai. Šioje galerijoje architektūra pristatoma kaip kūrybinė išraiškos priemonė.