Po kiekvieno spektaklio scenoje lieka dalelė aktoriaus jausmų, emocijų, ašarų, juoko. O jam – karaliui, elgetai, princui – nusileidus uždangai reikia kaip nors nurimti, grįžti į save. Galbūt dėl tos priežasties kai kurie aktoriai stveria į rankas teptuką?

Pozuotojų susiranda pati

Į žmogaus veido studijas seniai panirusi Brigita Arsobaitė, vizijų gėles tapo Valda Bičkutė, o Povilas Budrys gilinasi į figūrinę tapybą. Savo paveikslus jie dovanoja, išdalija draugams, o kartais ir parduoda. Lietuvos teatre sukūrę įsimintinų vaidmenų, ambicijų tapti dar ir profesionaliais dailininkais jie neturi. Bet ką gali žinoti – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Teatro trupės "Cezario grupė" aktorė 36 metų B.Arsobaitė į savo pomėgį tapyti žiūri dvejopai: ir žaismingai, ir rimtai.

"Tapyba man – daugiau negu hobis. Tai galėtų būti mano profesija. Kai tapau, jaučiu, kaip laikas bėga, teka, bet neskaičiuoju minučių, valandų, – tas darbas, tas užsiėmimas teikia labai didelį džiaugsmą, – džiaugėsi Brigita. – Kol kas specializuojuosi portretuose."

B.Arsobaitės sukurti portretai – ypač išraiškingi. Žmonių veiduose – ištisa jausmų, išgyvenimų skalė: nuo liūdesio iki pasitikėjimo savimi.

Aktorė samdo pozuotojus, jiems moka už darbą ir yra laiminga, kad turi galimybę tapyti vienoje studijoje senamiestyje. Būna tokių žmonių, kurie pinigų atsisako, – esą čia toks dalykas – menas, jeigu jums įdomus mano veidas – pieškit. Kitiems, kai mato, kad negali jų prisikalbinti pozuoti, pasiūlo tam tikrą sumą. Žmogus senas – pinigai visada pravers.

"Ir paišau toje studijoje. Ateina mokytojas, pasako pastabų. Ir mokaisi žmogus toliau", – linksmai dėstė Brigita.

Sunkiausias žanras – portretas

"Aš visada tapiau žmogų, visada – portretą. Kodėl? Portretas – tai be galo sudėtingas ir įdomus žanras. Žmogus – tai visas pasaulis. Žmogus jaunas, žmogus senas, žmogus jau susiformavusiais veido bruožais. Tada matai jo gylį – jo charakterį. Tad kas dar gali būti įdomiau?" – kalbėjo aktorė.

Tas sunkiausias tapybos žanras – portretas – Brigitos nebaugina.

"Tai labai siejasi ir su mano specialybe – aktoryste. Gali žmogų nufotografuoti. Gali nutapyti. Kuo skiriasi nutapytas portretas ir nufotografuotas? Esmė – turi užčiuopti jo dūšią, jo šerdį.
Yra žmonių, kurie labai keičiasi, – jų nuotaika, būsena. Kitą dieną ateina pozuoti ir matai: visiškai kitas žmogus. Turi portrete surasti aukso vidurį. Pasirinkti vieną jo savybę, kuri labiausiai jam būdinga arba kurią labiausiai norėtum parodyti tame portrete", – šiek tiek darbo paslapčių atskleidė B.Arsobaitė.

Tapyba padeda aktorystei

Pozuoti, Brigitos teigimu, ne taip lengva, – nėra tokių kantrių žmonių, kurie atsisėstų ir ramiai sėdėtų. Pozuotojas – ne šiaip sau žmogus, tai – specialybė. Dailės akademijoje yra pozuotojų etatai.

Pamačiusi gatvėje įdomaus veido žmogų, Brigita užkalbina jį, "prilimpa" ir prašo ateiti pozuoti. Taigi dažniausiai pozuotojų susiranda pati. Galėtų samdyti ir Dailės akademijos pozuotojus, tačiau juos jau visi yra "išpiešę". "Žiūrėdamas į kitų piešinius, jau mintinai žinai to pozuotojo veidą", – sakė pašnekovė.

Ji yra nutapiusi ir savo draugių portretų. Be abejo, norėtų nutapyti ir režisieriaus Cezario Graužinio portretą. "Taip, jis labai įdomus, – pritarė. – Bet kad jis neturi laiko pozuoti."
Ar tapyba Brigitai padeda aktoriaus darbe? O gal atvirkščiai – trukdo?

"Trukdyti niekuo netrukdo – tiktai padeda. Tai – kito žmogaus, kartu ir savęs pažinimas. Teatras – tai komandinis darbas, tu iš kitų gali gauti idėjų, gali nuo jų atsispirti, gali tobulėti. O piešimas, tapymas – tai tavo kūryba. Tu vienas esi ta komanda", – kalbėjo pašnekovė.

O pozuotojas – ne komandos dalis?

"Taip, komandos dalis, bet... Jis, jo išraiškos gali keistis. Kūrinys, kurį kuri, yra tavo rankose. Tu esi jo ir režisierius, ir aktorius, ir scenografas, ir kompozitorius. Noriu, kad Dievas dar atsiųstų gražių kūrybinių idėjų – tiek scenoje, tiek drobėje", – paatviravo aktorė.

Ji yra dalyvavusi keliose grupinėse parodose, tačiau personalinės dar nėra surengusi. O labai norėtų!

Kadangi artėja naujasis teatro sezonas, B.Arsobaitė savo teptukus trumpam atidės į šalį – "Cezario grupė" jau pradėjo repetuoti spektaklį "Dar viena meilės staigmena" pagal prancūzų rašytoją Karle’ą Marivo.

Viską sudėliojo ranka iš viršaus

B.Arsobaitės tapybos mokslų pradžia buvo labai keista. Tuo pačiu metu ji stojo į dvi akademijas: Vilniaus dailės bei Muzikos ir teatro. Ir – likimo staigmena – įstojo į abi aukštąsias mokyklas. Tada reikėjo rinktis. Ir ji – gal spontaniškai, gal emocionaliai – pasirinko aktorystės studijas. Tačiau dabar, nuo to laiko praėjus keliolikai metų, Brigita mano kitaip: "Tai sudėliojo ranka iš viršaus.

Tapybos B.Arsobaitė mokėsi pas profesionalius Dailės akademijos dėstytojus. Tačiau didžiuoju savo mokytoju laiko Arūną Joniką, ją mokiusį akademinio piešimo ir šiek tiek tapybos. Vilniuje ji lankė A.Joniko dailės mokyklą, skirtą besiruošiantiems stoti į Dailės akademiją. Tą mokyklą Brigita lankė net penkerius metus, tačiau jau baigdama aktorystės studijas Muzikos ir teatro akademijoje.

"Jeigu labai didelis noras būtų, galima ir dabar stoti į tą Dailės akademiją. Bet jau nėra prasmės. Dėl popieriaus nebent?" – svarstė aktorė.

Teorinių dalykų, meno istorijos žinių buvo galima išmokti ir studijuojant aktorystę. Šiais laikais informacija nėra koks nors sunkiai gaunamas dalykas. Gali jos rasti internete, nusipirkti knygą ir pasiskaityti, kas tau įdomu, kur jauti žinių spragas.

"O specialybės dalykų, amato turi pasimokyti, gerai jį įvaldyti. To aš ir mokiausi pas A.Joniką. Nežinau, gal kada nors ir surizikuosiu stoti į tą Dailės akademiją. Bet daugelis atkalbinėja, – ten daug visokių niuansų yra. Sako, kam tau dar tas diplomas reikalingas? Ar tau reikia kažkokio "užtvirtinimo", kad esi profesionalė?" – pasakojo B.Arsobaitė.

Tapo vaškinėmis kreidelėmis

"Nei aš čia rimtai žiūriu į tą tapymą, nei ką, bet tai – dalelė mano gyvenimo, mano išraiškų. Dalelė bandymo ką nors suprasti apie save, gyvenimą ir pasaulį. Tai – tik viena mano gyvenimo šakelė. Nieko ypatingo čia nėra.

Daugelis bando rašyti eilėraščius jaunystėje, paskui meta. O aš užsikabinau. Kai parodžiau savo paveikslus dailininkams, jie nustebo, pasakė, kad juose įžvelgia įdomių, netikėtų dalykų, ir paragino dirbti toliau", – pasakojo 50-metis P.Budrys.

Nuo to laiko praėjo daugiau kaip 20 metų. Žinomas aktorius surengė ne vieną personalinę savo paveikslų parodą.

O prasidėjo viskas nuo žaidimo. Teptuką į rankas jis paėmė dar būdamas aktorinio meistriškumo studentas Muzikos ir teatro akademijoje. Paskui apėmė tapybos jausmas. Ir tik tada įsijungė protas – jaunas aktorius pradėjo suprasti, ką ir kodėl čia daro.

"Bet nesugalvodavau, ką piešti. Tačiau piešiant ima ir kas nors "susikuria". Ir tas procesas man buvo stebuklingas. Tarsi iš nieko atsiranda koks nors darbelis, paveiksliukas. Ir tik po kiek laiko supranti, kad tai – dalis tavo minčių, galvojimų. Sapnų, nuojautų, baimių, džiaugsmų. Arba kitų žmonių bruožų", – dėstė P.Budrys.

Jo paveiksluose – žmonės, personažai, jų grupės, arba, kaip įvardija aktorius, gentys. O tapo Povilas vaškinėmis kreidelėmis. Būtent ta vaškinė jo technika tada ir sudomino profesionalius dailininkus.

"Man visą laiką problema paaiškinti, kuo ir kaip aš tapau", – juokėsi aktorius

Paveikslais išpranašavo ateitį

Personalinę parodą Povilas žada surengti, kai paaugs mažasis sūnus Ainis Pranciškus, kuriam dar nėra nė dvejų metų. Todėl dabar pašnekovas turi mažai laiko tapyti.

"Ne, ne, vaikas man visai netrukdo piešti. Dabar visas dėmesys sutelktas į jį. Man labai patinka žiūrėti, kaip jis auga, o jis mane ragina gyventi pagal jo ritmą. Dabar turiu daugiau kantrybės ir su vaikeliu būnu ilgiau", – ne tik tapybos, bet ir subrendusios tėvystės patirtimi dalijosi aktorius. Jo vyriausiasis sūnus – jau studentas.

P.Budrys yra nutapęs ir savo žmoną Giedrę. Jai patinka vyro paveikslai. Keistai susiklostė, kad paveikslais – lyg kortomis – aktorius tarsi išpranašauja savo ateitį.

"Seniai esu piešęs tokių paveikslų, pavyzdžiui, šeimos. Mano tarsi išpranašauta buvo šeima. Po kiek laiko žiūriu – ir mes jau esame panašioje situacijoje. Daug tokių paveikslų. Tik paskui pamatai, kad nupiešei būsimą savo gyvenimą, – juokėsi Povilas. – O gal tai – jausmų, siužeto dalykai?"

Monmartras labai nuvylė

Galbūt aktoriui draugai sako: "Mesk tą sceną, ten baisi konkurencija. Verčiau tapyk"? Tuo labiau kad P.Budrys jau daug metų – laisvas teatro menininkas.

Povilas pritaria, kad norėtų gyventi ramiau. Taip, teatre visko būna, bet tai vyksta natūraliai. Jis nieko nelinkęs organizuoti: arba specialiai nutraukti, arba specialiai pradėti, ką nors labai stipriai keisti. Nes patyrė, kad, kai paskubi, nesąmonių pridirbi. O kartais ilgai nepiešęs gali prisėsti ir nutapyti puikių darbų. Viskas ateina natūraliai.

Savo darbus Povilas ne tik dovanoja, bet ir parduoda. Pirkėjų pažįstami dažniausiai atveda į namus.

"Vieną kartą gyvenau visiškai be pinigų, tai draugas išgelbėjo – du paveikslus nupirko", – neslėpė P.Budrys.

Aktoriui teko išvaikščioti Paryžiaus Monmartrą, kuriame kažkada gyveno ir tapė garsieji impresionistai. Tačiau Monmartras lietuvį nuvylė: "Monmartras – visai ne toks, kokį įsivaizduojame iš knygų apie impresionistus. Dabar ten viskas paremta greitais pinigais – ten popsas. Pamačiau, kaip mulkinami žmonės."

Drobėse – vaizduotės gėlės

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorės V.Bičkutės spalvingos gėlės – ne iš natūros. Tokių gėlių lietuvių darželiuose nėra, nebent kur nors toli Lotynų Amerikoje jos žydi.

"Tai – mano vaizduotės gėlės, – juokėsi 32 metų aktorė, tapanti tas gėles drobėje akriliniais dažais. – Tapau jas savo malonumui."

Valda neslėpė, kad tapyboje nemoka nieko, išskyrus braukti brūkšniuką, todėl jai pavyksta tiktai tos keistos gėlės. O tapymas jai – joks hobis, tai – poilsis, meditacijos forma, kai reikia smegenis išvalyti. "Bet tapyba – labai skambus žodis, – pataisė aktorė. – Greičiau tai – žaidimas spalvomis."

Aktorės namuose kampe stovi etiudininkas. O kai ateina laikas pirkti dažų, šiuos renkasi įvairių spalvų bei atspalvių. "Norisi dėti spalvingų dažų ant drobės sočiai, gausiai, makaluoti spalvas. Man tas jausmas patinka", – džiaugėsi Valda.

Gražiosios Elenos nenutapys

Ateinantį sezoną aktorę gerbėjai pamatys naujame Mažojo teatro spektaklyje pagal Euripido tragedijas "Mano tėtis Agamemnonas", kuriame ji vaidins gražiąją Eleną.
Gal Valda ir pabandys nutapyti Eleną – gražiausią pasaulio moterį?

"Ne. Labai norėčiau mokėti tapyti veidus, portretus, bet tikrai to nemoku. Reikia pradėti mokytis nuo nulio, imti pamokų", – sakė aktorė.

Ir staiga ji prisiminė: seniai, kai Muzikos ir teatro akademijoje dar buvo paskaitos apie grimą, reikėjo nupiešti savo portretą.

"Atsisėdau, nusipiešiau save ir rezultatas mane pačią nustebino. Dėstytojas pasakė, kad net žvilgsnį, kas būtų meistrystės įrodymas, man pavyko pagauti. Bet tai buvo pirmas ir paskutinis mano bandymas tapyti portretą", – pasakojo V.Bičkutė.