"Patriarchalinė Dzeuso dievų ir žmonių valdymo sistema primena šiandieninį pasaulį", – sako vienas įdomiausių jaunosios kartos rašytojų Mindaugas Jonas Urbonas, neseniai išleidęs trečiąją knygą – romaną "Žudant Dzeusą", kuriame pasitelkiami antikiniai pasakojimai, aktualūs ir šiais laikais.

Šis romanas – skaudi ir beprotiška nužmoginimo istorija, kurioje iš dabarties perspektyvos praeityje ieškoma stiprybės šaltinio. Klimato kaitos, karo epochoje, kurioje įstatymas aukščiau už žmogiškumą, ramsčiu tampa kuriama legenda apie milžinų civilizaciją.

Daugiasluoksniame kūrinyje išryškėja trūkinėjantis tėvo ir sūnaus ryšys. "Mes ilgimės ryšio, kurio negalime dažnas sau įvardyti", – teigia rašytojas, romaną dedikavęs tėviškojo prielankumo siekusiems, bet taip ir nepasiekusiems berniukams.

Praeities ir dabarties įvykių sūkuryje iš vinilinės plokštelės skamba Amy Winehouse daina "Back to black" – tarsi pavadinime užkoduotas likimo ženklas.

– Nurodote, kad romanas "Žudant Dzeusą" parašytas 2017 m. rugsėjį – 2019 m. sausį Klaipėdoje. Kaip gimė mintis parašyti šį romaną? Kaip vyko jo rašymo procesas?

– Buvau ką tik išleidęs "Šimtmečių melancholiją" ir ieškojau naujo kalbėjimo būdo, kuris man būtų įdomus, tad supratau, kad naujame kūrinyje atsisakysiu labai dažnai šiandienos literatūroje vertinamo lengvumo, ironijos ir cinizmo. Kelerius metus turėjau galvoje vieną tokią istoriją apie abiturientą, kuris išvažiavo laikyti stojamųjų egzaminų į teatro studijas, palikęs namuose iš ryto aptiktą mirusį tėvą. Norėjau parašyti pjesę, kaip vaikinas bando prieš auditoriją vaidinti, o mintyse nuolat grįžta prie namuose palikto tėvo, ir kaip tai veikia jo įsivaizduojamą veikėją, susikurtą etiudą, anksčiau surepetuotas mizanscenas ir apskritai, kaip šokas pakeičia mūsų gyvenimą realybėje ir scenoje. Galiausiai taip niekada šios pjesės ir nepradėjau, tačiau kai kuriuos kūrybinius ir siužetinius elementus panaudojau romane "Žudant Dzeusą" ir tikriausiai tai buvo pirmosios šio romano ištakos.

Rašymo procesas nebuvo lengvas, dažnai užstrigdavau ties tam tikrais pagrindinio veikėjo perspektyvos pasirinkimais, abejojau dėl jo silpnavališkumo, tačiau nemažai teko domėtis pacifistine žmogaus psichologija, kurios pagrindu rėmiausi kurdamas charakterį. Kaip niekad jutau iš savęs pastangą parašyti nebanalų kūrinį, kuris būtų universalus visiems ir kartu asmeniškas man pačiam. Būdavo savaičių, kada norėjosi rašyti, tačiau negalėdavau. Skaitytojas nežino visų teksto kūrimo užkulisių, kad 80 proc. teksto būna nematoma, tas tekstas parašomas kuriant strategiją, dirbant kitus darbus, prieš užmiegant, permąstant pasaulio įvykius ir savo patirtis, kurie vienaip ar kitaip pritiko pagrindiniam "Žudant Dzeusą" veikėjui Martinui. Būdavo dienų, kada jaučiausi nepatenkintas, suirzęs, nes galvodavau, kad istorija ar tekstas nėra pernelyg geri dėl įsivaizdavimo ir kalbos išteklių ribotumo, galbūt ir mano talento stokos, tačiau pabaigęs kūrinį jaučiausi perplaukęs vandenyną. Tai geras jausmas.

– Romane gausu graikų mitologijos įvaizdžių. Pagrindinio veikėjo tėvas nuolat lyginamas su vyriausiu ir galingiausiu Olimpo dievu Dzeusu. Be to, kuriama legenda apie atrastos milžinų civilizacijos kapavietę. Kaip manote, kiek šiandien mums aktualūs mitai, legendos? Ko iš tokių pasakojimų galima pasimokyti?

– Visas mūsų gyvenimas vien antikinė kultūra ir literatūra. Beveik visi svarbiausi žmogaus gyvenimo aspektai buvo aprašyti jau antikos laikais, todėl natūraliai ieškodamas kelio prie žmogaus prigimties atskleidimo klimato kaitos epochoje, gręžiausi į praeitį, tad šiuo atveju antika buvo pagalbininkė suprasti tam tikrus dalykus. Man svarbi istorinė konjunktūra, kurioje galima aptikti tiek daug tų pačių veikiančių dėsnių. Patriarchalinė Dzeuso dievų ir žmonių valdymo sistema primena šiandieninį pasaulį, kai tam tikromis vertybėmis, kaip patriotizmas ar demokratija, už kurių slepiasi valdžios galia, yra visuotinai manipuliuojama, norint toliau kurti militaristinį visuomenės pagrindą.

Antikinis hedonizmas primena vartotojišką visuomenę, persisunkusią trumpalaikių ir menkaverčių daiktų pertekliaus, tų daiktų, kurie galiausiai suformuoja kalnus šiukšlių, užteršia ežerus, upes, jūras. Sizifo mitas gali įkūnyti mūsų pastangas pakeisti pasaulį, tačiau dažniausiai tie patys dėsniai už pastangas gali suluošinti idealistus ir paversti juos kapitalistinės imperijos tarnais. Galiausiai Dzeuso ir jo žmonos Heros santuoka primena šiuolaikinius meilės serialus ir mūsų pačių trumpalaikius šeiminius santykius. Kaip galėtume susieti gyvos Antigonės palaidojimą oloje su moterų teisėmis prieš 100 metų, ar, pavyzdžiui, su neseniai pasaulį sukrėtusiu #metoo judėjimu? Pilietinis paklusnumas karaliui Kreontui ir moralinė Antigonės pareiga palaidoti brolį? Kas aktualu šiandien, tas aktualu buvo ir antikoje. Mitologijoje ir antikinėje literatūroje yra daugybė sąsajų su mūsų laikais, tad manęs nestebina, kad dalis rašytojų vis dėlto ryžtasi vėl panaudoti ar pertransformuoti antikinius pasakojimus.

– Romane itin ryški tėvo ir sūnaus priešprieša. Jis dedikuotas "berniukams, kurie siekė tėviškojo prielankumo, bet taip ir nepasiekė". Kuo jums reikšminga ši tėvo ir sūnaus sudėtingų santykių tema?

– Tėvų ir vaikų konfliktai dažniausiai vyksta dėl skirtingų kartos idealų ir vertybių. Man visada buvo keista girdėti posovietinių žmonių aikčiojimus, kaip anksčiau buvo viskas gerai, nes nemokamai duodavo butus ir darbą. Jaučiu, kaip tolstu nuo dar tik būsimos penkiolikamečių kartos, kuri gyvena jau kitoje kultūrinėje terpėje, pagrįstoje vartotojiškos masinės kultūros pamatais.

Mes tapome aprūpinti ir stengiamės aprūpinti vaikus, tai tampa pamatiniu šeimos ir valstybės gyvavimo principu – aprūpinti.

Mes ilgimės ryšio, kurio negalime dažnas sau įvardyti, nes buvome apstatyti naujais kompiuteriais, išmaniaisiais, naujausiais kino filmais, įvairiausiu maistu, pramogomis (kokių tik nori!) ir visa tai anksčiau ar vėliau nusibosta. Mes tapome aprūpinti ir stengiamės aprūpinti vaikus, tai tampa pamatiniu šeimos ir valstybės gyvavimo principu – aprūpinti. Mes ilgimės to ryšio, kuris pasislėpė po darbais, pareigomis, pinigais, ekonomika, paskolomis. Tėvai ir sūnūs, užuot kalbėję, kaip jaučiasi, pasakoja apie tai, kas kiek uždirba. Mes nebeišartikuliuojame savo emocijų su tėvais, kurie turėtų būti sektinais pavyzdžiais, nes pasaulis mums pasiūlo kur kas įdomesnių veiklų, naujoji karta seka Billie Eilish ar Justiną Bieberį, kartoja jų manierą, klausosi jų muzikos, kalba jų frazėmis, darosi panašias tatuiruotes – pasaulinio lygio žvaigždės pakeičia tėvus ir jų elgesio modelius. Tiesa, nežinau, ar anksčiau buvo kitaip, tačiau tas ryšys, apie kurį dažnai šeimoje nekalbame, to ryšio poreikis yra, sakyčiau, kur kas svarbesnis už antrinį aprūpinimą.

Romane Martinas instinktyviai siekia tėvo ryšio, o tėvas nuo jo bėga. Ryšys tampa atsakomybe, nes neužtenka paglostyti ir kartą per mėnesį ką nors nupirkti. Berniukai iš savo tėvo perima tam tikrus vyriško elgesio modelius, jie kopijuoja elgseną, tam tikrus įpročius, galiausiai pagal tėvą formuoja nuomonę apie merginas ir moteris, seksualumą, šeimą. Pažeidus šį natūralų gyvenimo mokyklos modelį arba neturint jokių sąsajų su tėvu, berniukams tenka savaip išmokti gyventi. Kai kuriems nepavyksta, kaip kad Martinui, todėl jis žūtbūt siekia tėvo prielankumo ir tai tampa jo gyvenimo prakeiksmu. Šis tėvo ir sūnaus santykių įtrūkis mano asmeniniame gyvenime yra ne kartą permąstytas, kadangi neturėjau ryšio su tėvu, užaugau tik girdėdamas, koks jis buvo, dažnai iš įsivaizdavimo, neretai negatyvaus. Manau, didžioji "Žudant Dzeusą" atsiradimo priežastis ir yra mano asmeninis bandymas suprasti, kaip veikia mano paties ir tėvo ryšys, tiksliau – jo nebuvimas.

– Romane daug kalbama apie klimato kaitą, karą, bet svarbiausia čia – tragiška pagrindinio veikėjo nužmoginimo istorija. Kiek dabartyje galima įžvelgti panašumų su kūrinyje vaizduojamais įvykiais?

– Jeigu plačiai atsimerksime, pamatysime, kad viskas yra nužmoginama. Mes gyvename skundų, nepasitenkinimų, patyčių ir nepagrįstos kritikos demonstravimo epochoje. Žiūrėdami kokią nors TV laidą pastebėkite, kaip pas daugelį įsijungia teisuolio programa, iš daugelio lūpų lekia neapgalvotos replikos: "Kaip čia baisiai ji apsirengusi. Kas tą durnelį pakvietė į laidą? O Dieve, kaip toji suseno!" Tos frazės, kurias artikuliuojame kasdienėje kalboje, gi atėjo iš bulvarinės spaudos, iš nepagarbos žmonėms, galiausiai sau pačiam, ir tapo suinstaliuotos mūsų smegenyse kaip elgesio modelis. Tai nieko bendra neturi su kritiniu mąstymu, tai patyčių visuomenės modelis, kurį perima šalia sėdintis vaikas ir taiko tarp bendraamžių, nes taip elgiasi tėvai namuose ar bet kur, kur girdi, pavyzdžiui: "Vėl tas asilas užstatė kieme mano automobilio vietą." Tam vaikui kaimynas amžiams jau bus asilas ir jis tai kartos visiems.

Mes skaitome antraštes apie žvaigždes, kurios priaugo svorio, rašome komentaruose "stora kaip karvė, baisu žiūrėti!" ir esame formuojami požiūrio, kad reikia nekęsti antsvorio, tai vėliau atsiranda kaip nemeilė sau ir privedama iki depresijos. Tai tik vienas banaliausių pavyzdžių. Daugelis aršiai puola vieni kitus, moralizuoja, pamokslauja iš tos žiniasklaidoje formuojamos inercijos, iškreipto požiūrio į žmones. Mes patys tampame tokios elgsenos, pasaulėžiūros aukomis ir agresoriais. Aš tai laikau absoliučiu nužmoginimu, man tai labai sunku matyti ir girdėti, todėl nužmoginimo temą panaudojau ir savo romane. Tiesa, kūrinyje nužmoginimas brutaliai radikalus. Jauni vaikinai, vykdydami militaristinius įsakymus, sadistiškai linksminasi tyčiodamiesi iš civilių. Įstatymų mums suteikta galia leidžiama kankinti žmones, nes esti požiūris, kad ne aš tai darau, o įstatymas, tarsi nusimestume atsakomybę nuo savo veiksmų, priskirtume popiergalyje surašytai fikcijai, todėl man iki šiol nesuvokiama, kad įstatymas gali būti aukščiau už žmogiškumą. Argi tai ne dar vienas faktas, kad žmogus ne tik neturi savigarbos, bet ir apskritai yra žemiau visko?

– Pagrindinius veikėjus asmeninių dramų akimirkomis lydi A.Winehouse dainos, skambančios iš vinilinės plokštelės. Vienas romano skyrius netgi pavadintas kaip ir jos daina – "Back to black". Kiek rašydamas romaną klausėtės šios atlikėjos dainų? Ar apskritai kurdamas klausotės muzikos?

Man knietėjo tam tikru būdu atskleisti, kaip vienais ar kitais daiktais galima perskaityti likimo ženklus, kuriuos knygoje nujaučia skaitytojas.

– Tais metais, kai pradėjau rašyti "Žudant Dzeusą", buvau pažiūrėjęs Asif Kapadia filmą "Amy" apie atlikėją A.Winehouse, kurios gyvenimas man padarė didelį įspūdį. Vis galvojau, kodėl žmonės, apdovanoti didžiausiais talentais, ima ir taip skausmingai baigia gyvenimą. Ko verta šioji Dievo dovana, jeigu ji atveria kelius į susinaikinimą? Maždaug tada įsigijau jos vinilinių plokštelių, kurios natūraliai buvo minimos romane, kuriame vėlgi pasakojama apie žmogaus susinaikinimą. "Back to black" tampa Martino sąmonės užtemimo simboliu, tai sąsajos su jo vaikystės prisiminimais, o kartu ir užkoduotas pavadinime likimo ženklas. Man knietėjo tam tikru būdu atskleisti, kaip vienais ar kitais daiktais galima perskaityti likimo ženklus, kuriuos knygoje nujaučia skaitytojas.

Kurį laiką išties klausydavausi A.Winehouse, dalį teksto esu parašęs skambant nuostabiam "Back to black" albumui. Iš esmės muzika man padeda rašyti, tačiau didžiausią įtaką daro, sakyčiau, kitų literatūra. Gera knyga – geriausias mokytojas ir įkvėpimo šaltinis. Labai didelį poveikį mano rašymui daro nekomercinis kinas.

– Pakalbėkime apie jūsų kūrybos pradžią. Kokie buvo pirmieji tekstai?

– Pirmieji tekstai buvo jau vaikystėje, kada pats susiklijuodavau lapus ir parašydavau eilėraščius, juos gausiai iliustruodavau. Kiek pamenu, iliustruota buvo įdomiausioji dalis. Vėliau, jau vyresnėse klasėse, pradėjau rašyti rimčiau, tačiau tie tekstai buvo tik tramplinas į lituanistines studijas, nes puikiai suvokiau, kad man dar daug ko trūksta, kad galėčiau parašyti gerą knygą, nors ambicijų tikrai netrūko, tik greitai teko nusileisti ant žemės. Gal jau tada supratau, kad negaliu ir nemoku rašyti to, ką vadiname populiariąja literatūra. Gerąja prasme knygos absoliučiai sugadino mano gyvenimą.

– Kokie lietuvių ar užsienio rašytojų kūriniai jums paliko didžiausią įspūdį?

– Kai penkiolikos metų perskaičiau Salmano Rushdie šedevrą "Vidurnakčio vaikai", ilgą laiką negalėjau atsigauti, vaikščiojau visur kaip apspangęs. Iki tol nemaniau, kad literatūra gali būti tokia įdomi, sodri, sudėtinga, išplečianti vaizduotę. Kol mokyklos suole nagrinėdavome teksto ištraukas, kurios nieko nesakė apie literatūros galią paveikti žmogų, man ji atrodė neįdomi. Tik vėliau, kai jau buvo knyga atrasta kaip visumos kūrinys, literatūros nagrinėjimas įgavo prasmę. Iki šiol manau, kad užklasinis skaitymas yra naudingas, nes jis išplečia suvokimą apie literatūrą, o literatūros pamokose turėtume tik įgauti instrumentų ir gebėjimų perskaityti bei suprasti knygas, jas analizuoti, sieti su nūdienos pasauliu ir savimi.

Paauglystės metais atradau Jurgos Ivanauskaitės knygas, tai buvo mano lietuvių rašytoja numeris vienas. Aišku, vėliau atradau ir kitus autorius. Šiandien skaitau beveik kasdien, jeigu randu laiko. Pastarųjų metų atradimai būtų britų rašytojas Grahamas Swiftas, lenkai Olga Tokarchuza ir Wiesławas Myśliwskis. Labiausiai paskutiniu metu sukrėtusi knyga buvo prancūzų rašytojo Erico Vuillardo "Darbotvarkė". Esu aistringas prestižinės "Booker" premijos autorių skaitytojas, tad džiaugiuosi, kad lietuviai greitai juos išverčia. Iš lietuvių autorių dažniausiai skaitau Metų knygos rinkimuose nominuotas knygas ir labiausiai paskutiniu metu patiko Jurgos Tumasonytės "Undinės" bei Virginijos Kulvinskaitės "Kai aš buvau malalietka".

– Esate vadinamas vienu įdomiausių jaunosios kartos rašytojų. Ką manote apie šiuolaikinę jaunosios kartos lietuvių literatūrą?

– Bijau, kad būti geram rašytojui reikia įdirbio. Šiandien pasaulis pasiūlo tiek daug įdomių dalykų, kad atsiranda vis daugiau vienos knygos autorių, kurie išleido knygą, pabandė, padovanojo giminėms po egzempliorių, paskaitė keliuose festivaliuose ir traukia į kitas veiklas. Šioji veiklų kaita neleidžia suformuoti stabilios rašytojų kartos, nes knygos rašymas yra darbas, kartais labai nemalonus ir sunkus. Kita vertus, visi rašytojai yra kokio nors kito amato atstovai, mes nuo nepriklausomybės laikų neturime to, ką būtų galima pavadinti profesionaliu rašytoju, visi mūsų kūriniai daugiau ar mažiau yra parašyti po etatinio darbo valandų, jau pavargus, išsieikvojus. Matau ir kitų tendencijų, kaip antai vis daugiau jaunų žmonių bando savo tekstus publikuoti internete, tam sukuriama kasmet po kokią man menkai žinomą platformą.

Save tikriausiai priskirčiau Aušros Kaziliūnaitės, Marijaus Gailiaus, J.Tumasonytės, Tomo Vaisetos, Ernesto Noreikos, Manto Balakausko ir kitiems, kuriems jau per trisdešimt, rašytojų kartai. Daugelis iš jų debiutavo "Pirmosios knygos" konkurse. Kas atsiranda jaunesni už mus, nelabai man žinoma. Mūsų kartos literatūrą vertinu kaip ieškančią ir pamažu randančią ne tik žodį, bet ir aktualias temas, įdomias formas. Pavyzdžiui, M.Gailiaus romanas "Oro" buvo išties ambicingas ir aktualus, žvelgiantis į ateities perspektyvą, turintis aiškią visuotinę žinią. Literatūrologė Jūratė Sprindytė pastebi, o aš galiu tik pritarti, kad šiai kartai būdingi populiariosios literatūros elementai, kurie tarsi reikalingi, kad kūrinys būtų paskaitomas ir vidutiniokui, t.y. detektyvinė ar meilės linija. Atsiranda vis mažiau žmonių, kurie gali skaityti kūrinius, kuriuose nėra pataikaujama, kur nėra atpažįstamų siužetinių vingių, tam tikrų struktūros sprendimų.

Ilgą laiką buvo priekaištaujama, kad rašytojai nebeturi kontakto su kitais, tarsi jie rašytų tik sau, tenkindami narcistiškas ambicijas, tarsi literatūra prarastų funkcionalumą, tačiau pastebiu, kad į literatūros lauką grįžta universalumas, ypač globalaus pasaulio padiktuotos temos, istorinės praeities permąstymas. Juk ir "Žudant Dzeusą" romane taip pat kalbama apie klimato kaitą, ir sakoma, jeigu nesusitvarkysime savo politikos, neišspręsime savo dvasinių kančių, tol negalėsime pradėti kuopti pasaulio sąvartynų.

– Jūsų debiutinę knygą "Dvasių urna" lydėjo sėkmė. Novelių rinkinys nugalėjo Lietuvos rašytojų sąjungos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse. Be to, jis pelnė Augustino Griciaus literatūrinę premiją. Kiek jums, kaip jaunam rašytojui, svarbūs apdovanojimai, įvertinimai?

– "Dvasių urną" parašiau po "Šimtmečių melancholijos", jau galėjau nujausti, kas yra nebloga literatūra ir kad galiu pabandyti rašyti kitaip, todėl, kas lygino šias dvi knygas, negalėjo patikėti, kad jas parašė tas pats žmogus. Po Žemaitės premijos, kurią "Dvasių urna" irgi gavo ir toji premija man viena reikšmingiausių, susimąsčiau, kad kitąkart gali taip ir nebepasisekti, o jeigu ir nebepasiseks – nieko tokio. Niekas nerašo dėl apdovanojimų ar įvertinimų, dėl to tikrai neapsimoka. Visos tos premijos veikiau tik kaip paskatinimas nesustoti, kurti dar geriau ir atsakingiau.

– Baigėte lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Kiek tai turėjo įtakos jūsų kūrybiniam keliui?

– Pagaunu save vis galvojant apie teatrą, nes norėjau būti aktoriumi, o dabar taip džiaugiuosi, kad netapau. Grynas vargas man dirbti minioje su žmonėmis, su stipriomis, ambicingomis ir kartais narcisizmo neslepiančiomis asmenybėmis. Tai tikra kančia. Esu absoliučiai individualistas intravertas. Galbūt galėčiau būti režisierius, netgi pagalvoju apie tai, tačiau ne aktorius, kuris paklūsta režisieriaus valiai.

Kita vertus, juk knygos rašymas yra gryniausias teatras, kuriame tu esi pats sau režisierius, aktorius, scenografas, psichologas, grimuotojas. Literatūroje turi kurti veikėją, aplinkybes, išvaizdą, nuotaiką ir tai yra man daug patogiau ir priimtiniau, nes tada esu atsakingas už visumą tik aš vienas. Humanitarinės studijos, žinoma, davė labai daug savivokos ir savivertės, bet labiausiai išmokė mąstyti universaliai bet kokiais klausimais, formavo mane kaip asmenybę.

– Dirbate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti mokykloje?

– Didžiausi iššūkiai tikriausiai susieti su pačia švietimo sistema. Mes, mokytojai, jaučiamės nesaugūs, stumdomi besikeičiančių politikų interesų, vizijų, nuolat atnaujinamų, nepastovių programų ir naujų diegiamų, menkai iš anksto apgalvotų sistemų. Kasmet skirstomi vis kitaip mokytojų darbo krūviai, todėl negali planuoti daugiau nei metams savo finansinių galimybių, nes kitą rugsėjį gali sužinoti, kad esi nebereikalingas. Nereikalingumo, nesaugumo, neužtikrintumo jausmas – štai apie ką reikėtų kalbėti, kai kalbame apie mokytojų prestižo krizę, o ne apie mokytojų suvaidintą inteligento pozą, kurios taip pageidauja visuomenė.

Nereikalingumo, nesaugumo, neužtikrintumo jausmas – štai apie ką reikėtų kalbėti, kai kalbame apie mokytojų prestižo krizę, o ne apie mokytojų suvaidintą inteligento pozą, kurios taip pageidauja visuomenė.

Taip pat matau švietimo sistemoje ilgalaikių tikslų bei išteklių paskirstymo strategijos nebuvimo. Visi nori geresnių mokymosi rezultatų, tačiau visa sistema vykdoma taip, kad bandoma protiškai nuskurdinti vaikus, kad jie nejaustų atsakomybės nei už save, nei už pasaulį. Atrodo, kad svarbiausia – aprūpinti priemonėmis, bet mano praktika rodo, kad tai tik graži iliuzija. Mes dirbame taip, kad vaikas nepatirtų streso, maskuojame ir toleruojame jo nesimokymą dėl palankių tėvų atsiliepimų apie mokytojus ir mokyklas, bijodami skambučio iš Švietimo skyriaus. Bijau, kad tapdami patogiomis greitojo maisto įstaigomis tiesiog nuskurdiname ištisas kartas savo pataikavimu, netikrindami ir nemokėdami atmesti kai kuriuos mums netinkančius, iš Vakarų atėjusius ugdymo modelius.

Kita vertus, šioje terpėje randasi ir fantastiškų mokinių, kurie yra laisvi, kūrybiški, nepriklausomi. Iššūkis man yra visa tai matyti ir suvokti, kas daroma su švietimu, kaip taškomi mokesčių mokėtojų milijonai ten, kur jie neturėtų būti taškomi. Kai ką tik išspausdinti vadovėliai, dėl kurių iškertami milijonai medžių, jau keliauja į makulatūrą, nes kažkam knietėjo patobulinti programą ir užsidirbti. Tai didžiulė tragedija, kuri prasideda, sakyčiau, ministerijos kabinetuose, o mes, mokytojai, – mūsų niekas neklausia, – mes tik paslaugų tiekėjai, vykdytojai, kariai, kurie vykdo įsakymus. Turi turėti nemažai kantrybės, kad susitelktum į pamoką, į žmogų, į mokinį ir pamirštum tą aplinkui esančią neteisybę, nepastovumą, nes būtent mokinių ir mokytojų santykis yra pats svarbiausias švietimo sistemoje, visa kita, sakyčiau, yra niekai, kaip ir nauji projektoriai, kompiuteriai kabinetuose. Bet paskutiniu metu matau, kad daug lengviau pakeisti mokytoją, žmogų, o ne įgalinti patogią ir saugią sistemą.

Būna nuostabių dienų, kai pasikalbame su vaikais apie pasaulio ir Lietuvos aktualijas, išklausome vieni kitų nuomones ir tai būna pati geriausia lietuvių kalbos pamoka. Kodėl? Nes svarbiausias, man regis, dalykas mokykloje yra išmokti išsakyti, išklausyti ir mąstyti kritiškai, sujungiant fizikos, matematikos, istorijos ir kitų dalykų žinias bendram pokalbiui. Holistinis, visuotinis pasaulio matymo ir suvokimo mokymas yra labai svarbu, todėl man patinka jungti fragmentuotas žinių iškarpas į vientisą pasaulio pažinimo ir suvokimo žemėlapį. Kartoju ir savo mokiniams, kad taisykles galiausiai pamiršime, jas rasime internete, žinynuose, tačiau savarankiško mąstymo niekur nerasite, jis prasideda čia ir dabar.

– Koks šiandienos mokinio santykis su lietuvių literatūra?

– Labai įvairus. Vaikai šiandien tokie skirtingi, bet tikriausiai visais laikais taip buvo. Tam yra pačių įvairiausių priežasčių, pradedant psichosomatiniais procesais ir baigiant interesais, vadinkime tai žmogaus sielos misija. Vaikams daug lengviau tarpusavyje kalbėti ir rašyti angliškai, todėl daugelis iš jų lietuvių kalbą laiko atgyvenusia, nepatogia. Labai svarbu, kad mokytojas degtų noru sudominti savo dalyku, todėl labai svarbios stiprios asmenybės, kurios gali ir geba tai daryti. Deja, turiu pastebėti, kad kuo toliau, tuo sunkiau mokiniams suvokti beletristinį tekstą dėl žodyno ribotumo. Neseniai su penktokais nagrinėjome Vaižganto "Pragiedrulių" ištrauką. Mokiniai tylėjo – jie pusę teksto žodžių tiesiog nesuprato. XX a. literatūros ištraukos, kuriose aprašoma kaimiškoji kultūra, vaikams, kurie nepraleido bent kartą atostogų kaime pas močiutę ir senelį, praktiškai jau nebeperskaitomas, jį tenka ne tik versti po sakinį, bet ir parodyti daiktų fotografijas.

Pastebėjau, kad pirmiausia mokinys turi atrasti knygą kaip vientisą kūrinį, suvokti knygos prasmę, kitaip ištraukos, kurias nagrinėjame, neturi prasmės. Man svarbus užklasinis skaitymas, ten vaikas turėtų atrasti literatūros galią paveikti. Deja, trumpos ištraukos vadovėlyje tėra tik pratybos, susipažinimas su priemonėmis, kaip perskaityti tekstą. Su septintokais bandėme nagrinėti Giedros Radvilavičiūtės sudėtingą, bet aktualų interviu, publicistinis tekstas jiems buvo absoliuti naujiena. Jiems teko pripažinti, kad kas antrą terminą jiems reikėjo guglintis. Kai tekstas reikalauja pastangų, didžiajai daliai mokinių jis tampa neįdomus, jie jį atmeta be didesnių ambicijų ar pastangų pamėginti iššifruoti. Vaikai nėra linkę savarankiai grumtis su tekstu, jį perprasti, nes kur kas smagiau atpažįstami dalykai, dažniausiai tie, su kuriais susipažino pradinėse klasėse. Dėl to truputį liūdna, kad didelė mokinių dalis neturi ambicijų, manau, tai švietimo sistemos padarinys, kai leidžiama rinktis, galiausiai mokinys nemato tikslo rinktis, nes nebelieka atsakomybės. Man didžiausia nuostaba ir džiaugsmas, kai mokinys prieina po atsiskaitymo ir sako: "Žinot, mokytojau, kaip ir sakėte, šita knyga man labai patiko, net nesitikėjau!" Kartais literatūra yra loterija, nežinia, kada ji mokinį pažadins iš letargo: kai kuriuos anksti, kai kuriuos vėlai, kai kurių niekada. Tačiau juk taip buvo visais laikais, juk ne visi privalo mėgti literatūrą.

– Kas jums yra gera literatūra?

– Literatūra, kuri turi emocinio intelekto užtaisą, geba jaudinti, kartais labai nemaloniai paveikti, tačiau vis vien paveikti. Turi universalias temas, neplokščią filosofinę idėją bei unikalų pasakojimo stilių ir struktūrą. Mėgstu ir iššūkių literatūrą, kuri nėra iki galo suprantama, aiški, pataikaujanti, kuri užpildo mano nežinojimo spragas, praturtina, galiu charakterizuoti autoriaus pasakojimo techniką, ja žavėtis. Labai retai būna, kada visi šie dalykai yra lygiaverčiai ir sukuria harmoningo ir įtaigaus literatūrinio pasaulio įspūdį.

– Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

– Pastaruoju metu visada esu kokiame nors kūrybiniame etape. Tai nuostabus pabėgimas nuo kasdienių darbų ir retsykiais nuo savęs paties. Šiuo metu esu įpusėjęs romaną, kuriame pertransformuoju Andrejaus Tarkovskio sukurtų septynių filmų elementus su filmų aktoriais, mano paties išgalvotais veikėjais, kuriuose iš dalies veikiu ir aš pats kaip veikėjas. Nepaprastai įdomu, man asmeniškai jautru ir, tiesą sakant, sudėtinga. Labai mėgstu iššūkius ir nemėgstu, bent jau kol kas, kartotis, todėl taikau dar neišbandytą pasakojimo techniką, struktūrą, nuotaiką, filosofinę idėją. Tai kūrinys, kuriame ieškau tam tikrų mūsų visų likimus veikiančių dėsnių, kurie paaiškintų, kodėl vieniems sekasi, nors jie visiškai netrokšta sėkmės, o kitiems priešingai – jų pastangas ištinka tragedijos. Viliuosi, kad vieną dieną kūrinys išvys dienos šviesą.

– Gyvenate Klaipėdoje. Ką jums reiškia uostamiestis? Kiek šio krašto patirčių atsispindi jūsų kūryboje? Esate parašęs ir romaną "Šimtmečių melancholija", kuriame atsiveria realus ir išgalvotas Vilnius. Ar domitės miestų istorijomis, legendomis?

– Kuo toliau gyvenu, tuo mažiau man įdomūs miestai ir labiau vertinu gamtą. Čia kaip Jeanas-Jacquues Rousseau sakė: "Atgal į gamtą!" Studijų metais buvau nepaprastai susižavėjęs Vilniumi, jo istorija, savarankiškai studijavau senamiesčio gatveles, tačiau tuo metu išgyvenau didžiulę atskirtį nuo žmonių, man atrodė, kad manęs niekas nebesupranta. Taip jau nutiko, kad "Šimtmečių melancholiją" rašiau kelerius metus sirgdamas depresija, man regis, tai buvo galimybė sugrįžti į Vilnių, kurio ilgėjausi kaip vietovės, tačiau tuomet grįžti negalėjau.

Prieš kelerius metus keliavau po Vidurio Europą ir suvokiau, kad visi miestai daugiau ar mažiau panašūs, o tai, kas buvo svarbu, šiandien atrodo jau nublankę. Bet kokiu atveju "Šimtmečių melancholija" liko kaip buvusi aistra tyrinėti miestą kaip erdvę ir kaip istoriją, ir kaip tam tikrą transcendentinį savo paties būvį. Tai buvo nepaprastos patirtys, kurios mane praturtino, padėjo gyventi ir išgyventi. Galiausiai po "Šimtmečių melancholijos" suvokiau, kad niekur kitur manęs pasaulyje nereikia ir man nereikia visų tų pasaulio miestų, kurių tikrai nenugyvensiu, nes neužtektų nei šio, nei kito gyvenimo, galiausiai tikrasis miestas, su kur kas įmantresne architektūra, patyrimais, mistika yra mano paties galvoje.