EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖS METŲ PABAIGA – TIK PRADŽIA

Projektas „Kaunas 2022“ yra sėkmingas, visoje Europoje atpažįstamas prekės ženklas. Tuo neabejoja programos „Golvėjus 2020“ vadovė, Europos kultūros sostinių atrankos ir stebėsenos ekspertų tarybos narė iš Airijos Marilyn Gaughan Reddan.

Dalyvaudama pastarajame Kaune vykusiame Europos kultūros sostinės forume, ji su projekto „Kaunas 2022“ komanda ir svečiais iš užsienio diskutavo, kaip miestas galėtų sėkmingai tęsti Europos kultūros sostinės (EKS) metų palikimą. Pasak M. Gaughan Reddan, EKS projektas Kaunui suteikė labai daug, tad tereikia mokėti tuo pasinaudoti.

Pokalbis su viešnia iš Airijos – apie išskirtines Golvėjaus patirtis 2020-aisiais tapus Europos kultūros sostine, titulo metų palikimą ir pamokas Kaunui.

– 2020 m. Golvėjus tapo Europos kultūros sostine. Kokių teigiamų šio projekto efektų miestui matote šiandien?

– Mūsų komandai teko nemažai iššūkių, nes projektas „Golvėjus 2020“  vyko pandemijos metu, o Airijoje buvo paskelbtas vienas rimčiausių karantinų Europoje. Tad didžioji dalis mūsų programos buvo vykdoma nuotoliu. Dėl to kilo daug nusivylimo, nes negalėjome įvykdyti to, ką planavome penkerius metus, negalėjome visi susiburti ir kartu švęsti šio nuostabaus įvykio. Vis dėlto vienas iš svarbių pozityvių dalykų yra tai, kad, vykdant projektą, karantino metu toliau buvo investuojama į Golvėjaus kultūros sektorių. Tad mūsų miesto kultūrinės organizacijos ir partneriai išlaikė stabilias pajamas, buvo išlaikyta net 890 kultūros sektoriaus darbo vietų.

Svarbu ir tai, kad projekto metu daugybė žmonių visoje Europoje sužinojo apie Golvėjų ir jo kultūrą. Daug mūsų miesto kultūros sektoriaus organizacijų šiandien toliau gauna finansavimą iš ES ir turi daugybę partnerių visoje Europoje. Sėkmingos buvo ir mūsų vietos bendruomenės ir savanorių įsitraukimo programos, leidusios pakeisti vietinių gyventojų požiūrį į savo miestą. Tad, nors ši kelionė buvo išties sunki ir kupina iššūkių, ji dovanojo nemažai teigiamų rezultatų. Žvelgdama į mūsų miesto bendruomenę, menininkus ir kultūrines organizacijas, kurios per šį laiką labai užaugo, jaučiu didžiulį pasididžiavimą.

– Kaip pandemija paveikė jūsų miesto titulo metus? Kokia didžiausia žala buvo padaryta ir kokių išeičių radote?

– Vienu iš didžiausių iššūkių tapo tai, kad mes turėjome smarkiai sumažinti savo komandos narių skaičių. Dauguma renginių nevyko gyvai, o persikėlė į internetą, tad nebuvo parduota bilietų. Tai lėmė didelį finansinį smūgį organizacijai „Golvėjus 2020“. Jautėmės siaubingai, kad turime atsisakyti žmonių, su kuriais kelerius metus kartu dirbome, kūrėme, svajojome. Iššūkių kėlė ir persiorientavimas į nuotolinius renginius. Buvome viską kruopščiai suplanavę, o reikėjo visa tai pakeisti ir įtikinti investuotojus, kad mes tęsime savo darbą, tik darysime tai kitokiu, saugesniu, būdu.

Iki tol Europos kultūros sostinės nebuvo susidūrusios su panašia situacija, tad neturėjome jokio modelio, kaip mums reikėtų elgtis: kaip rengti renginius? Kaip matuoti publikos įsitraukimą? Būsimos Europos kultūros sostinės žvelgė į mus laukdamos pavyzdžio. Niekas nežinojo, kiek pandemija truks, tad kiti miestai mokėsi iš Golvėjaus. Džiugu, kad mums pavyko sukurti sėkmingą modelį ir įvykdyti net 1 250 nuotolinių renginių, o tai yra išties reikšminga. Kadangi renginiai vyko internetu, juose galėjo dalyvauti žmonės iš viso pasaulio. Tad sulaukėme didžiausio skaitmeninio publikos įsitraukimo EKS istorijoje. Apie Golvėjų sužino daugybė žmonių, kurie iki tol nebuvo nieko apie jį girdėję.

Vykdyti suplanuotą programą mums trukdė ne tik pandemija. Dieną, kai turėjo įvykti didysis atidarymo renginys, Airijai smūgį sudavė audra, dėl kurios teko atšaukti atidarymą. Tad mes net negavome progos pradėti savo titulo metų kaip kitos Europos kultūros sostinės. Kovo mėnesį, karantino metu, Konemaros kalnuose suspindo suomių menininko Kari Kola šviesų instaliacija. Kai kurie vietos gyventojai, pamatę šviesas, sėdo į automobilius ir atvažiavo pasigrožėti. Buvo keista stovėti ant ežero kranto, stebėti šviesų žaismą, ir suvokti, kad likusi šalies dalis šį vaizdą, į kurį investavome beveik 700 tūkst. eurų ir šešis savo gyvenimo mėnesius, pamatys tik kompiuterio ekrane.

Mūsų komandai teko nemažai iššūkių, nes projektas „Golvėjus 2020“  vyko pandemijos metu, o Airijoje buvo paskelbtas vienas rimčiausių karantinų Europoje.

– Kaip šiuo metu Golvėjus tęsia savo Europos kultūros sostinės metų palikimą? Žinau, kad išlaikėte tą pačią organizaciją, kuri penkerius metus dirbo prie projekto „Golvėjus 2020“.

– Taip, išlaikėme tą pačią organizaciją. Tačiau svarbu pabrėžti, kad mes netęsiame projekto „Golvėjus 2020“ programos ir neketiname to daryti. Mano nuomone, titulo metus ir jų palikimą reikėtų atskirti, nes tai yra du skirtingi dalykai. Palikimas priklauso nuo to, kaip miestas įvertins EKS metus, jų suteiktas naudas ir rezultatus, ką iš to išmoks. Tad šiuo metu stengiamės ne tęsti programą, bet ieškoti būdų, kaip būtų galima išlaikyti ir paremti Golvėjaus kultūros sektorių. Norime miestui palengvinti galimybes gauti ES finansavimą, remti vietos kultūros sektorių ir padėti jam toliau augti. Šiuo metu esame dar tik kelio pradžioje, tad mūsų laukia ilga ir įdomi kelionė.

Žinoma, kai kurie mūsų kultūriniai partneriai toliau tęsia savo projektus, kuriuos vykdė ir titulo metais. Pavyzdžiui, toliau tęsiamas jaunimo muzikos vystymo projektas „Livefeed“, taip pat filmų festivalis „Peripheral Visions“, kuris užaugo ir dabar turi partnerių visoje Europoje. Tačiau pati organizacija, vykdžiusi EKS projektą, turi kiek kitokį vaidmenį ir misiją. Kaip minėjau, ji privalo įvertinti titulo metais išmoktas pamokas, projekto rezultatus ir išsigryninti kelias svarbiausias darbo sritis. Pavyzdžiui, mes supratome, kad mums reikia daugiau ryšių su kitomis Europos šalimis, nusprendėme, kad turėtume daug dėmesio skirti vietinėms kultūros organizacijoms ir jų paramai.

Viena vertus, Europos kultūros sostine miestas pabūna tik vienus metus. Kita vertus, šį prekės ženklą jis turės visada. Tad verta atsižvelgti į išmoktas pamokas ir pabandyti padaryti ką nors kitokio. Kiekvienas miestas skirtingai žvelgia į savo EKS palikimą. Vieni kiekvienais metais surengia po tris didžiulius renginius. Kiti teikia paramą savo kultūriniams partneriams ar stato kultūros reikmėms skirtus pastatus. Tad EKS palikimas gali labai skirtis nuo pačios titulo metų programos. Man atrodo, kad Kauno palikimas galėtų būti į kultūrą įsitraukę vietos gyventojai, kurie mieste galėtų nuveikti labai daug, jei tik jiems bus suteikta parama.

M. Gaughan Reddan. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kas, jūsų nuomone, pasibaigus EKS metams, turėtų prisiimti atsakomybę tęsti jų palikimą – savivaldybė, miesto kultūros sektorius, gyventojai?

– Mano nuomone, tai yra visų, o ne tam tikros konkrečios organizacijos, atsakomybė. Man atrodo, kad Kaunas jau yra susikūręs sau labai stiprų palikimą, net jeigu patys to dar nežinote. „Kaunas 2022“ yra gerai žinomas ir atpažįstamas prekės ženklas visoje Europoje. Daugybė žmonių sužinojo apie Kauną, jame apsilankė ir dar daugybę metų čia atvyks būtent dėl EKS projekto. Ką daryti su šiuo palikimu, teks nuspręsti jums patiems – „Kaunas 2022“ organizacijai, savivaldybei, vietos žmonėms. Susiburkite kartu ir diskutuokite apie išmoktas pamokas, projekto naudas miestui, kaip galėtumėte visa tai panaudoti ateityje. Jūsų laukia išties įdomi kelionė.

– Norint tęsti Europos kultūros sostinės palikimą, svarbus klausimas yra finansavimas. Kas turėtų jį užtikrinti?

– Europos kultūros sostinės metai miestui suteikia daug žinomumo, atpažįstamumo, ypač jei projektas buvo sėkmingas, kaip Kauno. Tada tampa lengviau kreiptis į Europos fondus ir sulaukti finansavimo. Mes būtent taip ir darome. Gavome finansavimą iš Airijos kultūros ministerijos, bet kreipėmės ir į ES fondus. Yra daugybė būdų gauti finansavimą, bet labai svarbu neatsisakyti pagrindinės organizacijos esybės. Labai nuliūdau išgirdusi, kad VšĮ „Kaunas 2022“ šį rugsėjį bus uždaryta. Manau, kad tai būtų didžiulė klaida, nes kreipiantis į Europos fondus, svarbu turėti sukauptą patirčių, pasiekimų sąrašą ir organizaciją, kuri būtų teisėta šio paveldo tęsėja. Tad kam uždaryti įstaigą, kuri turi teisinę galimybę užtikrinti Europos finansavimą Kauno kultūrai? Esu įsitikinusi, kad tai būtų didžiulis nuostolis tiek jūsų miestui, tiek visai Europai, nes „Kaunas 2022“ komanda pasiekė be galo daug. Tad jums tereikia rasti būdą, kaip susikurti ilgalaikį EKS palikimą.

Šio palikimo greičiausiai iškart nepamatysite, mums tai užtruko apie pusantrų metų. Tad neskubėkite ir ramiai apgalvokite, ką EKS palikimas reiškia jums. Pergalvokite, ko reikia vietos kultūros sektoriui, ko reikia miestui ir kaip EKS palikimas gali tai atliepti. Kiekvienoje buvusioje Europos kultūros sostinėje šis palikimas skirtingas, tad negaliu Kaunui duoti konkrečių patarimų. Manau, kad jūs patys geriausiai žinote, ko reikia jūsų miestui ir kas čia veikia, o kas ne. Geriausia būtų ir kitais metais surengti Europos kultūros sostinės forumą, jame aptarti tai, kas nutiko per metus, suburti žmones drauge nuoširdžiai pasikalbėti.

– Ar pirmą kartą lankotės Kaune? Koks miestas jums pasirodė?

– Taip, Kaune lankausi pirmą kartą. Gaila, kad negalėjau miesto aplankyti 2022 m. Turėjome be galo daug darbo, nes dėl pandemijos mūsų titulo metai užsitęsė iki 2021 m. pavasario, o vėliau ilgai vertinome titulo metų palikimą, jo naudas mūsų miestui. Tad dabar labai džiaugiuosi pagaliau būdama čia, nes „Kaunas 2022“ komandą pažįstu jau nuo 2017 m. Daugybę kartų kalbėjomės nuotoliniu būdu, Kauno komanda mums suteikė daug emocinės paramos. Ruoštis Europos kultūros sostinės metams yra labai sunku, nes patiri daug iššūkių ir spaudimo, kartais jautiesi labai vienišas. Tik kitos EKS miestų komandos gali suprasti tavo jausmus ir iššūkius, todėl palaikome ryšius, vieni kitiems patariame. Šiuo laikotarpiu su Kauno komanda užsimezgė nuostabi draugystė, tad labai smagu, kad pagaliau gyvai galėjau pamatyti šiuos žmones.

Pirmą kartą fiziškai apsilankiau ir Kaune, nors nuotoliniu būdu miestą lankiau daug kartų. Pirmas gyvas įspūdis puikus – Kaunas dar gražesnis, nei įsivaizdavau. Nustebino tai, koks jis šiuolaikiškas! Mane tiesiog užbūrė Kauno žmonės, kultūra, o pats miesto išdėstymas yra be galo patogus. Labai patiko ir Kauno titulo metų programa – atidarymas ir uždarymas, Kauno mitinio žvėries legenda. Vis dėlto labiausiai mane sujaudino tai, kaip Kauno komanda reagavo į prasidėjusį karą Ukrainoje (buvo atšaukti planuoti Laimės dienos renginiai, komanda daug prisidėjo prie paramos akcijų – red. past.). Kauno žmonių nuoširdumas ir solidarumas tiesiog pakeri. Iš tikrųjų Golvėjuje mes turime nemažą lietuvių bendruomenę, kurią sudaro nuostabūs, nuoširdūs žmonės. Tą patį nuoširdumo jausmą pajutau ir apsilankiusi Kaune.