GERA RECENZIJA NELINČIUOJA IR NEGARBINA

Lietuvių literatūros kritikos būklė, vis dažnėjančios aštrios recenzijos, didėjantis Vilniaus literatūrinis dominavimas ir vieši skundai, kad rašyti knygų recenzijas negarbinga, nepelninga ir net tiesiog neįdomu – tai svarbios temos, apie kurias kultūros priedas „Santaka“ kalbina poetą, rašytoją, žurnalistą dr. Ramūną Čičelį, neseniai išleidusį knygą „Alternatyva: literatūros kritika“.

– Papasakokite apie savo, kaip literatūros kritiko, kelio pradžią. Kokia buvo pirmoji recenzuota knyga? Kur buvo išspausdintas recenzijos tekstas?

– 2000 m. pavasarį studijavau lietuvių filologijos bakalauro studijų programą anuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Per literatūros kritikos dalyko paskaitas išgirdau apie pasiūlymą parašyti kokios nors knygos recenziją. Pasirinkau amerikiečių poeto Edgaro Lee Masterso epitafijų rinkinį „Spūn Riverio antologija“. Mano kuklus darbelis patraukė profesorės dr. Gitanos Vanagaitės dėmesį. Ji pasiūlė recenzijos tekstą publikuoti žurnale „Metai“. Šio leidinio redakcijoje susipažinau su šviesaus atminimo redaktore Gražina Gediene. Ji pasiūlė tęsti bendradarbiavimą ir į rankas įdavė kelias mažai žinomų autorių knygas, kurių recenzijas, jei tik norėsiu, galėčiau parašyti. Man, tuo laiku gana arogantiškam jaunam žmogui, tos knygos pasirodė nevertos dėmesio – buvau nusiteikęs rašyti tik gyvųjų klasikų knygų kritiką. Po šio epizodo žurnale „Metai“ literatūros kritiką mečiau bent septyneriems metams. Vėliau, žinoma, grįžau prie šio žanro tekstų rašymo.

Ne Vilniaus poetai nesistengia skaitytojo užversti metaforų srautais ir kuo nors šokiruoti ar nustebinti.

– Šiais metais visai neseniai pasirodė jūsų straipsnių rinkinys „Alternatyva: literatūros kritika“. Kaip pasirinkote į šią knygą įtrauktus recenzuojamus autorius?

– Matyt, neretai atsitinka taip, kad esi priverstas daryti tai, ko anksčiau vengei. Praėjus penkiolikai metų nuo pirmosios mano recenzijos publikacijos, ankstyvą vasarą sėdėjau Vilniuje Gedimino prospekte tada dar veikusios kavinės „Post Scriptum“ lauko terasoje ir gėriau kavą. Iš Lietuvos rašytojų sąjungos pastato netrukus išėjo poetas, vertėjas Marius Burokas. Priėjęs prie manęs, pasiūlė bendradarbiauti su LRT Klasikos radijo programa „Ryto allegro“ ir kas mėnesį parengti po vieną man įdomių knygų apžvalgą. Sutikau ir po kelių mėnesių pradėjau rašyti ne Vilniuje gimusių poetų ir keleto prozininkų knygų apžvalgas, kurios labai artimos recenzijos žanrui. Mano pasirinkimą nulėmė tai, kad jau kurį laiką po pertraukos gyvenau ir dabar tebegyvenu Jonavoje. Pasirodė įdomu suprasti, kaip grožinė literatūra kuriama ne sostinėje. Taip per penkerius bendradarbiavimo su „Ryto allegro“ redaktore Alma Valantieniene metus parašiau kelias dešimtis knygų apžvalgų. Esu jai už tai labai dėkingas.

– Ką per tą laiką supratote apie mažesnių Lietuvos miestų literatūrinį gyvenimą?

– Kai kurie mano kolegos Vytauto Didžiojo universitete (VDU), kuriame jau antrą dešimtmetį dėstau, aktyviai bandė įrodyti, kad Vilniaus ir kitų miestų poetų kūryba beveik nesiskiria. Vis dėlto, skaitant knygoje „Alternatyva: literatūros kritika“ aptartus kitų autorių eilėraščių rinkinius, ėmė ryškėti, kad sostinės literatūrinės mados ir tendencijos menkai veikia ne tik tuose miestuose, kuriuos esame įpratę vadinti provincija, bet net ir Kaune. Savo knygoje analizuoju poetus, gyvenančius Kaune, Utenoje, Kupiškyje, Šiauliuose, Jonavoje ir daugelyje kitų mažesnių miestelių. Beveik visų jų eilėraščiai per pastarąjį dešimtmetį nebuvo veikiami išpažintinės lyrikos vajaus, kuris toks ryškus Vilniuje. Ne sostinėje gyvenančių autorių knygose beveik nėra poreikio kurti tai, ką literatūros mokslas ir filosofija vadina hipertikrove: ne Vilniaus poetai nesistengia skaitytojo užversti metaforų srautais ir kuo nors šokiruoti ar nustebinti. Vietoj šių tendencijų renkamasi žvelgti į pasaulį ramiau, skvarbiau ir netgi labiau vertybiškai.

Knyga „Alternatyva: literatūros kritika“ atskleidžia, kad gerai poezijai sukurti nebūtina daužytis po miestus, skirtingus kontinentus ir įvairialypes kultūrines patirtis. Užtenka to, ką poetas ir leidėjas Viktoras Rudžianskas ir ne tik jis vadina poetinėmis būsenomis.

– Kaip apibūdintumėte grafomaniją ir jos prasmę ar beprasmybę?

– Esu labai liberalus poezijos skaitytojas, nes manau, kad visi turi teisę rašyti ir leisti savo kūrybą. Kiekviena knyga randa savo skaitytoją, publiką ir jos vertinimus. Iš tiesų, žvelgiant ne iš gana ankšto ir siauro literatūros cecho pozicijų, nelabai svarbu tai, kad poetė Janina Jovaišaitė daugiausia buvo žinoma ir skaitoma Šiaulių krašte, o kokia nors Vilniaus poezijos žvaigždė skaitoma ir aptariama plačiau. Manau, gana dažnai gausus skaitančiųjų auditorijos dėmesys ne tik lepina, bet ir išpuikina vieną ar kitą poetą.

Pagal apibrėžimą grafomanija yra tokia lektūra, kuri stokoja autoriaus individualumo. Knygoje „Alternatyva: literatūros kritika“ yra vos kelios recenzijos, kuriose aiškiai teigiama, kad aptariama knyga yra priskirtina grafomanijai. Dažniausiai tokio vertinimo sulaukė tie eilėraščių rinkiniai, kuriuose užsispyrusiai kartojama neoromantinė poetika, neišreiškianti beveik nieko, kas būtų savita ir unikalu. Tačiau net ir tie poetai grafomanai yra kam nors reikalingi ir skaitomi.

Didelės žalos vadinamajai elitinei literatūrai nematau ir kategoriškai priešinuosi nuostatai, pagal kurią leisti knygas mažose leidyklose toliau nuo sostinės yra neva žalinga. Kas gali uždrausti poetui rašyti ir tikėtis dėmesio?!

– Kaip vertinate pastaruoju metu Lietuvos spaudoje padažnėjusias labai aštrių ir neigiamų vertinimų kupinas recenzijas?

– Tokių recenzijų autoriai neretai labiau siekia parodyti save, o ne aptarti literatūros kūrinį. Kompetentingas skaitytojas paprastai negaišta laiko prie tokių recenzijų, nes supranta, kad jų autoriams reikia įsitvirtinti gana abejotinai apibrėžiamame literatūros lauke. Recenzentai, kurie per metus beparašo vos kelias neigiamas recenzijas, dažnai veikia jau ne pagal literatūros kritikos, o pagal literatūros sociologijos dėsnius. Tai rodo, kad recenzijos teksto tikroji paskirtis yra formuoti kritiko vardą, o ne atidžiai, sąžiningai ir įsiskaitant suprasti ir vertinti literatūros kūrinius. Aštriai neigiamas požiūris į vieną ar kitą knygą beveik visada parodo ne jos menką vertę, o tik lieka kritiko, kaip skaitančiojo, nesusikalbėjimo su knyga liudijimu. Beveik taisyklė yra tai, kad įsigilinus perskaityta knyga, net jei ji bus stipriai peikiama, netaps pagiežos, pykčio ar tiesiog prastos kritiko nuotaikos pretekstu.

– Ar neįžvelgiate pavojaus, kai kritikas imasi recenzuoti gero bičiulio knygą? Kiek šiandienę lietuvių literatūros kritiką veikia recenzentų santykiai su leidyklomis?

– Literatūros kritiką, kaip recenzijos autorių, manau, turi gelbėti teksto imanentiškumo principo laikymasis. Paėmus į rankas knygą, tiesiog reikėtų pamiršti visa, kas yra už knygos teksto. Geras kritikas, formuluodamas vertinimus, psichologiškai dirba su savo išankstinėmis nuostatomis. Man regis, svarbiausia yra nenutylėti aptariamų knygų ydų ir nepereiti į panegirikų ar laudacijų stilistiką.

Kritiko ryšiai su leidyklomis turėtų aiškiai apsieiti tik jam tiekiamomis knygomis, bet netapti galimybe socialiniuose tinkluose publikuojamoms asmenukėms ar neslepiamų simpatijų manifestacijoms. Nėra nė vienos leidyklos, kuri nebūtų išleidusi bent vienos abejotinos vertės knygos.

Aštriai neigiamas požiūris į vieną ar kitą knygą beveik visada parodo ne jos menką vertę, o tik lieka kritiko, kaip skaitančiojo, nesusikalbėjimo su knyga liudijimu.

Nuo draugiškumo pagundų geriausiai saugo kritiko noras ne teisėjauti, o pirmiau suprasti tai, ką jis skaito. Tada, kai nuoširdžiai perskaitoma, neretai nelieka poreikio apskritai pateikti skaitytojams kokių nors vertinimų. Recenzija atveria knygos pasaulį, o ne jį ir jo autorių linčiuoja arba garbina.

– Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje tapo įprasta kalbėti apie tai, kad literatūros kritika yra gana žemo lygio arba jos net nėra išvis. Ką galvojate apie tokias ištarmes?

– Manau, taip sakantieji tiesiog neskaito mūsų šalies kultūrinės spaudos, kurioje kas mėnesį pasirodo apie dešimt naujų knygų recenzijų. Padauginę šį skaičių iš dvylikos mėnesių, gauname įspūdingą skaičių – Lietuvoje per metus parašoma daugiau nei šimtas eseistinių literatūros kritikos tekstų. Taip, jie įvairios kokybės, stilistikos ir pobūdžio, tačiau tarp jų tikrai esama dėmesio vertų sąžiningo darbo vaisių. Be to, Lietuvoje leidžiami daugiau nei penki akademiniai žurnalai, kuriuose per metus suskaičiuotume daugiau nei dešimtį mokslininkų dėmesį patraukusių knygų recenzijų. Ar to maža, kad nekalbėtume apie literatūros kritikos merdėjimą ar net mirtį?!

Žinoma, oponentai sakys, kad nesame pasiekę amerikietiškų „The New York Times Books Review“ aukštumų. Tačiau vis pamirštame, kad mūsų valstybėje gyvena ir lietuviškai kalba ne keliasdešimt, o tik keli milijonai skaitytojų.

Mano manymu, Lietuvos literatūros kritika yra stipri, įvairi ir tikrai labai įdomi, verta ne garbės, akademinių taškų ir pinigų, o gilaus domėjimosi, atsakomybės ir paprasto tiesumo.